PLB Lituanistikos katedra:
žiupsnis nesenos istorijos
GIEDRIUS SUBAČIUS
Rugpjūčio 25 dienos ,,Drauge” Algimanto Gečio komentaras,
užsimenantis apie reikalą kovoti dėl PLB Lituanistikos katedros
University of Illinois at Chicago programų, yra gera proga vėl sugrįžti
prie jos reikalų. Praėjus keletui metų po magistro ir daktaro programų
uždarymo, norėčiau pasidalyti mintimis apie tai.
Gečys rašo, esą „PLB fondui 1981 m. lapkričio 20 d. su
University of Illinois (UIC) pasirašant sutartį aiškiai
sutarta, kad Katedroje dirbs du profesoriai ir veiks magistrantūros ir
doktorantūros programos.’’ Man regis, kad galima dvejopai
suprasti tą buvusį „aiškų susitarimą’’. Viena,
pačioje sutartyje su UIC niekur nėra parašyta apie jokias
magistrantūros ir doktorantūros programas. Nei pagrindinėje 1981 metų,
nei jos pakeitimuose ir papildymuose 1990 metų kovo 31 dieną. Tiesa,
dvi dienos prieš pasirašant sutartį, 1981 metų lapkričio
18 dieną buvo datuotas Vytauto Kamanto laiškas to meto UIC
plėtros reikalų direktoriui prof. Nicholas Moravcevich, kuriame
suformuluota, kaip lietuvių pusė supranta sutartį su universitetu: tame
laiške jau aiškiai pasakyta, kad, „mūsų supratimu,
universitetas iš savo išteklių finansuos bakalauro
lygmens mokymą, o Lituanistikos profesorius (Chair) dėmesį skirs
aukštesnio lygmens magistrantūros ir doktorantūros laipsniams
teikti” (čia ir toliau visi angliški cituojami tekstai į
lietuvių kalbą versti mano – G. S.). Bėda ta, kad šis
laiškas nėra jokia sutarties dalis. Vieno pokalbio su prodekane
prof. Jessica Williams metu parodžiau šį laišką, ir ji
labai nustebo, sakė, kad jie tokio teksto neturį. Na, o kadangi tai
nėra sutarties dalis, Kamanto laiškas jos mintims apie
Lituanistikos katedros veiklos principus jokio poveikio nepadarė.
Tačiau, antra, visas katedros kūrimo kontekstas rodo, kad ją steigiant
tikrai buvo galvojama apie aukštesnės pakopos, t. y.
magistrantūros ir doktorantūros studijas. Praktiniai lietuvių kalbos
kursai ir taip buvo dėstomi daug seniau, jiems išlaikyti visai
nebuvo būtina steigti katedrą. Kai katedros profesoriumi buvo
pakviestas Bronius Vaškelis, jam buvo skirta užduotis sukurti
būtent aukštesnio lygmens lituanistikos studijų programas.
Matyti, kad universitetas būtent taip ir suprato lituanistikos
profesoriaus vaidmenį: kaip magistro bei daktaro programų kūrėjo ir
diegėjo.
Papildomai teiravausi universitetui 1981 metais atstovavusių profesorių
Moravcevich ir Biljanos Sljivic-Simsic, kaip jie atsimena Lituanistikos
katedros sumanymą ir paskirtį. Moravcevich atrašė:
„Giliausiai įsitikinęs pranešu, kad (katedros) intencija
buvo išplėsti tada jau egzistavusias lituanistines bakalauro
lygmens programas magistro ir daktaro studijų lygmens
siūlymais.’’ Sljivic-Simsic atsiminė taip: „Mes
niekada nekalbėjome apie galimybę neturėti aukštesnės pakopos
lituanistikos studentų (taip kaip ir slavų!). Todėl dėstyti
lituanistikos programoje iš lietuvių mokslininkų rinkomės
geriausius. Norėjome turėti stiprų lituanistinį komponentą mūsų (t. y.
Slavų ir baltų skyriaus) studijų magistro ir daktaro programose. (...)
Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad Lituanistikos katedra gali būti
uždrausta!’’
Ir lietuvių pusei atstovavę žmonės atsimena panašiai. Prof.
Vaškelis: „Pirmasis mano darbas buvo organizuoti ir ugdyti
lituanistines magistro ir daktaro programas. Likęs mano laikas buvo
skirtas dėstyti, tyrinėti ir publikuoti. Praėjus keletui mėnesių po
atvykimo, buvau taip pat paprašytas vadovauti bakalauro lygmens
studijoms. Tos studijos universitete veikė nuo 1972 metų ir buvo
finansuojamos tiesiogiai iš universiteto. Bakalauro lygmens
studijos nebuvo sutarties dėl Lituanistikos katedros
dalis.’’ Vytautas Kamantas: „Mintyse mums (PLB fondo
ir kitų lietuviškų organizacijų atstovams), kaip ir tiems, kurie
atstovavo UIC (pavyzdžiui, prof. Moravcevich, Sljivic-Simsic ir kt.),
buvo visiškai aišku ir paprasta, kad Lituanistikos
katedros steigimo tikslas yra įkurti magistro ir daktaro laipsnio
programas šalia egzistuojančių bakalauro. Nekilo jokių abejonių
ar klausimų dėl to.’’
Galų gale, dvejetą dešimtmečių UIC išlaikyti du
lituanistikos profesoriai, dėstę ne tik bakalauro, be ir magistro bei
daktaro lygmens kursus, išleidę į pasaulį daug lituanistikos
magistrų ir keturis daktarus, akivaizdžiai rodo, kaip universitetas
suprato sutartį anksčiau.
Bet dabar tai istorija. Gerbiamieji profesoriai jau pensijoje.
Ieškojau žmonių, kurie pačiame UIC dar atsimintų, kaip buvo
kuriama Lituanistikos katedra, kokie buvo susitarimai ir kaip suprasta
katedros paskirtis. Neradau nė vieno. O nauji žmonės, norėdami suprasti
katedros veiklą, pradėjo nuo sutarties skaitymo. Buvę žodiniai, net
akivaizdžiausi susitarimai, įsipareigojimai, vieną dieną pasidarė
nežinomi ar nesvarbūs, nieko neįpareigojantys. Sutartyje kalbama apie
neapibrėžtą profesūrą: „pagrindinis dovanotojo tikslas yra
sukurti Lituanistikos katedrą ar išskirtinę profesūrą (an
Endowed Chair, or alternatively a Distinguished
Professorship)’’; sutarties papildyme: „įplaukos
iš fondo turi būti naudojamos amžinai (in perpetuity) finansuoti
įsteigtą profesoriaus vietą (endowed faculty position) UIC, ir ji
vadintina Lituanistikos katedra (Endowed Chair in Lithuanian
Studies)’’. Netgi kalbant apie kitus katedros lėšų
panaudojimo atvejus, neminimos magistro ar daktaro programos. Į akis
labai krinta tik tai, kad universitetas gali daryti su katedros
lėšomis ką nori, nors ir pasitaręs su dovanotoju: „Tokiu
atveju, jeigu universitetas nutartų ir apie tai praneštų
dovanotojui, kad praktiškai nėra racionalu (katedros) fondą
naudoti pagal anksčiau nurodytą paskirtį, tada fondo lėšos gali
būti naudojamos taip, kaip universitetas nutars, pasitaręs su
dovanotoju.’’ Universiteto ir dovanotojo nuomonių
išsiskyrimo atveju, kaip ir atsitiko 2007 metų rudenį, sprendimo
galia pagal sutartį numatyta palikti universiteto rankose.
Universitetas ir nusprendė. Formaliai universitetas ir tarėsi su PLB
fondo atstovais bei pagalbininkais 2008 ir 2009 metais. Tačiau į
pageidavimą atkurti lituanistines magistro ir daktaro programas dekanas
prof. Dwight McBride atsakęs (pats posėdyje nedalyvavau, tad tik
apytiksliai atpasakoju dekano mintį), kad to daryti neketinama; jei
dovanotojai norį, jie esą galintys atsiimti katedros fondo
lėšas.
Tokio lygmens nesutarime analizuojamas kiekvienas sutarties sakinys,
ieškant, kaip įrodyti tarsi ir taip aiškų reikalą –
kad lėšos katedrai steigti buvo rinktos magistrams bei daktarams
rengti. Ryškiausia užuomina turbūt įžvelgtina tokiame sutarties
papildymo sakinyje apie lėšų naudojimo alternatyvas:
„Skirti finansinę pagalbą aukštesniojo lygmens
lituanistikos studentams (to provide financial aid to graduate students
pursuing degrees in Lithuanian Studies)’’. Jei jau kalbėta
apie paramą studentams, tai apie juos galvota, o kadangi joks kitas JAV
universitetas tokio aukšto lygmens lituanistikos studentų
neturėjo, tad galvoje turėti UIC magistro ir daktaro lygmens studentai.
Atrodo, kad tada visiems buvo savaime suprantama, jog žolė yra žalia,
kad oras yra nematomas, ir smulkiau raštu apie tai rašyti
nereikėjo. Tačiau dabar, motyvuodami dar ir universiteto finansine
krize (valstijos valdžia yra įsiskolinusi dešimtis, jei ne
šimtus, milijonų), UIC atstovai nemato galimybių iš naujo
atidaryti aukštesnio lygmens lituanistikos programų.
Peršasi klausimas, kodėl sutartis buvo surašyta būtent
taip, kaip yra patogiausia universitetui. Liūdna, bet dirbdamas
universitete supratau, kad net ir tokią universitetui palankią sutartį
buvo nelengva pasirašyti, universitete būta reikšmingų
balsų, pasisakiusių prieš Lituanistikos katedros steigimą net ir
su 600,000 dolerių dovana. Kelta klausimų, kodėl būtent Lituanistikos
katedra turi būti pirmoji universitete įsteigta išorės
lėšomis. Iš universiteto pusės visų pirma serbai
profesoriai Moravcevich ir Sljivic-Simsic, iš esmės rėmę mūsų
katedros idėją, nugalėjo kitokias nuomones ir atvedė universitetą prie
sutarties pasirašymo stalo.
Ieškojau UIC žmonių, kuriems rūpėtų lituanistikos lygmens
atkūrimas. Pasikeitė dekanas, dabar laikinai dekano pareigas eina
latvių kilmės prof. Astrida Tantillo; mūsų Kalbų ir literatūrų mokyklos
direktorė laikinai yra prof. Rosilie Hernández, o Slavų ir baltų
kalbų ir literatūrų skyriaus vadovas yra iš Lenkijos pakviestas
prof. Michał Markowski. Tačiau neradau tokių, kurie manytų esant
reikalą ar bent galimybę atkurti aukštąsias lituanistikos
studijas UIC.
Ieškojau kitų žmonių patarimų ir paramos. Tariausi su Lietuvos
Respublikos prezidento Valdo Adamkaus patarėjais. Lietuvos Respublikos
Seimo švietimo mokslo komiteto posėdyje taip pat svarstyta, kaip
pagelbėti mūsų programoms (bet į raštą UIC, kviečiantį
ieškoti bendradarbiavimo kelių, Seimo komitetas gavo dekano
McBride atsakymą, kad esant krizei universitetas negali
išlaikyti mažiau nei 10 studentų turinčių kursų; kitaip sakant,
dekanas nematė reikalo ieškoti bendradarbiavimo formų). Tarėmės
su Stasiu Bačkaičiu, kuris kėlė mintį steigti lituanistikos studijas
prie Lituanistikos studijų ir tyrimų centro Čikagoje. Tai įdomi mintis,
bet tam turbūt reikėtų atsiimti, kaip kad buvęs dekanas užsiminė,
katedros steigimo lėšas iš UIC. Bet nors ir nesu
teisininkas, nemanau, kad vienašališkai padovanotos
lėšos UIC (sutartis dėl katedros ir yra lėšų dovanojimo
sutartis) būtų nors kiek pavaldžios išėjusiam ar ateisiančiam
dekanui, kad jis galėtų elgtis su lietuvių dovana kaip tinkamas. Jokių
galimybių susigrąžinti lėšas sutartyje nenumatyta.
Šiandien iš pokalbių universitete aiškėja, kad,
norint atkurti Lituanistikos katedros aukštesnio lygmens
programas, universitetui turėtume vėl padovanoti ženklią pinigų sumą,
t. y. įsteigti antrą lituanistikos profesūrą (vieno profesoriaus,
universiteto nuomone, nepakanka), ir surasti papildomų ženklių
lėšų studentų stipendijoms.