Neužtenka vien tvarkyti ir kaupti

RAMUNĖ KUBILIŪTĖ

Straipsnyje ,,Mūsų archyvai – mūsų istorija” (,,Draugas”, 2011 m. rugpjūčio 6 d.) Dalia Cidzikaitė aprašo Čikagoje rugsėjo 3–4 dienomis rengiamą JAV lietuvių archyvų ir bibliotekų konferenciją, kurioje su pranešimais dalyvaus JAV lietuvių archyvinių centrų, bibliotekų bei organizacijų atstovai, svečiai iš Lietuvos. Straipsnyje taip pat rašoma, kad prieš keletą mėnesių ,,Globalinės Lietuvos” strategijos rėmuose buvo sukurta išeivijos archyvų išsaugojimo ir tvarkymo strategija. Archyvų vaidmuo išsaugant istoriją visada buvo ir yra svarbus. Tą vaidmenį prisiima organizacijos, mokslinės bei valdiškos įstaigos, muziejai ir t. t.

Straipsnyje minimi pastatai, lėšos, be kurių archyvai negali išlikti. Žinoma, archyvų darbas palengvėja, turint geras patalpas ir tvirtą finansinį užnugarį. Taip pat negalima apsieiti be pasišventusių asmenų, kurie tuos archyvus kaupia ir tvarko. Archyvai atlieka daugiau nei vieną funkciją – jie kaupia medžiagą, ją organizuoja ir saugo, bet paprastai nori ir tikisi (ir tam pasiruošia), kad kas nors jais naudotųsi, juos tyrinėtų, apžiūrėtų. Tad kitas svarbus dalykas yra plėtra ir informacija, skirta dabartiniams ir būsimiems lankytojams. Atrodytų, jog tai – vėlesnė, post factum dalis, apie kurią galima pagalvoti, kai viskas baigta ir paruošta, kai yra laiko, jėgų, lėšų. Tačiau, galima teigti, kad kitos pastangos yra mažiau prasmingos, jei apie archyvą mažai kas žino ar negali jo rasti ar aplankyti, neįdėjus į tai didžiausių pastangų.

Svarbu užtikrinti, kad archyvas būtų įtrauktas į žinynus – todėl reikia vis pasirūpinti ir užpildyti apklausas, kurios kauptų žinias apie archyvą. Archyvas pats turėtų pasirūpinti ir išlaikyti savo internetinę svetainę, kurioje lankytojams (būsimiesiems svečiams) būtų pateikta tiksli ir aiški informacija – kur ir kaip rasti archyvą, kas jame kaupiama (kokie jo žymiausi, plačiausi rinkiniai ir pan.), kuriomis dienomis/valandomis galima jame apsilankyti, kokios specialios lankymosi gairės ir taisyklės, kaip susisiekti su archyve dirbančiais žmonėmis (paskambinus ar parašius el. laišką, į kuriuos būtų atsakoma). Naudinga archyve rasti dirbančiųjų bei direktorių pavardes, archyvo istoriją, kas centrą remia finansiškai ir kaip pavieniai asmenys gali jį remti. Informacija turėtų būti pateikta lietuvių bei anglų kalbomis.

Anksčiau mano minėtame D. Cidzikaitės straipsnyje surašyti labiau žinomi JAV lietuvių archyvai. Straipsnio autorė cituoja konferencijos rengėją Dalę Lukienę, kuri užsimena: ,,Jei archyvai kada nors grįš į Lietuvą…” Kadangi lietuvių archyvų yra ne vien JAV, daug pasaulinių archyvų turi lietuviškos medžiagos, sunku tikėti, kad visi archyvai pagaliau grįš (ar bus ,,išleidžiami”) į savo tėvynę…

Negalima nesutikti, kad archyvus privalome saugoti, prižiūrėti ir kurti strategijas, planuoti, kaip tai daryti ateityje. Noriu palinkėti konferencijos dalyviams iš abipus Atlanto sėkmingai prieiti prie išvadų, sprendimų ir rezoliucijų, padėsiančių lietuvių archyvus kaupiantiems vienetams, organizacijoms, bibliotekoms, muziejams susitarti (ar bent diskutuoti) dėl kokios nors bendros strategijos.