APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
veuk
Lietuvos Laisvės gynėjų steigiamojo susivienijimo suvažiavime 1997 m. lapkričio 16 d. Vienas iš sveikintojų – PLB atstovas J. Gaila (antras iš dešinės). Iš J. Gailos asmeninio archyvo

Amerikos lietuvis Lietuvoje (2)

JUOZAS GAILA

Vėliausiame savo straipsnyje rašiau apie sunkiai suprantamus kai kurių LB veikėjų pasisakymus apie Lietuvą ir išeiviją. Čia noriu pasidalinti ištraukomis iš savo dienoraščio, kurį vedžiau dirbdamas PLB atstovybėje Vilniuje 1993 –1997 m.

Paskambina man į PLB atstovybę lietuvis, norįs atvykti į Seimo rūmus, su prašymu, kad išrašyčiau jam leidimą. Ne kartą girdėdavau iš užsienio svečių, ypač iš Amerikos LB veikėjų, priekaištus, kad labai keblu patekti į Atstovybę, nes ji – Seimo rūmuose, o į juos patekti reikalingi įvairūs leidimai. Iš tikrųjų tai tereikėdavo ar iš anksto, ar atėjus į rūmus skambtelti pirmame aukšte esančiu telefonu ir arba aš, arba administratorė tuoj atskubėdavome su leidimu.

Tad ir šį kartą tuoj išrašiau leidimą ir laiptais nusileidau sutikti svečią. Įėjimo į Seimo rūmus nesaugojo jokie uniformuoti pareigūnai, tik kostiumuoti vaikinai ar merginos tikrindavo svečių asmeninius dokumentus ir leidimus. Mums priėjus, budinti mergina, žvilgterėjusi į leidimą tarė: „Reikia ir asmens dokumentų.” Mano svečias sarkastišku tonu: „Ar jums reikia, ar man reikia?” Pareigūnė vėl: „Prašau parodyti asmens dokumentus”, svečias: „Ach, tai jums reikia” ir pradeda murmėti, kad tai – kažkokia nesąmonė. Pagaliau išsitraukia pasą, parodo, lipame laiptais į viršų, jam besiskundžiant, kokie čia nereikalingi keblumai.

Pradedu jam aiškinti, kad čia ne tik Seimo rūmai, bet ir Prezidentūra (tuo laiku prezidento ir jo kabineto raštinės buvo Seimo rūmuose – J. G.) ir kad nežinau valstybės, kur be leidimo kas tik nori galėtų vaikščioti po parlamentų ir prezidentūrų rūmus. Svečias, žymiai ūgiu aukštesnis už mane, uždeda ranką man ant peties ir tėvišku tonu taria: „Nesirkite ponas Gaila fobija.”
Užlipus į antrą aukštą, jis suka ne į Atstovybę, bet į kitą pusę. Rodau jam, o jis atšauna, kad jis – ne į Atstovybę, bet pas kažkurį Seimo narį. Ką gi, pasijuntu lyg musę kandęs, kodėl jis to leidimo nesikreipė pas tą seimūną, o trukdė mane. Be to, teisė man duota išrašyti leidimus tik į Atstovybę. Nusileidžiu vėl į apačią ir atsiprašau budinčios merginos už mano svečio elgesį, o ji – „Mes prie to jau pripratę.”
• • •

Dažnai nueidavau į Seimo posėdžių salę, ypač kai ten vykdavo svarstymai kokiu svarbesniu klausimu. Ir šį kartą sėdžiu paaukštintame skyriuje, skirtame žurnalistams ir svečiams. Ir va, į posėdžių salę įeina jaunas vyras, nors man asmeniškai nepažįstamas, bet žinau, kad iš Amerikos atvykęs ir apsigyvenęs Lietuvoje. Marširuoja jis tarp seimūnų stalelių darbiniais batais, apdribusiais džinsais, į juos nesukištais marškiniais ir prisėda kažkokiam pokalbiui prie vieno seimūno. Po keliolikos minučių apleidžia salę.

Nepraėjus nė pusvalandžiui jis – vėl salėje. Šį kartą pastoja jam kelią Seimo kancleris Jurgis Razma ir išlydi iš salės. Išlydėjęs prieina kancleris prie manęs ir taria, kad, nepaisant, kaip nepatogu, bet turėjo amerikoną išprašyti, nes posėdis filmuojamas ir rodomas per televiziją. Dar nepatogiau pasidaro man, nes, atrodo, tartum jis mano, kad toks aprėdas ir vaikščiojimas tarp kostiumuotų posėdžiaujančių seimūnų mums, amerikonams, yra įprastas ir normalus dalykas. Atsakau, kad aš tą „amerikoną” būčiau išprašęs, pirmą kartą jam įėjus.
• • •

1996 m. kovo 20 d. rytą vartydamas raštus pamatau LR Seimo valdybos sprendimą, kuriuo nuspręsta „Priimti Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos vicepirmininką ryšiams su Lietuva (pavardės neminėsiu – J. G.) kovo 21–26 dienomis. Pavesti Seimo kanceliarijos Finansų skyriui apmokėti priėmimo išlaidas pagal pateiktą sąmatą.” Pasirašė LR Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas.

Sužinau, kada jis lankysis pas premjerą Mindaugą Stankevičių, tad nueinu į po to vykstančią spaudos konferenciją. Svečias aiškina žurnalistams, kad su premjeru aptarė ALT’o galimybes padėti Lietuvai ir kaip ALT’as darys įtaką JAV politikams, kad jie remtų Lietuvos siekį artimiausiu laiku įstoti į NATO. Klausiamas, ar Amerikos lietuviai padeda naujai atvykusiems, patikina, kad taip, kad yra net įstaigos, kur jie gali kreiptis. Paklaustas, ką galvoja apie Valdą Adamkų, išvadino jį ambicingu žmogumi, tardamas, kad kandidatai į prezidentus turėtų būti ne iš užsienio, bet iš Lietuvos. Tiesiog netikiu savo ausimis, kai, paklaustas apie išeivijos santykius su žydais, juos vadina ,,žydeliais”, ,,žydukais”.
 
Po konferencijos nuskubu prie žurnalistų. Prašau jų, kad rašydami neminėtų, jog svečias iš Amerikos žydus vadino ,,žydukais”, ,,žydeliais”, nes jei tai išeitų į viešumą, būtų nemalonumų ir premjerui, ir ALT’ui. Kitą dieną, vartydamas laikraščius, temačiau trumpas žinutes apie ALT’o vicepirmininko apsilankymą pas premjerą su skambia antrašte „Išeivija pasirengusi padėti”.

Galvoju, kodėl penkias darbo dienas tas veikėjas iš Amerikos buvo vežiojamas, priimamas Seime, ministerijose, trukdė darbuotojų laiką. Vėliau iš premjero išgirdau, kad jokios konkrečios išeivijos pagalbos jis nepasiūlė. Po kiek laiko iš Amerikos sužinojau, kad ALT’as nuo to vicepirmininko pareiškimų atsiribojo.
• • •

Dirbdamas PLB atstovybėje skrupulingai laikiausi PLB nuostatos nepolitikuoti. Seime nesilankiau frakcijų posėdžiuose (išskyrus pilietybės atkūrimo reikalais), nepasirašinėjau skundų ar peticijų, nukreiptų prieš valdančiąją partiją, neagitavau balsuoti už kokią nors partiją ar kandidatą. Bet niekada neatsisakiau dalyvauti politinių kalinių ir tremtinių susirinkimuose, neatsisakiau jų kviečiamas kalbėti ir daug kartų kalbėjau.

Todėl nustebau 1996 m. kovo 22 d. „Lietuvos aide” išvydęs pokalbį su JAV LB delegacija: J. Ardžiu, R. Narušiene, V. Maciūnu, L. Rugieniene ir D. Skuču. Paklausti, ką jie galvoja apie V. Adamkaus galimą kandidatavimą į prezidentus, jie pradėjo juoktis, kad „Tokie pranašai dažniausiai yra žmonės, kurie Amerikos lietuvių bendruomenės organizacinėje veikloje visai nedalyvauja...”. Jie taip pat priminė atvejį, kai Lietuvoje paskaitas apie verslo etiką skaitė iš Amerikos atvykęs lietuvis, dabar Amerikoje sėdintis kalėjime už sukčiavimą.

Skaitydamas galvojau, kas su mumis pasidarė. Kodėl mes, lankydamiesi Lietuvoje, žeminame savąjį, norintį kandidatuoti į prezidentus? Juk jis ne koks pilypas iš kanapių. Ir tartum lyginame jį su kalėjime sėdinčiu sukčiumi. Nedalyvauja „Amerikos lietuvių bendruomenės organizacinėje veikloje”, bet jis ne į LB vadus kandidatuoja ar į kokią jos komisiją. Kodėl jie, prieš juokdamiesi, užmiršo V. Adamkų, įteikiantį lietuvių jaunimo peticiją tuometiniam viceprezidentui Richard Nixon, įsteigusį lietuvių akademinį sporto klubą „Lituanicą” 1951 metais, vadovavusį „Santarai-Šviesai”, organizavusį 1983 m. Pasaulio lietuvių žaidynes, buvusį JAV LB tarybos nariu, nors ir trumpai, bet buvusį penktosios JAV LB centro valdybos vicepirmininku, vadovavusį Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijai, šiam kandidatuojant į prezidentus? Juk asmeniškai gali to žmogaus nemėgti, gali už jį nebalsuoti ir kitus raginti nebalsuoti, bet kai atstovauji LB ir kalbi jos vardu, visa tai reikia pasilaikyti sau. Jie galėjo labai trumpai žurnalistams paaiškinti, kad JAV LB yra nepolitinė organizacija, tad ir jokių kandidatų į prezidentus nesiūlanti ir apie juos negalinti komentuoti.

Negi jie nežinojo, kad tuo laiku Seimo ir JAV LB komisijos pirmininkas Everestas Raišuotis (Seimo LDDP frakcija) spaudai teigė: „Komisija atsiriboja nuo politinių klausimų, sprendžiame konkrečias problemas, rūpinčias ir pačiai JAV lietuvių bendruomenei, ir naudingas Lietuvai.” O Donatas Skučas, Seimo ir JAV LB komisijos pirmininkas (JAV LB tarybos narys), aiškino: „Buvo pasirinkta dirbti su Seimu ir kiekviena jame atstovaujama partija, o ne tarkim, su Vyriausybe, kad neatrodytų, jog Lietuvių bendruomenė remia vieną valdžioje esančią partiją”.

Bus daugiau.

Juozas Gaila – buvęs JAV LB Krašto valdybos pirmininkas, PLB atstovas Vilniuje.