Lithuanian-American Racing Club sportininkės, dalyvavusios praėjusių metų „Athleta Iron Girl Columbia Triathlon”, džiaugiasi tapusios „geležinėmis merginomis”. Iš k.: Judita Ruškytė, Rūta Aidis, Vita Laignel, Gaila Leščinskienė, Jurgita Rohde ir Živilė Balaišytė. Janinos Čikotienės nuotr.

Dalyvavimas triatlone – parama K. Donelaičio lituanistinei mokyklai

JANINA ČIKOTIENĖ

Tamsų, ankstyvą 2011 m. rugpjūčio 21 d. rytą virtinė automobilių pajudėjo link Central Park, Columbia, MD. 2,400 mergaičių ir moterų nuo 12 m. iki 71 m. iš 25 valstijų su nerimu ir virpančiomis širdimis vyko dalyvauti šeštame šios apylinkės triatlone „Athleta Iron Girl Columbia Triathlon”. Į šį įspūdingą renginį vyko ir šešios šaunios lietuvaitės, priklausančios Lithuanian-American Racing Club (LARC). Tai Kristijono Donelaičio lituanistinėje mokykloje Washington, DC besimokančių vaikučių mamos: Rūta Aidis, Živilė Balaišytė, Vita Laignel, Gaila Leščinskienė, Judita Ruškytė ir Jurgita Rohde. Paskutinius kelis mėnesius jos daug valandų ruošėsi ir treniravosi šiai ypatingai dienai.

Triatlono dalyvės parke turėjo būti 4:50 val. ryto. Kiekvienai ant rankos užrašytas registracijos numeris, ant kojos – jos amžius. Plaukimo rungčiai rikiavosi pagal amžių ir plaukimo kepuraičių spalvą. Pirmosios buvo profesionalės, po jų sekė vyriausios ir taip iki pačių jauniausių. Pasigirdus švilpukui, į ežerą įbrido profesionalių grupė baltomis kepuraitėmis ir, lyg mažos baltos gulbės, nuplaukė nurodytu keliu. Vėl pasigirdo švilpukas, ir kita grupė brido į vandenį.

Lietuvaitės išsiskyrė gražiais maudymosi kostiumais – geltonos, žalios ir raudonos spalvų. Jų draugai, stovėję šalia su lietuviška vėliava, stengėsi mažinti dalyvių jaudulį bei įtampą. Plaukikėms išnykus iš akių, draugų grupelė nuėjo jų pasitikti kitoje rungtyje.

Baigusios 0.62 mylių plaukimą dalyvės gaivinosi vandeniu ir skubėjo į dviračių aikštę. Jurgita prabėgdama suspėjo į rankas paimti mažąjį sūnelį, jį pabučiuoti. Dviratininkių, važiuojančių 17.5 mylios, negalėjome nei išlydėti, nei sutikti, todėl nužygiavome prie jų 3.4 mylių bėgimo tako ir laukėme jų ten, kad prabėgančioms pamosikuotumėme ir nusišypsotumėme. Joms prabėgus, ėjome į lenktynių baigimo vietą pasitikti ir pasveikinti.

Kiekviena dalyvė, baigusi triatloną, per garsiakalbį išgirdo savo pavardę ir pranešimą, kad ji dabar – jau „geležinė mergina” (Iron Girl). Dalyvės sako, kad tai labai ypatinga akimirka. Kai kurias mamas prieš pat rungtynių galą pasitiko vaikučiai ir jos, nors labai pavargusios, pakėlė mažuosius ant rankų arba paėmė už rankučių. Taip visi drauge šypsodamiesi perbėgo varžybų užbaigimo liniją.

Juditos ir Tomo Krunkaičių sodyboje vykusios vaišės buvo skirtos atšvęsti ir pasidžiaugti šešių drąsuolių pasisekusiu dalyvavimu triatlone. Penkiukė, gražiai sutarianti tarpusavyje, padėkojo Jurgitai, dalyvavimo triatlone „kaltininkei”, už jų sudominimą šiomis varžybomis ir apdovanojo ją gėlėmis. Jurgita padėkojo savo vyrui Jim už jos ir visos grupės palaikymą.

Jurgita triatlonu susidomėjo prieš maždaug trejus metus. Tada ji stebėjo savo draugę, dalyvavusią šiose varžybose. Besiklausydama draugės pasakojimų apie puikų jausmą ir sveikesnį gyvenimo būdą, Jurgita nusprendė pati tapti „geležine mergina”. Po pirmo sėkmingo ir uždegančio dalyvavimo 2010 m. ji panoro apie triatloną paskleisti informaciją ir kitoms moterims. Po jos pranešimo tėveliams Donelaičio lituanistinėje mokykloje penkios mamos pasiryžo kartu su Jurgita ruoštis ateinančioms varžyboms. Taip įsikūrė LARC, nutaręs surinktas lėšas paskirti K. Donelaičio mokyklai. Šis lietuvių užsimojimas jau atnešė mokyklai per 4,700 dol. pelno. Mokyklos vedėja Ilona Verbušaitienė ir tėvų komiteto pirmininkė Diana Vizgirdaitė atvyko į vaišes padėkoti dalyvėms už jų pastangas ir ryžtą taip gražiai paremti mokyklą.

Šis moterų triatlonas yra didžiausias tokios rūšies sporto įvykis visoje Amerikoje. Kas vilioja moteris pasiryžti tokiam daug laiko ir jėgų reikalaujančiam trijų sporto šakų tobulinimui? Organizatoriai renginį apibūdina kaip kvietimą bei raginimą moterims būti geriausiomis, kokios jos gali būti – sau ir savo šeimoms siekti geresnio bei sveikesnio gyvenimo būdo. Daugelis moterų nusprendžia dalyvauti triatlone, kad lengviau galėtų nugalėti kitas asmenines kliūtis, lengviau išgyventų netektis, pastotų kelią ligoms, visapusiškai pagerintų savo gyvenimą bei pajustų pasitenkinimą, žinodamos, kad gali ką nors pasiekti. Daugelis gautas lėšas skiria įvairioms šalpos organizacijoms.

Lietuvaičių pasiryžimas treniruotis bei dalyvauti triatlone išties stebino. Kai kurios jų turėjo ne tik treniruotis, bet ir naują sporto šaką išmokti. Buvo nemokančių plaukti ar dviračiu važiuoti. Beveik visos jų nemėgo nors vienos sporto šakos. Tačiau jas traukė užsimojimas pasiekti užsibrėžtą tikslą ir tikėti, kad jei kam pasiryš, tai ir pasieks. Nenorėjo prisileisti minties – „Aš negaliu”.

Šiais metais triatlone dalyvausiančių lietuvių skaičius beveik patrigubėjo. Pasiruošimas daug įvairesnis ir platesnis. LARC surengė mitybos seminarą, kuriame mokytojos išsamiai pasakojo, kada kokį maistą valgyti, ne tik ruošiantis lenktynėms ar treniruotėms, bet kad kiekviena diena joms bei jų šeimoms taptų „sveika” diena. Jurgita, subūrusi moteris į LARC, praplėtė ir pradėjo aktyviai dalyvauti kitose lenktynėse su gražiais rezultatais.

Už kelių dienų ir vėl išauš ypatingas rytas – šių metų rugpjūčio 19 d. per 2,000 moterų, tarp jų 17 lietuvaičių, su nerimu, bet ir su džiaugsmu vėl rinksis prie ežero.