Viešųjų bibliotekų vaidmuo demokratiniame pasaulyje
Budraičių kaimo ir Čikagos viešosios bibliotekos rūpinasi savo gyventojais

RAMUNĖ KUBILIŪTĖ

Yra sakoma, jog viešoji biblioteka yra ,,trečioji vieta” (,,a third place”), t. y. po darbovietės ir namų vietos pabūti žmonės ieško būtent jose. Neseniai miręs, prie Čikagos (Waukegan) gimęs ir augęs rašytojas Ray Bradbury yra pasakęs, kad savęs yra ieškoma ne kur kitur, o bibliotekoje. Paskuti niuoju laiku žiniasklaidoje pasirodė džiuginančios ir ne tokios linksmos žinios apie viešąsias bibliotekas.

Gal kas pastebėjo gegužės mėn. 14 d. internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt paskelbtą trumpą straipsnį ,,Kelmės rajono kaimo bendruomenė biblioteką atkūrė savo jėgomis”. Budraičių kaime, Kelmės rajone, kur maždaug 20 metų neveikė biblioteka, vietos bendruomenės lėšomis ir vėl buvo įkurta biblioteka, kurioje vietiniai žmonės ,,pagal sudarytą grafiką budi – kūrena židinį, verda arbatą, išduoda knygas, surašo į eilę norinčius vakarais su užsienin išvykusiais vaikais pabendrauti internetu”. Ten taip pat galima prisėsti prie šachmatų ir šaškių lentų. Biblioteka varžosi su netoliese esančiu baru. Budraičių kaimo bendruomonė yra pripažinta veikliausia Lietuvos bendruomene, per paskutinius 10 metų laimėjusi daugiau nei tris dešimtis Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų ir Lietuvos vyriausybės finansuojamų projektų konkursų. Tačiau biblioteką kaimas išlaiko pats, iš pinigų, kuriuos uždirba keli bendruomenės nariai ES įkurtoje ekologiškai auginamų vaisių ir daržovių perdirbimo įmonėje. Pinigai, likę jau išmokėjus atlyginimus už ,,Sodrą” ir pan., yra naudojami prenumeratai ir bibliotekai.

Liepos mėn. 15–18 d. Čikagoje vyko profesinė Special Libraries Association (SLA) konferencija, sutrauksi kelis tūkstančius bibliotekininkų, leidyklų atstovų ir kt. SLA savo dydžiu yra antra didžiausia bibliotekininkų sąjunga, jai priklauso bendrovėse, muziejuose, valdžios ir mokslo įstaigose dirbantys bibliotekininkai, specialistai. Jos konferencijose dalyvauja įvairios leidyklos, įmonės ir kt. (Už SLA didesnė yra tik American Library Association, į kurios konferenciją, vykusią Annaheim, CA, šių metų birželio mėnesį, suplaukė gal apie 20,000 viešųjį bibliotekų ir universitetų bibliotekininkų.)

Šių metų SLA konferencijoje Čikagoje buvo aptarti įvairūs profesiniai reikalai, dalintasi rūpesčiais ir naujienomis, kuriomis pasidalino nariai bei kviesti prelegentai, dirbantys leidyklose, muziejuose, valdžios įstaigose, universitetų bibliotekų ypatinguose skyriuose ar padaliniuose (pvz., teisės, medicinos, chemijos), pelno siekiančiose bendrovėse ar kt. Suvažiavo dalyviai iš JAV, Kanados, Anglijos, Japonijos, Danijos ir kitur.

Konferencijos dalyviams tai buvo proga pagilinti savo žinias apie informacijos ir informatikos (be kurių informacija duomenų bazėse būtų vien chaosas) plonybes, apie elektroninius archyvus (information repositories), net apie komunikacijos bei vadybos būdus, kurie leistų užtikrinti finansavimą ir administracijų dėmesį (pvz., investavimas į informacijos šaltinius ir specialistus atneš palūkanų). Sužinota, kaip konkretaus projekto dėka renkami ir kaupiami JAV karo veteranų interviu ir net – kaip dorojamasi su ,,WikiLeaks” informacijos ,,potvyniu”.

Paskutinę konferencijos dieną vyko sesija ,,Library Advocacy: How Saving Public Libraries Affects Special Libraries” apie viešųjų bibliotekų svarbą, kalbėta, kodėl joms reikia užtarėjų. Jei pavojus gręsia viešosioms bibliotekoms, rezultatus pajus visi, net ir SLA konferencijos dalyviai, dirbantys kitose srityse.

Šioje sesijoje savo patirtimi bei įžvalgomis pasidalino bibliotekų darbuotojų unijos AFSCME bibliotekininkė Jessica Storrs ir Čikagos viešosios bibliotekos padalinių vedėja (branch manager) Lolita Griffin. Pagal kai kurias JAV apklausas, 62 proc. apylinkių viešoji biblioteka yra vienintelė vieta, kurioje žmonės gali veltui prieiti prie interneto; 92 proc. apylinkių aprūpina žmones darbo informacijos duomenų bazėmis; 76 proc. padeda vartotojams užpildyti darbo paieškos formas; 96 proc. padeda žmonėms užpildyti įvairių valdžios įstaigų formas (paramos ir pašalpos). Už kiekvieną bibliotekose investuotą dolerį gaunami rezultatai yra verti 6.40 dol.

Išskyrus kai kurias išimtis (Budraičių kaimą ar kai kurias vietas JAV), paprastai viešąsias bibliotekas išlaiko iš gyventojų automatiškai surinkti mokesčiai. Todėl žinios apie pasikeitimus viešųjų bibliotekų administravime (finansavime ar kada bibliotekos yra atviros visuomenei) sukrečia visuomenę. Vieni protestuoja dėl kylančių mokesčių, kiti balsuoja kaip tik už tokius mokesčius. Neseniai Čikagos viešosios bibliotekos išgyveno „pirmadienių krizę”. Naujas miesto meras, norėdamas taupyti lėšas, pirma norėjo uždaryti visas Čikagos viešąsias bibliotekas pirmadieniais, vėliau pasiūlyta pirmadieniais palikti tik pusę darbo dienos, dar vėliau nuspręsta bibliotekas palikti atdaras pirmadieniais per vasarą, kai mokiniai nelanko mokyklos. Pagaliau nutarta bibliotekas palikti atdaras pirmadieniais, bet toks sprendimas priimtas, jau atleidus daug bibliotekos darbuotojų, įskaitant tuos, kurie sudeda knygas lentynose. Net unijos sutiko, kad likusieji darbuotojai gali ir turi dirbti neįprastus, bet esminius darbus bibliotekoje. Tačiau jei magistro laipsnius turintys bibliotekininkai dirba prie knygų rūšiavimo ir jų sudėjimo lentynose, kokių vartotojų paslaugų teikimo jie turi atsisakyti?

Kaip žmonės rodo savo nepasitenkinimą dėl vietinės valdžios sprendimų dėl bibliotekų? Los Angeles šeimos su vaikais rinkosi mero kieme, o Čikagoje, miesto rotušėje, – į pasakų valandėles, žinoma, su plakatais ir pakvietus žurnalistus. Dar kitur, vienoje Anglijos bibliotekoje, kiekvienas miestelio gyventojas iš bibliotekos pasiėmė tiek, kiek leidžiama (iš viso 16,000 knygų), buvo nufilmuotos tuščios lentynos, siekiant įrodyti, kaip tuščia būtų, jei biblioteka daugiau negautų valdžios finansavimo.

Kodėl viešosios bibliotekos išvis yra svarbios? Jos užtikrina vartotojų privatumą, neatskleidžia kitiems, ką asmuo skaito ar tyrinėja. Jos padeda naujai besikuriantiems ir sunkius ekonominius laikus išgyvenantiems. Jose puoselėjamas mokymas, trunkantis visą gyvenimą („lifelong learning”) – nuo kūdikystės iki garbios senatvės. Jose informaciją gali rasti ir smulkaus verslo savininkai. Viešosiose bibliotekose suteikiama erdvė viešoms, civilizuotoms diskusijoms (su neutraliu vedančiuoju) apie įvairias, net kontroversines temas. Čia savo kultūriniu lobynu su kitais gali pasidalinti vietinės etninės bendruomenės, kaip lietuviai tikriausiai ne vienur yra darę, viešosiose bibliotekose rodydami filmus, rengdami parodas. Demokratinėje visuomenėje reikia informuotų piliečių. Viešosiose bibliotekose siekiama taip pateikti informacijos šaltinius, kad jie nepalaikytų ir neatspindėtų tik vienos temos ar nuomonės pusės.

Ar savanorių vadovaujama Budraičių kaimo biblioteka, ar finansiškai sunkiai besiverčiančios su sumažėjusiu darbuotojų skaičiumi Čikagos viešosios bibliotekos atlieka savo, kaip viešųjų bibliotekų, vaidmenį pilna to žodžio prasme? Iš arčiau nesusipažinus, sunku nuspręsti. Nors ir vienam, ir kitam variantui kažko trūksta, vis vien tose bibliotekose egzistuoja informacinė veikla, o patalpos yra atviros saviems gyventojams.

Nesinori ateityje girdėti vien apie viešus „sandėlius su knygomis”, kaip tai gręsia Trenton, New Jersey, bibliotekoms, pavirtusiomis „mokymo centrais” (learning centers), kurių duris kasdien atidaro vien sargybiniai, o jas atvėrus nesulaukiama profesionalaus aptarnavimo... Florida ir California valstijose jau atsirado atvejų, kai viešąsias bibliotekas administruoja ne vietinės valdžios tarnautojai, bet tų vietovių pagal sutartis pasamdytų įmonių darbuotojai. Storrs SLA sesijos dalyviams patarė, kad, norint būti viešųjų bibliotekų užtarėjais (advocates), reikia jas palaikyti ir remti, reikia įrodyti, kad jos yra svarbios ir reikalingos. Viešosioms bibliotekoms reikia užnugario – savanorių, tarybos narių, užtarėjų. Tai galima padaryti užsirašius į organizaciją ,,Friends of the Library”, aktyviai dalyvaujant įvairiose bibliotekose surengtose visuomeninėse programose ar akcijose, viešinant demokratiškai veikiančiai bibliotekai iškilusias grėsmes ir pavojus.

Viešosioms bibliotekoms reikia ne tik įvairiems visuomenės sluoksniams priklausančių ir įvairią patirtį turinčių darbuotojų, bet ir tokių užtarėjų, kurie nebijo kritikuoti, patarti, kuriems negręsia pavojus prarasti darbą. Užtarėjai, kurie nedirba bibliotekoje, paprastai laisviau gali kalbėti su žurnalistais ir įvairiomis akcijomis stengtis atkreipti politikųrėmėjų dėmesį į susidariusią padėtį, visuomenei tiesioginę įtaką darančias bibliotekų finansavimo ar kitas problemas.

Nors Čikagoje buvo atleisti darbuotojai, sumažintas finansavimas, šiame mieste vis dar veikia dvi regioninės bibliotekos ir 77 jų padaliniai trijose apygardose. Kai kada padalinys uždaromas ar sujungiamos viename rajone esančios bibliotekos, bet kai kur vyksta ir naujos statybos. Svarbiausia, norisi matyti nuolatinį finansavimą, skiriamą pastatams, darbuotojams, informacijos šaltiniams – ar tai būtų knygos (popierinio ar elektroninio varianto), žurnalai, duomenų bazės ar interneto paslaugos. Norisi palinkėti visoms viešosioms bibliotekoms, nesvarbu, kur jos veikia (kaime ar mieste, Lietuvoje, JAV ar kitur), gerų dienų šiandien ir dar geresnių dienų ateityje.