Vilnius – tai dar ne visa Lietuva

RITONĖ RUDAITIENĖ

Per paskutinius keletą metų iš Europos Sąjungos sulaukę paramos taip pasipuošė ir išgra­žėjo mažesnieji Lietuvos miestai ir miesteliai, kad kai kurie žmonės, sulaukę  pensijos, palieka Vilnių ir Kauną ir persikelia į juos ramesniam nuolatiniam gyvenimui. Šiais metais, po dvejų metų pertraukos sugrįžusi į tėvynę, radau daug malonių staigmenų ir pasikei­timų. Lietuva daugeliu atvejų baigia pasivyti kitas Europos šalis, kai ku­rias net pralenkia.

Šių metų rugpjūčio mėnesį nuos­tabioje Dubingių poilsiavietėje, ant Du­bingių ežero kranto ir netoli 40 metrų aukščio Dubingių piliakalnio, vyko šeštasis didysis mano vyro Teo­doro giminių suvažiavimas, subūręs 115 giminaičių. Kaip visada, į su­va­žiavimo programą buvo įtraukta kul­tūrinė išvyka – šį kartą pamatyti piliakalnyje išlikusius Radvilų pilies bei bažnyčios pamatus, sutvarkytus ir gražiai saugojamus. Toje vietoje ne­seniai buvo perlaidoti Lietuvos didi­kų Radvilų ir Lizdeikų giminės palaikai.

Miestelis didžiuojasi iki šiol išli­kusia didžiausia smukle (karčiama). Šiam pastatui praeityje teko tarnauti daugeliui paskirčių, bet dabar, vos prieš keletą mė­nesių, jame įreng­tas ir atidarytas apylinkės kraštotyros muziejus, „paskutinis žodis” modernioje technologijoje, įrengtas pagal principą ,,žaisk, atrask, pa­žink”. Kai suaugę lankytojai „bendrauja” su kompiuteriais, maža­me­čiai „at­kasa” įvairius įdomius archeologi­nius ir gamtos radinius žarstydami smėlį nuo stiklu uždengtos, į smėlio dė­žę  panašios vitrinos.

Kai 2011 metais buvau Marijam­po­lėje, ten vyko didžiausias darby­me­tis.  Miesto gatvės buvo išardytos, tie­siami požeminiai vandens nutekėjimo vamzdžiai.  Atrodė, kad tie darbai tęsis dešimtme­tį… Tačiau šiemet, auto­busui iš Vilniaus sustojus naujutėlaitėje, modernioje ir patogiai įrengtoje autobusų stotyje, miesto tiesiog negalėjau atpažinti.  Marijam­polė visiškai pasikeitė – senamiestis gražus kaip saldainiukas! Vytau­to Didžiojo parkas pilnas gėlynų, o Poezijos parkas – laimėjęs tarptau­tinę premiją, –  pasipuošė trykš­tan­čiais fontanais, pasivaikščiojimo ta­kais ir skoningais poilsiui skirtais suo­liukais. Ypač įspūdingas ir ro­man­­tiškas parko fontanų ir takų ap­švietimas vakare ir nakties metu.  Ten netrūksta lankytojų, tai puiki vie­ta vasaros koncertams.

Teko apsilankyti ir Medininkų pilies komplekse. Nustebino didelis pilies kiemas, sutvarkytos ir apdengtos kiemo sienos ir didžiulis, įspūdingas donžonas (viduramžių pilies gy­nybinis, sargybos ir gyvenamasis bokštas) su jame eksponuojamais rodiniais (paveikslais, šarvais, ginklais, sidabro dirbiniais medžioklių laimikiais ir t. t.). Iki penktojo don­žono aukšto galima pasikelti kel­tu. Pilis, atrodo, sulaukia lan­kytojų, nes svečių knygoje nema­žai gražių įrašų, net vaikų piešinėlių, vaizduojančių Lietuvos karžygius, kurie  kovojo su Kryžiuočių riteriais. Gaila, kad ūpą šiek tiek sugadino jaunas ir nelabai mandagus (net grubus) gidas. Jo paslaugų neprašėme, norė­jome tik pasiteirauti, ar ateityje yra nu­matyta įrengti turėklus, nes į pačią donžono viršūnę reikia lipti  la­bai ilgais ir stačiais laiptais.

Paslaugumą ir mandagumą su kaupu patyrėme Vilniuje, Valdovų rū­muose. Mūsų gidas Donatas Jokū­bai­tis pasakojo ne tik gražia ir aiškia lietuvių kalba, bet ir citatomis iš se­nų istorinių šaltinių su didele meile Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei  ir gimtajam kraštui. Jis tiesiog užbūrė mūsų dešimties asmenų grupę, išlai­kydamas mūsų dėmesį net dvi valandas!  Sužinojome, kad mūsų gidas yra baigęs dramos studijas ir dirbaValdovų rūmų edukacijos ir lankytojų centro grupės metodininku – ren­ginių vadovu. Valdovų rūmai man padarė tokį dide­lį įspūdį, kad visos mano abejonės, ar jie iš tikrųjų buvo reikalingi – pradingo.

Viešint Vilniuje neįmanoma vėl  neaplankyti Trakų pilies ir grafo Tiškevičiaus Užutrakio rūmų, su ne­seniai atkurtu juos supančiu simetri­nio prancūzų stiliaus parku/gėlynu.  Visa rūmų aplinka gražiai sutvarkyta ir prižiūrima. Prasižengusiems per garsiakalbį mandagiai primenama nemindžioti žolės, bet vaikščioti takais ir takeliais.

Nuvykusi į tėvynę visuomet pa­buvoju pas netoli Pasvalio, Kaimelių kaime (Mineikiškyje) gyvenančią sa­vo pusseserę. Taip pat apsilankiau Pasvalio Mariaus Katiliškio vardo viešojoje bibliotekoje, kur laikomos mūsų šeimos (Mykolo Tonkūno) ar­chi­valijos. Šį kartą pagrindinės bibliotekos durys buvo uždarytos, nuro­dytas įėjimas iš kitos pastato pusės. Pasibaigus miestelio pertvarkymo ir Vytauto gatvės gražinimo darbams, vyko bibliotekos vidaus remonto darbai – buvo dedami nauji langai ir grindys.

Pasvalys yra žinomas kaip Vilei­šių giminės lopšys. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vileišis gimė ir augo Medinių kaime (Pasvalio raj.). Jo sesuo ište­kėjo už Mykolo Klongevičiaus ir gy­veno netoliese esančiame dideliame ūkyje – Mineikiškio dvarelyje.  Sūnus Mykolas vedė mano tėvelio jauniau­sią seserį Onutę Tonkūnaitę. Pas juos reguliariai, kas dveji metai, vykdavo giminės suvažiavimai. Kai 1944 m. Klongevičių šeimą išvežė į Sibirą ir rusų okupaciją pakeitė vokiečių, ma­­no tėvelis tapo Mineikiškio globėju.  Ten mes (su broliu Algiu ir mūsų ma­myte) praleidome keletą paskutinių vasarų Lietuvoje. Jų prisiminimais gyvenu ir šiandien.

Sugrįžusi iš tremties, kur neteko mylimo vyro, tetulė su dviem vaikais nebegalėjo sugrįžti į Mineikiškį, tu­rėjo apsigyventi kitur. Tik po daugelio metų Kaune baigusi aukštuosius mokslus, užauginusi du sūnus ir išėjusi į pensiją jos dukra Dalia Klon­gevičiūtė-Strazdienė su vyru Juozu galėjo sugrįžti į kolūkio darbuotojų nualintą ir nuniokiotą Mineikiškį.  Sugrįžti gimtinėn – bent į atgautą na­mą – ją šaukė senolių dvasia.

Norintiems daugiau sužinoti apie gy­venimą prieškario Lietuvoje,  apie Vileišių giminės likimo sa­gą, siūlome Lietuvos Nacio­nalinio muziejaus archyvo Vilniu­je išleistą JAV gyvenančios Ritos A. Vileišytės-Bagdonienės, signataro dukros atsiminimų knygą „Tolimi vaizdai”. Antrą, papildytą laidą galima įsigyti Lietuvos Nacionaliniame mu­ziejuje, Vilniuje. Lengvas autorės pa­sakojimo stilius apie laimingą vai­kys­tę ir jaunystę, praleistą iškilių ir garbingų tėvų namuose, „kur dora, sąžiningumas, meilė ir garbės jausmas buvo svarbiau už turtą ir net kas­dieninę duoną”, didelė meilė ir pa­garba tėvams, tėvynei bei asmeni­niai išgyvenimai ir praradimai pririša skaitytoją prie knygos, tiesiog ne­leidžia jos paleisti iš rankų.