PLB Lituanistikos katedra:
žiupsnis nesenos istorijos


GIEDRIUS SUBAČIUS

Rugpjūčio 25 dienos ,,Drauge” Algimanto Gečio komentaras, užsimenantis apie reikalą kovoti dėl PLB Lituanistikos katedros University of Illinois at Chicago programų, yra gera proga vėl sugrįžti prie jos reikalų. Praėjus keletui metų po magistro ir daktaro programų uždarymo, norėčiau pasidalyti mintimis apie tai.

Gečys rašo, esą „PLB fondui 1981 m. lapkričio 20 d. su University of Illinois (UIC) pasirašant sutartį aiškiai sutarta, kad Katedroje dirbs du profesoriai ir veiks magistrantūros ir doktorantūros programos.’’ Man regis, kad galima dvejopai suprasti tą buvusį „aiškų susitarimą’’. Viena, pačioje sutartyje su UIC niekur nėra parašyta apie jokias magistrantūros ir doktorantūros programas. Nei pagrindinėje 1981 metų, nei jos pakeitimuose ir papildymuose 1990 metų kovo 31 dieną. Tiesa, dvi dienos prieš pasirašant sutartį, 1981 metų lapkričio 18 dieną buvo datuotas Vytauto Kamanto laiškas to meto UIC plėtros reikalų direktoriui prof. Nicholas Moravcevich, kuriame suformuluota, kaip lietuvių pusė supranta sutartį su universitetu: tame laiške jau aiškiai pasakyta, kad, „mūsų supratimu, universitetas iš savo išteklių finansuos bakalauro lygmens mokymą, o Lituanistikos profesorius (Chair) dėmesį skirs aukštesnio lygmens magistrantūros ir doktorantūros laipsniams teikti” (čia ir toliau visi angliški cituojami tekstai į lietuvių kalbą versti mano – G. S.). Bėda ta, kad šis laiškas nėra jokia sutarties dalis. Vieno pokalbio su prodekane prof. Jessica Williams metu parodžiau šį laišką, ir ji labai nustebo, sakė, kad jie tokio teksto neturį. Na, o kadangi tai nėra sutarties dalis, Kamanto laiškas jos mintims apie Lituanistikos katedros veiklos principus jokio poveikio nepadarė.

Tačiau, antra, visas katedros kūrimo kontekstas rodo, kad ją steigiant tikrai buvo galvojama apie aukštesnės pakopos, t. y. magistrantūros ir doktorantūros studijas. Praktiniai lietuvių kalbos kursai ir taip buvo dėstomi daug seniau, jiems išlaikyti visai nebuvo būtina steigti katedrą. Kai katedros profesoriumi buvo pakviestas Bronius Vaškelis, jam buvo skirta užduotis sukurti būtent aukštesnio lygmens lituanistikos studijų programas. Matyti, kad universitetas būtent taip ir suprato lituanistikos profesoriaus vaidmenį: kaip magistro bei daktaro programų kūrėjo ir diegėjo.

Papildomai teiravausi universitetui 1981 metais atstovavusių profesorių Moravcevich ir Biljanos Sljivic-Simsic, kaip jie atsimena Lituanistikos katedros sumanymą ir paskirtį. Moravcevich atrašė: „Giliausiai įsitikinęs pranešu, kad (katedros) intencija buvo išplėsti tada jau egzistavusias lituanistines bakalauro lygmens programas magistro ir daktaro studijų lygmens siūlymais.’’ Sljivic-Simsic atsiminė taip: „Mes niekada nekalbėjome apie galimybę neturėti aukštesnės pakopos lituanistikos studentų (taip kaip ir slavų!). Todėl dėstyti lituanistikos programoje iš lietuvių mokslininkų rinkomės geriausius. Norėjome turėti stiprų lituanistinį komponentą mūsų (t. y. Slavų ir baltų skyriaus) studijų magistro ir daktaro programose. (...) Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad Lituanistikos katedra gali būti uždrausta!’’

Ir lietuvių pusei atstovavę žmonės atsimena panašiai. Prof. Vaškelis: „Pirmasis mano darbas buvo organizuoti ir ugdyti lituanistines magistro ir daktaro programas. Likęs mano laikas buvo skirtas dėstyti, tyrinėti ir publikuoti. Praėjus keletui mėnesių po atvykimo, buvau taip pat paprašytas vadovauti bakalauro lygmens studijoms. Tos studijos universitete veikė nuo 1972 metų ir buvo finansuojamos tiesiogiai iš universiteto. Bakalauro lygmens studijos nebuvo sutarties dėl Lituanistikos katedros dalis.’’ Vytautas Kamantas: „Mintyse mums (PLB fondo ir kitų lietuviškų organizacijų atstovams), kaip ir tiems, kurie atstovavo UIC (pavyzdžiui, prof. Moravcevich, Sljivic-Simsic ir kt.), buvo visiškai aišku ir paprasta, kad Lituanistikos katedros steigimo tikslas yra įkurti magistro ir daktaro laipsnio programas šalia egzistuojančių bakalauro. Nekilo jokių abejonių ar klausimų dėl to.’’

Galų gale, dvejetą dešimtmečių UIC išlaikyti du lituanistikos profesoriai, dėstę ne tik bakalauro, be ir magistro bei daktaro lygmens kursus, išleidę į pasaulį daug lituanistikos magistrų ir keturis daktarus, akivaizdžiai rodo, kaip universitetas suprato sutartį anksčiau.

Bet dabar tai istorija. Gerbiamieji profesoriai jau pensijoje. Ieškojau žmonių, kurie pačiame UIC dar atsimintų, kaip buvo kuriama Lituanistikos katedra, kokie buvo susitarimai ir kaip suprasta katedros paskirtis. Neradau nė vieno. O nauji žmonės, norėdami suprasti katedros veiklą, pradėjo nuo sutarties skaitymo. Buvę žodiniai, net akivaizdžiausi susitarimai, įsipareigojimai, vieną dieną pasidarė nežinomi ar nesvarbūs, nieko neįpareigojantys. Sutartyje kalbama apie neapibrėžtą profesūrą: „pagrindinis dovanotojo tikslas yra sukurti Lituanistikos katedrą ar išskirtinę profesūrą (an Endowed Chair, or alternatively a Distinguished Professorship)’’; sutarties papildyme: „įplaukos iš fondo turi būti naudojamos amžinai (in perpetuity) finansuoti įsteigtą profesoriaus vietą (endowed faculty position) UIC, ir ji vadintina Lituanistikos katedra (Endowed Chair in Lithuanian Studies)’’. Netgi kalbant apie kitus katedros lėšų panaudojimo atvejus, neminimos magistro ar daktaro programos. Į akis labai krinta tik tai, kad universitetas gali daryti su katedros lėšomis ką nori, nors ir pasitaręs su dovanotoju: „Tokiu atveju, jeigu universitetas nutartų ir apie tai praneštų dovanotojui, kad praktiškai nėra racionalu (katedros) fondą naudoti pagal anksčiau nurodytą paskirtį, tada fondo lėšos gali būti naudojamos taip, kaip universitetas nutars, pasitaręs su dovanotoju.’’ Universiteto ir dovanotojo nuomonių išsiskyrimo atveju, kaip ir atsitiko 2007 metų rudenį, sprendimo galia pagal sutartį numatyta palikti universiteto rankose.

Universitetas ir nusprendė. Formaliai universitetas ir tarėsi su PLB fondo atstovais bei pagalbininkais 2008 ir 2009 metais. Tačiau į pageidavimą atkurti lituanistines magistro ir daktaro programas dekanas prof. Dwight McBride atsakęs (pats posėdyje nedalyvavau, tad tik apytiksliai atpasakoju dekano mintį), kad to daryti neketinama; jei dovanotojai norį, jie esą galintys atsiimti katedros fondo lėšas.

Tokio lygmens nesutarime analizuojamas kiekvienas sutarties sakinys, ieškant, kaip įrodyti tarsi ir taip aiškų reikalą – kad lėšos katedrai steigti buvo rinktos magistrams bei daktarams rengti. Ryškiausia užuomina turbūt įžvelgtina tokiame sutarties papildymo sakinyje apie lėšų naudojimo alternatyvas: „Skirti finansinę pagalbą aukštesniojo lygmens lituanistikos studentams (to provide financial aid to graduate students pursuing degrees in Lithuanian Studies)’’. Jei jau kalbėta apie paramą studentams, tai apie juos galvota, o kadangi joks kitas JAV universitetas tokio aukšto lygmens lituanistikos studentų neturėjo, tad galvoje turėti UIC magistro ir daktaro lygmens studentai. Atrodo, kad tada visiems buvo savaime suprantama, jog žolė yra žalia, kad oras yra nematomas, ir smulkiau raštu apie tai rašyti nereikėjo. Tačiau dabar, motyvuodami dar ir universiteto finansine krize (valstijos valdžia yra įsiskolinusi dešimtis, jei ne šimtus, milijonų), UIC atstovai nemato galimybių iš naujo atidaryti aukštesnio lygmens lituanistikos programų.
 
Peršasi klausimas, kodėl sutartis buvo surašyta būtent taip, kaip yra patogiausia universitetui. Liūdna, bet dirbdamas universitete supratau, kad net ir tokią universitetui palankią sutartį buvo nelengva pasirašyti, universitete būta reikšmingų balsų, pasisakiusių prieš Lituanistikos katedros steigimą net ir su 600,000 dolerių dovana. Kelta klausimų, kodėl būtent Lituanistikos katedra turi būti pirmoji universitete įsteigta išorės lėšomis. Iš universiteto pusės visų pirma serbai profesoriai Moravcevich ir Sljivic-Simsic, iš esmės rėmę mūsų katedros idėją, nugalėjo kitokias nuomones ir atvedė universitetą prie sutarties pasirašymo stalo.

Ieškojau UIC žmonių, kuriems rūpėtų lituanistikos lygmens atkūrimas. Pasikeitė dekanas, dabar laikinai dekano pareigas eina latvių kilmės prof. Astrida Tantillo; mūsų Kalbų ir literatūrų mokyklos direktorė laikinai yra prof. Rosilie Hernández, o Slavų ir baltų kalbų ir literatūrų skyriaus vadovas yra iš Lenkijos pakviestas prof. Michał Markowski. Tačiau neradau tokių, kurie manytų esant reikalą ar bent galimybę atkurti aukštąsias lituanistikos studijas UIC.

Ieškojau kitų žmonių patarimų ir paramos. Tariausi su Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus patarėjais. Lietuvos Respublikos Seimo švietimo mokslo komiteto posėdyje taip pat svarstyta, kaip pagelbėti mūsų programoms (bet į raštą UIC, kviečiantį ieškoti bendradarbiavimo kelių, Seimo komitetas gavo dekano McBride atsakymą, kad esant krizei universitetas negali išlaikyti mažiau nei 10 studentų turinčių kursų; kitaip sakant, dekanas nematė reikalo ieškoti bendradarbiavimo formų). Tarėmės su Stasiu Bačkaičiu, kuris kėlė mintį steigti lituanistikos studijas prie Lituanistikos studijų ir tyrimų centro Čikagoje. Tai įdomi mintis, bet tam turbūt reikėtų atsiimti, kaip kad buvęs dekanas užsiminė, katedros steigimo lėšas iš UIC. Bet nors ir nesu teisininkas, nemanau, kad vienašališkai padovanotos lėšos UIC (sutartis dėl katedros ir yra lėšų dovanojimo sutartis) būtų nors kiek pavaldžios išėjusiam ar ateisiančiam dekanui, kad jis galėtų elgtis su lietuvių dovana kaip tinkamas. Jokių galimybių susigrąžinti lėšas sutartyje nenumatyta.

Šiandien iš pokalbių universitete aiškėja, kad, norint atkurti Lituanistikos katedros aukštesnio lygmens programas, universitetui turėtume vėl padovanoti ženklią pinigų sumą, t. y. įsteigti antrą lituanistikos profesūrą (vieno profesoriaus, universiteto nuomone, nepakanka), ir surasti papildomų ženklių lėšų studentų stipendijoms.