Švediškas akibrokštas
GINTARAS VISOCKAS
Nūnai Lietuvos televizijos vis dažniau parodo įdomių laidų istorinėmis
temomis. Omenyje pirmiausiai turiu Lietuvos tematiką. Sakykime, ,,XX
amžiaus slaptuosius archyvus”. Už serialo pasirodymą
viešumoje privalome dėkoti dr. istorikui Arvydui
Anušauskui bei TV žurnalistei Gražinai Sviderskytei.
Ypač įspūdinga serija, kurioje pasakojama, kaip tuometiniai mūsų
nedraugai, įskaitant Lenkiją, Vokietiją ir Rusiją, Lietuvoje rengė
įvairiausio pobūdžio neramumus, perversmus, pučus. Toje serijoje
užtektinai įtaigiai ir išsamiai atskleidžiama, kokius sudėtingus
galvosūkius narpliojo ano meto mūsų slaptosios tarnybos. Svarbiausia,
kad mūsų tarpukario žvalgai galvosūkius ne tik tirdavo, bet ir
ištirdavo. Ano meto Lietuvos žvalgyba mokėjo grumtis net
keliuose frontuose. Antano Smetonos valdymo laikotarpis buvo užtektinai
prasmingas. Tai turėtų pripažinti net aršiausi ,,smetoninio
režimo” kritikai.
Tačiau kiekviena pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio
pergalė – tarsi priekaištas mūsų nūdienai. 1918–1940
metų sėkmingos žvalgybinės ir kontržvalgybinės operacijos bylote
byloja, kad net ir negausi tauta, patekusi į itin nepalankią
geopolitinę padėtį, pajėgi priešintis kelis sykius gausesnėms
jėgoms. Deja, šiandieninės mūsų slaptosios ir specialiosios
tarnybos neturi kuo pasigirti.
• • •
Pastarųjų kelerių metų įvykiai byloja, jog Kremliaus politika mums
nieko gero nežada. Pagrindinis, nors viešai ir neskelbiamas
Kremliaus uždavinys – kryptingai kurstyti antibaltiškas
nuotaikas. O kurstydama tokias nuotaikas dabartinė Rusijos vadovybė,
pasitelkdama pagalbon neblogai finansuojamus fondus, tarp Lietuvos ir
Latvijos rusakalbių karštligiškai ieško
bendraminčių. Siekdamas į savo politines užmačias įvelti kuo daugiau
Baltijos valstybių rusakalbių, Kremlius į Vilnių, Rygą ar Daugpilį
siunčia savo emisarus, kurie ten rengia kryptingus susitikimus,
seminarus, pasitarimus. Nuošalyje nepaliekami ir ambicingi
Lietuvos planai Visagine pastatyti naują atominę jėgainę. Minėti
Rusijos emisarai akivaizdžiai bando suburti tuos, kurie abejoja
Lietuvos, kaip atominės šalies, perspektyvomis.
Baltijos valstybės teisingai pasielgė, kelis Rusijos piliečius,
aršiausiai propagavusius antilietuviškas ir
antilatviškas nuotaikas, paskelbdama nepageidaujamais asmenimis
– persona non grata. Nėra reikalo įsileisti tų, kurie į Vilnių ir
Rygą atvyksta tik tam, kad žlugdytų lietuviškumą ir
latviškumą. Taigi jau žinome kelias Baltijos valstybėse
nepageidaujamais asmenimis paskelbtų Rusijos piliečių pavardes. Taip
pat išsiaiškinome, jog svarbiausia šių Rusijos
piliečių tribūna – internetinė svetainė Regnum.ru, jog prie jų
šliejasi ir dėl sovietinės okupacijos neigimo nuteistas
,,Fronto” vadovas Algirdas Paleckis.
Taigi gera pradžia – pusė darbo. Bet tuo pačiu nederėtų
pamiršti ir klausimo: o kiek daug tokio pobūdžio pavojų dar
nesame įvardinę?! Galų gale, ar laiku įvardinsime, ar sugebėsime laiku
neutralizuoti? Juk mūsų, latvių ir estų jėgos nėra beribės.
Šiandien reikia išmanyti Rusijos federalinės saugumo
tarnybos FST veikimo būdus.
Todėl ir svarstytina, kokie turėtų būti mūsų svarbiausi uždaviniai. Bet
mes vis dar rašome knygas apie KGB, vis dar renkamės į
partizanų, tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžius Ariogaloje, nors
jau privalėtume rengti analitines studijas apie FSB planus ir numatyti
Baltijos valstybėse persona non grata paskelbtų Rusijos piliečių
veiksmus.
• • •
Viena iš Lietuvai draugiškų valstybių tyčia ar netyčia
pridarė nemalonumų, įveldama mus į vadinamąjį ,,pliušinių
meškiukų skandalą”. Švedų lakūnų skrydis iš
Lietuvos į Baltarusiją, pasirodo, – ne iš piršto
laužtas faktas. Beje, skrydis nebuvo palaimintas valdžios. Ir dėl
neteisėto įsiveržimo į Baltarusijos oro erdvę kalti ne tik privačiai
švedų bendrovei atstovavę pilotai, bet ir mes, lietuviai. Kad
esama švedų kaltės – menka paguoda. Jei baltarusiai
sumanys keršyti, lengviau jiems bus nubausti Lietuvą nei
Švediją, juk Lietuva – arčiau nei Švedijos
Karalystė.
Iškalbinga detalė: niekam nemalonią tiesą apie skrydį ilgokai
neigė pats Baltarusijos prezidentas Aleksandr Lukašenka. Neigė
ir Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vadovybė. Tačiau Seimo
NSGK vadovas pastaruoju metu viešai pareiškė LRT
televizijai, jog švedų lakūnų valdomo lengvojo lėktuvo skrydis
nebuvo pastebėtas dėl tąsyk Karmėlavos oro erdvės stebėjimo ir
kontrolės bazėje budėjusių estų specialistų aplaidumo. Tiesa, jau kitą
dieną kalbėdamas su Lietuvos televizijomis, Seimo NSGK pirmininkas
įrodinėjo, jog nė viena Lietuvos tarnyba nepadarė jokių klaidų, nes
vadovavosi mūsų įstatymais.
O įstatymai, pasirodo, turi mažyčių spragų. Ministras pirmininkas
Andrius Kubilius tvirtino, esą Baltarusijos oro erdvės pažeidimas
– privačių asmenų veikla. Suprask, nei Švedijos, nei
Lietuvos valstybės čia nieko dėtos. Ironiškai svarstant, gal
išties kaltų nėra. Tačiau šiuo konkrečiu atveju svarbiau
yra ne tai, kaip į šį atvejį žiūri oficialusis Stokholmas ir
oficialusis Vilnius, bet kokius keršto planus kuria nenuspėjamas
Baltarusijos vadovas. Svarbu ne tai, ką mano mūsų premjeras, svarbu,
kokių priemonių griebsis piktasis Lukašenka.
Žinoma, Lietuvos Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Prezidentei Daliai Grybauskaitei teisinosi Lietuvos kariuomenės vadas,
šiam – Lietuvos karinių oro pajėgų vadas. Šį atvejį
uždarame posėdyje aptarė Seimo NSGK. Išvados, anot Seimo NSGK
pirmininko, greičiausiai bus pateiktos iki rugsėjo pabaigos. Bet karti
gyvenimiška patirtis byloja, jog svarbiausių paaiškinimų
Lietuvos piliečiai greičiausiai nesulauks. O juk šio skrydžio
priežastis, naudą bei pasekmes būtina nuodugniai aptarti dar ir dėl to,
jog Lukašenka šį sykį itin supyko.
Štai ims ir savo krovinių srautus nukreips ne Klaipėdos pusėn.
Lietuva be nuostolių iš balos neišliptų. Seimo NSGK
vadovas tikino norįs manyti, jog oficialusis Minskas nesiims ekonominių
priemonių, nes ekonominių apribojimų pasekmes pirmiausiai pajus
skurdžiai gyvenantys baltarusiai.
Menka paguoda. Naivu manyti, jog Lukašenka nuoširdžiai
pergyvena dėl smunkančio baltarusių pragyvenimo lygio. Diktatoriams
tokie dalykai paprastai nerūpi. Be to, Lietuva irgi priskirtina ne itin
sočiai gyvenančių šalių grupei. Todėl ,,pliušinių
meškiukų” desantas galįs pakenkti ir skurdžioms
lietuviškoms kišenėms.
Jokiu būdu nenorėčiau sutikti, jog, vadovaudamiesi išskirtinai
ekonominiais sumetimais, neturėtume spausti oficialiojo Minsko. Tačiau
ar ,,pliušinių meškiukų” išmėtymas
virš Minsko – būtent ta akcija, dėl kurios buvo verta
laužyti ietis?
Akivaizdu, jog Europos Sąjunga neranda būdų, kuriais būtų įmanoma bent
jau stabdyti Lukašenka antikonstitucinius, antidemokratinius
išpuolius. Matyt, nežinodama, ko griebtis, ir kuria
akibrokštus, kurie neatneša apčiuopiamos naudos nei
Švedijai, nei Lietuvai, nei, galų gale, – patiems
baltarusiams. O Lietuva ir vėl įvelta į diskusijas bei tyrimus, kurie
jai – nereikalingi.
Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas.