„Autobusų vairuotojai – tuomet ir dabar

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Žiniasklaidoje nubangavo žinia, kad New Yorko viešojo susisiekimo autobusų vairuotojai  nori  geresnės apsaugos nuo užpuolikų. Šiame mieste kasmet užpuolimo aukomis tampa 88 vairuotojai. Priežastis – padidėjo bilietų kainos, sumažėjo maršrutų, jaučiama   gyvenimo mieste įtampa ir t. t.  Metropolitan Transit Authority yra  pasiryžusi apsaugoti savo 12,000 vairuotojų – jau įrengtos vaizdo kameros, kurios  filmuoja, kas  vyksta autobuse, taip pat norima įrengti užtvaras (nuo grindų iki lubų), kurios atskirtų vairuotoją nuo keleivių.

Autobusų  vadovybės teigimu, apie ketvirtis (iš turimų 5,700) autobusų  minėtą  apsaugos įrangą jau turi. Įrangos kaina nėra pigi. Sienelės/skydo kaina vienam autobusui siekia 6,000 dol., o kiekvienai transporto priemonei vaizdo kamerų  kaina siekia apie 18,000 dol. Norima  per porą metų tokią įrangą turinčių autobusų skaičių padvigubinti.  Vairuotojų profsąjunga  kaltina vadovybę dėl jos nerangumo.  Užpuolimų statistika vedama tik nuo 2010 metų.  Tais metais  reikšmingiau  buvo sumažintas biudžetas, ir dėl to padidėjo keleivių spūstis, pailgėjo laukimo laikas, pasijautė įtampa tarp keleivių. Autobusų vairuotojai be jokios apsaugos dirba ir pavojinguose  miesto kvartaluose. Neužmirštamas vieno vairuotojo nužudymas 2008 m. Šiais metais per JAV Nepriklausomybės dienos savaitgalį trys  New Yorko miesto autobusų vairuotojai buvo užpulti, du iš jų buvo sužeisti peiliais.

Kituose JAV didmiesčiuose autobusų vairuotojų saugumo padėtis yra panaši į New Yorko: Baltimore, Dallas, Čikagos  miestų autobusuose irgi įrengti neperšaunamos plastmasės (padarytos iš Lexon medžiagos)  skydai. Chicago Transit Authority (CTA)  paskelbta informacija rodo, kad tokius skydus jau turi 75 proc. autobusų iš turimų 1,890. Visuose Čikagos miesto autobusuose yra įrengtos vaizdo kameros.

Nors  tokia apsauga sumažina užpuolimo ir sužeidimo galimybę, ne visi autobusų vairuotojai yra tokia įranga patenkinti. Vienas didžiausių nusiskundimų kyla dėl prastos oro ventiliacijos. Tačiau yra teigiamų pusių – žiemos metu skydas pristabdo šalto oro bangą vairuotojui.  Toks vairuotojų ,,apšarvavimas” sukelia įvaizdį, kad autobusu važiuoti yra nesaugu. Iš tikrųjų, pagal turimą statistiką, važiavimas autobusu yra saugesnis nei vaikštinėjimas miesto gatvėse. Tačiau tame teigime, žinoma, mažai paguodos... Kita neigiama  tokių skydų  priežastis – išnyksta ar sumažėja betarpiškas ryšys tarp vairuotojo ir keleivio.

Didmiesčių gyventojai jau turėtų būti pripratę prie visokių apsaugų  sienelių, vaizdo kamerų – jų apstu bankuose, degalinėse, alkoholio parduotuvėse ir kitur.  Po teroristų išpuolių lėktuvais prieš daugiau nei dešimtmetį visa oro transporto pramonė tapo atidžios kontrolės objektu. Pamažu pripratome būti peršviečiami, apčiupinėjami, iškratomi ar kitaip patikrinami. Dažnai reikia ir batus nusiauti, tačiau tas reikalavimas netaikomas žmonėms, vyresniems nei  75-erių metų.

***

Su tam tikra nostalgija prisimenu jaunystę, kai 1957 m.  tapau jauniausiu CTA autobusų vairuotoju  Čikagoje. Vairuotojas turėjo būti ne jaunesnis nei  21-erių metų.  Prašymą dėl darbo padaviau porą savaičių prieš gimtadienį. Anais laikais per daug rūpintis savo ir keleivių saugumu nereikėjo. Tiesa, maždaug kas mylią prie didesnių sankryžų vairuotojams buvo įrengti telefono punktai, bet tai buvo daugiau tam, kad būtų galima pranešti apie autobusų gedimus, o ne kokį vandalizmą ar užpuolimą.  Užpuolimo atveju (jau po paties įvykio) reikėdavo skambinti policijai. Per apmokymą  mums sakė, kad jeigu autobuse kas nors pradėtų triukšmauti ir netinkamai elgtis, mūsų pareiga yra autobusą sustabdyti ir garsiai visiems pranešti, kad autobusas, saugumo sumetimais (kol tęsis išsišokimas), toliau nevažiuos. Paprastai po poros minučių nejaukaus laukimo atsirasdavo bent vienas, o kartais ir keletas keleivių, kurie triukšmadarį žodžiu ar paėmę už sprando  išprašydavo iš autobuso. Apskritai tokie atvejai buvo retenybė – man taip atsitiko tik vieną kartą.

Daugiau nemalonumų tekdavo susilaukti iš keleivių, kurie bandydavo  įduoti pasenusį ar kitaip netinkamą persėdimo bilietą. Kai susidarydavo eilutė norinčių įlipti į autobusą, nebūdavo laiko su  prasižengėliu bylinėtis. Pagrindinėmis gatvėmis  ryte ir vakare autobusai kursuodavo kas aštuonias minutes, ir visi buvo prisigrūdę žmonių.  Jeigu tekdavo atsilikti nuo tvarkaraščio, tai su kiekviena mylia tas atsilikimas didėjo, nes prisirinkdavo vis daugiau laukiančiųjų patekti į autobusą. Kartais beveik vienas po kito susirikiuodavo  keletas autobusų  ir priekyje esančiam tekdavo daugiau keleivių, o kiti važiuodavo pusiau tušti. Tvarkaraštyje kas porą mylių buvo nurodytas laikas, kada kirsti tam tikrą sankryžą. Pavėlavimas jokių pasekmių neturėjo, bet už kiekvieną to kontrolės punkto pravažiavimą viena minute anksčiau nei buvo numatyta, grėsė vieną dieną prarasti darbą. Vieną kartą pagavo ir mane, kai  iš paskutinės autobusų stotelės išvykau porą minučių  anksčiau. Gavau tik  griežtą perspėjimą, kad  kitą kartą  sulauksiu bausmės. 

Buvo ir kitų nemalonių atsitikimų.  Kartais jaunuoliai sugalvodavo elektrinio autobuso ,,ūsus” atkabinti nuo elektros laidų. Tokiu atveju reikėdavo autobusą sustabdyti, išlipti ir į jo galą nuėjus  juos vėl prijungti. Pasinaudodami proga kiti sėbrai įšokdavo į autobusą ir pavogdavo monetų ,,skrynelę”. Mes buvome informuoti visada tokiais atvejais  dėžutę pasiimti su savimi, kad nepavogtų. Taip pat buvo reikalaujama, kad per pietų pertrauką iki to laiko surinkti pinigai būtų atiduodami raštinei. Kitu, pvz., apiplėšimo atveju,  mes buvome atsakingi už tuos pinigus – prarastą sumą atskaitydavo iš algos.

Mano autobusų centrinė stotis buvo prie Archer Avenue ir 39 gatvių sankryžos, Brighton Parko rajone.  Iš ten dažniausia pradėdavau savo darbą, nors kartais reikėdavo pakeisti  vairuotoją kokioje nors iš  anksto nurodytoje sankryžoje. Sutapimas, bet  kurį laiką ir gyvenau prie autobusų stoties.  Toje apylinkėje  gyveno daugiau lietuvių, tad kartais tekdavo juos pavėžėti. Nustebdavo mane pamatę, nes prieš tai buvau gana aktyvus lietuvių studentų veikloje ir, jų manymu, priklausiau universiteto aplinkai, o ne autobusų vairuotojų luomui. 

Mano ,,karjera” CTA ilgai nesitęsė. Užsidirbęs pinigų, grįžau į universitetą. Jį baigęs, pagal amžių jau buvau ,,prinokęs” šaukimui į JAV kariuomenę, tad ,,rimto” darbo negalėjau gauti. Įsidarbinau ,,Yellow Cab” taksi bendrovėje ir ten dirbau iki  pašaukimo į kariuomenę. Bet – tai galima tema ateities skilčiai.