Silpnesniesiems palankūs principai
GINTARAS VISOCKAS
Vieną paskutiniųjų savaitgalių praleidau Nemenčinėje, kur turėjau retą
galimybę stebėti Lietuvos tradicinio Ai Ki Do federacijos ir
antikriminalinio, antiteroristinio parengimo sistemos ,,Spetsnaz/
Specnaz Global” instruktorių pratybas. Savo akimis mačiau, kaip
stovykloje vyrai, moterys ir paaugliai mokosi be didesnių pastangų
nugalėti daug kartų stipresnį ir geriau ginkluotą užpuoliką.
Štai tada ir prisiminiau vienoje Lietuvos radijo ir televizijos
laidoje kalbėjusį politologą Laurą Bielinį. Politikos virtuvės žinovas
L. Bielinis tvirtino, esą nenuostabu, jog Lietuvai sunku atremti
propagandinius, dezinformacinius rusiškus išpuolius, mat
iš Rusijos plūstantis ir po visą pasaulį skleidžiamas
informacinis srautas – daug sykių galingesnis už
lietuviškąjį.
Be abejo, Rusija ir Lietuva – nepalyginami dydžiai: kur 3, o kur
200 milijonų! Tačiau Ai Ki Do išmintis byloja egzistuojant
silpnesniesiems palankius principus. Tereikia juos mokėt atrasti ir
pritaikyti gyvenime. Jei besiginantis yra perpratęs rytų kovos meno
paslaptis, jam nebaisūs jokie priešai. Besiginantis su
priešo energija nekovoja, o ją nukreipia prieš užpuoliką.
Ir užpuolikas, pažeistas savo paties jėgos, griūna kaip pelų
maišas.
Ar šios taisyklės negalima pritaikyti politikoje? Pateiksiu tik
nedidelį gruzinišką pavyzdį. Vilniuje viešėjęs
informaciniųdezinformacinių karų specialistas, Gruzijos universiteto
profesorius Oleg Panfilov papasakojo, kaip Gruzija susidorojo su per TV
plintančios rusiškos propagandos srautais. Vaizdžiai tariant,
nukirpo kabelius, ir dabar Gruzijoje beveik niekas nemato
rusiškų TV laidų. O. Panfilov žodžiais tariant, Rusijos
premjeras Vladimir Putin iš pykčio net pajuodęs, bet pakeisti
nieko negali: gruzinai jau keletą metų iš eilės nemato
rusiškos dezinformacijos, kuri ant Gruzijos pilama Kremliaus
nurodymu. Ir gruzinų mintys – žymiai švaresnės,
teigiamesnės.
Lietuvos neraginu sekti gruzinišku pavyzdžiu. Esu bet kokių
draudimų priešas. Tokiais atvejais visuomet sakau: vienintelis
tikras kelias – sukurti patiems televiziją, laikraštį ar
internetinę svetainę, kuri savo išradingai parengtomis
informacinėmis laidomis ar straipsniais varžytųsi su
nedraugiškomis propagandomis. Esu tikras, jog Lietuva, nors ir
turėdama ribotus išteklius, pajėgi bent jau nenusileisti
nedraugiškiems informaciniams srautams, plūstantiems į jos
teritoriją. Tereikia noro priešintis.
Deja, tokio noro Lietuvos valdžia neturi. Žiniasklaidoje aktyviai
darbuojuosi per 20 metų. Teko vargti eiliniu korespondentu, teko
triūsti ir politikos, ir karo žurnalistu, redaktoriumi, internetinės
svetainės savininku... Sukaupta ilgametė patirtis leidžia manyti:
dabartinė lietuviškoji PVM mokesčių ir lietuviškosios
žiniasklaidos rėmimo per fondus ar premijas sistema sukurta taip, kad
Lietuvos žiniasklaidai būtų finansiškai nenaudinga rimtai ginti
savo šalies interesus. Lietuvos žurnalistams visuomet parankiau
palaikyti Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ar Vakarų šalių
finansinių bendrovių interesus, nes iš ten ateinantys honorarai
– visuomet rimtesni. Kai kurie leidiniai ar pavieniai
žurnalistai, esu tikras, elgtųsi tik taip, kaip naudinga Lietuvai, jei
tik Lietuvos valstybė per mokesčius ir kitus panašius įstatymus
saviškiams leistų bent šiek tiek užsidirbti.
Mūsiškiai žurnalistai būtų saugesni, jei valstybė per sumaniai
sukurtas rėmimo ir skatinimo sistemas leistų bent jau
išsilaikyti. Deja, lietuviškoji žiniasklaida įstumta į
tokias pat verslo sąlygas kaip ir aludariai ar mėsos gamintojai. Todėl
nenuostabu, kad žaidžia pagal grubias laukinio kapitalizmo taisykles.
Jie tiesiog neturi kitos išeities. Taip, būtų idealiausia, jei
leidiniai galėtų gyventi iš reklaminių pinigų. Bet Lietuvoje
nėra didelės skaitytojų rinkos. Tiražai nėra milijoniniai. Todėl
reklamos davėjai plačiai neatveria piniginių. O jei negalima pragyventi
iš reklaminių pinigų, reikia ieškoti kitokių
šaltinių.
Visuomet juokiuosi, kai valdžioje esantys politikai piktinasi, girdi,
,,žiniasklaidos priemonių pagalba kai kurios kaimyninės valstybės
Lietuvai daro milžinišką neigiamą įtaką”. Taip, daro. Ir
toliau darys, jei Lietuvos Seimas ir Vyriausybė nesuvoks paprasto
dalyko: lietuviškoji žiniasklaida negali būti soti vien
,,šventa dvasia”. Jai irgi norisi valgyti. Ir kuo ji bus
alkanesnė, tuo per ją bus lengviau daryti ,,milžinišką neigiamą
įtaką”.
O kol Lietuvos valdžios vyrai ir moterys sąmoningai ar nesąmoningai
nenori suvokti, jog žiniasklaida – brangus malonumas,
reikalaujantis investicijų, kaimyninės valstybės žaidžia pagal
žiniasklaidai naudingesnius principus. Ir skina saldžius propagandinius
vaisius. Dar nepasibaigęs Lietuvos-Lenkijos konfliktas dėl
lenkiškų pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose ar
gatvių pavadinimų Vilniaus rajone pateikimo pagal dvikalbystės
principą. Vadovaujantis L. Bielinio išvada, ir šį
informacinį karą Lietuva turėtų pralaimėti. Juk Lenkija –
gausesnė ir finansiškai pajėgesnė valstybė.
O kol oficialioji Varšuva atkakliai, kryptingai stiprina
polonizacijos nuotaikas Vilniaus krašte, neįgali, bedantė
Lietuvos valdžia apleido ne tik šį barą, bet ir pražiopsojo...
baltarusiškas pretenzijas. Dar 2009 metais Baltarusijos
laikraštyje ,,Komjaunimo tiesa” pasirodė Dmitrij Novicki
straipsnis ,,Susaninas į pelkes atvedė baltarusius?”, kuriame
teigiama, jog Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įkūrė ne
lietuviai, o baltarusiai. Ir LDK valdė ne lietuviai, bet baltarusiai.
Baltarusių akimis, šiandieninė Lietuva tėra kilusi iš
Žemaitijos, o tai reiškia, kad dabartinė Lietuva yra valstybė
apsišaukėlė, per klaidą susikūrusi 1918 metais. Gal ir per daug
aštriai šaržuoju minėto straipsnio teiginius, tačiau
tylėti negalima. Mat tas straipsnis pasirodė ne istoriniame, ne
analitiniame, o itin populiariame, bulvarinio leidinio požymių
turinčiame laikraštyje. Tai reiškia, jog eiliniai
baltarusiai labai greitai pamilo šią mintį, ir dabar šios
nuostatos jau lengvai neišmuši iš baltarusių
galvų.
Šią problemą analizuoja Valius Venckūnas straipsnyje ,,Praeities
dalybos: kaip kuriant Baltarusiją gali pradingti Lietuva”
(Alkas.lt). Lietuvis V. Venckūnas įsitikinęs, jog Lietuvos istoriją
iškreipiančio straipsnio autorius D. Novicki nenorįs kelti
vaidų. Tai – tik elementarus tautinės tapatybės ieškojimas.
Bet Lietuvai nuo to – ne ką geriau. Po straipsnio ,,Komjaunimo
tiesoje” pasirodymo prabėgo treji metai. Ar Lietuvos valdžia ir
Lietuvos diplomatai ėmėsi ieškoti priemonių, kaip atremti,
susilpninti baltarusiškas ,,tiesas”? Oficialusis Vilnius
vadovaujasi kapituliavimo nuostata: o ką mes galime, baltarusių juk
daugiau. O kad galima rasti būdų, kaip neleisti įsigalėti
antilietuviškoms nuostatoms nepabloginus Lietuvos-Balta-rusijos
santykių, oficialioms Lietuvos struktūroms – nė motais. Ši
uždelsto veikimo bomba sprogs, jei Baltarusijoje pasikeis valdžia,
krypstanti į Europos Sąjungą. Tada jau bus šaukštai po
pietų. ES narėms pirmiausiai rūpės plati baltarusiška rinka, ir
Lietuvai teks taikstytis su išaugusia Baltarusijos įtaka. Ir su
vis garsiau ištariamais teiginiais, esą LDK –
baltarusiškas darinys.
Kur mes atsidursime, elgdamiesi pasyviai? Užleidžiame pozicijas
Vilniaus krašte, numojame ranka į LDK istorijos traktavimo
problemas, nykstame Kaliningrado srityje, nebemokame rasti bendros
kalbos su latviais...
Lietuvoje esama užtektinai daug leidinių ir žurnalistų, kurie visomis
keturiomis gintų lietuviškuosius interesus. Ne tik gintų, bet ir
rastų būdų, kaip nepralaimėti stipresnėms, gausesnėms, agresyvesnėms
jėgoms. Tačiau tam reikia bent mažos valstybės paramos ir požiūrio, jog
Lietuvos žiniasklaida nėra Lietuvos priešas.
Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas.