Kelias, vedantis į niekur

GINTARAS VISOCKAS

Kartais net sunku suvokti, kaip Lietuva dar išsilaiko nenuskendusi, nesužlugusi, nesubankrutavusi. Vis dirba, kuria įstatymus, ropščiasi iš duobės, ieško tiesos ir teisybės... Tačiau kai kurios mūsų pastangos yra kenksmingos ir pražūtingos, prieštaraujančios sveiko proto dėsniams, vedančios į niekur. Valstybė, kuri baudžia auką, nes nesugeba nubausti skriaudiko, – pasmerkta mirčiai. Bet Lietuva bando įteisinti būtent tokias žaidimo taisykles.

Prisiminkime, ką neseniai pareiškė Vilniaus miesto savivaldybės vadovai. Jie pagrasino, esą nuo šiol bus baudžiami namų, kurių sienos nutepliotos šlykščiais gatvių chuliganų piešiniais, savininkai. Be abejo, už bet kokią netvarką, susidariusią Lietuvoje, atsakingi mes visi. Taip negali būti: kalta – tik valdžia, o visuomenė – nieko dėta. Valdžia ir visuomenė – du vienas su kitu glaudžiai susipynę poliai. Jei valdžia pradeda savivaliauti, vadinasi, visuomenė leidžia valdžiai nepaisyti įstatymų arba tiesiog nepajėgia priversti valdžios laikytis potvarkių, dėl kurių visuotinai susitarta. Kai susiklosto tokia nepavydėtina padėtis, visuomenei pirmiausia reikėtų burnoti ne valdžią, kuri esą neklauso prašymų ir įkalbinėjimų, o save pačią – už bejėgiškumą.

Todėl sutinku, kad atsakomybės neturėtų baidytis ir ištepliotų būstų savininkai. Vis dėlto pastarojo Vilniaus savivaldybės sumanymo, jog būtina bausti ištepliotų namų savininkus už tai, kad jie teplionių nenuplauna ar nenugramdo, nesuvokiu. Juk ištepliotų būstų savininkai – aukos. Tikrieji kaltininkai – ne ištepliotų būstų savininkai. Būstų savininkai neprivalo kiaurą parą sekti, budėti, saugoti. Galų gale pastebėję chuliganus būstų savininkai neprivalo bėgt gaudyti tepliotojų. Tai atlikti privalo viešosios tvarkos sergėtojai. O jei Vilniaus viešąja tvarka besirūpinančios institucijos nepajėgia pažaboti tepliotojų, jei subjaurotų sienų mieste kaskart vis daugiau, vadinasi, sostinės valdžia nepajėgia atlikti savo tiesioginių pareigų.

Ką tokiais atvejais darytų protinga valdžia? Neskubėtų atsistatydinti, neskubėtų nieko bausti. Pirmiausiai pultų tirti, kodėl gatvių ,,dailininkus” taip sunku sugauti bei atpratinti nuo blogojo įpročio – teršti mūsų sostinės gatves ir kiemus. Ir tik išsiaiškinusi tikrąsias priežastis protingoji valdžia imtų ką nors bausti. Bet pirmiausia baustų save, įskaitant ir sostinės merą, ir viešosios tvarkos patrulius.

Neatmesčiau tikimybės, jog bent dalį atsakomybės dėl teplionių privalėtų prisiimti ne tik sostinės meras Artūras Zuokas, ne tik policija, bet ir Švietimo ir mokslo ministerija, nesugebanti per mokyklas ir gimnazijas moksleivių įtikinti, jog paišymas ant namų sienų – itin bjaurus užsiėmimas. Šis pavyzdys – lyg ir smulkmena, tačiau labai iškalbinga.

* * *

O štai antrasis pavyzdys. Lietuvos Konstitucijoje nurodyta, jog nuosavybė yra šventa, neliečiama. Vadinasi, tas žemės sklypas netoli Vilniaus miesto, kurį turi mano pažįstamas, – taip pat šventa, neliečiama. Tačiau Lietuvos valdžia nei iš šio, nei iš to puolė nustatyti tvarką, skelbiančią, esą tas žemės sklypas negali būti apžėlęs krūmais bei žolėmis. Jei specialiosios komisijos atstovai pastebės, jog minėtas žemės lopinėlis – nenušienautas, o krūmai – neiškirsti, mano bičiulis galįs sulaukti nemenkos piniginės baudos.

Gal ir gali Lietuvoje egzistuoti tokie potvarkiai. Tačiau visuomet būtina atkreipti dėmesį į aplinkybę, jog bausmėmis besisvaidydama valstybė nieko doro nepasieks. Arba jei ir pasieks, tai pasiekimai bus menki. Galų gale šis Lietuvos valdžios sprendimas, mano draugo įsitikinimu, prieštarauja Konstitucijai, labai aiškiai apibrėžiančiai, kas yra nuosavybė. Jei netoli Vilniaus esantis žemės sklypas – ne Žemės ūkio ministerijos ar Vilniaus rajono savivaldybės nuosavybė, tai kaip ministerija ar savivaldybė gali nurodinėti savininkui, kokio aukščio privalo ten želti žolė? Juolab grasinti piniginėmis baudomis?

Tačiau suvokdamas, jog Lietuvoje ne visuomet laimi tie, kas teisūs, mano pažįstamas nusprendė žemės sklypą apdirbti būtent taip, kaip nūnai reikalauja valdininkai: nušienavo, krūmus išrovė, medžius iškirto. Dabar jokia komisija, net ir labai priekabi, jam baudos nepajėgtų skirti. Reikėtų džiaugtis? Derėtų verkti. Mat tas žolės ir krūmų kirtimas niekam nenaudingas – nei valstybei, nei savininkui. Atvirai kalbant, net žalingas. Iki tol, kol neatvažiavo traktorius, ten augo tikros žmogaus ūgio džiunglės. Ten būta ir žvėrių guolių, ir paukščių lizdų, ir pelkių su bebrais. Dabar džiunglių nebeliko, liko dykra, panaši į tą, kurią ,,Anykščių šilelyje” aprašė Antanas Baranauskas.

* * *
Trečiasis pavyzdys. Vienos medikų profesinės sąjungos vadovė, dirbanti Vilniaus Karoliniškių poliklinikoje, nesutaria su šios įstaigos vadovybe. Omenyje turiu profsąjungine veikla užsiimančią Albiną Kavaliauskaitę. Vieną dieną Kavaliauskaitė pakvietė mane į savo darbovietę, kad pamatyčiau, kur ji, atėjusi į darbą, verčiama persirengti. Ogi tvankiame rūsyje. Žingsniuoti tuo rūsiu – pavojinga, labai lengva suklupti. Be to, iš rūsio išsinešdinti – irgi keblu. Vienintelis išėjimas, berods, yra liftas. O liftas Karoliniškių poliklinikoje dažniausiai kyla tik į viršų. Profsąjungos vadovė ten persirengia vienintelė iš visos Karoliniškių poliklinikos darbuotojų. Kitur jai vietos persirengti neatsirado.

Tas rūsys kelia ir kai kurių kitų nepatogumų. Jei sugestų liftas, Kavaliauskaitei būtų labai keblu pasiekti pirmąjį aukštą. O gaisro atveju rūsyje esantiems žmonėms būtų net labai pavojinga. Nepamirškime ir aplinkybės, jog rūsyje – itin prastas mobilusis ryšys.

Mano supratimu, Kavaliauskaitė, parodydama žurnalistui savo persirengimo kambarį, nenusižengė nė vienam demokratinės valstybės įstatymui. Juk Karoliniškių poliklinika – ne Valstybės saugumo departamentas, ne Vidaus reikalų ministerija, ne Krašto apsaugos ministerijos Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas. Karoliniškių poliklinika – viešoji įstaiga. Tačiau atsitiko sveiku protu sunkiai suvokiamas dalykas: kai kas dabar aiškinasi, ar profesinės sąjungos vadovė turėjo teisę pasikviesti žiniasklaidos atstovą, šio žingsnio nesuderinusi su poliklinikos vadovybe.

Jei Lietuva gerbtų žmogaus teises ir tramdytų tuos, kurie negerbia žmogaus teisių, klausimas, ar Kavaliauskaitė turėjo teisę žurnalistui parodyti persirengimo kambarį, negalėtų kilti ,,iš principo”. Taip, profesinės sąjungos vadovė turėjo teisę bendrauti su žurnalistais visais jai rūpimais klausimais. Tokią teisę jai laiduoja Lietuvos Konstitucija, kurioje aiškiai pasakyta apie piliečio galimybę turėti savo nuomonę ir ją viešai reikšti. Bet Lietuva nėra teisinė valstybė.