Visos Lietuvos diplomatijos pastangas
vainikuoja G. W. Bush žodžiai

Lietuvos ir JAV atnaujintiems diplomatiniams santykiams – 20 metų

DALIA CIDZIKAITĖ

eidŠių metų rugsėjo 6 dieną Lietuvai minint diplomatinių santykių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis atnaujinimo 20metį, pakalbinome 1993–1997 metais Lietuvos Respublikos ambasadoriumi JAV dirbusį dr. Alfonsą Eidintą. 1993 metais pakeitęs iki tol ambasadoriumi dirbusį Stasį Lozoraitį jaunesnįjį, šiuo metu Užsienio reikalų ministerijoje einantis ambasadoriaus ypatingiems pavedimams pareigas Eidintas sako, jog jam teko garbė užbaigti Stasio Bačkio ir Stasio Lozoraičio, jr. vykdytą Lietuvos atstovavimo Washington, DC darbą ir įsteigti pilnateisę Lietuvos ambasadą. Pasak Eidinto, Lozoraičio patarimas, į ką labiausiai atkreipti dėmesį, nuo ko geriau pradėti pažintis, kaip vėliau pasirodė, buvo ne tik paprastas, bet ir teisingas. O Lietuvos ir JAV lietuvių darbą ambasadoje Eidintas vertina kaip vieningos komandos, kuri norėjo vieno – dirbti Lietuvai, savo Tėvynei, veiklą. Kalbėdamas apie Lietuvos diplomatinių santykių su JAV sėkmę, pašnekovas teigia esąs įsitikinęs, jog tarp daugybės Lietuvos laimėjimų savo svarba išsiskiria Lietuvos įstojimas į NATO. Ambasadoriaus nuomone, jei ne JAV parama, Lietuvai dar būtų tekę palaukti prie NATO durų.

– Šiais metais minime Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių atnaujinimo 20 metų sukaktį. Kaip šių santykių 20-metį vertinate Jūs, 1993–1997 metais dirbęs LR ambasadoriumi JAV?

– Dvišalių politinių santykių raidą savo darbo ambasadoje metais vertinu tik teigiamai, o ir vėlesni, nepaisant viljamsinės duobutės, santykiai vystėsi vis labiau kylančia linija, sulaukę rezultatyvios baigmės – JAV ir Baltijos šalių Chartijos pasirašymo. Gaila, tačiau ekonominėje dirvoje geras derlius dar nėra užaugęs, nors pastarojo meto tendencijos džiugina – vis daugiau JAV bendrovių ateina į Lietuvą, o ir Lietuvos eksportas išlaiko tą patį greitį. Labai daug pasiekėme saugumo ir karinio bendradarbiavimo srityse, ir tai negali nedžiuginti.

– Lietuvos ambasadoriumi tapote po ambasadoriaus Stasio Lozoraičio jaunesniojo. Kokį ,,palikimą” radote? Kaip sekėsi eiti (jei ėjote) Lozoraičio pėdomis? Ar svarbu buvo išlaikyti tęstinumą?

– Aš negalėjau neiti savo pirmtako pėdomis, nes aš jį pakeičiau, beje, kitų pėdų tiesiog nebuvo. Labai padėjo Vilniuje prieš išvykimą įvykę keli susitikimai su ambasadoriumi Stasiu Bačkiu. Kelis kartus kalbėjome telefonu ir su ambasadoriumi Stasiu Lozoraičiu, jr. (kaip žinia, išvykstantis ir atvykstantis ambasadoriai negali susitikti toje šalyje), teiraudamasis jo nuomonės ir patarimų, į ką ypatingai reikėtų atkreipti dėmesį. Kalbėjausi ir jam jau gyvenant bei dirbant Romoje. Prisimenant visus sudėtingus to meto politinius įvykius, nepaisant visų emocijų, tarp mūsų buvo geras dalykinis ryšys, koks būna ir tikriausiai turi būti tarp buvusio ir naujo diplomatinio atstovo. Jo atsakymas, į ką labiausiai atkreipti dėmesį, nuo ko geriau pradėti pažintis, buvo paprastas, ir, kaip vėliau pasirodė, – teisingas. Jis pasakė: ,,Galime mes abu kalbėtis valandų valandas, bet viską Washington, DC teks pereiti pačiam, reikės pratęsti senas ambasadoriaus pažintis, užmegzti naujas ir pan.” Taip ir buvo.

– Ambasadoriaus JAV pareigas pradėjote eiti 1993 m., praėjus vos trejiems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo. Beje, tai buvo Jūsų, kaip ambasadoriaus, pirmosios pareigos. Turbūt dirbote gana sudėtingomis sąlygomis: jauna, gležna demokratinė valstybė su nedaug patirties ir įdirbio turinčiu diplomatiniu korpusu. Kokie pagrindiniai uždaviniai Jūsų laukė DC? Kaip juos pavyko įgyvendinti?

– Bačkio ir vėliau Lozoraičio, jr. vadovaujama mūsų misija Washington, DC rūpinosi Lietuvos atstovybės JAV, konsulatų veiklos tęstinumu, paskelbtos nepriklausomybės atkūrimo įtvirtinimu. Man teko garbė užbaigti jų vykdytą Lietuvos atstovavimo DC darbą ir įsteigti pilnateisę Lietuvos ambasadą, kuri buvo sujungta į vieną visumą su savo sostine, Lietuvos Užsienio reikalų ministerija. Jau 1993 m. pabaigoje ne tik aš, bet ir kiti Lietuvos diplomatai buvo oficialiai akredituoti Washington, DC: patarėjai dr. Vytautas Žalys (vėliau LR gen. konsulas Kaliningrade, ambasadorius Moldovoje, dabar dirba URM), patarėjas Jonas Paslauskas (vėliau vadovavęs misijai Kanadoje, ambasadorius Baltarusijoje, gen. konsulas New York, dabar ambasadorius Gruzijoje), pirmasis sekretorius Darius Pranckevičius (vėliau ambasadorius Turkijoje, dabar misijos vadovo pavaduotojas Briuselyje), Sigutė Jakštonytė (vėliau ambasadorė Kanadoje, dirba URM). Tada jau ir amerikiečiai pasakė: „Na, štai, pagaliau turite pilnateisę (full fledged) ambasadą, kaip ir kitos valstybės.” Po kurio laiko ambasadą papildė a. a. Stasys Sakalauskas (vėliau pats buvo ambasadoriumi JAV), patarėjas Darius Semaška (vėliau mūsų ambasadorius Vengrijoje, dabar LR prezidentės patarėjas), Aušra Semaškienė (dabar URM Informacijos departamento direktorė). Po gerų pusantrų metų sulaukėmė ir reikalingo papildymo – pirmojo Lietuvos gynybos atašė mjr. Valdo Sarapino (dabar gen. konsulas New York), vysčiusio abiejų šalių karinį bendradarbiavimą. Tai pagrindiniai mūsų komandos nariai, su kuriais nudirbome nemažai darbų politikos, saugumo ir ekonomikos srityse. Visi jie įgijo milžinišką patirtį Washington, DC, kurios negausi geriausiuose pasaulio universitetuose, toliau sėkmingai dirba diplomatinėje tarnyboje. Tai buvo jauni, gabūs žmonės, kurie norėjo vieno – dirbti Lietuvai, savo Tėvynei labai svarbioje srityje – diplomatijoje.

Atskirai norėčiau pažymėti, kad mano laikų ambasadoje ekonomikos ir politikos baruose dirbo ir įgaliotoji ministrė Dalia Grybauskaitė, kuri šiuo metu yra Lietuvos Respublikos prezidentė. Taigi susidarė nepaprastai stipri komanda, kuriai tikriausiai nebuvo lygių nei tada, nėra ir dabar.

Darbas su JAV valdžios institucijomis, Kongrese – viskas buvo nauja. O čia, atsiradus lėšų, daug laiko užėmė tikrai pribrendęs dalykas – ambasados pastato remontas ir teritorijos sutvarkymas. Dėl sovietinės okupacijos dešimtimis metų neišvežtas ambasados archyvas užėmė daug mums reikalingų kambarių, bylos buvo perdžiūvusios, trupančios, jų čia laikyti nebebuvo galima, o ir ambasadoje – ne vieta istoriniam archyvui. Didelė padėka dr. Jonui Račkauskui, kurio padedami išgabenome archyvą ir perdavėme į Lietuvos Centrinį valstybės archyvą. Beje, tuo žingsniu pradėjome iki dabar tebesitęsiantį Lietuvos diplomatijos archyvų grąžinimą į Vilnių.

– Ar darbas JAV sostinėje skyrėsi nuo kitų, vėliau eitų įvairių pareigų? Su kokiais iššūkiais teko susidurti?

– Į diplomatiją atėjau iš akademinės terpės – rinkau medžiagą savo knygoms archyvuose ir bibliotekose, rašiau. Daugiausia tai kabinetinis, ramus, individualus darbas, istorijos įvykių, procesų, žmonių biografijų tyrimas. Tačiau diplomatijoje pasijutau tarsi žuvytė akvariume – tu matomas kiaurą dieną, iš visų pusių apžiūrimas, kone visas 12 valandų dirbi tarp žmonių, su kuriais bendrauji, kalbiesi, sėdi bryfinguose ir spaudos konferencijose, pats kalbi, keitiesi informacija arba ją renki, būdamas tarp daugybės nepažįstamų žmonių. O ir vadovavimas diplomatinei misijai – svarbus darbo baras ambasadoriui–diplomatinės misijos vadovui: tai darbas su kolegomis, užduočių paskirstymas, kontrolė, ambasados darbuotojų pareigos ir t. t. – tai jau tema atskirai knygai. Laiko atokvėpiams čia nėra: įvairių šalių valstybės vadovų apsilankymai, bryfingai, spaudos konferencijos, kasdieniniai pasisakymai svarbiais politikos klausimais įvairiuose „smegenų centruose”.

Čia kone milijoninė JAV lietuvija, kurią lankiau griūdamas iš nuovargio savaitgaliais – nuo Boston iki San Francisco, čia Amerikos žydų organizacijos, teberodančios dėmesį Lietuvai ir tikrai įtakingos – viskam reikėjo rasti ir skirti laiko, nes mūsų diplomatijos įdirbis tose srityse buvo menkas. Iš Washington, DC pradėjome ir Lietuvos bei Izraelio dialogą, diskusijose su Lenkijos diplomatais ,,pagimdėme” rekomendacijas Vilniui, kaip matytume Lietuvos ir Lenkijos sutarties pasirašymo ir gerų dvišalių santykių nustatymą dar ir stojimo į NATO labui. Susitarėme su latviais ir estais dėl glaudaus bendradarbiavimo – rengdavome nuolatinius tarpusavio pasitarimus, o su Estijos ambasadoriumi Toomas H. Ilves (dabar Estijos Respublikos prezidentas) ir latviu Ojars Kalninš (Latvijos instituto direktorius Rygoje, dabar – Saeima narys) visus aukštus pareigūnus DC lankėme visi trys kartu, pabrėžtinai rodydami mūsų šalių vienybę ir solidarumą, ko negalėjo padaryti nė vieno kito regiono valstybės kartu, sprendėme bendras problemas. Tai labai patikdavo amerikiečiams, kurie matė tris skirtingas šalis kaip vieną, nukentėjusį nuo ilgametės sovietinės okupacijos, bet išsivadavusį politinį vienetą. O mes trys drauge „gaudavome” pačius aukščiausius pareigūnus, kurie darydavo sprendimus, – to nebūtume padarę vaikščiodami po vieną.

– Kartu su dr. Vytautu Žaliu ir prof. Alfred Senn parašytoje knygoje ,,Lietuva Europos politikoje. Pirmosios respublikos metai, 1918–1940 m.” rašote, jog 1918– 1940 metai Lietuvai ir jos diplomatinei tarnybai buvo itin sudėtingas laikas, o Lietuvos diplomatų vaidmuo tuometiniame valstybės gyvenime buvo net reikšmingesnis už kitų valstybės institucijų, taip pat ir kariuomenės, vaidmenį. Kaip vertinate savo ketverių metų LR ambasadoriaus JAV pareigose kadenciją? Visos savo diplomatinės karjeros kontekste?

– Vertinti savo veiklos ir darbo tikrai negaliu – tegul tai daro kiti, kiti bus objektyvesni. Nedidelės valstybės gyvenime diplomatinė tarnyba visuomet vaidina ypatingą vaidmenį, dažnai sakoma, kad diplomatija – veiksmingiausia mažos valstybės kariuomenė; o tas faktas, kad Lietuvai ir toliau buvo reikalingos mano, kaip ambasadoriaus, paslaugos – nuteikė itin darbingai. Juk man buvo numatyta Washington, DC dirbti dvejus metus, o išdirbau ketverius. Žinoma, visus pasiekimus lėmė puiki komanda, apie kurią jau kalbėjau. Pridėsiu, kad visą ambasados remontą (čia daug padėjo vietos lietuvis inž. Arvydas Barzdukas), finansus, pirkimus tvarkė vienas žmogus ir tvarkė puikiai – tai Ramūnas Astrauskas. Atskirai pabrėšiu, kad vietos lietuviai, tuo metu dirbę ambasadoje, buvo vienalytė ambasados dalis, bendraminčiai, siekiantys kuo daugiau JAV dėmesio Lietuvai. Ekonominius santykius vystė mūsų atašė komercijai Linas Orentas. Politikos klausimais daug padėdavo a. a. Edvardas Tuskenis, kitus dar paminėsiu. Tad Lietuvos ir JAV lietuviai ambasadoje buvo viena giminė, viena ir vieninga komanda, palaikiusi vienas kitą ir dirbusi JAV ir Lietuvos suartėjimo, Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo labui.

Vietiniai mums padėjo geriau suprasti Ameriką, jos politinę sistemą, už tai jiems iki šiol esu dėkingas. Dėkingas ir visiems JAV lietuviams, negailėjusiems mums laiko, visuomet pasitikdavusiems mus, atvykusius į jų gyvenamus miestus, juos parodžiusius, supažindinusius su daugybe įtakingų ir reikalingų Lietuvai žmonių. Ne paslaptis – tada mes, ypač pirmais dvejais metais, neturėjome lėšų važinėjimui po kitus JAV miestus, tad daugelis JAV lietuvių telkinių apmokėdavo kelionę, o jų vadovai dažniausiai apnakvyndindavo savo namuose. Tai buvo jų auka ir tikrai didelė parama ambasadai. Jų padedamas susipažinau su daugeliu lietuvių, jų ir vietos bendruomenių veiklos problemomis, o jie surengdavo susitikimus ne tik su vietos lietuviais, bet ir su vietine valdžia, įtakingais verslininkais ar politikais. Nevardinsiu jų, bet kiekvienam iki šiol ir amžinai būsiu dėkingas už parodytą svetingumą, už pasidalintą su manimi duoną, už jų supratimą ir globą ten, kur prieš atvykdamas nepažinojau nė vieno žmogaus.

Su malonumu prisimenu tada aukšto JAV pareigūno Valdo Adamkaus apsilankymus ambasadoje, pokalbius su juo – jis puikiai žinojo visas JAV sostinės aukštojo ešelono subtilybes, nepasididžiuodavo pasikalbėti ir patarti. Beje, Vilniui pasiūliau pakviesti į Lietuvos diplomatinę tarnybą pasižymėjusius JAV lietuvius Viktorą Naką, Gintę Damušytę ir dar vieną kitą. Kol kas pasiryžo tik viena Gintė, ir štai turime dar vieną puikią ambasadorę.

Žinoma, Washington, DC tuo metu buvo svarbiausias Lietuvos saugumo ir nepriklausomybės tarptautinio saugumo garantas. Tai mes gerai supratome ir dirbome valandų neskaičiuodami. Daug mums padėjo JAV lietuvių organizacijos, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Dažni svečiai ambasadoje buvo Regina Narušienė, Asta Banionytė, Bronius Nainys ir kiti – jų pagalba buvo nepasveriama jokiomis svarstyklėmis, nepaprastai reikalinga ir naudinga Lietuvai, ypač Kongrese.

– Neseniai Vygaudas Ušackas, atsisveikindamas su žymiu JAV politologu a. a. Ron Asmus, mini ir tokį įvykį. 1996 m. pavasarį jis kartu su Vytautu Landsbergiu, Gediminu Kirkilu, Albinu Januška ir Valdu Adamkumi dalyvavo pusiau viešame CIA renginyje Čikagoje, į kurį jie atvyko nekviesti, diplomatiniais kanalais iš Jūsų sužinoję apie tą „slaptą” renginį. Gal turite panašių prisiminimų iš to meto?

– Tai pati nemaloniausia konferencija mano gyvenime – CIA ir vietos universitetas JAV valdžios prašymu surengė konferenciją, kad gal mums malonesniu būdu išaiškintų, kodėl mes netinkame pirmam NATO plėtros ratui. Tada, kaip pamenate, į NATO įstojo Lenkija, Čekija ir Vengrija. Tikrai sunku buvo klausytis aukštų pareigūnų kalbų – mūsų valstybės ir sienos kiauros, ir per jas eina kas nori, ir kontrabanda gabenama, ir karinės pajėgos silpnos ir t. t. O aukšti CIA pareigūnai vakarienės metu tai pradėjo dėstyti ir Landsbergiui, dar pridurdami, kad mūsų priėmimas į NATO gali paskatinti nenuspėjamus Rusijos veiksmus, ir jau sukėlė jos nepasitenkinimą. Profesorius pradėjo pykti, du kartus manęs tarsi pasitikslindamas paklausė: ,,Eidintai, ar tu girdi, ką jie kalba? Gal jiems galvoj negerai?” Landsbergis taip ant tų CIA Rusijos politikos vadovų supyko, kad atsikėlė nuo vakarienės stalo ir išėjo į koridorių. Išbėgau jo gaudyti, šiaip taip įkalbėjau grįžti – tokio pikto nebuvau jo matęs.

– Nemaža dalis diplomatinio darbo yra pašaliečio akiai nematoma. Neretai kalbama apie diplomatijos užkulisius. Gal galėtumėte pasidalinti vienu kitu įdomesniu Jūsų buvimo Washington, DC „užkulisiniu” nutikimu?

– Dar negaliu daugeliu istorijų dalintis – praėjo pernelyg mažai laiko, dauguma jų dalyvių gyvi ir dirba. Tais metais gimė daug iniciatyvų, kurios kartais neatrodė stulbinantys laimėjimai, bet padėjo Lietuvai tapti žinoma kaip demokratine, provakarietiška, einančia euroatlantinės saugumo integracijos keliu šalimi. Prasidėjo programa „Mil to mil”, Lietuva gavo partnerį – Pennsylvania nacionalinę gvardiją, programa „Partnership for Peace”, užmegztas ryšys tarp Lietuvos saugumo ir FBI, prasidėjo pirmosios mūsų ir amerikiečių karių pratybos, vyko mūsų šalies specialistų apmokymai. Būtent tada mūsų ambasada sugebėjo įtikinti Lietuvos vyriausybę, kad panaikintų vizas amerikiečiams – Lietuva neteko dolerių už vizas, tačiau tapo laisva šalimi JAV akyse, o man buvo daug svarbiau, kad dar du mūsų talkininkai JAV lietuviai Kerry Stromberg ir dr. Thomas A. Michalski galėjo dabar jau ne vien poškinti vizas į pasus, bet ir skirti laiką naudingesniems darbams.

O diplomatinių veiklos būdų, patirties kasdien kaupėsi ir atėjo ne tik iš teorijos, kurią skaitėme. Pastebėsiu, jog strateginė partnerystė su Lenkijos ambasada DC buvo nustatyta net anksčiau nei Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė – tokius pasiūlymus davėme savo vyriausybei. Susiradome pagalbininkų, padėjusių prieiti prie aukštų pareigūnų. Amerikos lenkai ir žydai padėjo mums surengti aukščiausius susitikimus vienam iš mūsų valstybės vadovų, atvykusiam su neoficialiu vizitu – nors kartą dėl kai kurių Lietuvos politikų pareiškimų Vilniuje susitikimuose su JAV Kongreso nariais buvome atsidūrę tam tikroje atskirtyje. Į panašią padėtį buvo pakliuvę ir estai – taip amerikiečiai mus mokė politikos pagrindų. Tačiau greitai įveikėme mūsų politikų klaidas, o klaidų neišvengdavo net ir didelių valstybių diplomatai ar vyriausybės. Apie kitus nutikimus ti kiuosi papasakoti skaitytojui savo būsimuose atsiminimuose, kuriuos (gal) rašysiu išėjęs į pensiją.

Washington, DC – puiki mokykla diplomatui, jeigu jis ten ir mokosi iš to, ką mato bei girdi. Išmokome daug ko, net ir išsakyti savo nepasitenkinimą humoro forma. Kai mūsų nepakvietė į NATO, buvau nepaprastai nelaimingas, o čia dar žaidžiant krepšinį susilaužiau pirštus – teko sugipsuoti ranką. Nuėjęs į svarbų susitikimą Valstybės departamente atsivedžiau E. Tuskenį, kad užrašytų pokalbį, nes gipsuota ranka negalėjau rašyti. Nelabai jie norėjo įsileisti, tačiau paklausė, kas atsitiko rankai: ,,Beldžiausi į NATO duris, – atrėžiau su kartėliu. – Ir štai koks rezultatas…” Tai nugirdo kiti pareigūnai, keli kitų valstybių ambasadoriai ir susiriesdami juokėsi. Tas juokas žaibu pasklido po DC ir net pateko į „The Washington Times” puslapius.

– Lietuvos ambasada visada buvo ypatingas JAV lietuvių dėmesio ir traukos centras. Kaip sugyvenote su vietine lietuvių bendruomene, kokius bendrus projektus, renginius prisimenate?

– Kol nesusipažinome su visais svarbiausių lietuvių telkinių vadovais, buvo nelengva, nes daugeliui lietuvių buvo sunku priimti pasikeitimus, būta nesusipratimų, gal ir nepasitikėjimo. Kai susipažinome, bendravome maloniai, susilaukėme daug pagalbos. Noriu atskirai paminėti Lietuvos garbės generalinio konsulo Čikagoje Vaclovo Kleizos nuopelnus, kuris buvo dideliu moraliniu ambasados veiklos palaikymo autoritetu. Tokiu ir tebėra. Iš žinomų JAV lietuvių, kurie turėjo politinės veiklos okupacijos metais Washington, DC patirties (pvz., Rimas Česonis, Algimantas Gečys ir kt.), sudarėme Patariamąją ambasados tarybą, kuri savo susirinkimais ir pasiūlymais buvo puiki pagalba ne tik santykiuose su lietuvių organizacijomis, bet iš jos išsirutuliojo net atskiros sekcijos (sakykime, karinė). Dalis tarybos narių vėliau tapo Lietuvos viceministrais, generolais, Lietuvos kariuomenės vadu tapo gen. Jonas Kronkaitis ir t. t. Lietuviai, nors kartais ir supyksta vieni ant kitų, lieka lietuviais – jie dirba Lietuvos labui. O renginių buvo tiek daug, kad net nesiruošiu jų vardinti – tegul apie nuveiktus bendrus darbus rašo jaunieji Lietuvos istorikai.

– Ir pabaigai, kokie yra mūsų šalies diplomatijos laimėjimai ir pralaimėjimai Amerikoje?

– Tarp daugybės epizodų, kuriuos galime laikyti ir Lietuvos, ir JAV pergalėmis, akivaizdžiai savo reikšme išsiskiria Lietuvos įstojimas į NATO. Jei ne JAV parama – Lietuvai dar būtų tekę palaukti prie NATO durų… Tai buvo vienas iš didžiausių iššūkių jaunai Lietuvos diplomatijai, ir ji sėkmingai susidorojo su jai iškeltu uždaviniu, žinoma, sėkmingai šalies ir valstijų sostinėse lobinant JAV lietuvių vadovams ir organizacijų vadovams. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos ir JAV santykiai vystėsi gana sparčiai visose srityse, todėl nematau priežasčių kalbėti apie pralaimėjimus. Vienas užrašas ant sienos Vilniuje daug ką pasako – tai JAV prezidento George W. Bush Vilniuje pasakyti žodžiai: „Lietuvos priešai yra ir JAV priešai”. Ši lakoniška frazė vainikuoja visos Lietuvos diplomatijos pastangas, jos rezultatyvią veiklą pasaulio šalių svarbiausiose sosti nėse. Stipresnio pasakymo iš JAV prezidento lūpų nebuvo ir gal jau nebebus.

P. S. Dėkoju Jūsų laikraščiui už klausimus, tik noriu pastebėti, kad mano rytas Washington, DC prasidėdavo skaitant paštu atėjusį naujausią „Draugo” numerį. Kadangi jau daug metų „nesirodžiau” „Draugo” puslapiuose, noriu pasinaudoti galimybe ir palinkėti ilgiausių metų Jūsų laikraščiui, pasveikinti naujus Jūsų skaitytojus, o svarbiausia – noriu iš visos širdies pasveikinti mano laikų – 1993–1997 metų „Draugo” skaitytojus, kurie dar pamena mano fotografijas, pokalbius, straipsnius. Kad jie nemanytų, jog jie vieni per tuos 17 metų šiek tiek suseno, tam tikrai jų paguodai pridedu šio mėnesio savo nuotrauką… Ir jeigu dar po 20 metų „Draugas” paprašys papasakoti apie tuos metus JAV sostinėje, iš anksto atsiprašau už tai, kad neatsiliepsiu. Galiu būti užsiėmęs…

eid

Dr. Eidinto knygos, istorinio romano ,,Ieškok Maskvos sfinkso” estų kalba pristatymas Lietuvos ambasadoje Taline, 2010 m. gegužė. Nuotraukoje iš kairės: vertėja, A. Eidintas ir Estijos ambasadorius Suomijoje Mart Tarmak, kuris ir išvertė knygą į estų kalbą.