,,Nėra jaunų valstybių”
GINTARAS VISOCKAS
Tikriausiai visi girdėjome žinią, jog Estijoje griežta laisvės atėmimo
bausme nuteistas aukšto rango slaptųjų tarnybų karininkas.
Omenyje turiu buvusį Estijos Saugumo policijos KaPo bendradarbį Aleksej
Dressen. Harju apskrities teismas pripažino jį kaltu dėl tėvynės
išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Su Rusijos
slaptosiomis tarnybomis neteisėtai susibičiuliavęs Estijos pilietis
pasmerktas kalėti 16 metų. Beje, tai jau antrasis sėkmingas Estijos
kontržvalgybos žingsnis, atskleidžiant Rusijos slaptosioms tarnyboms
dirbančius saviškius. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti ir į
datas, kada šnipai buvo suimti ir kada Estijos teismas paskelbė
nuosprendį. Tarp sučiupimo ir nuteisimo – labai nedidelis laiko
tarpas – maždaug vieneri metai. Toks operatyvumas, palyginti su
lietuviškos Temidės vėžliškais žingsniais, atrodo
įspūdingai.
Šiuos estiškus pavyzdžius prisiminti verta kuo dažniau.
Estiški pavyzdžiai turėtų mus bent jau priversti mąstyti: kodėl
šiauriniai kaimynai per paskutiniuosius keletą metų sugebėjo
sugauti net du aukšto rango šnipus, o mūsiškė
kontržvalgyba – nė vieno? Gal Lietuvoje, skirtingai nei Estijoje,
svetimoms valstybėms talkinančių piliečių nėra nė vieno?
Visame pasaulyje, net ir oficialiai pasibaigus Šaltojo karo
erai, šnipinėjimo mastai nė kiek nesumenko. Tiesiog
šnipinėjimas tapo sudėtingesniu, painesniu, sunkiau atpažįstamu.
Tereikia prisiminti sėkmingą Vokietijos slaptųjų tarnybų operaciją, kai
Nyderlanduose buvo sučiuptas garsios Rusijos šnipės Anna Chapman
bendrininkas ,,Raymond P”. Žaviosios Chapman seniai nebėra nei
Amerikoje, nei Europoje, bet jos tinklas – tebeveikia. Be to,
Rusijoje ji nesėdi sudėjusi rankų. Chapman vadovauja populiarioms
televizijos laidoms, neva atskleidžiančioms net ir „didžiausias
pasaulio paslaptis”. Visos Chapman laidos turi bendrą vardiklį
– jų metu labai subtiliai, atsargiai ir išradingai
peršama nuomonė, jog tik Rusijos laukia graži, turtinga, soti
ateitis. Nes Rusija – ypatinga. O visos kitos valstybės, ypač
Rusijai priešgyniaujančios, sulauks milžiniškų nelaimių
ir praradimų.
Buvusi Rusijos šnipė neverta lietuviško pasitikėjimo.
Neverta žiūrėti ir tų jos laidų. Čia labai praverstų posakis:
„Net ir meluojant reikalingas saiko jausmas.” Verčiau
žiūrėkime na, kad ir per RTVi rodomas žymios Rusijos apžvalgininkės
Julija Latynina laidas „Kod dostupa”, ypač tą, kurioje ji
daug dėmesio skyrė lietuviškoms realijoms, sugrįžusi iš
komandiruotės Vilniuje.
Be abejo, ir čia reikalingas atsargumas, kritiškumas. Tačiau
rimtos rusų apžvalgininkės pastabos apie Lietuvą – visai kas
kita, nei Chapman svaičiojimai. Tai – rimtas šaltas
dušas, nes Latynina – palanki ir draugiška
Lietuvai. Ji yra viena iš tų rusų apžvalgininkų, kurie
neabejoja, jog mes 1940 m. buvome okupuoti, o 1990 m. panorome atgauti
laisvę. Ji supranta ir Lietuvos siekį atitrūkti nuo Rusijos įtakos
šiomis dienomis.
Ir vis dėlto Latynina mato, kaip mūsų norai kartais skiriasi nuo realių
darbų. Ji pateikia savąją versiją, kodėl lietuviškas oligarchas
Viktor Uspaskich veržiasi į valdžią, kodėl į šoną buvo nustumtas
Rolandas Paksas, kodėl mes galime nepastatyti naujos atominės jėgainės,
kodėl mūsų žemėje nei iš šio, nei iš to atsirado
prieš atominę energetiką protestuojančių žaliųjų...
Įsiminė žurnalistės polemika ir su prof. Vytautu Landsbergiu dėl
Liustracijos įstatymo nesėkmės. Apžvalgininkė Latynina tvirtino, jog
Liustracijos įstatymas tada, 1991 metais, buvo sužlugdytas ir pateikė
savo nuomonę, kodėl taip įvyko: „Nes visi KGB agentai,
paskutinėmis akimirkomis sukišti į parlamentą, sutelkia viską,
kad minėtą įstatymą sužlugdytų. Kai aš klausiu prof. Vytauto
Landsbergio, kodėl jūs nesučiupote tų KGB agentų nusikaltimo vietoje,
sulaukiau atsakymo. Profesorius apgailestavo: „Ak, mes buvome
jauna valstybė.” Na, atleiskite, jaunų valstybių nebūna –
tu arba valstybė, arba – ne” (šią Latynina citatą
pateikiu beveik pažodžiui).
Lyg ir nieko naujo nepasakyta, tačiau čia esama labai svarbaus dalyko.
Rusijos apžvalgininkė tarsi pabrėžia, jog pasiteisinimai taip pat
privalo būti saikingi. Kai kada, matyt, verčiau pripažinti suklydus,
nei teisintis. Toks rusiškas priekaištas Lietuvai –
vertas mūsų dėmesio. Juolab kad laidos „Kod dostupa” vedėja
– viena iš tų, kuri mato, kaip po Boris Jelcin
pasitraukimo Rusija, vadovaujama Vladimir Putin, įžūliai, kryptingai,
atkakliai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, išnaudodama
visus įmanomus dujų ir naftos kozirius. Tačiau Lietuva, apibendrinant
Latynina lietuvišką apžvalgą, turėtų ne tiek verkšlenti,
kiek priešintis. Įsidėmėkime: nėra jaunų ir senų valstybių,
valstybė arba priešinasi, arba tai jau – ne valstybė.
Deja, ši pastabų kupina laida kažkodėl nesulaukė deramo Lietuvos
dėmesio. Yra akivaizdu, kodėl. Priekaištų pažerta visiems
lietuviams – ir kairiesiems, ir dešiniesiems, ir
rezistentams, ir kolaborantams. Deja, mažai kas atkreipė dėmesį į tai,
jog priekaištai – geranoriški.
Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas.