Kelias, vedantis į niekur
GINTARAS VISOCKAS
Kartais net sunku suvokti, kaip Lietuva dar išsilaiko
nenuskendusi, nesužlugusi, nesubankrutavusi. Vis dirba, kuria
įstatymus, ropščiasi iš duobės, ieško tiesos ir
teisybės... Tačiau kai kurios mūsų pastangos yra kenksmingos ir
pražūtingos, prieštaraujančios sveiko proto dėsniams, vedančios
į niekur. Valstybė, kuri baudžia auką, nes nesugeba nubausti
skriaudiko, – pasmerkta mirčiai. Bet Lietuva bando įteisinti
būtent tokias žaidimo taisykles.
Prisiminkime, ką neseniai pareiškė Vilniaus miesto savivaldybės
vadovai. Jie pagrasino, esą nuo šiol bus baudžiami namų, kurių
sienos nutepliotos šlykščiais gatvių chuliganų
piešiniais, savininkai. Be abejo, už bet kokią netvarką,
susidariusią Lietuvoje, atsakingi mes visi. Taip negali būti: kalta
– tik valdžia, o visuomenė – nieko dėta. Valdžia ir
visuomenė – du vienas su kitu glaudžiai susipynę poliai. Jei
valdžia pradeda savivaliauti, vadinasi, visuomenė leidžia valdžiai
nepaisyti įstatymų arba tiesiog nepajėgia priversti valdžios laikytis
potvarkių, dėl kurių visuotinai susitarta. Kai susiklosto tokia
nepavydėtina padėtis, visuomenei pirmiausia reikėtų burnoti ne valdžią,
kuri esą neklauso prašymų ir įkalbinėjimų, o save pačią –
už bejėgiškumą.
Todėl sutinku, kad atsakomybės neturėtų baidytis ir ištepliotų
būstų savininkai. Vis dėlto pastarojo Vilniaus savivaldybės sumanymo,
jog būtina bausti ištepliotų namų savininkus už tai, kad jie
teplionių nenuplauna ar nenugramdo, nesuvokiu. Juk ištepliotų
būstų savininkai – aukos. Tikrieji kaltininkai – ne
ištepliotų būstų savininkai. Būstų savininkai neprivalo kiaurą
parą sekti, budėti, saugoti. Galų gale pastebėję chuliganus būstų
savininkai neprivalo bėgt gaudyti tepliotojų. Tai atlikti privalo
viešosios tvarkos sergėtojai. O jei Vilniaus viešąja
tvarka besirūpinančios institucijos nepajėgia pažaboti tepliotojų, jei
subjaurotų sienų mieste kaskart vis daugiau, vadinasi, sostinės valdžia
nepajėgia atlikti savo tiesioginių pareigų.
Ką tokiais atvejais darytų protinga valdžia? Neskubėtų atsistatydinti,
neskubėtų nieko bausti. Pirmiausiai pultų tirti, kodėl gatvių
,,dailininkus” taip sunku sugauti bei atpratinti nuo blogojo
įpročio – teršti mūsų sostinės gatves ir kiemus. Ir tik
išsiaiškinusi tikrąsias priežastis protingoji valdžia
imtų ką nors bausti. Bet pirmiausia baustų save, įskaitant ir sostinės
merą, ir viešosios tvarkos patrulius.
Neatmesčiau tikimybės, jog bent dalį atsakomybės dėl teplionių
privalėtų prisiimti ne tik sostinės meras Artūras Zuokas, ne tik
policija, bet ir Švietimo ir mokslo ministerija, nesugebanti per
mokyklas ir gimnazijas moksleivių įtikinti, jog paišymas ant
namų sienų – itin bjaurus užsiėmimas. Šis pavyzdys –
lyg ir smulkmena, tačiau labai iškalbinga.
* * *
O štai antrasis pavyzdys. Lietuvos Konstitucijoje nurodyta, jog
nuosavybė yra šventa, neliečiama. Vadinasi, tas žemės sklypas
netoli Vilniaus miesto, kurį turi mano pažįstamas, – taip pat
šventa, neliečiama. Tačiau Lietuvos valdžia nei iš
šio, nei iš to puolė nustatyti tvarką, skelbiančią, esą
tas žemės sklypas negali būti apžėlęs krūmais bei žolėmis. Jei
specialiosios komisijos atstovai pastebės, jog minėtas žemės lopinėlis
– nenušienautas, o krūmai – neiškirsti, mano
bičiulis galįs sulaukti nemenkos piniginės baudos.
Gal ir gali Lietuvoje egzistuoti tokie potvarkiai. Tačiau visuomet
būtina atkreipti dėmesį į aplinkybę, jog bausmėmis besisvaidydama
valstybė nieko doro nepasieks. Arba jei ir pasieks, tai pasiekimai bus
menki. Galų gale šis Lietuvos valdžios sprendimas, mano draugo
įsitikinimu, prieštarauja Konstitucijai, labai aiškiai
apibrėžiančiai, kas yra nuosavybė. Jei netoli Vilniaus esantis žemės
sklypas – ne Žemės ūkio ministerijos ar Vilniaus rajono
savivaldybės nuosavybė, tai kaip ministerija ar savivaldybė gali
nurodinėti savininkui, kokio aukščio privalo ten želti žolė?
Juolab grasinti piniginėmis baudomis?
Tačiau suvokdamas, jog Lietuvoje ne visuomet laimi tie, kas teisūs,
mano pažįstamas nusprendė žemės sklypą apdirbti būtent taip, kaip nūnai
reikalauja valdininkai: nušienavo, krūmus išrovė, medžius
iškirto. Dabar jokia komisija, net ir labai priekabi, jam baudos
nepajėgtų skirti. Reikėtų džiaugtis? Derėtų verkti. Mat tas žolės ir
krūmų kirtimas niekam nenaudingas – nei valstybei, nei
savininkui. Atvirai kalbant, net žalingas. Iki tol, kol neatvažiavo
traktorius, ten augo tikros žmogaus ūgio džiunglės. Ten būta ir žvėrių
guolių, ir paukščių lizdų, ir pelkių su bebrais. Dabar džiunglių
nebeliko, liko dykra, panaši į tą, kurią ,,Anykščių
šilelyje” aprašė Antanas Baranauskas.
* * *
Trečiasis pavyzdys. Vienos medikų profesinės sąjungos vadovė, dirbanti
Vilniaus Karoliniškių poliklinikoje, nesutaria su šios
įstaigos vadovybe. Omenyje turiu profsąjungine veikla užsiimančią
Albiną Kavaliauskaitę. Vieną dieną Kavaliauskaitė pakvietė mane į savo
darbovietę, kad pamatyčiau, kur ji, atėjusi į darbą, verčiama
persirengti. Ogi tvankiame rūsyje. Žingsniuoti tuo rūsiu –
pavojinga, labai lengva suklupti. Be to, iš rūsio
išsinešdinti – irgi keblu. Vienintelis
išėjimas, berods, yra liftas. O liftas Karoliniškių
poliklinikoje dažniausiai kyla tik į viršų. Profsąjungos vadovė
ten persirengia vienintelė iš visos Karoliniškių
poliklinikos darbuotojų. Kitur jai vietos persirengti neatsirado.
Tas rūsys kelia ir kai kurių kitų nepatogumų. Jei sugestų liftas,
Kavaliauskaitei būtų labai keblu pasiekti pirmąjį aukštą. O
gaisro atveju rūsyje esantiems žmonėms būtų net labai pavojinga.
Nepamirškime ir aplinkybės, jog rūsyje – itin prastas
mobilusis ryšys.
Mano supratimu, Kavaliauskaitė, parodydama žurnalistui savo
persirengimo kambarį, nenusižengė nė vienam demokratinės valstybės
įstatymui. Juk Karoliniškių poliklinika – ne Valstybės
saugumo departamentas, ne Vidaus reikalų ministerija, ne Krašto
apsaugos ministerijos Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas.
Karoliniškių poliklinika – viešoji įstaiga. Tačiau
atsitiko sveiku protu sunkiai suvokiamas dalykas: kai kas dabar
aiškinasi, ar profesinės sąjungos vadovė turėjo teisę
pasikviesti žiniasklaidos atstovą, šio žingsnio nesuderinusi su
poliklinikos vadovybe.
Jei Lietuva gerbtų žmogaus teises ir tramdytų tuos, kurie negerbia
žmogaus teisių, klausimas, ar Kavaliauskaitė turėjo teisę žurnalistui
parodyti persirengimo kambarį, negalėtų kilti ,,iš
principo”. Taip, profesinės sąjungos vadovė turėjo teisę
bendrauti su žurnalistais visais jai rūpimais klausimais. Tokią teisę
jai laiduoja Lietuvos Konstitucija, kurioje aiškiai pasakyta
apie piliečio galimybę turėti savo nuomonę ir ją viešai
reikšti. Bet Lietuva nėra teisinė valstybė.