peciu
Aldona ir Donatas Pečiūros vėl gyvena Lietuvoje.

Amerika neįveikė gimtosios žemės traukos

ALGIS VAŠKEVIČIUS

Beveik šešiolika metų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusi menininkų pora – dailininkė, nusipelniusi meno veikėja, poetė, daugelio apdovanojimų nominantė Aldona Stasiūnaitė Pečiūrienė ir vienas garsiausių Lietuvos kino operatorių Donatas Pečiūra jau penkeri metai vėl gyvena Lietuvoje, Vilniuje. Jie sugrįžo į gimtinę, nes čia jų šaknys, čia artimi žmonės, draugai, čia jie semiasi kūrybinio įkvėpimo.

Sugrįžusi A. Pečiūrienė surengė autorinę parodą „Jausmų spalvos’’, kuri buvo rodyta V. K. Jonyno galerijoje Druskininkuose. Įspūdinga paroda surengta ir Verkių rūmuose, o brandžiausius savo darbus ji padovanojo Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Neseniai penkiolika savo sukurtų originalių lėlių perdavė Marijampolėje veikiančiai savo geros bičiulės dailininkės iš Čikagos Magdalenos Birutės StankūnienėsStankūnės galerijai. Pernai menininkė tapo ir poete – išleido poezijos knygą „Jausmų spalvos’’, į kurią sudėta beveik dešimtmetį kurti eilėraščiai.

„lelesEsu labai dėkinga dailininkei M. B. Stankūnienei, su kuria susipažinau dar 1975 metais. Tada, man atskridus į Čikagą, dėl įvairių aplinkybių nesulaukiau manęs turėjusių pasitikti žmonių, bet ten sutikau Magdaleną, kuri iš karto manimi pasirūpino. Mūsų pažintis tęsėsi ir vėliau, nemažai bendravome 1990– 2006 metais, kai gyvenome Amerikoje. Dabar nutariau dailininkės vardo galerijoje Marijampolėje, kur iki šiol nebuvau buvusi, padovanoti dalį savo kūrybos’’, – pasakojo A. Pečiūrienė.

Dailininkė kilusi iš garsios Stasiūnų šeimos, kurioje buvo nemažai gabių muzikantų. Ją išaugino garsus Lietuvos operos solistas profesorius Jonas Stasiūnas (1919–1987), sukūręs scenoje apie 50 vaidmenų, dainavęs apie 1,500 operos spektaklių bei dar antra tiek koncertų, dėstęs tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Jis buvo dailininkės tėvo brolis, nes tikras dailininkės tėvas per Antrąjį pasaulinį karą išvyko į Ameriką ir negrįžo. Dailininkės sesuo Aušra Stasiūnaitė – taip pat žinoma Lietuvoje dainininkė, dabar dirbanti pedagoginį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

„Mano senelis maždaug 1906 metais vedė Amerikoje, mes matėme tą bažnyčią, kur seneliai tuokėsi. Senelė visada norėjo į Lietuvą, senelis nenorėjo, bet jie grįžo, nusipirko čia žemės sklypą ir ūkininkavo. O Jonas Stasiūnas buvo ypatingas žmogus, ir mes trys vaikai niekada nejutome, kad jis nėra tikras mūsų tėvas. Mūsų namai buvo visada pilni meno žmonių – čia lankėsi dabar jau retai prisimenami dirigentas ir kompozitorius Juozas Indra, dainininkai Vladas Česas, Valentinas Adamkevičius ir daugelis kitų. Mes ėjome į koncertus, lankėmės cirke, ir ten matyti personažai vėliau atgimė mano sukurtose lėlėse’’, – pasakojo dailininkė.

Ji sakė, kad, gyvenant Amerikoje, norėjosi kažko šviesaus, kamavo vidinis buvusių laikų ilgesys, įvairūs prisiminimai, visa tai ir tapo įkvėpimu kurti. A. Pečiūrienė Lietuvos dailės institute 1964 metais baigė tekstilės specialybę, dirbo „Vilijos’’ trikotažo fabrike ir savo darbą mėgo – per 27erius darbo metus ten sukurta tūkstančiai įvairiausių modelių. Kai po Amerikoje praleistų metų ji sugrįžo į Lietuvą, fabriko jau neberado, o jo įrengimai jau buvo išvežti į Ispaniją.

Amerikoje dailininkė dirbo dizaino studijoje „Networks’’, rankomis išpiešdavo audinius, interjerų sienas, kūrė raštus užuolaidoms, baldams, užtiesalams. Radusi laisvą minutę kūrė – atsirado kompiuterinės grafikos kūriniai, batikos ciklai, tekstilės darbai. Kompiuterinės grafikos paroda 1990 metais buvo surengta Čikagoje, Čiurlionio galerijoje. Menininkų šeimai paliekant Ameriką, Čikagos Jaunimo centre surengta paroda „Sudiev, Čikaga’’, kuri buvo aprašyta ir „Drauge’’.

* * *
lele


Ne mažiau įdomi ir dailininkės vyro, vieno garsiausių Lietuvos kino operatorių D. Pečiūros kūrybinė biografija. Kartu su garsiausiais režisieriais Vytautu Žalakevičiumi, Algirdu Araminu, Almantu Grikevičiumi, Algimantu Puipa, Raimondu Vabalu ir kitais jis sukūrė ir nufilmavo 22 lietuviškus vaidybinius filmus – „Kai aš mažas buvau’’, „Maža išpažintis’’, ,,Sodybų tuštėjimo metas’’, „Velnio sėkla’’, „Faktas’’, „Atsiprašau’’ ir daugelį kitų. Tai tikras lietuviško kino aukso fondas.

„Man malonu, kad tie filmai kartais rodomi per Lietuvos televiziją, juos gali pamatyti jaunimas, kuris visai nežino to laikotarpio lietuviško kino. Dabar, kai jau nekuriu, jaučiuosi gerai, nes esu įsitikinęs, kad kiekvienam darbui yra savas laikas – pasidžiaugi, ką turi, ir neverkšleni’’, – teigia laimingoje santuokoje jau pusę amžiaus gyvenantis kūrėjas.

* * *


Tai, kad jo tėvas buvo žinomas ano meto veikėjas, Kultūros ministerijos meno reikalų valdybos viršininkas, o dainininkas J. Stasiūnas taip pat buvo garsus asmuo, šiai šeimai jau 1969 metais sudarė galimybę pirmą kartą apsilankyti Amerikoje. Iš to apsilankymo likę daug įdomių prisiminimų, nes jie į Ameriką iš okupuotos Lietuvos atvyko pirmieji po dainininko Virgilijaus Noreikos ir jo žmonos.

Paviešėjusi tris mėnesius, A. Pečiūrienė grįžo į Lietuvą, o jos vyras dar pasiliko šioje šalyje ir nuvyko į Hollywood, kuris jam, kaip kino operatoriui, atrodė visų svajonių išsipildymas. Jis labai norėjo pamatyti, kaip kuriamas kinas Amerikoje, tačiau niekur negalėjo patekti – tik kaip paprastas turistas apžiūrėti studijas.

„Tada ryžausi paskambinti į Valstybės departamentą Washington, DC. Pasakiau, kad esu operatorius iš Lietuvos, esu Hollywood ir labai noriu pamatyti daugiau, nes tokia galimybė pasitaiko kartą gyvenime. Manęs išklausė, o po dviejų savaičių gavau žinią, kad man skirta dviejų savaičių akreditacija Hollywood, kad galėsiu pamatyti viską, ką noriu, ir turėsiu vertėją.

Tai buvo neįtikėtina laimė, nes pamačiau labai daug: susipažinau su technika, kuria filmuojama, mačiau,lele kaip kuriamas serialas apie Korėjos karą, sutikau kino žvaigždes. Net nufotografavau kameras, su kuriomis filmuojant ‘nedreba’ vaizdas – Lietuvoje tai buvo naujovė, ir man čia [į Lietuvą] grįžus vietos meistrai panašius įrenginius sukonstravo, jie buvo naudojami dar 5–6 metus”, – prisiminė operatorius.

Dar po trijų mėnesių grįžęs į Lietuvą, jis niekaip negalėjo gauti darbo – tik vėliau sužinojo, kad tai buvusi nuobauda, nes tada Amerikos valstybės departamentas buvo sudaręs sutartį dėl kultūrinių mainų su Sovietų Sąjunga ir minėtą akreditaciją turėjo gauti kitas asmuo – rusas, kuris buvo išbrauktas iš sąrašo, įrašant D. Pečiūros pavardę. Amerikoje įgauta patirtis labai padėjo D. Pečiūrai kuriant filmus, kurie papildė lietuviško kino aukso fondą.

Jis prisiminė, kad, baigiantis galioti vizai, amerikiečiai norėjo, kad į Lietuvą D. Pečiūra negrįžtų – net žadėjo greitai rasti jam darbą batų parduotuvėje. Tačiau jis grįžo, o į Ameriką vėl susiruošė 1990 metų pabaigoje, kai čia norėjo sutikti Naujuosius metus ir aplankyti draugus. Tada šeima net neįtarė, kad ta viešnagė užsitęs beveik šešiolika metų.

„Atvykome su dviem lagaminais, kišenėje turėjome 200 dolerių. Jokių minčių apie tai, kad čia liksime, nebuvo, bet netrukus išaušo 1991 metų sausio 11oji, padėtis buvo neaiški, ir aiškiai supratau, kad sugrįžti į sovietinę sistemą jau nenorime. Tada Valstybės departamente paprašėme politinio prieglobsčio ir tą pačią dieną jį gavome. Ir tik tuomet susimąstėme, kaip ir iš ko mes toje Amerikoje gyvensime’’, – pasakojo D. Pečiūra.

Jis prisiminė, kad sunkiai ieškojo darbo, išsiuntė šimtus gyvenimo aprašymų, tačiau pasiūlymų nesulaukė. Tik vėliau jis suprato, kad tie aprašymai buvo per daug geri, niekas nenorėjo geresnių už save priimti į darbą. Tada pavyko rasti darbą viename dabar jau leidybą nutraukusiame lietuviškame laikraštyje, kuris garsėjo savo antisovietinėmis pažiūromis. Kai laikraštis užsidarė, pavyko surasti vairuotojo darbą pervežant automobilius, tai leido daug keliauti, pamatyti įvairias Amerikos vietas.

„Dirbti pagal profesiją – filmuoti Amerikoje – neturėjau galimybės, tačiau atradau kitą artimą sritį – fotografiją. 12 metų dirbau didelėje fotografijos firmoje, kur buvo neblogas uždarbis, ir pats daug fotografavau, ypač buvo įdomu kurti naujagimių nuotraukas. Taip gimė ir paroda ‘Amerikos vaikai’. Ten naujagimio portretas sukuriamas taip, kad tas vaikas atrodo kaip jau susiformavęs žmogus. Bandžiau ir Lietuvoje grįžęs pasiūlyti tokią technologiją, norėjau skaityti apie tai paskaitas, bet nieko tai nesudomino’’, – apgailestavo D. Pečiūra.

Nors gyventi Amerikoje buvo įdomu, tačiau, bėgant metams ir silpnėjant sveikatai, šeima suprato, kad artėja laikas grįžti į Lietuvą. Tad parvažiavo į tą patį kažkada seniai už paskolą įsigytą namą ir jaukiai įsikūrė. A. Pečiūrienė sakė, kad nors kalbama, jog sugrįžtančiųjų į Lietuvą mažai, ji žino ne vieną pažįstamą, kurie po Amerikoje praleistų metų grįžta į tėvynę. Čia gimus ir daug metų gyvenus, gimtosios žemės trauka lieka tokia stipri, kad jokios amerikos negali jos įveikti.

lele
A. Pečiūrienės sukurtos lėlės liks Marijampolėje. A. Vaškevičiaus nuotr.