Garso archyvo specialistė Daina Venskevičiūtė dirba su skaimenintu „Margučio“ archyvu.
Garso archyvai išeivijoje: kas saugo, tas prižiūri
ROMAS SAKADOLSKIS
Rugsėjo mėn. pradžioje Čikagoje lietuvių archyvų ir bibliotekų atstovai
renkasi į konferenciją. Džiugu, seniai reikia daugiau dėmesio skirti
dešimtmečius kaupiamam išeivijos paveldui, kuris
reikalingas ir mums, ir ateities kartoms. Tikėkimės, kad
išeivijos archyvarai ir bibliotekininkai ras bendrą kalbą su
kolegomis iš Lietuvos ir sudarys sąlygas išeivijos
archyvais naudotis ne tik mokslininkams, bet visiems, kas domisi
šiuo palikimu.
Šio straipsnio tikslas yra atkreipti dėmesį į išeivijoje
kaupiamus magnetinių garso juostų fondus ir jų priežiūrą. Ritėse ir
kasetėse suvyniotos magnetinės juostos yra tarsi užrakintos skrynios,
kuriose įamžinti užsienyje gyvenusių lietuvių – mokslo, kultūros
ir visuomeninės veiklos atstovų – autentiški balsai. Jose
užfiksuoti muzikos kūriniai, koncertai, vaidinimai, politiniai ir
visuomeniniai renginiai. Visa tai – nepakartojama ir turi
neįkainojamą vertę.
Pvz., Čikagoje, Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (LTSC), be
Žilevičiaus-Kreivėno muzikos bibliotekos, yra saugoma ir dalis
„Margučio” radijo archyvo. Čia saugomos juostos, kurias
kaupė ,,Laisvosios Europos” radijo New York redakcijos žurnalistė
Aušra Marija Jurašienė. Redakciją uždarius
aštuntame dešimtmetyje, archyvas atiteko LTSC globai. Čia
saugomas buvusio „Amerikos balso” vadovo a. a. Alfonso
Petručio asmeninis archyvas, kurį perdavė jo našlė Regina
Petrutienė. Neseniai LTSC sulaukė Cleveland lietuvių „Tėvynės
garsų” radijo archyvo, kurį atidavė a. a. Juozo Stempužio
našlė Aldona Stempužienė.
Daug ko nėra LTSC archyve. Vienu metu JAV ir Kanadoje veikė 19 radijo
valandėlių, tačiau saugomi yra tik kelių magnetinių juostų fondai. Kai
kurie namus susirado Lietuvoje, bet daugelis kitų fondų tebėra buvusių
vedėjų šeimų archyvuose arba jų likimas nėra žinomas.
O kur dar archyvai, kuriuos daugelį metų kaupia Lietuvių Bendruomenės
įvairūs padaliniai, kitos visuomeninės ir kultūrinės organizacijos,
pvz., Čikagos Lietuvių Operos kolektyvas, dainų ir šokių
ansambliai. Nesunku išplėsti sąrašą vietų, kur iki
šių dienų yra sukaupti garso archyvai.
Laikas – magnetinės juostos priešas
Svarbu žinoti, jog saugoti magnetines juostas – ne tas pats, kas
saugoti knygas ar rašytinius dokumentus: nepakanka nuo gaisro ir
vagių apsaugotos patalpos, kurioje kontroliuojama temperatūra bei
drėgmė. Magnetinė juosta yra savaime lengvai pažeidžiama. Ir ne vien
todėl, kad gali būti išmagnetinta (o įrašas
ištrintas), nors tai – visuomet tykantis pavojus, bet ir
dėl pačios juostos savybių: ir tinkamai saugoma juosta gali pradėti
irti ir nepataisomai sužaloti joje įamžintą turinį.
Tuo teko asmeniškai įsitikinti dar 1973 m. Washington, DC,
įsidarbinus ,,Amerikos balso” lietuvių redakcijoje. Vienas
pirmųjų mano uždavinių buvo perklausyti senus įrašus ir
svarbiausius jų perrašyti. Iš karto pamaniau, kad
šviežiai iškeptam redakcijos nariui skiriama ne itin
reikšminga užduotis, tačiau netrukus paaiškėjo kas kita.
Kartą, perklausęs juostą ir įsitikinęs, kad įrašyta medžiaga
vertinga, įjungiau aparato atbulinį bėgį, kad juosta susivyniotų atgal
į ritę. Ir nustebau: ant aparato ėmė gulti tamsios dulkės. Tik tada
pamačiau, kaip skilinėja pati juosta, nuo jos trupa įmagnetintas
sluoksnis, kuriame įrašytas garsas.
Aižėjimas gresia seniausioms garso juostoms, pagamintoms
šeštame ir septintame dešimtmečiuose. Vėliau,
tobulinant polimerų cheminę sudėtį, gamintojai gerino ir jų patvarumą,
tačiau perdžiūvusios juostos dažnai neatlaiko sukimosi įtampos ir ima
trūkinėti, vos pradėjus groti, kitos ima tįsti kaip guma. Pasitaiko,
kad grojant ilgai neliestą juostą pasigirsta anksčiau nebuvę, duslūs
šalutiniai garsai. Pasirodo, pernelyg tvirtai suvyniotoje
juostoje vieno sluoksnio magnetinis laukas gali palikti pėdsakus
gretimame, panašiai kaip laikraštiniame popieriuje
persišviečia kita lapo pusė. Kita, dažnai pasitaikanti problema
– nesuderintos įrašymo ir grojimo aparatų magnetinės
galvutės, dėl ko pats įrašas gali skambėti nekokybiškai.
Su visomis čia išvardytomis bėdomis susidūriau „Amerikos
balse”, kur juostos buvo laikomos saugioje aplinkoje. Galima tik
įsivaizduoti, kokia gali būti juostų fizinė būklė, jeigu jų laikymo
sąlygos nebuvo ar nėra idealios, pvz., laikomos rūsyje, kur kaupiasi
drėgmė, arba mansardoje, pastogėje, kur vasarą kaupiasi karštis.
O dirbant su senais magnetiniais vaizdo įrašais, susiduriama su
kita problema, kuri pasireiškia net ir tada, kai juostos
tinkamai laikomos. Priklausomai nuo pačios juostos kokybės, laikui
bėgant, ima blukti spalvos, kai kada ilgainiui lieka tik pilki
šešėliai. Tai lėtų, nematomų cheminių procesų pasekmės.
Su šia problema po dviejų dešimtmečių jau susiduria
Sąjūdžio įvykių filmuotojai Lietuvoje.
Kino juostos yra patvaresnės, tačiau ir celiulioidas nėra
visiškai atsparus išorės poveikiams. Filmuose ilgainiui
dingsta spalvų ryškumas, keičiasi atspalviai. Sandariose metalo
dėžėse kartais aptinkamas pelėsis. O per prožektorių leisti
perdžiūvusią kino juostą rizikinga, nes ji plyšinėja, trupa.
Prieš naudojant reikia taikyti chemines priemones elastingumui
grąžinti.
Virtualūs archyvai ir bibliotekos
Taigi, norint užtikrinti magnetinių garso bei vaizdo, o taip pat kino
juostų išliekamumą, nepakanka padėti saugioje vietoje tol, kol
prireiks. Daugelį metų šis klausimas buvo sprendžiamas, gaminant
dublius, kitaip tariant, perrašant kiekvieną juostą, kaip teko
daryti „Amerikos balse”.
Kompiuteris šią padėtį iš esmės pakeitė, sudarydamas
galimybes bet kurią juostą skaitmeninti, paverčiant joje užfiksuotus
garsus ir vaizdus kompiuteriniu kodu, kurį galima be jokių pastangų
atgaminti. Tokiu principu yra gaminamos garso („cd”) ir
vaizdo („dvd”) kompaktinės plokštelės.
Pakanka pajėgesnio buitinio kompiuterio, kokybiškos garso
plokštės ir kompiuterinės įrangos, kurios pagalba garsai ir
vaizdai įgyja skaitmeninę formą. Daugiau už kompiuterį ir įrangą
kainuoja aparatai, kuriais grojamos magnetinės juostos, nes buitiniai
yra dažnai nepajėgūs kokybiškam garsui išgauti, o
profesionalūs – brangūs. Tačiau labiausiai, matyt, yra
brangiausias kvalifikuoto žmogaus laikas, kurį tenka skirti tokiam
darbui atlikti.
Vis dėlto, kartą suskaitmeninus, kompiuteryje sukaupta laikmena gali
būti neribotai naudojama ir perrašoma. Ji nesusidėvi, o darant
kopijas, nenukenčia jos kokybė. Tai privalumai, kurie skatina masinį
pasaulio archyvų persikraustymą į virtualiąją erdvę.
Pavyzdys yra Washington, DC įsikūrusi Kongreso biblioteka, kur vykdomas
spaudos, kitų rašytinių dokumentų, fotografijų, meno darbų,
dirbinių, garso plokštelių, garso ir vaizdo juostų, kino filmų
skaitmeninimas. Vis daugiau virtualių fondų yra atviri bibliotekos
lankytojams, vis daugiau šios medžiagos galima matyti ir
klausytis, prisijungus per atstumą internetu. Be abejo, yra atvejų,
kada būtina apžiūrėti fizinį daiktą, jį paliesti. Tačiau didžiai
daugumai lankytojų pakanka pasižiūrėti per kompiuterio ekraną, pagroti
garsą ar vaizdą – o tai atveria neregėtas galimybes archyvais
naudotis tiek specialistui, tiek eiliniam žmogui, kuris domisi
rašto, garso ar vaizdo dokumentais.
Europoje vienas žinomiausių virtualių archyvų yra įsikūręs Hagoje,
pavadintas „Europeana”. Ši institucija
bendradarbiauja su didžiaisiais Europos muziejais bei archyvais –
Britų biblioteka Londone, Luvru Paryžiuje ir Olandijos nacionaliniu
Rijksmuseum – ir virtualioje kolekcijoje siūlo susipažinti su
daugiau kaip 15 milijonų objektų: tekstais, vaizdais, garsais.
Garso fondų saugojimas ir skaitmeninimas Lietuvoje
Lietuvoje didžiausia garso įrašų saugykla yra Vilniuje,
Centriniame valstybės archyve. Su Garso ir videodokumentų skyriaus
darbuotojais teko susipažinti prieš kelerius metus, kai Lietuvos
ir JAV pareigūnai tarėsi Lietuvai perduoti „Amerikos balso”
lietuviškos redakcijos magnetinių juostų archyvą. Redakcija
darbą baigė 2004 m., o po ketverių metų juostos buvo atgabentos
iš Washington, DC į Vilnių.
Garso ir videodokumentų skyriaus vedėja Inga Vizgirdienė sako, jog
valstybės archyve saugoma apie 40,000 garso įrašų (taip pat
50,000 kino juostų ir 700,000 fotografijų), surinktų iš visos
Lietuvos ir likusio pasaulio. Plokštelės, magnetinės juostos,
kasetės ir kompaktinės plokštelės laikomos specialiose
saugyklose, kuriose ne tik reguliuojama temperatūra (+16C/61F) ir
drėgmė, bet veikia centralizuota pneumatinė dulkių išsiurbimo,
o, reikalui esant, ir gaisro gesinimo, sistema. Tai modernus archyvų
įrenginys, užtikrinantis ir apsaugą, ir saugią priežiūrą.
Kaip pasakoja I. Vizgirdienė, seniausi archyvo įrašai yra 1907
m. Rygoje plokštelėse įrašytos Rygos lietuvių vyrų
kvarteto, vadovaujamo kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko, dainos.
Taip pat saugomi unikalūs Kauno radiofono karo metų fondai. 2006 m.
archyvą papildė diplomato Kazio Lozoraičio kolekcija, o 2008 m. –
„Amerikos balso” įrašų rinkinys.
Valstybės centriniame archyve saugią vietą rado ir daug
išeivijos radijo valandėlių įrašų, gautų
bendradarbiaujant Pasaulio Lietuvių Bendruomenei. Čia saugomi Čikagos
lietvių radijo ,,Margutis”, Baltimore radijo „Lithuanian
Melody Time”, Los Angeles programos „Lietuviškoji
scena”, taip pat „Lithuanian Melodies Program”
įrašai, Australijos lietuvių radijo įrašai iš
Adelaide, Melbourne ir Tasmania.
Ilgametis Čikagos „Margučio” darbuotojas Leonas Narbutis
neseniai archyvui perdavė savo pokalbius ir vestų laidų įrašus.
O šią vasarą Dalia Sruogaitė atidavė saugoti jos redaguotos
literatūrinės valandėlės „Pelkių žiburėlis” įrašus,
transliuotus „Margučio” laidose. I. Vizgirdienės
įsitikinimu, šiandien „archyvas gali drąsiai vadintis
viena didžiausių išeivijos radijo stočių įrašų saugyklų
Lietuvoje.”
Kaip jau rašyta, net ir stropiai saugomi magnetiniai garso
įrašai yra pažeidžiami. Todėl Lietuvos centriniame archyve jau
kelerius metus vykdomas įrašų perkėlimas į virtualiąją erdvę.
Iki šiol yra suskaitmeninta apie 20 proc. magnetinių juostų
įrašų.
Šis darbas dirbamas diena iš dienos, valandų valandas
sėdint prie aparatų, kuriais garso juosta tampa skaitmeninta
kompiuterine laikmena. Jeigu juosta nutrūksta – pakankamai dažnas
reiškinys – aukštąją technologiją pakeičia
aštrūs peiliukai ir klijavimo juostos, po to perrašymas
tęsiamas.
Skaitmeninama viskas, įskaitant juostas, kuriose balsai nėra atpažinti;
tokiu atveju pagalbos ieškoma kitur, įskaitant pas tokius kaip
šio straipsnio autorius. Apsilankęs Centriniame archyve žinau,
kad garso skyriuje būsiu pakviestas sėstis prie kompiuterio ir
pasiklausyti pasakojimo arba pokalbio, kurio kalbėtojas arba
pašnekovai neatpažinti.
Kai kada klausymą lydi sėkmė. Neseniai pavyko nustatyti dr. Juozo
Kazicko pasakojimą apie išeivijos lietuvių jaunimo nuotaikas
– įrašas iš aštunto dešimtmečio
pradžios. Kiek anksčiau atpažinau dr. Jono Valaičio balsą. Kas jį
pažinojo, prisimena jam būdingą tembrą. O kadangi galima ir suklysti,
garso skyriaus darbuotojai ieško trijų, vienas nuo kito
nepriklausomų šaltinių balso tapatybei nustatyti ir tik tada
metrikose įrašo, kad balsas nustatytas „sąlyginai”.
Toks archyvarų kruopštumas man paliko nemažesnį įspūdį už
modernias archyvo saugyklas ir jose naudojamas technologijas.
Šis darbas jau duoda rezultatų, pastebi I. Vizgirdienė.
„Priėjimas prie didžiosios dalies archyvinių dokumentų kol kas
galimas tik archyve, nes dėl nuolatinės lėšų stokos archyvas
neturi galimybių talpinti savo dokumentų internete. Tačiau archyve
didelė dalis skaitmenintų dokumentų yra suvesta į kompiuterines duomenų
bazes, taigi lankytojas, atėjęs į archyvą, kompiuteryje gali rasti
labai daug jį dominančios informacijos. Archyvinės medžiagos
patalpinimo internete galimybė praktiškai yra tik finansų
klausimas.” Taip yra ir su garso įrašais. Susiradęs
kataloge laikmeną, lankytojas gali ją užsisakyti ir klausytis
kompiuterizuotoje lankytojų salėje per ausines.
Konferencijai artėjant
Nors
Lietuvos centriniame archyve sąlygos iš tiesų tinkamos, Čikagoje
ir kitur išeivijoje yra prasminga šiuos fondus toliau
kaupti jau vien dėl to, kad būnant arti jų juos lengviau tvarkyti,
papildyti. Be to, bendruomenei, kuri tvarko savo paveldą, juo rūpinasi
ir juo naudojasi, padeda savo pačios gyvybingumui užtikrinti. Kitaip
tariant, paveldo tvarkymas turėtų būti neatskiriama bendruomenės
gyvenimo dalis kaip knygos, periodinė spauda, lituanistinės mokyklos,
tautinės šventės, valstybinių sukakčių paminėjimai.
Garso fondams, ypač tiems, kurie yra magnetinėse juostose, reikia
sudaryti tinkamas saugyklas su anksčiau minėtomis fizinėmis sąlygomis
ir pradėti jų skaitmeninimą. O tam reikia lėšų patalpoms įrengti
ir žmonių, kurie ne tik žino, kaip su juostomis dirbti, bet yra
pasiruošę tam skirti daug laiko. Nesu tikras, ar galėtų tai
atlikti savanoriai, bet atlikti reikia.
Kitaip tariant, tas, kas saugo, tas ir prižiūri: jeigu Čikagos LTSC
archyvas, Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA) Putnam, Balzeko
lietuvių kultūros muziejus ar kita institucija priima garso juostas
savo globon, ji tuo pačiu privalo prisiimti atsakomybę už jų saugą ir
išliekamumą. O tie, kurie svarsto, kam atiduoti savo archyvus,
siūlyčiau pasiteirauti, ar priimanti institucija (ar tai būtų
Lietuvoje, ar išeivijoje) turi tinkamas saugyklas bei ilgalaikį
saugojimo pla ną.
Būtų naudinga, jeigu garso archyvai būtų atskirai aptarti artėjančioje
konferencijoje. Viena galimybė būtų išeivijos garso fondus
skaitmeninti Lietuvoje, o kompiuterių laikmenas saugoti ir tame
archyve, iš kurio juostos buvo gautos, kur jomis galėtų naudotis
išeivijos žmonės. Protingos galvos gali surasti ir kitų
sprendimų. Tai sritis, kurioje galėtų vykti glaudesnis Lietuvos ir
išeivijos archyvų bendradarbiavimas, kuris užtikrintų, kad
ši svarbi mūsų paveldo dalis išliktų ateičiai.
Romas Sakadolskis – buvęs
,,Amerikos balso” žurnalistas, šiuo metu dėsto Vilniaus
universiteto Žurnalistikos institute.