Kada Lietuva turės tikrų milijonierių?

GINTARAS VISOCKAS

Prieš keletą metų gyvendamas Danijos Karalystėje pastebėjau lietuvio akiai keistą dalyką. Jeigu danas dėvi pigioje parduotuvėje įsigytus drabužius, jei į darbą atvažiuoja ne prabangiu ,,mersedesu”, o gerokai aptrintu dviračiu, jei jo kelioninis krepšys – ne pirmos jaunystės, o ant rankų pirštų nėra nė vieno auksinio žiedo, žinok, prieš tave greičiausiai stovi turtingas arba labai turtingas žmogus, užimantis itin aukštas pareigas puikiai besiverčiančioje įmonėje.

Panašių dalykų esu regėjęs ir Suomijos sostinėje Helsinkyje, kai viešėjau pas žinomą suomių žurnalistą, visuomenės veikėją Teemu Matinpuro. Suomiai girdavosi ne savo turtais, ne užimamomis pareigomis, bet suomišku kuklumu. Jei suomis galįs įsigyti kelių aukštų kotedžą, jis būtinai statysis tik vieno aukšto kuklų namelį. Jei suomis galėtų įsigyti prabangų automobilį, jis būtinai pasielgs priešingai – pirks kuo kuklesnį, pigesnį.

Apie skandinavišką kuklumą, santūrumą, taupumą yra pasakojęs ir Lietuvoje ilgokai gyvenantis švedų režisierius Jonas Ohman. Šis žurnalistas, vertėjas, dokumentinių istorinių filmų kūrėjas, beje, daug keliaujantis po pasaulį, perprato taisyklę, kuria visuomet vadovaujasi, kai tenka vertinti, kokie vienos ar kitos šalies ekonominiai pajėgumai. Jo teigimu, susigaudyti, ko iš tiesų verta valstybės ekonomika, nėra sunku. Tereikia atkreipti dėmesį, kiek sostinės gatvėse važinėja prabangių džipų. Kuo daugiau blizgančių, tamsintais langais išpuoselėtų džipų, tuo valstybė arčiau bankroto. Vadovaujantis šia taisykle, Lietuvos negalima laikyti pasiturinčia valstybe, nes Vilniuje, J. Ohman pastebėjimu, dar labai daug džipų. Gal kiek ir mažiau nei Ukrainoje, Baltarusijoje ar Rumunijoje, bet vis tiek – neįsivaizduojamai daug, jei omenyje turėsime skaičius, bylojančius, kiek ir kokių lietuviškų produktų Lietuva parduoda tarptautinėse rinkose.

Dalindamasis savo požiūriu į priežastis, kurios lemia valstybės pajėgumus, lietuviškai puikiai pramokęs švedas pabrėžė, jog ir valdžioje esančius politikus jis vertinąs gana neįprastai. Jam nė motais, kokius mokslus baigęs, kokią patirtį turįs parlamentaras ar ministras. Tiksliau tariant, svarbūs, žinoma, ir šie duomenys, bet kur kas reikšmingiau, kokius patarėjus ir pagalbininkus pasirenka minėtas valstybės veikėjas. Jei patarėjais pakviečiami dirbti giminaičiai ar vaikystės draugai, su kuriais kadaise kartu vaikščiota į šokius, toks Seimo narys ar departamento vadovas – niekam tikęs, tegul ir baigęs 10 prestižinių universitetų Vakaruose.

Lietuva pirmauja, deja, ne ten, kur derėtų siekti pirmauti. Visa pasaulio spauda kartas nuo karo mėgsta pateikti sensacingų straipsnių apie turtingiausius pasaulio ar savo šalies žmones. Lietuva – ne išimtis. Beje, čia dar vienas skurdžios šalies ypatumas: kuo ekonomiškai sunkiau besiverčianti visuomenė, tuo ji godžiau gaudo pranešimus apie milijardierius ir milijonierius. Tarsi labai svarbu, kiek – 1 ar 10 milijardierių – mes turime.

Kritiškai žvelgiant į turtingiausius šių dienų Lietuvos žmones, pastebiu vieną ne itin malonią tiesą. Taip, turime keletą milijardierių ir keliolika milijonierių. Bet jie, žvelgiant santūriųjų skandinavų akimis, nėra tikri milijardieriai ir tikri milijonieriai. Mat dauguma iš jų turtus susikrovė ne kurdami, bet prekiaudami: perku pigiau – parduodu brangiau. Žinoma, prekyba – reikalingas užsiėmimas. Ir sudėtingas. Daugelis iš mūsų bandė prekiauti, bet iš tos veiklos nieko neišėjo. Didžioji dauguma bankrutavo arba šiandien vos galą su galu suduria.

Tad ,,Vilniaus prekybos” grupės atstovas Nerijus Numavičius turi parako. Ir vis dėlto tai – tik prekyba. Prekyba tuo, ko pats negamini. Šiuo atveju man labiau patinka žydų tautybės verslininkas, kuris Amerikos prerijose, pramintose Laukiniais Vakarais, kadaise siuvo kelnes gyvulių augintojams ir ženkliai praturtėjo, kai dieną naktį eksperimentuodamas išrado... džinsus. Tokį prekybininką galima drąsiai laikyti tikru milijonieriumi. Jis turtus susikrovė su savo paties išrasta ir sukurta preke, kuri pasirodė žmonėms esanti labai reikalinga.

Arba štai kad ir ,,Achemos grupės” vadovas Bronislovas Lubys. Sykį kalbindamas jį žavėjausi šio pramonininko kuklumu. Milijonierius (o gal milijardierius?) Lubys elgėsi taip, tarsi būtume lygiaverčiai. Jis nė sykio neparodė, jog daro didelę malonę, duodamas interviu. Iš jo elgesio nebuvo galima suprasti, jog jis – vienas iš turtingiausių Baltijos šalių verslininkų. Perfrazuojant švedų režisieriaus Ohman žodžius, Lubys tapęs tikru, savo milijonais nesipuikuojančiu turtuoliu, beje, gaminančiu reikalingą prekę – trąšas. Tačiau jo karjeros pradžia – proziška. Tiesiog reikiamu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje. Jam užteko žinių, proto ir darbštumo pasinaudoti puikiomis galimybėmis. Ir štai sovietinių laikų gamybininkas nepriklausomoje kapitalistinėje Lietuvoje ne tik kad neprapuolė, bet ir pasiekė sunkiai įsivaizduojamų aukštumų. Gražus, prasmingas pavyzdys. Bet Lubio milijonai neatsirado tuščioje vietoje. Lubys nepradėjo savo verslo nuo nulio.

Todėl ir klausiu: kada Lietuva pagaliau turės milijonierių, kurie didžiuosis savo sėkmingą verslą pradėję lygioje vietoje? Juk milijonus užsidirbti galima ir kiek kitokiais būdais. Pavyzdžiui, švedų mokslininkai šiandien sukūrė tokius povandeninius karo laivus, kurių radarais nepagauna nei JAV, nei Rusijos žvalgybos. Šis išradimas – viena iš didžiausių Švedijos Karalystės paslapčių, kurią norėtų perprasti tiek Washington, tiek ir Maskva. Už šios paslapties atskleidimą šnipai greičiausiai paklotų ne vieną milijoną. Tad jei šį išradimą padarę švedų mokslininkai taps milijonieriais, reikėtų tik džiaugtis. Jie to nusipelnė.

Arba štai dar vienas švediškas išradimas – ,,Skype’’. Jei nori pasikalbėti su Amerikoje ar Tailande gyvenančiu draugu, nebūtina ieškoti telefono. Nebūtina ir pinigų, reikalingų sumokėti už pokalbį. Tereikia kompiuterio, interneto, ir ,,Skype’’ tau leis su bet kurioje kitoje šalyje esančiu žmogumi valandų valandomis kalbėtis... nemokamai. Ne tik kalbėti, bet ir matyti savo pašnekovą kompiuterio ekrane. Puikus išradimas, reikalingas išradimas. Už tokią techninę naujovę tikrai negaila pakloti milijonų.

Deja, būtent tokių milijonierių Lietuva ir neturi. Kaip, beje, neturi ir jos artimiausios kaimynės – Latvija ir Estija. Gretinant Estiją, Latviją ir Lietuvą, nesunku pastebėti, jog Estijos turtuoliai savo turtus susikrovė pasinaudodami jūros teikiamomis galimybėmis. Omenyje turiu 60-metį Fiodor Berman, kuris šiuo metu vadovauja milžiniškai laivų statyklai. Bet ir jis, žvelgiant priekabiai, praturtėjo greičiausiai tik dėl to, kad, kaip ir per 70-dešimt perkopęs Lubys, kadaise reikiamu metu atsidūrė reikiamoje vietoje – buvo privatizuojamos laivų statyklos darbuotojas.

Įdomus ir Estijos turtuolio Hillar Teder, priklausančio jaunesniajai verslininkų kartai (jam – 49-eri metai) pavyzdys. Jis užsiima prekyba, ir jo prekybos centrai dirba daugiau Rusijoje ir Ukrainoje, kur žymiai platesnės galimybės, nei gimtojoje Estijoje. Savo karjerą jis pradėjo nuo prekybos automobiliais. Išskirtinis H. Teder bruožas – nuolat lydinti sėkmė. Sykį grįžęs po darbo jis lauke prie automobilio paliko lagaminą su beveik 100,000 JAV dol. grynaisiais. Ryte atsikėlęs pasigedo krepšio su pinigais. Puolė ieškoti. Lagaminas stovėjo prie automobilio niekieno nepavogtas.

Vienas turtingiausių Latvijos žmonių – pusiau politikas, pusiau verslininkas Aivar Lemberg. Šis Venstpilio meras šiandien išgyvena gilią krizę. Galbūt atsidurs net už grotų, nes kai kurie jo finansiniai sandoriai Latvijos teisėsaugai kelia įtarimų. Žodžiu, čia matau ryškią takoskyrą tarp to, kas yra tikras ir ne visai tikras milijonierius. Lietuvos padėtis – vėl kitokia. Lietuvos turtuolių išskirtinis bruožas – mažmeninė ir didmeninė prekyba, maisto pramonė bei žemės verslas. Taigi daugelis Baltijos šalių turčių savo milijonus susikrovė pusvelčiui privatizuodami sovietmečio laikų gamyklas ir jas paversdami kapitalizmo sąlygomis varžytis pajėgiančiomis įmonėmis. Be abejo, Vakarų verslo patirtis, pritaikyta gaivinant sovietmečio pramonės milžinus, reikalavo žinių, išmanymo, darbštumo. Tačiau, Baltijos šalių milijonierius gretinant su Skandinavijos turčiais, skirtumas akivaizdus: mes dar neturime rokfelerių, kurie savo veiklą suktų aukštųjų ir informacinių technologijų srityse.

Mes neturime tikrųjų milijonierių, ir, regis, artimiausiu metu jų neturėsime. Nes Lietuvoje kol kas nėra sąlygų, palankių kūrybai, išradimams ir naujovėms.