,,Nėra jaunų valstybių”

GINTARAS VISOCKAS

Tikriausiai visi girdėjome žinią, jog Estijoje griežta laisvės atėmimo bausme nuteistas aukšto rango slaptųjų tarnybų karininkas. Omenyje turiu buvusį Estijos Saugumo policijos KaPo bendradarbį Aleksej Dressen. Harju apskrities teismas pripažino jį kaltu dėl tėvynės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Su Rusijos slaptosiomis tarnybomis neteisėtai susibičiuliavęs Estijos pilietis pasmerktas kalėti 16 metų. Beje, tai jau antrasis sėkmingas Estijos kontržvalgybos žingsnis, atskleidžiant Rusijos slaptosioms tarnyboms dirbančius saviškius. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti ir į datas, kada šnipai buvo suimti ir kada Estijos teismas paskelbė nuosprendį. Tarp sučiupimo ir nuteisimo – labai nedidelis laiko tarpas – maždaug vieneri metai. Toks operatyvumas, palyginti su lietuviškos Temidės vėžliškais žingsniais, atrodo įspūdingai.

Šiuos estiškus pavyzdžius prisiminti verta kuo dažniau. Estiški pavyzdžiai turėtų mus bent jau priversti mąstyti: kodėl šiauriniai kaimynai per paskutiniuosius keletą metų sugebėjo sugauti net du aukšto rango šnipus, o mūsiškė kontržvalgyba – nė vieno? Gal Lietuvoje, skirtingai nei Estijoje, svetimoms valstybėms talkinančių piliečių nėra nė vieno?

Visame pasaulyje, net ir oficialiai pasibaigus Šaltojo karo erai, šnipinėjimo mastai nė kiek nesumenko. Tiesiog šnipinėjimas tapo sudėtingesniu, painesniu, sunkiau atpažįstamu. Tereikia prisiminti sėkmingą Vokietijos slaptųjų tarnybų operaciją, kai Nyderlanduose buvo sučiuptas garsios Rusijos šnipės Anna Chapman bendrininkas ,,Raymond P”. Žaviosios Chapman seniai nebėra nei Amerikoje, nei Europoje, bet jos tinklas – tebeveikia. Be to, Rusijoje ji nesėdi sudėjusi rankų. Chapman vadovauja populiarioms televizijos laidoms, neva atskleidžiančioms net ir „didžiausias pasaulio paslaptis”. Visos Chapman laidos turi bendrą vardiklį – jų metu labai subtiliai, atsargiai ir išradingai peršama nuomonė, jog tik Rusijos laukia graži, turtinga, soti ateitis. Nes Rusija – ypatinga. O visos kitos valstybės, ypač Rusijai priešgyniaujančios, sulauks milžiniškų nelaimių ir praradimų.
 
Buvusi Rusijos šnipė neverta lietuviško pasitikėjimo. Neverta žiūrėti ir tų jos laidų. Čia labai praverstų posakis: „Net ir meluojant reikalingas saiko jausmas.” Verčiau žiūrėkime na, kad ir per RTVi rodomas žymios Rusijos apžvalgininkės Julija Latynina laidas „Kod dostupa”, ypač tą, kurioje ji daug dėmesio skyrė lietuviškoms realijoms, sugrįžusi iš komandiruotės Vilniuje.

Be abejo, ir čia reikalingas atsargumas, kritiškumas. Tačiau rimtos rusų apžvalgininkės pastabos apie Lietuvą – visai kas kita, nei Chapman svaičiojimai. Tai – rimtas šaltas dušas, nes Latynina – palanki ir draugiška Lietuvai. Ji yra viena iš tų rusų apžvalgininkų, kurie neabejoja, jog mes 1940 m. buvome okupuoti, o 1990 m. panorome atgauti laisvę. Ji supranta ir Lietuvos siekį atitrūkti nuo Rusijos įtakos šiomis dienomis.

Ir vis dėlto Latynina mato, kaip mūsų norai kartais skiriasi nuo realių darbų. Ji pateikia savąją versiją, kodėl lietuviškas oligarchas Viktor Uspaskich veržiasi į valdžią, kodėl į šoną buvo nustumtas Rolandas Paksas, kodėl mes galime nepastatyti naujos atominės jėgainės, kodėl mūsų žemėje nei iš šio, nei iš to atsirado prieš atominę energetiką protestuojančių žaliųjų...

Įsiminė žurnalistės polemika ir su prof. Vytautu Landsbergiu dėl Liustracijos įstatymo nesėkmės. Apžvalgininkė Latynina tvirtino, jog Liustracijos įstatymas tada, 1991 metais, buvo sužlugdytas ir pateikė savo nuomonę, kodėl taip įvyko: „Nes visi KGB agentai, paskutinėmis akimirkomis sukišti į parlamentą, sutelkia viską, kad minėtą įstatymą sužlugdytų. Kai aš klausiu prof. Vytauto Landsbergio, kodėl jūs nesučiupote tų KGB agentų nusikaltimo vietoje, sulaukiau atsakymo. Profesorius apgailestavo: „Ak, mes buvome jauna valstybė.” Na, atleiskite, jaunų valstybių nebūna – tu arba valstybė, arba – ne” (šią Latynina citatą pateikiu beveik pažodžiui).

Lyg ir nieko naujo nepasakyta, tačiau čia esama labai svarbaus dalyko. Rusijos apžvalgininkė tarsi pabrėžia, jog pasiteisinimai taip pat privalo būti saikingi. Kai kada, matyt, verčiau pripažinti suklydus, nei teisintis. Toks rusiškas priekaištas Lietuvai – vertas mūsų dėmesio. Juolab kad laidos „Kod dostupa” vedėja – viena iš tų, kuri mato, kaip po Boris Jelcin pasitraukimo Rusija, vadovaujama Vladimir Putin, įžūliai, kryptingai, atkakliai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, išnaudodama visus įmanomus dujų ir naftos kozirius. Tačiau Lietuva, apibendrinant Latynina lietuvišką apžvalgą, turėtų ne tiek verkšlenti, kiek priešintis. Įsidėmėkime: nėra jaunų ir senų valstybių, valstybė arba priešinasi, arba tai jau – ne valstybė.

Deja, ši pastabų kupina laida kažkodėl nesulaukė deramo Lietuvos dėmesio. Yra akivaizdu, kodėl. Priekaištų pažerta visiems lietuviams – ir kairiesiems, ir dešiniesiems, ir rezistentams, ir kolaborantams. Deja, mažai kas atkreipė dėmesį į tai, jog priekaištai – geranoriški.

Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas.