Silpnesniesiems palankūs principai

GINTARAS VISOCKAS

Vieną paskutiniųjų savaitgalių praleidau Nemenčinėje, kur turėjau retą galimybę stebėti Lietuvos tradicinio Ai Ki Do federacijos ir antikriminalinio, antiteroristinio parengimo sistemos ,,Spetsnaz/ Specnaz Global” instruktorių pratybas. Savo akimis mačiau, kaip stovykloje vyrai, moterys ir paaugliai mokosi be didesnių pastangų nugalėti daug kartų stipresnį ir geriau ginkluotą užpuoliką. Štai tada ir prisiminiau vienoje Lietuvos radijo ir televizijos laidoje kalbėjusį politologą Laurą Bielinį. Politikos virtuvės žinovas L. Bielinis tvirtino, esą nenuostabu, jog Lietuvai sunku atremti propagandinius, dezinformacinius rusiškus išpuolius, mat iš Rusijos plūstantis ir po visą pasaulį skleidžiamas informacinis srautas – daug sykių galingesnis už lietuviškąjį.

Be abejo, Rusija ir Lietuva – nepalyginami dydžiai: kur 3, o kur 200 milijonų! Tačiau Ai Ki Do išmintis byloja egzistuojant silpnesniesiems palankius principus. Tereikia juos mokėt atrasti ir pritaikyti gyvenime. Jei besiginantis yra perpratęs rytų kovos meno paslaptis, jam nebaisūs jokie priešai. Besiginantis su priešo energija nekovoja, o ją nukreipia prieš užpuoliką. Ir užpuolikas, pažeistas savo paties jėgos, griūna kaip pelų maišas.

Ar šios taisyklės negalima pritaikyti politikoje? Pateiksiu tik nedidelį gruzinišką pavyzdį. Vilniuje viešėjęs informaciniųdezinformacinių karų specialistas, Gruzijos universiteto profesorius Oleg Panfilov papasakojo, kaip Gruzija susidorojo su per TV plintančios rusiškos propagandos srautais. Vaizdžiai tariant, nukirpo kabelius, ir dabar Gruzijoje beveik niekas nemato rusiškų TV laidų. O. Panfilov žodžiais tariant, Rusijos premjeras Vladimir Putin iš pykčio net pajuodęs, bet pakeisti nieko negali: gruzinai jau keletą metų iš eilės nemato rusiškos dezinformacijos, kuri ant Gruzijos pilama Kremliaus nurodymu. Ir gruzinų mintys – žymiai švaresnės, teigiamesnės.

Lietuvos neraginu sekti gruzinišku pavyzdžiu. Esu bet kokių draudimų priešas. Tokiais atvejais visuomet sakau: vienintelis tikras kelias – sukurti patiems televiziją, laikraštį ar internetinę svetainę, kuri savo išradingai parengtomis informacinėmis laidomis ar straipsniais varžytųsi su nedraugiškomis propagandomis. Esu tikras, jog Lietuva, nors ir turėdama ribotus išteklius, pajėgi bent jau nenusileisti nedraugiškiems informaciniams srautams, plūstantiems į jos teritoriją. Tereikia noro priešintis.

Deja, tokio noro Lietuvos valdžia neturi. Žiniasklaidoje aktyviai darbuojuosi per 20 metų. Teko vargti eiliniu korespondentu, teko triūsti ir politikos, ir karo žurnalistu, redaktoriumi, internetinės svetainės savininku... Sukaupta ilgametė patirtis leidžia manyti: dabartinė lietuviškoji PVM mokesčių ir lietuviškosios žiniasklaidos rėmimo per fondus ar premijas sistema sukurta taip, kad Lietuvos žiniasklaidai būtų finansiškai nenaudinga rimtai ginti savo šalies interesus. Lietuvos žurnalistams visuomet parankiau palaikyti Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ar Vakarų šalių finansinių bendrovių interesus, nes iš ten ateinantys honorarai – visuomet rimtesni. Kai kurie leidiniai ar pavieniai žurnalistai, esu tikras, elgtųsi tik taip, kaip naudinga Lietuvai, jei tik Lietuvos valstybė per mokesčius ir kitus panašius įstatymus saviškiams leistų bent šiek tiek užsidirbti.

Mūsiškiai žurnalistai būtų saugesni, jei valstybė per sumaniai sukurtas rėmimo ir skatinimo sistemas leistų bent jau išsilaikyti. Deja, lietuviškoji žiniasklaida įstumta į tokias pat verslo sąlygas kaip ir aludariai ar mėsos gamintojai. Todėl nenuostabu, kad žaidžia pagal grubias laukinio kapitalizmo taisykles. Jie tiesiog neturi kitos išeities. Taip, būtų idealiausia, jei leidiniai galėtų gyventi iš reklaminių pinigų. Bet Lietuvoje nėra didelės skaitytojų rinkos. Tiražai nėra milijoniniai. Todėl reklamos davėjai plačiai neatveria piniginių. O jei negalima pragyventi iš reklaminių pinigų, reikia ieškoti kitokių šaltinių.

Visuomet juokiuosi, kai valdžioje esantys politikai piktinasi, girdi, ,,žiniasklaidos priemonių pagalba kai kurios kaimyninės valstybės Lietuvai daro milžinišką neigiamą įtaką”. Taip, daro. Ir toliau darys, jei Lietuvos Seimas ir Vyriausybė nesuvoks paprasto dalyko: lietuviškoji žiniasklaida negali būti soti vien ,,šventa dvasia”. Jai irgi norisi valgyti. Ir kuo ji bus alkanesnė, tuo per ją bus lengviau daryti ,,milžinišką neigiamą įtaką”.

O kol Lietuvos valdžios vyrai ir moterys sąmoningai ar nesąmoningai nenori suvokti, jog žiniasklaida – brangus malonumas, reikalaujantis investicijų, kaimyninės valstybės žaidžia pagal žiniasklaidai naudingesnius principus. Ir skina saldžius propagandinius vaisius. Dar nepasibaigęs Lietuvos-Lenkijos konfliktas dėl lenkiškų pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose ar gatvių pavadinimų Vilniaus rajone pateikimo pagal dvikalbystės principą. Vadovaujantis L. Bielinio išvada, ir šį informacinį karą Lietuva turėtų pralaimėti. Juk Lenkija – gausesnė ir finansiškai pajėgesnė valstybė.

O kol oficialioji Varšuva atkakliai, kryptingai stiprina polonizacijos nuotaikas Vilniaus krašte, neįgali, bedantė Lietuvos valdžia apleido ne tik šį barą, bet ir pražiopsojo... baltarusiškas pretenzijas. Dar 2009 metais Baltarusijos laikraštyje ,,Komjaunimo tiesa” pasirodė Dmitrij Novicki straipsnis ,,Susaninas į pelkes atvedė baltarusius?”, kuriame teigiama, jog Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įkūrė ne lietuviai, o baltarusiai. Ir LDK valdė ne lietuviai, bet baltarusiai. Baltarusių akimis, šiandieninė Lietuva tėra kilusi iš Žemaitijos, o tai reiškia, kad dabartinė Lietuva yra valstybė apsišaukėlė, per klaidą susikūrusi 1918 metais. Gal ir per daug aštriai šaržuoju minėto straipsnio teiginius, tačiau tylėti negalima. Mat tas straipsnis pasirodė ne istoriniame, ne analitiniame, o itin populiariame, bulvarinio leidinio požymių turinčiame laikraštyje. Tai reiškia, jog eiliniai baltarusiai labai greitai pamilo šią mintį, ir dabar šios nuostatos jau lengvai neišmuši iš baltarusių galvų.

Šią problemą analizuoja Valius Venckūnas straipsnyje ,,Praeities dalybos: kaip kuriant Baltarusiją gali pradingti Lietuva” (Alkas.lt). Lietuvis V. Venckūnas įsitikinęs, jog Lietuvos istoriją iškreipiančio straipsnio autorius D. Novicki nenorįs kelti vaidų. Tai – tik elementarus tautinės tapatybės ieškojimas.

Bet Lietuvai nuo to – ne ką geriau. Po straipsnio ,,Komjaunimo tiesoje” pasirodymo prabėgo treji metai. Ar Lietuvos valdžia ir Lietuvos diplomatai ėmėsi ieškoti priemonių, kaip atremti, susilpninti baltarusiškas ,,tiesas”? Oficialusis Vilnius vadovaujasi kapituliavimo nuostata: o ką mes galime, baltarusių juk daugiau. O kad galima rasti būdų, kaip neleisti įsigalėti antilietuviškoms nuostatoms nepabloginus Lietuvos-Balta-rusijos santykių, oficialioms Lietuvos struktūroms – nė motais. Ši uždelsto veikimo bomba sprogs, jei Baltarusijoje pasikeis valdžia, krypstanti į Europos Sąjungą. Tada jau bus šaukštai po pietų. ES narėms pirmiausiai rūpės plati baltarusiška rinka, ir Lietuvai teks taikstytis su išaugusia Baltarusijos įtaka. Ir su vis garsiau ištariamais teiginiais, esą LDK – baltarusiškas darinys.

Kur mes atsidursime, elgdamiesi pasyviai? Užleidžiame pozicijas Vilniaus krašte, numojame ranka į LDK istorijos traktavimo problemas, nykstame Kaliningrado srityje, nebemokame rasti bendros kalbos su latviais...

Lietuvoje esama užtektinai daug leidinių ir žurnalistų, kurie visomis keturiomis gintų lietuviškuosius interesus. Ne tik gintų, bet ir rastų būdų, kaip nepralaimėti stipresnėms, gausesnėms, agresyvesnėms jėgoms. Tačiau tam reikia bent mažos valstybės paramos ir požiūrio, jog Lietuvos žiniasklaida nėra Lietuvos priešas.

Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas.