cleo
,,CLEO–2011” dalyvavo ir lietuvaitė Jurgita Meiliūtė Hand.


Lietuviški lazeriai laukiami JAV įmonėse,
universitetuose ir mokslinėse tyrimo įstaigose



Š. m. gegužės 1–6 dienomis Baltimore, MD Convention Center vyko konferencija ,,CLEO – 2011”. Joje lietuviškus lazerius amerikietiškoms bendrovėms ir mokslo įstaigoms siūlė lietuvaitė Jurgita Meiliūtė Hand. Apie jos dalyvavimą parodoje mums parašė skaitytoja Liuda Avižonienė, o mes susisiekėme su Jurgita ir ją pakalbinome.


– Gal galite mūsų skaitytojams trumpai pasakyti, kas tai yra CLEO?

– CLEO (Conference on Lasers and Electro Optics), tai paroda, kur mokslininkai rodo naujausius pasiekimus lazerių ir elektrooptikos srityje, o bendrovės, padedančios mokslininkams pasiekti rezultatus, parodoje rodo savo naujausius produktus. Pirmą kartą tokioje konferencijoje dalyvavau 2004 metais. Ji vyksta kasmet. Šįmet man tai buvo jau 8-oji konferencija.

– Kokia buvo Jūsų misija konferencijoje?

– Dirbu bendrovėje ,,Altos Photonics, Inc.”, platinančioje lietuviškas lazerines sistemas Šiaurės Amerikoje. Mūsų bendrovė siūlo pirkėjams lazerius ir lazerines sistemas, optiką, kristalus, opto-elektronikos ir optomechaninius komponentus ir t. t. Konferencijoje pristatėme 4 lietuviškas lazerinių technologijų bendroves – UAB „Ekspla Ltd” (kuri ir gamina įvairius mokslinės ir pramoninės paskirties lazerius, lazerių optoelektroniką, lazerių sistemas ir įrangą), UAB „Šviesos konversija” (tarptautinėje rinkoje žinoma kaip ,,Light Conversion” kuria ir gamina mokslinės ir pramoninės paskirties lazerius), UAB ,,Standa” (gamina lazerinius ir opto-mechaninius įrenginius) ir „Eksma Optics” (net į 46 pasaulio šalis tiekia itin tikslius optikos komponentus, kristalus ir mechanikos sprendimus, skirtus lazerių bei kitų fotonikos sistemų kūrimui).

– Kiek suprantu, Jūsų parduodami lazeriai yra visiškai lietuviškas produktas. Kas lietuviškais lazeriais domisi Amerikoje?

– Lazerių pritaikymas yra labai platus, pradedant nuo fundamentinių mokslinių tyrimų ir baigiant aparatūra, kuri sukuria ypač stiprius spinduliuotės laukus, naują medžiagą, ją išgarina, perveda į skystą ar plazmos būklę. Tai yra mokslinis instrumentas, be kurio mokslinės laboratorijos, užsiimančios kieto kūno tyrimais, biocheminiais, biotechnologiniais ar biomedicininiais, negali apsieiti. Lietuviški lazeriai gerai žinomi pasaulyje. Lietuva garsi daugiaspalviais lazeriais, labai trumpų impulsų lazeriais, naujos kartos kieto kūno lazeriais. Įprasta tarptautinėse parodose prie lietuviškų lazerių stendų matyti daug klientų. Jie žino lietuviškus lazerius ir laukia vis naujų mūsų produktų. Tarp mūsų užsakovų – garsūs pasaulyje universitetai, tyrimų centrai, pramonės įmonės. Paminėsiu tik keletą – NASA, (National Aeronautics and Space Administration), NRL (,,Naval Research Laboratory”), ARL (,,US Army Research Laboratory”), University of California, Berkeley, ,,Sandia National Laboratories”, LLNL (Lawrence Livermore National Laboratory) ir t. t.

–  Sutikti moterį – fizikę ne dažnas reiškinys. Kokie keliai atvedė į fiziką?

– Neplanavau nei fizikos mokytis, nei į Ameriką važiuoti. Taip jau tas gyvenimas susidėliojo (juokiasi). Po mokyklos nežinojau, ką noriu daryti, tad stojau ten, kur visi stojo ir, ačiū Dievui, neįstojau (ruošiausi studijuoti ekonomiką). Kažkas patarė gretimame fakultete metus pasimokyti fizikos. Besimokydama kartu lankiau kai kurias ekonominių mokslų paskaitas, ir man jos įspūdžio nepaliko. O studijuoti fiziką buvo įdomu. Žinoma, mąsčiau, ką gi veiksiu baigusi mokslus, kokį darbą rasiu. Bet patys fizikai mus, studentus, ramino – baigus šią specialybę, gali dirbti bet kuo (tuometinis premjeras A. Abišala taip pat fizikas).

– Atrodo Lietuvoje turėjote viską – baigtas mokslas, geras darbas. Kaip atsidūrėte šioje Atlanto pusėje?

– Į Ameriką atvažiavau būsimo vyro vedama. Besibaigiant studijoms pradėjau dirbti bendrovėje ,„Ekspla”. Mano būsimasis vyras, pradėjęs atstovauti šią bendrovę (ir kitas Lietuvos bendroves) Šiaurės Amerikoje, atvyko į Lietuvą pasimokyti aptarnauti ,,Eksplos” lazerius. Tokia buvo mūsų pažintis.

Labai patinka kalnai. Kadangi kalnų į Lietuva perkelti negalėjau, nutariau nuvažiuoti į Ameriką – porą kartų ten apsilankiau. Būsimas vyras buvo gudrus – mane, pirmąkart besilankančią, pirmiausia nuvežė į Yellowstone National Park. Šešias dienas grožėjomės nuostabiais vaizdais, mėgavomės karštais šaltiniais.  Kaip vyras sako: ,,Aš jai pasakiau, kad visa Amerika šitokia, o ji ir patikėjo” (juokiasi).

Po antros kelionės nusprendžiau atvažiuoti pabandyti pagyventi svajonių krašte. Įsikūriau Bozeman, Montana, kur gyveno mano būsimas vyras Lucian Hand. Tiesa, jis manęs beveik neapagavo – čia taip pat gražu kaip Yellowstone (juokiasi).

Prieš išvažiuojant nuėjau pas ,,Eksplos” direktorių ir, pasakiusi, kad išvažiuoju gyventi į Ameriką, paklausiau, gal jie norėtų man ten sukurti darbo vietą (tuo metu optikos pardavimai Amerikoje šlubavo). Ilgai negalvojęs direktorius atsakė: ,,Pabandom”. Man lietuviai mokėjo net nedidelį atlyginimą. Per tris mėnesius mano darbo pardavimų apimtys nuo 10,000 dol. per metus išaugo iki 10,000 dol. per mėnesį.  Gavau darbo vizą trims metams.

Įdomu, kad pirmasis ,,Altos” savininkas Bob Tamosaitis turi lietuviškas šaknis. Norėdamas padėti lietuviams parduoti lazerius University of California, Berkeley ir University of California, Davis, Bob Tamosaitis įsteigė bendrovę, mat universitetai negalėjo pirkti lazerių iš užsienio firmos. Tai buvo 1997-ieji.  2006 metais mano vyras Lucian Hand kartu ,,Ekspla” ir ,,Šviesos konversija” nupirko ,,Altos”.

–  Kokie buvo pirmieji žingsniai Amerikoje? Kaip pavyko įsitvirtinti naujoje vietoje?

– Persikėlimas į Ameriką dabar atrodo kaip sapnas. Neįsivaizduoju, kaip aš tada sugalvojau palikti tai, ką turiu, ir važiuoti ten, kur nieko nepažįstu. Galiu pasakyti – lengva nebuvo. Anglų kalba – mokyklinio/ universitetinio lygio. Tiesa, teko truputį bendrauti su užsieniečiais (mano mama – anglų-lietuvių kalbų vertėja). Tačiau čia atvykus sunku būdavo suprasti, ką žmonės kalba, ypač susibūrimuose, kai daug jų kalbėdavo vienu metu. Draugų, šeimos neturėjau. Laisvalaikis taip pat kitoks nei Lietuvoje.

Bet pamažu prisitaikiau. Išmokau važinėti kalnų dviračiais, slidinėti snieglente, kopti ledu. Dabar visa tai be galo patinka, bet tada buvo nauja.

– Ar skiriasi darbo stilius šioje šalyje nuo darbo stiliaus Lietuvoje?

– Darbo stilius skiriasi. Mano nuomone, čia dirbama daug veiksmingiau, yra mažiau biurokratijos, dirbama, kol darbas padarytas. Niekas neturi 3–4 savaičių atostogų kaip Lietuvoje ar Europoje. Darbas žmogui čia parenkamas pagal žmogaus galimybes – jei žmogus sugebės atlikti gerai darbą, tai ir bendrovei bus gerai.

Lietuvoje neretai žmogus ,,įmetamas” į darbų karuselę ir turi arba išmokti plaukti, arba paskęsti. Per mažai kreipiamas dėmesys, ką tas žmogus galėtų atlikti, kad visiems būtų geriau. Na, o jei žmogus ,,skęsta”, nesusidoroja su jam skirtu darbu, jį ,,meta” į kitas pareigas. Gerai jei žmogui sekasi, o jei ne – gali tekti ir visai iš darbo išeiti arba dirbant taip ir nepasiekti gerų rezultatų.

– Kaip suderinate mamos pareigas ir darbą?

– Mamos pareigas ir darbą suderinu dėka lankstaus darbo grafiko. Mes galime dirbti namuose. Pusę metų tik taip ir dirbau, o kai eidavau į darbovietę, mažylį veždavausi kartu. Nuo pat pirmų dienų, maitindama pasidėdavau jį ant kelių, o kompiuteriu dirbdavau, atsakinėdavau į laiškus. Su vyru juokėmės: ,,Įdomu, koks bus pirmasis vaiko žodis? Gal ‘lazeris’?”

Kajus greit bus pusantrų. Jau pusmetis, kaip pusę dienos palieku jį su aukle.  O kitą pusę dienos, kol Kajus miega, dirbu namuose. Jam prabudus jį prižiūrime pasikeisdami su vyru. Vėlyvi vakarai taip pat yra skirti darbui. Greit sūnus užaugs ir vėlyvais vakarais dirbti nebereikės, bet kol kas noriu kuo daugiau būti su juo.

Padeda ir į svečius dukart per metus atvažiuojanti mano mama. Močiutė visada reikalinga anūkui.

–  Ar galite pasakyti, kad jau prisijaukinote Ameriką?

– Ameriką gal jau ir prisijaukinau. Tačiau Lietuvos, Vilniaus pasiilgstu. Jei kasmet ten 2 kartus nenuvažiuočiau, nežinau, kaip būtų.  Kai ,,pamatau” save Vilniaus gatvėmis vaikštant, žinau – jau laikas grįžti.

– Gyvenate Bozeman, MT. Tai nėra ta vieta, kur aplink gyvena lietuviai. Ar nepasiilgstate lietuviškos veiklos?

 – Lankydamasi Amerikoje (turbūt tai buvo mano antra kelionė) ,,Macy’s” parduotuvėje sutikau lietuvę pardavėją. Ji buvo vienintelė mano pažįstama lietuvė toje apylinkėje.  Pasirodo, rasti naujus draugus nėra lengva. Atrodo, visi draugiški, bet tuo viskas ir baigiasi. 

Jau gyvenau čia 3 metus, kai mano kirpėjas supažindino mane su baldų gamintoju lietuviu Ryčiu. Rytis pažinojo dar vieną lietuvaitę – Neldą. Taip pamažu plėtėsi mano pažįstamų lietuvių ratas. Dabar mūsų – aštuoni.  Dar turime 3 ,,laikinus” lietuvius – ,,Altos Photonics, Inc” pakvietė aptarnavimo inžinierių iš ,,Ekspla” Lietuvoje. Jis su šeima į Bozeman atvyko 2 metams. Tad mūsų – nemažai. Mes ir lietuviškus susitikimus padarom, ir Kalėdas kartu sutinkam.

– Ačiū už pokalbį. Linkime sėkmės platinant lietuviškus lazerius šioje Atlanto pusėje.

Kalbino Laima Apanavičienė


The Hands
Lucian Hand, mažasis Kajus ir Jurgita Meiliūtė Hand.