arcyvas
Garso archyvo specialistė Daina Venskevičiūtė dirba su skaimenintu „Margučio“ archyvu.

Garso archyvai išeivijoje: kas saugo, tas prižiūri


ROMAS SAKADOLSKIS

Rugsėjo mėn. pradžioje Čikagoje lietuvių archyvų ir bibliotekų atstovai renkasi į konferenciją. Džiugu, seniai reikia daugiau dėmesio skirti dešimtmečius kaupiamam išeivijos paveldui, kuris reikalingas ir mums, ir ateities kartoms. Tikėkimės, kad išeivijos archyvarai ir bibliotekininkai ras bendrą kalbą su kolegomis iš Lietuvos ir sudarys sąlygas išeivijos archyvais naudotis ne tik mokslininkams, bet visiems, kas domisi šiuo palikimu.

Šio straipsnio tikslas yra atkreipti dėmesį į išeivijoje kaupiamus magnetinių garso juostų fondus ir jų priežiūrą. Ritėse ir kasetėse suvyniotos magnetinės juostos yra tarsi užrakintos skrynios, kuriose įamžinti užsienyje gyvenusių lietuvių – mokslo, kultūros ir visuomeninės veiklos atstovų – autentiški balsai. Jose užfiksuoti muzikos kūriniai, koncertai, vaidinimai, politiniai ir visuomeniniai renginiai. Visa tai – nepakartojama ir turi neįkainojamą vertę.

Pvz., Čikagoje, Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (LTSC), be Žilevičiaus-Kreivėno muzikos bibliotekos, yra saugoma ir dalis „Margučio” radijo archyvo. Čia saugomos juostos, kurias kaupė ,,Laisvosios Europos” radijo New York redakcijos žurnalistė Aušra Marija Jurašienė. Redakciją uždarius aštuntame dešimtmetyje, archyvas atiteko LTSC globai. Čia saugomas buvusio „Amerikos balso” vadovo a. a. Alfonso Petručio asmeninis archyvas, kurį perdavė jo našlė Regina Petrutienė. Neseniai LTSC sulaukė Cleveland lietuvių „Tėvynės garsų” radijo archyvo, kurį atidavė a. a. Juozo Stempužio našlė Aldona Stempužienė.

Daug ko nėra LTSC archyve. Vienu metu JAV ir Kanadoje veikė 19 radijo valandėlių, tačiau saugomi yra tik kelių magnetinių juostų fondai. Kai kurie namus susirado Lietuvoje, bet daugelis kitų fondų tebėra buvusių vedėjų šeimų archyvuose arba jų likimas nėra žinomas.

O kur dar archyvai, kuriuos daugelį metų kaupia Lietuvių Bendruomenės įvairūs padaliniai, kitos visuomeninės ir kultūrinės organizacijos, pvz., Čikagos Lietuvių Operos kolektyvas, dainų ir šokių ansambliai. Nesunku išplėsti sąrašą vietų, kur iki šių dienų yra sukaupti garso archyvai.

arc

 Laikas – magnetinės juostos priešas

Svarbu žinoti, jog saugoti magnetines juostas – ne tas pats, kas saugoti knygas ar rašytinius dokumentus: nepakanka nuo gaisro ir vagių apsaugotos patalpos, kurioje kontroliuojama temperatūra bei drėgmė. Magnetinė juosta yra savaime lengvai pažeidžiama. Ir ne vien todėl, kad gali būti išmagnetinta (o įrašas ištrintas), nors tai – visuomet tykantis pavojus, bet ir dėl pačios juostos savybių: ir tinkamai saugoma juosta gali pradėti irti ir nepataisomai sužaloti joje įamžintą turinį.

Tuo teko asmeniškai įsitikinti dar 1973 m. Washington, DC, įsidarbinus ,,Amerikos balso” lietuvių redakcijoje. Vienas pirmųjų mano uždavinių buvo perklausyti senus įrašus ir svarbiausius jų perrašyti. Iš karto pamaniau, kad šviežiai iškeptam redakcijos nariui skiriama ne itin reikšminga užduotis, tačiau netrukus paaiškėjo kas kita. Kartą, perklausęs juostą ir įsitikinęs, kad įrašyta medžiaga vertinga, įjungiau aparato atbulinį bėgį, kad juosta susivyniotų atgal į ritę. Ir nustebau: ant aparato ėmė gulti tamsios dulkės. Tik tada pamačiau, kaip skilinėja pati juosta, nuo jos trupa įmagnetintas sluoksnis, kuriame įrašytas garsas.

Aižėjimas gresia seniausioms garso juostoms, pagamintoms šeštame ir septintame dešimtmečiuose. Vėliau, tobulinant polimerų cheminę sudėtį, gamintojai gerino ir jų patvarumą, tačiau perdžiūvusios juostos dažnai neatlaiko sukimosi įtampos ir ima trūkinėti, vos pradėjus groti, kitos ima tįsti kaip guma. Pasitaiko, kad grojant ilgai neliestą juostą pasigirsta anksčiau nebuvę, duslūs šalutiniai garsai. Pasirodo, pernelyg tvirtai suvyniotoje juostoje vieno sluoksnio magnetinis laukas gali palikti pėdsakus gretimame, panašiai kaip laikraštiniame popieriuje persišviečia kita lapo pusė. Kita, dažnai pasitaikanti problema – nesuderintos įrašymo ir grojimo aparatų magnetinės galvutės, dėl ko pats įrašas gali skambėti nekokybiškai.

Su visomis čia išvardytomis bėdomis susidūriau „Amerikos balse”, kur juostos buvo laikomos saugioje aplinkoje. Galima tik įsivaizduoti, kokia gali būti juostų fizinė būklė, jeigu jų laikymo sąlygos nebuvo ar nėra idealios, pvz., laikomos rūsyje, kur kaupiasi drėgmė, arba mansardoje, pastogėje, kur vasarą kaupiasi karštis.

O dirbant su senais magnetiniais vaizdo įrašais, susiduriama su kita problema, kuri pasireiškia net ir tada, kai juostos tinkamai laikomos. Priklausomai nuo pačios juostos kokybės, laikui bėgant, ima blukti spalvos, kai kada ilgainiui lieka tik pilki šešėliai. Tai lėtų, nematomų cheminių procesų pasekmės. Su šia problema po dviejų dešimtmečių jau susiduria Sąjūdžio įvykių filmuotojai Lietuvoje.

Kino juostos yra patvaresnės, tačiau ir celiulioidas nėra visiškai atsparus išorės poveikiams. Filmuose ilgainiui dingsta spalvų ryškumas, keičiasi atspalviai. Sandariose metalo dėžėse kartais aptinkamas pelėsis. O per prožektorių leisti perdžiūvusią kino juostą rizikinga, nes ji plyšinėja, trupa. Prieš naudojant reikia taikyti chemines priemones elastingumui grąžinti.

arc

Virtualūs archyvai ir bibliotekos

Taigi, norint užtikrinti magnetinių garso bei vaizdo, o taip pat kino juostų išliekamumą, nepakanka padėti saugioje vietoje tol, kol prireiks. Daugelį metų šis klausimas buvo sprendžiamas, gaminant dublius, kitaip tariant, perrašant kiekvieną juostą, kaip teko daryti „Amerikos balse”.

Kompiuteris šią padėtį iš esmės pakeitė, sudarydamas galimybes bet kurią juostą skaitmeninti, paverčiant joje užfiksuotus garsus ir vaizdus kompiuteriniu kodu, kurį galima be jokių pastangų atgaminti. Tokiu principu yra gaminamos garso („cd”) ir vaizdo („dvd”) kompaktinės plokštelės.

Pakanka pajėgesnio buitinio kompiuterio, kokybiškos garso plokštės ir kompiuterinės įrangos, kurios pagalba garsai ir vaizdai įgyja skaitmeninę formą. Daugiau už kompiuterį ir įrangą kainuoja aparatai, kuriais grojamos magnetinės juostos, nes buitiniai yra dažnai nepajėgūs kokybiškam garsui išgauti, o profesionalūs – brangūs. Tačiau labiausiai, matyt, yra brangiausias kvalifikuoto žmogaus laikas, kurį tenka skirti tokiam darbui atlikti.

Vis dėlto, kartą suskaitmeninus, kompiuteryje sukaupta laikmena gali būti neribotai naudojama ir perrašoma. Ji nesusidėvi, o darant kopijas, nenukenčia jos kokybė. Tai privalumai, kurie skatina masinį pasaulio archyvų persikraustymą į virtualiąją erdvę.

Pavyzdys yra Washington, DC įsikūrusi Kongreso biblioteka, kur vykdomas spaudos, kitų rašytinių dokumentų, fotografijų, meno darbų, dirbinių, garso plokštelių, garso ir vaizdo juostų, kino filmų skaitmeninimas. Vis daugiau virtualių fondų yra atviri bibliotekos lankytojams, vis daugiau šios medžiagos galima matyti ir klausytis, prisijungus per atstumą internetu. Be abejo, yra atvejų, kada būtina apžiūrėti fizinį daiktą, jį paliesti. Tačiau didžiai daugumai lankytojų pakanka pasižiūrėti per kompiuterio ekraną, pagroti garsą ar vaizdą – o tai atveria neregėtas galimybes archyvais naudotis tiek specialistui, tiek eiliniam žmogui, kuris domisi rašto, garso ar vaizdo dokumentais.

Europoje vienas žinomiausių virtualių archyvų yra įsikūręs Hagoje, pavadintas „Europeana”. Ši institucija bendradarbiauja su didžiaisiais Europos muziejais bei archyvais – Britų biblioteka Londone, Luvru Paryžiuje ir Olandijos nacionaliniu Rijksmuseum – ir virtualioje kolekcijoje siūlo susipažinti su daugiau kaip 15 milijonų objektų: tekstais, vaizdais, garsais.


arc
Garso fondų saugojimas ir skaitmeninimas Lietuvoje

Lietuvoje didžiausia garso įrašų saugykla yra Vilniuje, Centriniame valstybės archyve. Su Garso ir videodokumentų skyriaus darbuotojais teko susipažinti prieš kelerius metus, kai Lietuvos ir JAV pareigūnai tarėsi Lietuvai perduoti „Amerikos balso” lietuviškos redakcijos magnetinių juostų archyvą. Redakcija darbą baigė 2004 m., o po ketverių metų juostos buvo atgabentos iš Washington, DC į Vilnių.

Garso ir videodokumentų skyriaus vedėja Inga Vizgirdienė sako, jog valstybės archyve saugoma apie 40,000 garso įrašų (taip pat 50,000 kino juostų ir 700,000 fotografijų), surinktų iš visos Lietuvos ir likusio pasaulio. Plokštelės, magnetinės juostos, kasetės ir kompaktinės plokštelės laikomos specialiose saugyklose, kuriose ne tik reguliuojama temperatūra (+16C/61F) ir drėgmė, bet veikia centralizuota pneumatinė dulkių išsiurbimo, o, reikalui esant, ir gaisro gesinimo, sistema. Tai modernus archyvų įrenginys, užtikrinantis ir apsaugą, ir saugią priežiūrą.

Kaip pasakoja I. Vizgirdienė, seniausi archyvo įrašai yra 1907 m. Rygoje plokštelėse įrašytos Rygos lietuvių vyrų kvarteto, vadovaujamo kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko, dainos. Taip pat saugomi unikalūs Kauno radiofono karo metų fondai. 2006 m. archyvą papildė diplomato Kazio Lozoraičio kolekcija, o 2008 m. – „Amerikos balso” įrašų rinkinys.

Valstybės centriniame archyve saugią vietą rado ir daug išeivijos radijo valandėlių įrašų, gautų bendradarbiaujant Pasaulio Lietuvių Bendruomenei. Čia saugomi Čikagos lietvių radijo ,,Margutis”, Baltimore radijo „Lithuanian Melody Time”, Los Angeles programos „Lietuviškoji scena”, taip pat „Lithuanian Melodies Program” įrašai, Australijos lietuvių radijo įrašai iš Adelaide, Melbourne ir Tasmania.

Ilgametis Čikagos „Margučio” darbuotojas Leonas Narbutis neseniai archyvui perdavė savo pokalbius ir vestų laidų įrašus. O šią vasarą Dalia Sruogaitė atidavė saugoti jos redaguotos literatūrinės valandėlės „Pelkių žiburėlis” įrašus, transliuotus „Margučio” laidose. I. Vizgirdienės įsitikinimu, šiandien „archyvas gali drąsiai vadintis viena didžiausių išeivijos radijo stočių įrašų saugyklų Lietuvoje.”

Kaip jau rašyta, net ir stropiai saugomi magnetiniai garso įrašai yra pažeidžiami. Todėl Lietuvos centriniame archyve jau kelerius metus vykdomas įrašų perkėlimas į virtualiąją erdvę. Iki šiol yra suskaitmeninta apie 20 proc. magnetinių juostų įrašų.

Šis darbas dirbamas diena iš dienos, valandų valandas sėdint prie aparatų, kuriais garso juosta tampa skaitmeninta kompiuterine laikmena. Jeigu juosta nutrūksta – pakankamai dažnas reiškinys – aukštąją technologiją pakeičia aštrūs peiliukai ir klijavimo juostos, po to perrašymas tęsiamas.

Skaitmeninama viskas, įskaitant juostas, kuriose balsai nėra atpažinti; tokiu atveju pagalbos ieškoma kitur, įskaitant pas tokius kaip šio straipsnio autorius. Apsilankęs Centriniame archyve žinau, kad garso skyriuje būsiu pakviestas sėstis prie kompiuterio ir pasiklausyti pasakojimo arba pokalbio, kurio kalbėtojas arba pašnekovai neatpažinti.

Kai kada klausymą lydi sėkmė. Neseniai pavyko nustatyti dr. Juozo Kazicko pasakojimą apie išeivijos lietuvių jaunimo nuotaikas – įrašas iš aštunto dešimtmečio pradžios. Kiek anksčiau atpažinau dr. Jono Valaičio balsą. Kas jį pažinojo, prisimena jam būdingą tembrą. O kadangi galima ir suklysti, garso skyriaus darbuotojai ieško trijų, vienas nuo kito nepriklausomų šaltinių balso tapatybei nustatyti ir tik tada metrikose įrašo, kad balsas nustatytas „sąlyginai”. Toks archyvarų kruopštumas man paliko nemažesnį įspūdį už modernias archyvo saugyklas ir jose naudojamas technologijas.

Šis darbas jau duoda rezultatų, pastebi I. Vizgirdienė. „Priėjimas prie didžiosios dalies archyvinių dokumentų kol kas galimas tik archyve, nes dėl nuolatinės lėšų stokos archyvas neturi galimybių talpinti savo dokumentų internete. Tačiau archyve didelė dalis skaitmenintų dokumentų yra suvesta į kompiuterines duomenų bazes, taigi lankytojas, atėjęs į archyvą, kompiuteryje gali rasti labai daug jį dominančios informacijos. Archyvinės medžiagos patalpinimo internete galimybė praktiškai yra tik finansų klausimas.” Taip yra ir su garso įrašais. Susiradęs kataloge laikmeną, lankytojas gali ją užsisakyti ir klausytis kompiuterizuotoje lankytojų salėje per ausines.

Konferencijai artėjant

arcNors Lietuvos centriniame archyve sąlygos iš tiesų tinkamos, Čikagoje ir kitur išeivijoje yra prasminga šiuos fondus toliau kaupti jau vien dėl to, kad būnant arti jų juos lengviau tvarkyti, papildyti. Be to, bendruomenei, kuri tvarko savo paveldą, juo rūpinasi ir juo naudojasi, padeda savo pačios gyvybingumui užtikrinti. Kitaip tariant, paveldo tvarkymas turėtų būti neatskiriama bendruomenės gyvenimo dalis kaip knygos, periodinė spauda, lituanistinės mokyklos, tautinės šventės, valstybinių sukakčių paminėjimai.

Garso fondams, ypač tiems, kurie yra magnetinėse juostose, reikia sudaryti tinkamas saugyklas su anksčiau minėtomis fizinėmis sąlygomis ir pradėti jų skaitmeninimą. O tam reikia lėšų patalpoms įrengti ir žmonių, kurie ne tik žino, kaip su juostomis dirbti, bet yra pasiruošę tam skirti daug laiko. Nesu tikras, ar galėtų tai atlikti savanoriai, bet atlikti reikia.

Kitaip tariant, tas, kas saugo, tas ir prižiūri: jeigu Čikagos LTSC archyvas, Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA) Putnam, Balzeko lietuvių kultūros muziejus ar kita institucija priima garso juostas savo globon, ji tuo pačiu privalo prisiimti atsakomybę už jų saugą ir išliekamumą. O tie, kurie svarsto, kam atiduoti savo archyvus, siūlyčiau pasiteirauti, ar priimanti institucija (ar tai būtų Lietuvoje, ar išeivijoje) turi tinkamas saugyklas bei ilgalaikį saugojimo pla ną.

Būtų naudinga, jeigu garso archyvai būtų atskirai aptarti artėjančioje konferencijoje. Viena galimybė būtų išeivijos garso fondus skaitmeninti Lietuvoje, o kompiuterių laikmenas saugoti ir tame archyve, iš kurio juostos buvo gautos, kur jomis galėtų naudotis išeivijos žmonės. Protingos galvos gali surasti ir kitų sprendimų. Tai sritis, kurioje galėtų vykti glaudesnis Lietuvos ir išeivijos archyvų bendradarbiavimas, kuris užtikrintų, kad ši svarbi mūsų paveldo dalis išliktų ateičiai.

Romas Sakadolskis – buvęs ,,Amerikos balso” žurnalistas, šiuo metu dėsto Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute.