Ar tikrai amerikiečiams trūksta patriotiškumo?

ALEKSAS VITKUS

Kai Amerikos visuomenėje pasklido kalbos, kad šių metų Londone,  Anglijoje, vykstančių olimpinių žaidynių parade JAV sportininkai žygiuos pasipuošę Kinijoje siūtomis uniformomis, tautos pasipiktinimas ir triukšmas pasiekė net patį Kongresą.

Paklaustas apie tai Atstovų rūmų kalbėtojas respublikonas John Boehner, aiškiai supykęs, tik tiek pasakė: „Manyčiau, kad JAV olimpinis komitetas turėtų elgtis protingiau.” O Senato prezidentas demokratas Harry Reid savo nuomonę išreiškė daug karščiau: „Reikėtų visas tas uniformas surinkti į krūvą, sukurti laužą ir pradėti viską iš naujo.” Buvusi Atstovų rūmų kalbėtoja Nancy Pelosi savo nuomonę išsakė platesniu žodžių srautu: „Mes taip didžiuojamės mūsų olimpiniais atletais ir bandysime stebėti jų visas varžybas. Aš, kai reikės, žiūrėsiu jas kad ir naktį. Juk tie sportininkai tiek tam ruošėsi, tiek dirbo, tiek didžiuojasi atstovaudami Amerikai. Man tai viskas taip gražu”, – tęsė Pelosi ir baigė, tvirtindama, jog jų dėvimos uniformos turėtų būti pasiūtos Amerikoje.

Ar Kongreso nariai neturi rimtesnių reikalų? O vienas pilietis, matyt, unijų priešininkas, visus gamintojus, siunčiančius užsakymus į užsienį, taip teisino: „Darbininkų unijos Amerikoje reikalauja per didelio atlyginimo, įvairių priedų, didelių pensijų ir t. t. Už tai darbai ir iškeliauja į Kiniją ar kitur.”

Visai kitaip į tai pažiūrėjo „Chicago Tribune” liepos 16 d. vedamojo autoriai, jau seniai žinomi kaip užsispyrę JAV Konstitucijos garantuojamų laisvių gynimu ir pragmatišku požiūriu į tarptautinį verslą. „Ar rusai turėtų širšti, kad garsioji tenisininkė Maria Šarapova olimpinių žaidynių atidarymo parade išdidžiai neš Rusijos vėliavą? Juk ji paliko savo tėvynę, būdama vos septynerių metukų, išmoko teniso sporto Florida valstijos teniso akademijoje, gyvena California valstijoje ir kalba angliškai be jokio akcento. Rusai galėtų jaustis įžeisti, atstovaujami atletės, kuri yra labiau amerikietė negu rusė.” Bet, bent kol kas, kitaip nei kaip amerikiečiai, rusai triukšmo nekelia.

Vedamojo autoriai toliau dėsto: „Olimpinė dvasia jau daugiau kaip šimtą metų šaukia pasaulio jaunuomenę puoselėti taiką dalyvaujant įvairiose sporto varžybose, bent kelioms savaitėms atidėjus politinius ginčus ir etninę ar rasinę neapykantą. Tam pačiame olimpiniame kaimelyje sugyvena serbai ir kroatai, žydai ir arabai, šiaurės ir pietų korėjiečiai.”

„Niekas taip neugdo taikaus tarptautinio bendradarbiavimo kaip verslas, – teigia vedamasis, – ir ne tik kas ketverius olimpinių žaidynių metus, bet kas dieną.” Amerikiečiai ir kinai skiriasi kalba, kultūra ir politine sistema, bet tai jiems netrukdo prekiauti siekiant abipusės naudos. Panašiai praturtėja ir visas pasaulis, kai valstybės gali parduoti tai, ką jos gamina geriau negu kitos, ir pirkti tai, ko joms trūksta.

JAV olimpinis komitetas šių metų aprangą užsakė iš garsiosios 1967 m. susikūrusios aukštos kokybės rūbų, avalynės ir pan. bendrovės „Ralph Lauren”, kuri tą užsakymą nutarė atlikti Kinijoje. Bendrovės savininkas yra Ralph Lauren, gimęs Amerikoje 1939 m. iš Rytų Europos atkeliavusių emigrantų tėvų (Lifshitz) šeimoje. Savo prabangiais drabužiais ir avalyne Lauren pagarsėjo visame pasaulyje. Laikraštis net parodė tos olimpinės aprangos pavyzdžius. Nematydamas juose penkių olimpinių žiedų ir raidžių „USA”, kitas pasipiktinęs skaitytojas reikalavo, kad turtuolis Lauren į uniformas juos įsiūtų savo lėšomis. Išgirdęs visą tą triukšmą, Lauren JAV olimpiniam komitetui pažadėjo, kad 2014 metų žiemos olimpiados uniformos bus siuvamos Amerikoje.

Tarpvalstybinė prekyba yra šių laikų norma, kurios dalį atlieka ir JAV. Todėl liberalios pakraipos Cato Institute analitikas Daniel Ikenson taip dėstė: „Kinijos sportininkai į žaidynes atvyks Amerikoje gamintu lėktuvu, jie dėvės amerikietišką avalynę ir varžyboms bus pasiruošę Amerikos technologijos pagalba.” Todėl olimpinės žaidynės, taip, kaip ir tarpvalstybinis verslas, turėtų apjungti visos žemės tautas. Nereikšmingam nacionalizmui čia neturėtų būti vietos.

Prisimenu to paties laikraščio vedamąjį, kurį teko skaityti prieš daug metų. Tuomet Amerikoje vykdavo vos ne nuolatinės demonstracijos prieš Vietnamo karą. Jose protestuotojai, daugiausia studentai ir anarchistai, traukdavo Amerikos vėliavas nuo stiebų, jas mesdavo žemėn, mindžiodavo ir net degindavo.

Kai tokie veiksmai sulaukė didžiulio pasipiktinimo, JAV Kongresas 1968 m. priėmė JAV vėliavos apsaugos įstatymą, tokius veiksmus draudžiantį. Jį patvirtino 48 JAV valstijos. Ilgainiui buvo prieita prie Aukščiausiojo Teismo (AT), kuris 1989 m. santykiu 5:4 nusprendė, jog tas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, kurios pirmoji pataisa užtikrino žodžio (!) laisvę. Tas pats AT 1990 m. išaiškino, kad vėliavos deginimas buvo viena iš „žodžio” laisvės išraiškos formų.

Po tokio įstatymo atmetimo Kongresui neliko nieko kito, kaip bandyti priimti naują Konstitucijos pataisą, draudžiančią vėliavos išniekinimą (desecration). Tam reikėjo 2/3 daugumos Senato ir Atstovų rūmų balsų. Nors Atstovų rūmai visuomet balsuodavo už pataisos priėmimą, Senate net ir 2006 m. vis tik pritrūko vos vieno (!) balso.

O „Chicago Tribune” vedamųjų rašeivos tuomet aiškino, kad vėliavos deginimas nėra joks vėliavos išniekinimas. Pagal juos – vėliava yra tik paprastas medžiagos gabalas, kurį deginant „žodžio” laisvė lieka apsaugota. Simbolika jiems nerūpėjo.