Žemė jau dirbama
ALGIS KAZLAUSKAS
Prieš keletą metų važiuodamas greitekliu iš Vilniaus į
Klaipėdą mačiau daug dirvonuojančių laukų. Dabar – jau ne.
Pavažinėjau dviračiu po kaimus aplink Raseinius, ieškodamas
senelių gyvenvietės. Visur – dirbami laukai. Pramyniau pro didelį
kukurūzų lauką – kukurūzai ne mažesni kaip Illinois valstijoje.
Prosenelės gimtinės kaime belikę vos keletas namų. Tačiau jaunas
ūkininkas dirba 22 hektarus žemės, parduoda pieną ir iš to
pragyvena. Bet sau šviesios ateities jis nematąs, nes žemes
dideliais kiekiais supirkinėja bendrovės. Šalia jo įsikūręs
vokietis taip pat supirkinėja žemes visoje Lietuvoje. Rudenį jis
atsivežė kombainą iš Vokietijos, tad greitai surenka derlių. Tad
štai kokie jaunojo ūkininko varžovai.
Europos Sąjungos parama dirbamai žemei – reikšminga, bet
neaiškumą kelia, kiek mokės kitais metais ir kiek ilgai. Vis
didėja reikalavimų išmokoms gauti. Tenka prisitaikyti prie
įvairių taisyklių.
Vis dėlto žemės ūkio kraštui Lietuvai ES parama yra
šuolis į priekį. Nebedirvonuoja laukai. Dalis žmonių jau
pragyvena iš žemės – kai kurie gana pasiturinčiai.
Vilkimės, kad svetimi nesupirks didžiosios dalies žemių, kad valdžia
sudarys sąlygas lietuviams likti tų žemių savininkais. Artėja Seimo
rinkimai, reikia tikėtis, kad naujoji valdžia pirmiausia skatins
lietuvių gerovę – tiek ekonominę, tiek dvasinę.
Vienos mano pusseserės dukra, išvykusi paskui savo draugą,
studijuoja Londone. Pusbrolio anūkė Briuselyje studijuoja taikomąjį
meną ir žada ten ieškoti darbo. Per TV klausiausi, kaip viena
motina pasakoja apie savo dukrą, kuri kol kas iš anglų valdžios
gauna stipendiją ir viliasi likti ten visam laikui. O Lietuvoje mokslo
metų pradžios šventė pasitikta pranešimais apie uždaromas
mokyklas ir mokytojų atleidimais iš darbo. Nebėra vaikų –
nereikia ir mokyklų. O iš kur bus tų vaikų, jei jaunimas –
potencialūs gimdytojai – bėga iš Lietuvos. Juk ne senimas
užsimoja palikti savo kraštą ir pradėti gyvenimą svetur. Tam
reikia entuziazmo ir nuotykių siekio. O ką jau kalbėti apie trauką
uždirbti 2–3 kartus daugiau! Kaimynystėje dirbantis jaunuolis
teiravosi manęs apie Ameriką: ,,Gal ten ir nedidelę algą gaunant gali
normaliai pragyventi?”
Tad kyla ekonominis klausimas, į kurį kol kas neteko išgirsti nė
vieno politiko atsakymo. Kodėl Lietuvoje alyginimai tris kartus mažesni
nei ES? Litas yra ,,pririštas” prie euro, prekėms į
Europos kraštus – tiek pirmyn, tiek atgal – nėra
sienų. Kainos maždaug vienodos. Kas stabdo algų sulyginimą, ir jau ne
vieneri metai? Gal priežastis – labai paprasta? Norėtųsi
išgirsti partijos vadovų paaiškinimą šiuo
klausimu. Būtų gerai, kad politikai jaustų pareigą paaiškinti
piliečiams, kodėl kainos susilygino su ES kainomis, o algos – ne.
Deja, niekas šio klausimo nesprendžia.
Persikėlimasemigracija išlygina žmonių uždarbius. Bet juk tai
– nuostolingas būdas. Ar ne lengviau pastatyti fabriką, kuriame
dirbtų vietos žmonės, ir mokėti atlyginimus, nei leisti žmonėms
išvykti į kitą kraštą? Ir išvykstančiųjų, ir
priimančiųjų emigrantus kraštams tai nuostoliai, jau nekalbant
apie mūsų pačios Lietuvos nykimą. Ar pastangos ir parama iš ES
pakankamos? Jei tiek daug žmonių išvyksta, atsakymas vienas
– ne. Daug išvažiuojančiųjų turbūt yra ir todėl, kad
egzistuoja didelis ir algų skirtumas.
Kas sulaiko tokio kapitalo įplaukas? Gal Lietuvoje
,,prasimušusieji” nenori įsileisti varžovų? Gal jie
pajėgia ir įstatymus paveikti? Gal vyrauja požiūris: „Man gerai,
o apie kitus – man nė motais”? Gal šiuo atveju nuo
kapitalizmo naudojamų taisyklių ekonomikai stiprinti pereita prie
dvasinio tikėjimo pakaitalo?
Valdžia galėtų imtis priemonių – turėtų suteikti lengvatines
sąlygas naujų įmonių įkūrimui, teikti pinigines paskatas
atsikuriančioms įmonėms. Tačiau, atrodo, reikia daugiau. Padėtų
valdžios garantuotos lengvatinės paskolos tiems, kurie plečia ir kuria
pageidaujamomis linkmėmis. Poreikis aptarnauti Lietuvoje gyvenančius
yra, tad ilgalaikė paskolų rizika nebūtų didelė. Tam jaunam ūkininkui
taip pat reikia paskolos, kad jis galėtų padidinti savo valdą, įsigyti
žemės apdirbimo mašinų ir galėtų varžytis su kaimynu vokiečiu.
Kinijoje statomi modernūs fabrikai, negirdėtu greičiu vystosi gamyba,
nors tai ir svetima valstybė, ir prieš Vakarų
krikščioniškas pasaulėžiūrą nusiteikusi. Bet
milijardieriams (amerikietiškai – bilijonieriams) terūpi,
kad jiems diktatoriai pažadėjo milijardus. Jie nepaiso, kad valstybėje
sukauptas žinias ir kapitalą atiduoda dešimt kartų pigiau, nei
jie verti jų pačių šalyje. Tad nenuostabu, kad tokios didelės
amerikiečių bedarbių eilės ir kad daugumai gamybos sričių Amerikoje
trūksta kapitalinės įrangos bei gamybinių žinių.
Varžytis piniginiu patrauklumu su Kinija Lietuva negali. Lietuvoje nėra
nei tokios griežtos diktatūros, nei tiek daug žmonių. Bet Lietuva ES
nesvetima ir jų gamybos paslapčių nežada pasiglemžti. Lietuviai nori
patys užsidirbti pragyvenimui ir reikmėms, kaip ir kiti ES gyventojai.
Skatinti gyventojus pasilikti savame krašte būtų ekonominis
laimėjimas visiems.