Tautinių mažumų švietimas Lietuvoje ir Lenkijoje
LIŪDA RUGIENIENĖ
Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos
(toliau – Komisija) pavasario posėdžiuose buvo svarstoma
švietimo padėtis Vilniaus krašte ir lietuviškų
mokyklų padėtis Lenkijoje. Skaitytojai yra girdėję įvairiausių istorijų
apie švietimą Rytų Lietuvoje, bet labai mažai apie mūsų
lietuviškąsias mokyklas Lenkijoje.
Balandžio 14 d. posėdyje pranešimus skaitė Švietimo ir
mokslo ministerijos (ŠMM) Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas
Jonas Vasiliauskas, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros
komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, Vysk. Antano Baranausko fondo
,,Lietuvių namai” Seinuose tarybos pirmininkas Petras
Maksimavičius ir LR Seimo narys Gintaras Songaila.
Balandžio 13 d. posėdyje, skirtame Lietuvos valstybės užsienio
politikos prioritetams ir siektinai paramai iš užsienyje
gyvenančių lietuvių apžvelgti, LR Seimo Užsienio reikalų komiteto narė
Vilija Abramikienė teigė: ,,Mes visada kalbėjome apie tam tikrą
simetriją. Teisės, kokias turi lenkai Lietuvoje, turėtų būti ir
lietuvių Lenkijoje.” Pranešėja tvirtino, kad tokio
požiūrio laikosi ir LR Prezidentė. Klausant pranešimų apie Rytų
Lietuvos ir Lenkijos lituanistinį švietimą, vis aiškiau
ir aiškiau matėsi, jog tos simetrijos, bent švietimo
reikaluose, nėra. Pati V. Abramikienė pripažino, kad ,,tai nėra
automatiškai išsprendžiami dalykai”.
ŠMM Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas J. Vasiliauskas pateikė
detalią informaciją apie Šalčininkų ir Vilniaus rajono mokyklų
ir mokinių skaičių. Šalčininkų rajone yra 30 mokyklų, kuriose
mokosi 5,131 moksleivis, o Vilniaus rajone – 53 mokyklos, (mokosi
10,581 moksleivis). Pagal mokymosi kalbas, Vilniaus rajone 48,9 proc.
mokinių lanko valstybines (lietuviškas) mokyklas, 48,17 proc.
– lenkiškas, o 3 proc. (arba 317 moksleivių) lanko
rusiškas. ,,Prieinamumas pagal tokį tinklą turėtų būti geras,
bet yra visokių įtampų, problemų. Aišku, čia labai didelę įtaką
daro savivaldybių veikla, todėl neatsitiktinai šiuose rajonuose
yra ne tik savivaldybės mokyklos, bet ir buvusios Vilniaus apskrities
viršininko administracijos mokyklos, dabar priklausančios
Švietimo ir mokslo ministerijai, jose mokosi beveik 3,000
moksleivių”, – teigė J. Vasiliauskas.
Rytų Lietuvos regiono mokyklos, palyginti su kitais šalies
regionais, yra suremontuotos, nes čia buvo naujai steigiamos mokyklos,
kuriose mokoma valstybine kalba, kasmet joms buvo skiriama po keletą
milijonų, o lenkiškos mokyklos nemažai pinigų gavo iš
Lenkijos valstybės. Taip pat įvyko pasikeitimai mokinio
krepšelio skirstyme. Vyriausybės nutarimu buvo pakeista tvarka:
kaimo gyvenvietėse (kur buvo galima lėšas perskirstyti) buvo
sumažinta nuo 15 proc. iki 6 proc., mieste – iki 5 proc.
Mokyklose su valstybine kalba liko nuo keliasdešimt tūkstančių
iki per šimtą tūkstančių litų. Tuos pinigus mokyklos galėjo
panaudoti savo reikmėms, anksčiau šie pinigai būdavo
perskirstomi mokyklų su nevalstybine kalba naudai.
Seimo Švietimo mokslo ir kūrybos komiteto pirm. Valentinas
Stundys, pradėdamas savo pranešimą padėkojo ,,už galimybę
kalbėti ir sakyti dalykus, kurie yra dabar naujai teisiškai
reglamentuoti, mat šia tema yra daug spekuliacijų ir neteisingų
interpretacijų ar net teiginių”. Iki 2011 metų rugsėjo 1 d.
Lietuvos tautinių mažumų mokyklose galioja tvarka, kad 95 proc. ugdymo
turinio vyksta gimtąja kalba, o lietuvių – valstybinės –
kalbos jose mokoma kaip dalyko. Lietuva yra vienintelė valstybė,
kurioje lenkų kalba galima baigti ugdymo programas nuo ikimokyklinio
ugdymo iki aukštosios mokyklos, tačiau tokių mokyklų mokinių
akademiniai pasiekimai yra menkesni, jie prasčiau moka valstybinę
kalbą, nes valstybinei kalbai skiriama mažiau valandų, o gimtajai
daugiau. Tautinių mažumų mokyklos turi ir kitą privilegiją – joms
neprivaloma antroji užsienio kalba. Vis dėlto kai kuriose mokyklose vis
tiek yra mokoma antroji užsienio kalba, tokiu būdu valstybinės kalbos
mokymas lieka šalutinis.
Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete veikia
polonistikos centrai, kurie lenkų mokykloms rengia pedagogus. Balstogės
universiteto filiale Vilniuje mokoma lenkų kalba.
Abiturientai, lankantys tautinių mažumų mokyklą, laiko palengvintą,
supaprastintą valstybinės kalbos egzaminą. Stojant į aukštąsias
mokyklas šis egzaminas yra įskaitomas kaip visavertis ir tapatus
valstybiniam ar mokykliniam lietuvių kalbos egzaminui, kuris yra kur
kas sunkesnis.
Europos Sąjungos laikosi nuostatos: bendrojo ugdymo sistemoje einant
aukštyn vis daugėja mokymosi valstybine, oficialia kalba.
Paskutiniame segmente – vidurinio ugdymo programoje, vyrauja
mokymasis valstybine kalba.
Lietuva yra saistoma sutarties su Lenkijos valstybe. ,,Turėjome
paisyti, vadovautis tam tikru abipusiškumo principu ir
nepažeisti to modelio, kuris yra taikomas Lenkijos mokyklose, kuriose
mokoma lietuvių kalba, ir taip pačiai elgtis čia”, – sakė
Seimo Švietimo mokslo ir kūrybos komiteto pirmininkas.
Europos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija teigia, kad
šalys įsipareigoja sudaryti visiems vienodas sąlygas įgyjant
visų lygių išsilavinimą. Lietuva yra priėmusi šią
konvenciją, ši nuostata buvo pamatinė keičiant Lietuvos
Švietimo įstatymo atitinkamus punktus: priešmokykliniam
ugdymui skiriama 4 val. valstybine kalba; pagal pradinio ugdymo
programą lietuvių kalbos mokoma integruotai; pagal pagrindinio,
vidurinio ugdymo programą valstybinė kalba privaloma toms disciplinoms,
kurios yra susijusios su Lietuvos istorija, geografija, gamtos
pažinimu, pilietiškumo pagrindais; lietuvių kalbos mokymui turi
būti skiriama ne mažiau valandų nei gimtosios kalbos mokymui; vienodas
lietuvių kalbos egzaminas visose mokyklose bei prievolė visiems,
dirbantiems mokykloje, mokėti lietuvių kalbą.
Diskusijų metu iškilo dar vienas svarbus faktas, kad Lietuvoje
vien tik lenkų kalba yra 140 vadovėlių ir visi tautinių mažumų kalbomis
išleisti vadovėliai yra leidžiami valstybės lėšomis.
Mokykla pati gali pasirinkti vadovėlius. Kita vertus, Lenkijoje
egzistuoja ministro įstatymas, pagal kurį tautinių mažumų kalbomis
parašytų vadovėlių leidyba yra remiama tik iš
dalies.
Apie lituanistinį švietimą Lenkijoje pranešimą skaitė
Vysk. Antano Baranausko fondo ,,Lietuvių namai” Seinuose tarybos
pirmininkas, buvęs PLB valdybos narys P. Maksimavičius. Po tautinių
mažumų švietimo reformos Lenkijoje, kuri buvo įvykdyta
prieš dešimt metų, šalies švietimo sistema
atrodo taip: iki mokyklinis ugdymas – 6 metų vaikai, pradinė
mokykla – nuo 7 iki 12 metų, gimnazija – nuo 13 iki 15
metų, vidurinė mokykla – nuo 16 iki 18 metų. Lenkijoje gimnazija
neturi vidurinės mokyklos statuso. Lenkų mokyklos Lietuvoje pradėjo
organizuotis tuoj po Antrojo pasaulinio karo, t. y. 1946–1947
metas, o lietuviškos mokyklos Seinų, Punsko krašte
įsisteigė 1952 m., tuo metu jose mokėsi 160 mokinių. Tuo pat metu
lenkiškose mokyklose buvo pradėtas lietuvių kalbos, kaip
neprivalomo dalyko, mokymas, kurio siekė 360 mokinių. ,,Tai yra labai
svarbus, esminis dalykas. Jeigu kalbame apie Lenkijos lietuvių
švietimą, dėl politinių sumetimų buvo sumanyta, jog, norint
stabdyti lietuviškų mokyklų steigimąsi Seinų, Punsko
krašte, lietuvių kalbos dėstymas lenkiškose mokyklose
turėtų būti neprivalomas dalykas.” Lietuvių kalbos, kaip dalyko,
mokymo lygis buvo gana prastas, nes per tris savaitinio kalbos mokymo
valandas nebuvo įmanoma išmokyti taisyklingai rašyti,
gerai skaityti ir t. t. Ilgainiui lietuviškų mokyklų skaičius
išaugo iki 9, 15-oje lenkiškų mokyklų buvo dėstoma
lietuvių kalba kaip neprivalomas dalykas. 1956 m. susikūrė vienintelė
vidurinė mokykla – dabartinis Kovo 11-osios licėjus Punske.
1999 m. vykusi švietimo reforma Lenkijoje perorganizavo visas
lietuviškas mokyklas: 5 iš aštuonmečių buvo
paverstos šešiametėmis, 2 – trimetėmis, 1 uždaryta,
o dvejose mokyklose kai kurie dalykai lietuviškų ir
lenkiškų klasių mokiniams pradėti dėstyti bendrai, aišku
– lenkų kalba.
1997 metais buvo įkurtos trys svarbios bendradarbiavimo institucijos:
Lietuvos ir Lenkijos Parlamentų asamblėja, Prezidentų konsultacinis
komitetas ir abiejų šalių vyriausybių bendradarbiavimo taryba.
Tos institucijos darbą pradėjo prieš pusantrų metų prieš
reformą. Tai Lenkijos lietuvių švietimo neišsaugojo.
Asamblėjose Lenkijos lietuviai dalyvaudavo dažnai. ,,Aišku, buvo
įvairių niuansų, kai, tarkime, susirinkdavo asamblėjos komitetai ir du
trečdaliai narių buvo lenkai, nes Lietuvos delegacijos sudėtyje labai
dažnai dalyvaudavo Valdemar Tomaševski ar Jan Mincevič, ar Artur
Plokšto (visi trys Lietuvos politikai – Red.), kartais jie
net ir vadovaudavo toms sesijoms.”
Nuo 1996 m. sausio 1 d. mokyklų finansavimas Lenkijoje buvo perduotas
vietos savivaldybėmis. Mokyklų darbas priklausė ne tik nuo savivaldybės
turimų lėšų, bet ir nuo jų politinio, tautinio nusiteikimo. Tai
nulėmė, kad Punsko savivaldybėje lietuviškosios mokyklos vis dar
vis egzistuoja. Lenkijoje mokyklų finansavimas ateina iš dviejų
šaltinių: mokinio krepšelio, likusią dalį prideda
savivaldybė.
Vadovėlių padėtis taip pat yra kritiška. Ikimokyklinio amžiaus
ugdyme – mokytojų, vadovų ar pratybų sąsiuvinių nėra; integruoto
amžiaus – vadovėlių, pratybų, sąsiuvinių nėra; pagrindinės
mokyklos ketvirtoje klasėje – lietuvių kalbos ir Lietuvos
geografijos vadovėliai; penktoje ir šeštoje klasėse
– lietuvių kalbos, Lietuvos geografijos ir Lietuvos istorijos;
pirmoje gimnazijos klasėje yra tik vienas vadovėlis – lietuvių
kalbos; antroje – nė vieno; trečioje – lietuvių kalbos,
istorijos ir Lietuvos geografijos. Licėjaus vidurinėje mokykloje visoms
trims klasėms yra tik po vieną vadovėlį, visi kiti yra lenkų kalba.
,,Šių metų pradžioje Lenkijos Lietuvių Bendruomenė iš
Lenkijos švietimo ministerijos sulaukė žinios, kad artimiausiu
metu Lenkijos lietuvių mokykloms ketinama jau neberengti vadovėlių
popierinių variantų, o tik elektronines jų versijas. Ką tai
reiškia, galime visi pamąstyti”, – sakė P.
Maksimavičius.
Po 1999 m. Lenkijos švietimo reformos 50 proc. lietuviškų
švietimo įstaigų buvo uždarytos. Šiuo metu
lietuviškos mokyklos veikia tik Punsko savivaldybėje.
Lietuviškose mokyklose Lenkijoje visos mokymo programos,
egzaminai, dokumentacija yra tvarkomi lenkų kalba, jokių išimčių
nėra. Pasak P. Maksimavičiaus: ,,Jeigu artimiausiu metu nebus
užtikrintas pakankamas finansavimas, gali likti tiktai dvi
lietuviškos mokyklos, dar galbūt lietuviška mokykla
Seinuose, jeigu Lietuva ir toliau ją šiek tiek rems. Jums
iš tiesų būtų didžiulis prašymas: jeigu įmanoma, o manau,
kad tai yra įmanoma, priim[kite] bet kokią rezoliuciją, raginančią
spręsti tuos finansinius klausimus. Kaip matote, lieka trys mokyklos.
Galima dar dvi išsaugoti, penkios liktų. Padarykime viską, kad
jos išliktų, nes netrukus nebus apie ką kalbėti.”
Paskutinį pranešimą skaitė LR Seimo narys Gintaras Songaila,
kuris yra Informacinės visuomeninės plėtros komiteto narys, taip pat LR
Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato asamblėjos narys. G.
Songaila į Lietuvos Švietimo įstatymą pažvelgė iš
vyraujančios politinės pusės. Jo nuomone, orios laikysenos santykiuose
su Lenkija nebuvo: ,,Visą laiką buvo linksėjimas galva, žadėjimas ir
nesigilinimas, kokybiškas dialogas nevyko. Jis, aišku,
nevyksta ir dabar, bet bent yra prielaidų kalbėti apie kokius nors
pasitikėjimo pagrindus.” G. Songaila paminėjo internete įkurtą
,,Facebook” grupę ,,Autonomia dla wilenszczyzny”, kur
galima pamatyti būsimosios Rytų Lietuvos autonomijos žemėlapius. Ten
sakoma, ,,kad nėra klausimo, bus ar nebus ta autonomija, yra klausimas
– kada tai bus”. Tai ta pati grupė, kuri rinko viso
pasaulio lenkų parašus prieš naują Lietuvos
Švietimo įstatymą. Tai tie patys asmenys, kai kurie iš jų
net dirba Lietuvos radijuje ir televizijoje, yra gana gerai žinomi.
Laiškuose JAV Kongresui buvo prašoma, kad šie
veikėjai būtų priimti JAV Kongrese, kur jie galėtų išdėstyti,
kaip skriaudžiami lenkai Lietuvoje. Dabar Lenkijoje yra organizuojami
piketai prie konsulatų ir prie Lietuvos ambasados, aiškinant
apie neva egzistuojančią lenkų diskriminaciją Lietuvoje. Lietuvos
balsas Lenkijos žiniasklaidoje nėra girdimas, nes Lietuva pati
pripratino negirdėti Lietuvos balso, sakė LR Seimo narys. Prieš
dvejus metus vykusioje Asamblėjoje šiais klausimais vyko
diskusija, tačiau Lietuvos žiniasklaidai tai nebuvo įdomu.
G. Songaila tęsė: ,,Abi pusės išreiškė savo pretenzijas,
Lietuvos pusė sutiko, kad į bendrą dokumentą būtų įrašytos visos
pretenzijos ir kad būtų kalbama apie tai, jog ieškosime būdų
sprendžiant tuos dalykus. Lenkijos pusė pasakė: ne, mūsų pretenzijos
tegu būna įrašytos, o Lietuvos pretenzijas mes atsisakome
įrašyti. Asamblėjos vadovas iš Lietuvos pusės pasakė, jog
tokiu atveju nebus jokio dokumento. Lenkijos delegacija
išvažiavo. Visoje Lenkijos žiniasklaidoje buvo paskelbta, kad
Lenkijos delegacija trenkė durimis, nes lietuviai nesutiko su
kažkokiomis pretenzijomis ir t. t. Manau būtų labai svarbu, kad
Asamblėja įvyktų.”
Jau prieš 20 metų vyko panašios intrigos, kur jautėsi
Kremliaus ranka, dabar ta Kremliaus ranka veikia jau ir per
Varšuvą. ,,Iš Lenkijos į Pietryčių Lietuvos mokyklas
važiuoja valstybės institucijų ar ne valstybės institucijų finansuojami
emisarai ir moko, kad šis kraštas neteisėtai buvo
prijungtas prie Lietuvos ir kad tai Ribbentropo-Molotovo pasekmė ir
panašiai. Mes susiduriame su panašia problema, kaip ir su
Rusija, kuriai irgi atrodo, kad nebuvo jokios okupacijos. Dėl to ir
kyla visos tos politinės problemos”, – sakė G. Songaila.
* * *
Išklausiusi pranešimus ir atsakymus į klausimus, Komisija
priėmė rezoliuciją, skirtą LR Vyriausybei. Rezoliucijoje
išreikštas susirūpinimas, kad per pastaruosius 10 metų
Punsko ir Seinų krašte buvo uždaryta 50 proc. mokyklų, kad
artimiausiu metu dėl nepakankamo finansavimo planuojama uždaryti dar 3
lietuviškas mokyklas. Todėl ,,Komisija ragina Lietuvos
Respublikos Vyriausybę kreiptis į Lenkijos Respublikos Vyriausybę, kad
būtų užtikrinamas lietuviškų mokyklų Lenkijoje finansavimas bei
vadovėlių lietuvių kalba leidyba.” Rezoliuciją pasirašė
Komisijos pirmininkai Paulius Saudargas ir Vytas Maciūnas.
* * *
Straipsnį užbaigiant norisi priminti puikią lietuvišką patarlę:
kur du pešasi, trečias laimi. Kas tas trečias, nesunku atspėti.
Stojant į NATO buvo ratifikuotos sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos, abu
kraštai yra strateginiai NATO partneriai. Kodėl iš naujo
keliami šie klausimai ir erzinami žmonės? Lietuvoje lenkų
tautinė mažuma turi net savo politinę partiją, kuri kovoja už Lenkijos
krašto interesus. Turbūt mažai yra valstybių, kuriose egzistuotų
tautinių mažumų politinės partijos. JAV ambasadorė Lietuvai Anne E.
Derse aiškiai pabrėžė, kad tai – Europos Sąjungos
reikalas. Galima daryti išvadą, kad JAV administracija į
šį reikalą nesikiš. Taip ir turėtų būti.
Komisija Rytų Lietuvos švietimo klausimus kėlė daugelyje savo
posėdžių, visuose pranešimus darė, siūlė rezoliucijas Vilnijos
draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva. Komisija aplankė
Rytų Lietuvos lietuviškas mokyklas, buvo susitikusi su visų
lietuviškų mokyklų direktoriais. Problemos buvo aiškios,
tačiau taip pat supratome, kad gyventojų integracija nėra lengvas
procesas, ilgokai trunkantis. Siūlyčiau Komisijai ir toliau domėtis
tautinių mažumų švietimo reikalais ir savo posėdžiuose nuolatos
juos gvildenti, ypač kai Komisijoje yra Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos
Lietuvių Bendruomenės atstovė, galinti ir esanti pajėgi šiuo
klausimu patarti. Yra būtinas nuoširdesnis dialogas tarp
Lietuvos ir Lenkijos, bet jį galima plėtoti tik turint tikslią
informaciją.
Liūda Rugienienė – buvusi LR Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisijos pirmininkė, PLB seimo narė.