Teroristinis kvaitulys pasiekė ir Norvegiją

ALEKSAS VITKUS

Palyginus rami ir iki šiol tautiškai gana vienalytė Norvegija šių metų liepos 22 d. išgyveno vietinio šviesiaplaukio norvego atliktą, iki tol Norvegijoje dar negirdėto masto teroristinį išpuolį, sukėlusį visuotiną pasibjaurėjimą dėl atliktos masinės, 77 žmonių aukų pareikalavusios žmogžudystės. Iškilo pavojus, kad ateityje gali įvykti ir daugiau panašių kraštutinių visuomenės elementų absurdiškų teroro veiksmų.

Šį kartą baisaus teroro veiksmą atliko greičiausiai psichiškai nuosaikus, prieš musulmonų imigraciją nusistatęs pilietis, iki tol niekada nesiūlęs savo įsitikinimų propaguoti smurtu. Gal todėl ir krašto saugumas jo niekada neįtarė.

Prieš pat tą savo kruviną žingsnį ekscentriškasis Aders Behring Breivik internete paskelbė net 1,500 puslapių savo politinių įsitikinimų manifestą, kuriame jis ragino imtis ginkluoto pasipriešinimo prieš, jo manymu, Europą užtvindančius musulmonus, kaltindamas visus europiečius, remiančius daugiakultūrizmą, arba globalizaciją. Tame manifeste jis cituoja ir JAV valdžia nusivylusio, prieš 10 metų mirties bausme (ji buvo įvykdyta) nusteisto amerikiečio Timothy McVeigh neapykantos pilnus svaičiojimus. Ten pat Breivik išsakė ir savo neapykantą Norvegijos Darbo partijos imigracijos politikai, po ko sekė sprogdinimas Oslo mieste bei tos partijos jaunimo stovykloje įvykdytos baisiosios žudynės.

Amerikoje tarp liberalų irgi yra populiari įvairystė (diversity), kurią amerikiečiai anksčiau vadindavo „melting pot” filosofija. Ją dabar iš mados baigia išstumti neva švelnesnė ir gal labiau priimtina naujoji sąvoka „salad bowl”. Deja, Europos praktika rodo visai ką kita. Ten visai kitokios kultūros imigrantai nesusilieja su vietiniais, o kuria savo mažas ar didesnes tautines ar religines anklavas ar tikrus getus, vedančius ne tik prie atskirtumo, bet ir rasizmo.

Būdinga, kad panašų manifestą 1998 m. paskelbė ir Osama bin Laden, jį pavadinęs „Jihad prieš žydus ir krikščionis”. Jame jis ragino visus islamo pasekėjus bet kur ir bet kada žudyti amerikiečius, nekreipiant dėmesio į jų amžių ar lytį.

Reikia pripažinti, kad tokios nuomonės laikosi ne vien Breivik ir kiti kraštutiniai dešinieji. Nors Norvegijoje ir šiandien musulmonai sudaro tik kelis nuošimčius visų gyventojų, tas procentas vis auga. Apklausos rodo, kad daugiau negu pusė Norvegijos gyventojų kritikuoja vyriausybės imigracijos politiką, laikydami ją pernelyg liberalia. Panaši padėtis yra ir kitose Skandinavijos valstybėse – Švedijoje, Danijoje ir Suomijoje. Tai padeda suprasti ir tų kraštų vyriausybių anksčiau atsargaus tolerantiškumo politikos kaitą, duodant laisvės pasisakymams, kurie prieš keletą metų būtų buvę laikomi skandalingai netolerantiškais.

Tas sentimentas nesiriboja tik Skandinavijos tautų valstybėmis. Tūkstančiai kitų Europos kraštų piliečių pasisako prieš vis didėjančią musulmonų įtaką ir net islamišką įžūlumą, reikalaujant vietiniams prisitaikyti prie islamo pasekėjų. Vokietijoje, Koeln mieste, vyko demonstracijos prieš mečetės statybą netoli garsiosios Koeln katedros. Prancūzijos valdžia draudžia mokyklose ir šiaip viešosiose vietose nešioti moterų veidus dengiančias skaras („hijab”).

Vokietijos kanclerės Angela Merkel pasisakymas, kad „daugiakultūrizmas” neišlaikė egzamino, rado pritarimą Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy bei Anglijos premjero David Cameron kalbose. Jie visi bijo, kad musulmonų veržimasis į Europą iš jos atims jos krikščionišką paveldą ir tapatybę, nors tik apie 15 proc. europiečių sekmadieniais lanko bažnyčią.

Tuojau prisipažinęs kaltu, Breivik tikėjo, jog po kruvino „žygio” jo tardymas ir apklausa bus rodomi per TV, taip jam duodant progos viešai išsakyti radikalias pažiūras. Tai suprato teisėjas Kim Heger, pradinę apklausą vedęs už uždarų durų. Deja, teroristo troškimas savo niekšišką poelgį kuo labiau iškelti į viešumą ir taip sulaukti dėmesio savo iškrypusiam nusistatymui pavyko – žiniasklaidos dėka visuomenė sužinojo apie Breivik daug daugiau negu apie jo nelaimingas aukas.

Kad terorizmo ištakos gali glūdėti bet kokios religijos rėmuose, Čikagos DePaul University istorijos profesorius Tom Mockaitis pateikia daug pavyzdžių savo straipsnyje „Terrorism Has No Religion”. Priminęs, kad Norvegijos policija Breivik pavadino dešiniuoju krikščioniu fundamentalistu, profesorius mini ir kitus įvairių tikėjimų „fundamentalistus” teroristus. Taip, kaip ir Breivik, 1995 m. susprogdinęs Oklahoma federalinės valdžios pastatą ir taip užmušęs 168 nekaltus žmones, T. McVeigh nerodė jokio gailesčio aukoms ar sąžinės graužimo.

Mockaitis primena ir žydą teroristą, zionistą Baruch Goldstein, įsitikinusį, jog moderniajam Izraeliui turėtų priklausyti visos dar karaliaus Dovydo laikais valdytos žemės ir kad iš Vakarų kranto visi palestiniečiai turėtų būti išvyti. Jis 1994 m. įsiveržė į Hebron mečetę ir ten išžudė 29 besimeldžiančius musulmonus. O Hebron naujakuriai fanatikai žydai jam net pastatė herojaus paminklą.

Visa tai rodo, kaip nepagarba gyvybei gali išsigimusį teroristą privesti prie nužmoginimo tų, kurie nesilaiko jo iškreiptos teologijos. Ir jei tokia kitaip galvojančių demonizacija vyks ir toliau, greičiausiai sulauksime ir daugiau panašių į A. Breivik išpuolių.