menas
Meno atgimimas Neringos stovykloje

JURGITA RAŠKEVIČIŪTĖ

menasAr pastebėjote, jog palikdami kažką brangaus praeityje, po metų, po kitų sugrįžę į tą pačią vietą, sutikę tą patį žmogų, išgirstate visiems gerai žinomą frazę – „Atrodo, lyg niekur ir nebuvau iš čia išvykęs!’’ Viskas tas pats: tie patys pastatai, tie patys medžiai, ta pati pieva, netgi tie patys žmonės.

Kartais per skubėjimą, gyvenimo rutiną, kasdienybę užmirštame, jog kažkas dar apskritai egzistuoja, kol vieną dieną atsimerkiame ir pamatome, jog esame toje pačioje vietoje tik kitame laike. Būtent tokį jausmą ne vienas patyrėme vėl sugrįžę į Neringos stovyklą ,,Aštuonioms meno dienoms”. Tie patys nameliai, tas pats miškas, kalnas, ta pati pieva, tas pats smagus draugų būrys, net tas pats kvapas ir, žinoma, nepakartojama kūrybiškumo ir susiliejimo su gamta dvasia. Čia ne tik norisi sugrįžti, čia reikia atvykti dar kartą ir dar, ir dar, kad galėtum vėl iš naujo atrasti save, patirti užmirštus jausmus, atgaivinti tai, kas mums visiems yra taip svarbu, – tyrą buvimą su savimi.

Nors pirmoji diena buvo lietinga ir vėsoka, visi į stovyklą sugužėjo su šypsenomis ir pakilia nuotaika. Jaukiai įsikūrę mišku kvepiančiuose nameliuose, pirmąjį vakarą susirinkome prie židinio, pristatėme pamokas, susipažinome vieni su kitais, bendravome, dainavome, džiaugėmės vienas kito buvimu.
Dauguma meno pamokų kasmet išlieka tos pačios, tokios kaip grafika, kurią vedė Danguolė Kuolienė, fotografija (Dainius Macikėnas), juvelyrika ir drama (Norbertas Lingertaitis), mezgimas (Irena Kubilius). Piešimo pamokoje šiemet turėjome naują mokytoją Moniką Plioplytę iš Stoughton, MA, kuri pakeitė mūsų ilgametį dėstytoją Rolandą Kiaulevičių. Buvo ir naujų pamokų. Kam pabodo piešimas, mezgimas ar fotografavimo menas, savo kūrybines jėgas galėjo išbandyti tautodailėje, kurią dėstė taip pat ilgametė mūsų narė Alberta Astras, atvykusi net iš California valstijos. Vakarines programas organizavo ir vedė Estera Sunelaitė, kuriai talkininkavo iš Lietuvos atvykęs ir visą vasarą stovykloje praleidęs muzikas, nepaprastas akordeonistas Audrius Pazniokas.

Besidžiaugdami meno pamokomis, kūryba, nepakartojama gamta ir vienas kitu, prisiminėme ir tuos, kuriemenas šiais metais negalėjo atvykti į stovyklą. Labai pasigedome mūsų žaismingos, aktyvios ir visuomet besišypsančios Reginos Giniotis, kuri kasmet rytais vesdavo mankštos, jogos ir juoko pamokėles. Palaikyti laibas figūrėles, kurios nuo skanaus Neringos maisto vis gražėjo, šiemet padėjo Liepa Macikėnaitė. Kalbant apie maistą ir virtuvę, būtina prisiminti ir ilgametį, stovyklai atsida-vusį vyr. virėją Joną Kuncą, kuris dėl sunkios ligos šiais metais neatvyko į Neringą. Jis buvo ir išliks ne tik virtuvės, bet ir visos stovyklos simbolis.

Beveik tris dienas trukęs lietus trečiadienio rytą liovėsi. Žmonių veiduose net šypsenos praplatėjo. Juk vis dėlto esame vidury miškų, kalnuose, žaliose lankose, tad norisi ir po pievą palakstyti, ir prie ežero nuvažiuoti, ir pagrybauti, ir saulutėje pagulėti.

Tik iššokusi iš lovos tekinomis nuskubu į rasotą pievą. Oras pritvinkęs ryto gaivumos. Pievoje skaidriais lašeliais pasipuošę, lyg karalaičiai su karūnomis, puikuojasi voratinkliai. Kiek tolėliau, ant pagrindinio pastato prieangio, aktyviausieji ir ištvermingiausieji mankštinasi.

Ryto skambutis jau seniai nuskambėjęs. Pasirodo, ne aš viena neskaičiuoju laiko šiame gamtos rojuje. Keli apsimiegoję veidai, brisdami ryto rasa, šliaužia valgyklos link. O galbūt ir nereikia jo skaičiuoti, o tiesiog mėgautis ten, kur esi, tas, kas esi, ir tuo, ką matai ir jauti šiame, niekad neblėstančiame grožio ir ramybės kampelyje?

menasTrečiosios dienos rytą stovykla prabudo ne tik naujai, nuostabiai, šiltai dienai, bet ir išvykai į muziejų Manchester. Menas yra ne tik kurti, bet ir mokėti įvertinti kitų kūrybą. O tie, kurie nusprendė, jog šią puikią dieną geriau bus pabūti gamtoje ir pasigėrėti jos kūrinija, pasiliko stovykloje. Čia tikrai yra kuo gėrėtis: ryto tyluma, lašeliais pasipuošusiais voratinkliais, paukščio giesme, žvaigždėtu vasaros nakties dangumi, tyru kalnų oru, slenkančių debesų meditacija, upelio čiurlenimu, medžių lapų šlamesiu ar tiesiog ramiu buvimu.

Oras po lietaus dar pritvinkęs to žodžiais sunkiai įvardijamo kvapo. Rodos, žemė alsuoja ir su nauju atokvėpiu pasauliui dovanoja vis naują kvapą. Stovyklą apgaubia šilta ramuma. Prie kūdros niekad nesenstančios, lyg sveikindamos atvykstančius ir išvykstančius linguoja pušys. Tūkstančių pėdelių numindytas lieptas taip pat nusišypso. Iš po lietaus pritvinkęs fontanas garsiai kriokia žemyn ir, garmėdamas akmenuota upe ir lyg pritardamas medžių šlamesiui, pasveikina pasaulį su nauja vasaros diena. Viskas taip sava ir šilta čia. Vienintelis dalykas, kuris yra pakitęs šioje vietoje ir vis keičiasi, tai debesys, kurie, lėtai plaukdami dangumi, atsispindi vandens pavir-šiuje, sukurdami savitą meną.

Užbaigdama dar vieną dieną, gamta susilieja į ramią, vieningą visumą. Visi pasitinkame dar vieną vakarą, kuris šiandien mums pristatys grafikės Danguolės Kuolienės gyvenimą, darbus ir kūrybą. Anot Danguolės, menas yra grožis, o grožis randamas paprastume: paprastos formos, paprastas mąstymas, laisvė kurti. Čia nėra griežtų taisyklių kas, kur ir kaip turėtų būti išdėstyta. Kiekvienas menininkas turi laisvą pasirinkimą, kaip jis nori išreikšti save. Sakoma, kad kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, taip ir mene: kuo giliau į meną, tuo daugiau kūrybos būdų galime atrasti.

Stovyklos savaitei persiritus į antrąją pusę, tiek mokytojams, tiek ir mokiniams atsivėrė antrasis kūrybosmenas kvėpavimas. Mūsų administratorė Reda Veitas-Limantas vedė naujai išrastą muilo gaminimo pamoką, susilaukusią tikrai nemažai dėmesio, o stovyklautojas Žilvinas Ramanauskas surengė grybavimo išvyką į Neringos miškus. Čia nė vienam neteko nuobodžiauti. Vieni piešė figūras, kiti jiems modeliavo, treti mezgė šalikus ir kojines, ketvirti kūrė šiaudines figūrėles, o dar kiti dirbtuvėje kalė auksą ir sidabrą. O kam nei viena, nei kita, nei trečia, nei ketvirta buvo neįdomu, galėjo tiesiog gulėti ant didžiulės Neringos pievos ir mėgautis šilta gamtos ramybe.

Gyvenime nieko nėra amžino. Viskas pamažu atslenka prie pabaigos. Taip ir mūsų stovykla, prabėgus savaitei, lyg smulkiai akimirkai, pasiekė savo galą. Nuoširdų ačiū tariame mūsų nenuilstančiam virėjui Arnui Gasparoniui, jo talkininkams Audriui Pazniokui ir Liepai Macikėnaitei. Taip pat nuoširdi padėka skiriama Aldonai Lingertaitienei, kuri taip gražiai sugebėjo visus sukviesti kas vakarą į koplyčią vakarinei maldai. Ir, žinoma, ačiū visiems, kurie atvyko, kurie kūrė, kurie sugebėjo atrasti laiko atitrūkti nuo savo užimtos kasdienybės ir prisidėti savo sielos dalele kuriant šį nepaprastą stovyklos pasaulėlį.
Nesvarbu, kiek laiko čia tenka pabūti – visą vasarą, mėnesį, savaitę ar tik vieną dieną, su šia vieta visuomet liūdna atsisveikinti. Apsikaišę šalikais, pasipuošę sidabro žiedais ir paspaudę rankas seniems draugams, sakome iki kito karto vis nenuilstančioms, prie kelio mojuojančioms pušims.

Kaip žinote, neseniai prasiautęs viesulas „Irene’’ stovyklą paliko gerokai sužalotą. Iš kelio, vedančio į Neringą, beveik nieko nebeliko, taip pat sugriautas kūdros lieptas, sulaužyti laiveliai, yra daug kitų nuostolių. Geriausias būdas padėti stovyklai yra finansinė parama. Paaukoti galite, siųsdami čekį „Neringa’’ vardu: 600 Liberty Highway, Putnam, CT, 06260 USA. Jei turite klausimų, prašome kreiptis į stovyklos vedėją Reginą Kulbytę tel.: 978-582-5592, arba el. paštu: regina@neringa.org

menas
menas

menas

menas

menas
menas