Į universitetą su palapine!

Romualdas Kriaučiūnas

Prieš trisdešimt trejus metus mano žmona Gražina pradėjo daugelį metų besitęsusį kelionių aprašymą, pavadintą ,,Su palapine į Aliaską”. Taip apkeliavome didelę JAV, Kanados ir Meksikos dalį. Su laiku palapinę pakeitė motonamukas, kurį pavadinome ,,vanuška” – nuo angliško ,,van”. Visi aprašymai buvo išspausdinti ,,Drauge” ir susilaukė skaitytojų dėmesio.

Š. m. pavasarį ,,New Harvest” leidykla išleido knygą ,,Walden on Wheels”. Jos autorius – Ken Ilgunas. Susidomėjau ja, nes knygos tema arti širdies, o ir autoriaus pavardė skamba lietuviškai. Knygą nusipirkau, perskaičiau ir žavėjausi autoriaus užsispyrimu ir sumanumu. Nusipirkęs panaudotą ,,vanušką”, jis joje porą metų gyveno ir siekė aukštojo mokslo. Tikras šaunuolis – pagalvojau. Tačiau tuo sudominti šios skilties skaitytojus galbūt neužtenka. Tad nutariau pasidomėti jo lietuviška pavarde ir per leidyklą susisiekiau su knygos autoriumi. K. Ilgunas prisipažino, kad mažai žinantis apie savo tautinę kilmę, tačiau tikrai žino, kad jo pavardė yra lietuviška. Prieš kurį laiką jo protėviai atvyko į Škotiją ir dabar ten yra keletas llgunų. Tėvas buvo darbininkas, būdamas apie 20 metų amžiaus atvyko į Hamilton, Kanadą. Ten jis susipažino su savo būsima žmona, gimusia JAV – jie sulaukė dviejų sūnų. Kai autoriui buvo šešeri, šeima atsikraustė į Niagara Falls, NY. Jo motinos tautinė kilmė, jo žodžiais, yra grynai lenkiška. Tad jis save laiko 50 proc. lenku, 25 proc. škotu ir 25 proc. lietuviu. Laiško pabaigoje jis mini, kad šį rudenį vyks į Didžiąją Britaniją susitikti su savo giminėmis. Laišką baigia išreikšdamas norą neužilgo apsilankyti ir Lietuvoje.

Ar dabar gal kiek įdomiau apie tą knygą toliau skaityti? Intriguoja pats knygos pavadinimas, nes minimas Walden ežerėlis Naujoje Anglijoje. Tai Henry David Thoreau, amerikiečių rašytojo, sukurtas eksperimentas, aprašytas knygoje tokiu pačiu pavadinimu. Dvejus metus jis praleido savo paties pastatytame namelyje prie Walden ežero, kad išbandytų paprastą gyvenimo būdą. Jo manymu, žmogus, stebėdamas gamtą, gali jautriau įsiklausyti į savo sąžinės balsą ir giliau suvokti esmines dvasines tiesas.

Ken Ilgunas baigė anglų literatūros ir istorijos bakalauro studijas ir ,,užsitraukė” 32,000 dol. skolą. Negavęs darbo pagal išsilavinimą, jis dirbo įvairius darbus ir darbelius ir kiek galėdamas mažino turimą skolą. Norėjo kuo greičiau ją išmokėti, o tada spręsti, ką daryti toliau. Didelė knygos dalis skirta jo pastangų išsikrapštyti iš skolų aprašymui. Iš pradžių ,,Home Depot” parduotuvėje jis rinkdavo vežimėlius iš automobilių pastatymo aikštelės, bet, norėdamas paspartinti skolų išmokėjimą, nusidangino į Coldfoot, Aliaska, kur viename moteliuke dirbo šlavėju, tualetų valytoju, atliko kitus panašius darbus. Maistas ir nakvynė buvo veltui, o valandinis atlyginimas – didesnis nei ,,Home Depot”. Su laiku Ken ten pat gavo geresnį darbą – tapo turistų palydovu. Vėliau jis dirbo šiukšlių rinkėju, virėju ir visą laiką mažino savo skolą. Knygoje kas keliolika puslapių vis nurodomi tos skolos likučiai. Skaitytojų informacijai jis parengė lentelę, kurioje pateikiamos mėnesinės išlaidos gyvenant ,,normalų” viduriniosios klasės gyvenimą ir jį palygina su savo mėnesinėmis išlaidomis gyvenant Coldfoot. Pirmu atveju išlaidos buvo 2,295 dol. per mėnesį, antru – vos 30 dolerių.

Nors Ken pagrindinis tikslas buvo skolų mažinimas, jis nevengė progų ką nors naujo išbandyti. Vienam mėnesiui buvo pabėgęs nuo darbo ir išvyko į kelionę, atkartojančią prieš porą šimtų metų Kanadoje vykusias prancūzų kailių pirklių keliones. Tuo metu jo skola jau buvo sumažėjusi iki 16,000 dol. Vėliau Ken nusibastė į Mississipi valstiją, kur gavo darbą valyti Katrinos uragano padarytą žalą. Ten būdamas susipažino su viena mergina ir ją įsimylėjo, bet neužmiršo savo tikslo. Aliaska jį traukė. Jis ten grįžo, bet jau rimtoms pareigoms ,,Gates of the Arctic National Park”. Uždarbis irgi buvo solidesnis. Jo skola tirpo kaip ledai pavasarį – 11,000, 9,500, 8,000, 6,500, 5,000, 3,500 dol. Vėliau dar teko dirbti siuntinių išvežiojimo  ben- drovėje Denver, CO. Ten būdamas sumokėjo visą skolą. Pasijuto laisvas ir viltingai žvelgė į ateitį.

Iš tikrųjų, savo banko sąskaitoje Ken jau turėjo sukaupęs 3,517 dol. ir pradėjo rimtai galvoti, kur galėtų studijuoti toliau. Jam pasisekė įstoti į Duke University, Raleigh mieste, esančiame North Carolina valstijoje. Jausdamasis ,,turtingas”, jis nusipirko 1985 m. Ford ,,vanušką” ir įsirengė kai kuriuos buitinius ,,patogumus”, kad galėtų jame gyventi. Už 21 dol. išsinuomavo pašto dėžutę. Įstojo į kūno kultūros klubą, kad turėtų kur nusimaudyti. Už 182 dol. gavo leidimą pastatyti mašiną universiteto aikštėje.

Paskutinis šimtas knygos puslapių skirtas studijų ir gyvenimo ,,vanuškoje” aprašymui. Mokslus Ken pradėjo turėdamas 981 dolerius. Mano dideliam nustebimui, jis vėl pasirinko studijuoti tokias sritis, kur darbo galimybės nebuvo geresnės nei praeityje. Sakėsi siekiąs mokslo, o ne kokio pelningo amato. Įdomios jo kasdienybės smulkmenos. ,,Vanuškoje” apsigyveno pelė ar keletas jų. Su viena, kuri buvo apsigyvenusi po ,,vanuškos” lubų apmušalais, pasisekė susidoroti. Netrukus ta pelė ėmė bjauriai dvokti ir pakenkė jo sveikatai, bet jis liko gyventi savo ,,vanuškoje”. Po tam tikro laiko Ken savo būsto paslaptį išdavė draugams. Netrukus apie tai, interneto pagalba, sužinojo visas pasaulis. K. Ilgunas tapo žinomu, o Duke universitetas – nepageidaujamo dėmesio objektu.

Pagaliau atėjo universiteto baigimo diena. Tą dieną jis jau buvo susitaupęs 1,156 dol., nes lankydamas universitetą turėjo pašalinių darbelių ir labai griežtai laikėsi nuostatos neišlaidauti. Mokslo baigimo iškilmėse jis buvo pakviestas sakyti kalbą. Knygos gale Ken rašo, kad pagaliau jam pavyko aplankyti Henry David Thoreau išgarsintą Walden ežerėlio pakrantėje pastatytą namelį. Dabar ta vieta yra apsupta gyvenamaisiais kvartalais, nors pats namelis išlaikytas toks, koks buvo ir yra atviras lankytojams. Su tam tikru sarkazmu Ken Ilgunas pabrėžė, kad tas gamtos mylėtojas ir paprasto gyvenimo stiliaus skatintojas iš tikrųjų nebuvo visiškai savarankiškas – rūbus jis nešdavo skalbti savo motinai.

Autorius teigia siekęs dviejų rūšių mokslo. Pirmiausia, jis sėmėsi išminties iš primityvaus gyvenimo bei vienumos. Antra mokslo rūšis buvo universitetinių studijų tęsimas mokslo ir meno srityse. Magistro laipsnį jis gavo turėdamas 1,156 dol. banko sąskaitoje, tačiau vis dar savęs klausdamas – ar vieną dieną turės tikrą ir pastovų darbą? Gal kada nors gyvens name be ratų? Knyga baigiasi su autoriaus įsėdimu į lėktuvą, skrendantį į Aliaską. Kai 1980 m. mes pirmą kartą buvo toje valstijoje, išgirdome posakį, kurio neužmiršome iki šiol – kartą apsilankius Aliaskoje, pilnai jos palikti neįmanoma. Reikia spėti, kad magiška šios valstijos trauka knygos autorių parvarė atgal.