Žemė jau dirbama

ALGIS KAZLAUSKAS

Prieš keletą metų važiuodamas greitekliu iš Vilniaus į Klaipėdą mačiau daug dirvonuojančių laukų. Dabar – jau ne. Pavažinėjau dviračiu po kaimus aplink Raseinius, ieškodamas senelių gyvenvietės. Visur – dirbami laukai. Pramyniau pro didelį kukurūzų lauką – kukurūzai ne mažesni kaip Illinois valstijoje.

Prosenelės gimtinės kaime belikę vos keletas namų. Tačiau jaunas ūkininkas dirba 22 hektarus žemės, parduoda pieną ir iš to pragyvena. Bet sau šviesios ateities jis nematąs, nes žemes dideliais kiekiais supirkinėja bendrovės. Šalia jo įsikūręs vokietis taip pat supirkinėja žemes visoje Lietuvoje. Rudenį jis atsivežė kombainą iš Vokietijos, tad greitai surenka derlių. Tad štai kokie jaunojo ūkininko varžovai.
Europos Sąjungos parama dirbamai žemei – reikšminga, bet neaiškumą kelia, kiek mokės kitais metais ir kiek ilgai. Vis didėja reikalavimų išmokoms gauti. Tenka prisitaikyti prie įvairių taisyklių.

Vis dėlto žemės ūkio kraštui Lietuvai ES parama yra šuolis į priekį. Nebedirvonuoja laukai. Dalis žmonių jau pragyvena iš žemės – kai kurie gana pasiturinčiai. Vilkimės, kad svetimi nesupirks didžiosios dalies žemių, kad valdžia sudarys sąlygas lietuviams likti tų žemių savininkais. Artėja Seimo rinkimai, reikia tikėtis, kad naujoji valdžia pirmiausia skatins lietuvių gerovę – tiek ekonominę, tiek dvasinę.

Vienos mano pusseserės dukra, išvykusi paskui savo draugą, studijuoja Londone. Pusbrolio anūkė Briuselyje studijuoja taikomąjį meną ir žada ten ieškoti darbo. Per TV klausiausi, kaip viena motina pasakoja apie savo dukrą, kuri kol kas iš anglų valdžios gauna stipendiją ir viliasi likti ten visam laikui. O Lietuvoje mokslo metų pradžios šventė pasitikta pranešimais apie uždaromas mokyklas ir mokytojų atleidimais iš darbo. Nebėra vaikų – nereikia ir mokyklų. O iš kur bus tų vaikų, jei jaunimas – potencialūs gimdytojai – bėga iš Lietuvos. Juk ne senimas užsimoja palikti savo kraštą ir pradėti gyvenimą svetur. Tam reikia entuziazmo ir nuotykių siekio. O ką jau kalbėti apie trauką uždirbti 2–3 kartus daugiau! Kaimynystėje dirbantis jaunuolis teiravosi manęs apie Ameriką: ,,Gal ten ir nedidelę algą gaunant gali normaliai pragyventi?”

Tad kyla ekonominis klausimas, į kurį kol kas neteko išgirsti nė vieno politiko atsakymo. Kodėl Lietuvoje alyginimai tris kartus mažesni nei ES? Litas yra ,,pririštas” prie euro, prekėms į Europos kraštus – tiek pirmyn, tiek atgal – nėra sienų. Kainos maždaug vienodos. Kas stabdo algų sulyginimą, ir jau ne vieneri metai? Gal priežastis – labai paprasta? Norėtųsi išgirsti partijos vadovų paaiškinimą šiuo klausimu. Būtų gerai, kad politikai jaustų pareigą paaiškinti piliečiams, kodėl kainos susilygino su ES kainomis, o algos – ne. Deja, niekas šio klausimo nesprendžia.

Persikėlimasemigracija išlygina žmonių uždarbius. Bet juk tai – nuostolingas būdas. Ar ne lengviau pastatyti fabriką, kuriame dirbtų vietos žmonės, ir mokėti atlyginimus, nei leisti žmonėms išvykti į kitą kraštą? Ir išvykstančiųjų, ir priimančiųjų emigrantus kraštams tai nuostoliai, jau nekalbant apie mūsų pačios Lietuvos nykimą. Ar pastangos ir parama iš ES pakankamos? Jei tiek daug žmonių išvyksta, atsakymas vienas – ne. Daug išvažiuojančiųjų turbūt yra ir todėl, kad egzistuoja didelis ir algų skirtumas.

Kas sulaiko tokio kapitalo įplaukas? Gal Lietuvoje ,,prasimušusieji” nenori įsileisti varžovų? Gal jie pajėgia ir įstatymus paveikti? Gal vyrauja požiūris: „Man gerai, o apie kitus – man nė motais”? Gal šiuo atveju nuo kapitalizmo naudojamų taisyklių ekonomikai stiprinti pereita prie dvasinio tikėjimo pakaitalo?

Valdžia galėtų imtis priemonių – turėtų suteikti lengvatines sąlygas naujų įmonių įkūrimui, teikti pinigines paskatas atsikuriančioms įmonėms. Tačiau, atrodo, reikia daugiau. Padėtų valdžios garantuotos lengvatinės paskolos tiems, kurie plečia ir kuria pageidaujamomis linkmėmis. Poreikis aptarnauti Lietuvoje gyvenančius yra, tad ilgalaikė paskolų rizika nebūtų didelė. Tam jaunam ūkininkui taip pat reikia paskolos, kad jis galėtų padidinti savo valdą, įsigyti žemės apdirbimo mašinų ir galėtų varžytis su kaimynu vokiečiu.

Kinijoje statomi modernūs fabrikai, negirdėtu greičiu vystosi gamyba, nors tai ir svetima valstybė, ir prieš Vakarų krikščioniškas pasaulėžiūrą nusiteikusi. Bet milijardieriams (amerikietiškai – bilijonieriams) terūpi, kad jiems diktatoriai pažadėjo milijardus. Jie nepaiso, kad valstybėje sukauptas žinias ir kapitalą atiduoda dešimt kartų pigiau, nei jie verti jų pačių šalyje. Tad nenuostabu, kad tokios didelės amerikiečių bedarbių eilės ir kad daugumai gamybos sričių Amerikoje trūksta kapitalinės įrangos bei gamybinių žinių.

Varžytis piniginiu patrauklumu su Kinija Lietuva negali. Lietuvoje nėra nei tokios griežtos diktatūros, nei tiek daug žmonių. Bet Lietuva ES nesvetima ir jų gamybos paslapčių nežada pasiglemžti. Lietuviai nori patys užsidirbti pragyvenimui ir reikmėms, kaip ir kiti ES gyventojai. Skatinti gyventojus pasilikti savame krašte būtų ekonominis laimėjimas visiems.