Tamsūs ir grėsmingi debesys Baltijos kraštų rytuose
DR.STASYS BAČKAITIS, P. E., CSPM
Straipsnyje „Ar Molotov-Ribbentrop paktas gali
pasikartoti?” Bronius Nainys „Draugo” 2012 m.
rugpjūčio 23 d. laidoje priėjo prie išvados, kad „nuo
tokio pavojaus kaip Molotov-Ribbentrop paktas Lietuva dar nėra saugi.
Šiek tiek saugesnė, negu buvo 1939 metais, bet toli gražu ne
visiškai... Lietuva bus saugi tada, kai nuo Suomijos – per
Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją,
Rumuniją, Bulgariją, Graikiją – iki Turkijos bus pastatyta visų
šių valstybių sutarta bendra, tvirta diplomatinė siena, saugoma
NATO karo pajėgų. Ne popierinių ir ne iš už Atlanto, bet prie
tos sienos išdėstytų. Kol Rusija dar kartą subyrės, kol joje
įsivyraus demokratija, kol Karaliaučius grįš į Vakarų pasaulį ir
dings Rusijos kelias į jį per Lietuvą”. Panašia mintimi
Stratfor Strategic Forecasting, Inc. tinklalapyje š. m.
rugpjūčio 28 d. straipsnį ,,Poland’s Strategy” paskelbė
George Friedman. Nors šiuo atveju jis diskutuoja apie Lenkiją,
beveik viskas tinka tiek Lietuvai, tiek visoms Baltijos valstybėms.
Friedman rašo, kad Lenkijai, esančiai šiaurėsvidurio
Europos lygumos plotmėje, galingos Vokietijos ir Rusijos valstybės jau
keliolika amžių kelia jos egzistencijos klausimą. Idealus sprendimas
būtų tapti buferiu, kuriam Berlynas ir Maskva teiktų tinkamą pagarbą
kaip lygiavertei valstybei. Antras sprendimas būtų su viena iš
jų sudaryti apsaugos sąjungą. Tačiau pastaroji yra labai pavojinga, nes
priklausomybė nuo Rusijos ar Vokietijos skatina lėtą jų nusilpimą ir
savarankiškumo praradimą. Trečias Lenkijos sprendimas –
tai, ką Lenkija padarė pagalbos sutartimis su Britanija ir Prancūzija
1930 m. Šios strategijos trūkumai yra akivaizdūs. Pirma, ji
neatitiko saugumo garantijų suteikti Lenkijai reikiamą pagalbą. Antra,
buvo neįmanoma grėsmės atveju dėl įvairių priežasčių tiesiogiai padėti
Lenkijai. Trečia, trečiosios šalies garantijos reikšmė
yra tik atbaidyti puolimą. Jeigu to nepakanka, priklauso nuo
garantuojančių valstybių noro ir galimybės gerbti tokį įsipareigojimą.
Kad ši strategija neveikė, akivaizdžiai patvirtina Antrasis
pasaulinis karas ir jo pasekmės.
Nuo 1991 m. Lenkija bando unikaliu sprendimu pasiekti tai, ko nebuvo
galima pasiekti anksčiau. Tai narystė tokiose daugiašalėse
organizacijose kaip Europos Sąjunga (ES) ir NATO. Tokia narystė yra
skirta suteikti didesnę apsaugą, nei dvišalės sutartys gali
laiduoti. Svarbiausia, kad tokiame derinyje Lenkija ir Vokietija
dalyvauja kaip lygiaverčiai politiniai partneriai. Teoriškai tai
užtikrina Lenkijai saugumą be grėsmės iš Vokietijos pusės.
Šis sprendimas buvo gana veiksmingas, kol Rusija buvo silpna ir
sutelkusi dėmesį į savo vidaus reikalus. Tačiau Lenkijos istorija moko,
kad Rusijos dinamika nuolat keičiasi ir kad Lenkija negali manyti, jog
Rusija išliks silpna arba amžiams pasyvi. Kaip ir visi
kraštai, Lenkija siekia kurti savo strategiją, galvodama apie
patį blogiausią scenarijų.
Pastarasis sprendimas taip pat yra abejotinas, nes daroma prielaida,
kad NATO ir ES yra patikimos institucijos. Rusijai agresyvėjant, NATO
galimybės pasipriešinti jėga priklausys daugiau nuo amerikiečių
nei nuo europiečių. Šaltojo karo metu strategija buvo atlaikyti
Rusijos įsiveržimą per Šiaurės Europos lygumas. Ar amerikiečiai
yra pasirengę tai ir vėl padaryti? Lenkijai būtu sunku to tikėtis, ypač
turint omenyje dabartinį NATO apsiginklavimą šiame regione.
Mažai tikėtina iš ES, nes ji – ne karinė, o tik laisvosios
prekybos zonos ekonominė organizacija. Kaip tokia ji turi savo vertę
Lenkijos ekonominės plėtros srityje. Net ir esant šioms
aplinkybėms, ES be Vokietijos bent šiuo metu yra abejotinos
vertės ir jos ateitis yra neaiški. Pagal vieną scenarijų
Vokietija, nenorinti prisiimti ES narių skolų, gali riboti arba net
nutraukti ryšius su ES ir pradėti glaudų bendravimą su Rusija.
Tokio sandėrio sudarymas Lenkijai būtų pats blogiausias scenarijus.
Šiuo metu Lenkija vadovaujasi trimis strategijomis. Pirmoji yra
daryti viską, kad būtų galima užtikrinti gyvybingą Vokietijos
dalyvavimą NATO ir ES rėmuose, nors pati Lenkija to užtikrinti negali.
Antra – palaikyti gerus santykius su Vokietija ir Rusija, kurie
atitiktų Lenkijos interesus. Akivaizdu, kad tai mažai tikėtina.
Trečioji strategija – rasti išorinę galią, užtikrinančią
Lenkijos interesų apgynimą.
Šiuo metu tokia galia yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Tačiau
JAV po skausmingos patirties islamo pasaulyje juda lėtai ir atsargiai
link jėgų pusiausvyros pasaulyje požiūrio. Tai nereiškia, kad
JAV yra abejinga įvykiams Šiaurės Europoje, nes, augant Rusijos
ekspansiniams siekiams, jie neigiamai paveiktų Europos jėgų
pusiausvyrą. Tačiau JAV, kaip pasaulinio masto jėga, sieks natūralios
regionų galios pusiausvyros, o ne spartins jos įtvirtinimą, jeigu
grėsmė atrodys suvaldoma.
Lenkijos gynybos analizė parodė, kad gynybinis įsikišimas
Lenkijos vardu pareikalauja daugiau laiko, nei Lenkijos kariuomenė
galėjo laiduoti 1939 m. Nors Lenkijai būtų neįmanoma apsiginti ilgesnį
laiką, būtų reikalinga sudaryti ir suderinti Lenkijos trumpiausiai
trunkantį pasipriešinimą su sąjungininkais, žadančiais sutartu
laiku ateiti į pagalbą. Tai reikštų kelis mėnesius.
Nors ekonominė padėtis Lenkijoje pastaraisiais metais pagerėjo, tačiau
sukurti veiksmingą karinę jėgą reikia laiko ir pinigų. Laimei, Lenkija
šiuo metu dar turi laiko. Rusijos grėsmė dabartiniu metu yra
labiau teorinė nei reali. Lenkijos ekonomika yra pakankamai tvirta
paremti nemažą karinį pajėgumą. Pagrindinis klausimas yra Lenkijos
piliečių pasiryžimas tai atlikti. Šiandien, net ir esant NATO
sudėtyje, kiekvienos valstybės atsakomybė yra užtikrinti savo
nacionalinį saugumą bent tam tikram laikotarpiui, iki atvyks
išorinės pajėgos.
Galimi ir diplomatiniai sprendimai. Lenkijos prisidėjimas prie Ukrainos
ir Baltarusijos prisijungimo į ES bei saitai su NATO yra
strategiškai tinkami ėjimai. Šios dvi šalys yra
buferis, galintis užtikrinti Lenkijos rytinių sienų saugumą. Lenkija
greičiausiai šiose šalyse nelaimėtų varžybų su Rusija dėl
įtakos, tačiau tai yra patikimi veiksmai/sprendimai platesnės
strategijos kontekste.
Lenkija gali lengvai pasirinkti strategiją nuolat derinti santykius su
Vokietija, pasinaudojant laikinu Rusijos kariniu silpnumu ir Rusijos
užsienio politikos pasyvumu. Bet tai būtų avantiūra. Lenkai žino, jog
Vokietija ir Rusija gali keisti strategijas bei politiką stulbinančiu
greičiu.
Konservatyvi Lenkijos ir kitų Centrinės Europos valstybių strategija,
paremta dvišaliais ir artimais santykiais su JAV, reikalauja
supratimo, kad JAV remiasi galių derinimo principu, o ne konfliktų
sprendimu savo jėgomis, nebent prieinama iki kraštutinio atvejo,
reikalaujančio jėgos panaudojimo. Tai reiškia, kad ir Lenkija
turėtų kurį laiką išlaikyti pajėgumą atsispirti agresijai. Toks
„nupirktas” laikas leistų JAV priimti atitinkamus
sprendimus ir juos įgyvendinti. JAV gali geriau užtikrinti
Šiaurės Europos lygumos gynybą vakarinėje dalyje. Tačiau gynyba
toliau Rytuose reikalauja pačios Lenkijos pakankamo pajėgumo, kuris
brangiai kainuoja. Bet dideles išlaidas sunku pateisinti, kai
grėsmė neduria tiesiai į akis ir ji gali net niekada neiškilti.
Šios Stratfor įžvalgos turėtų būti svarbios ne tik Lietuvai, bet
ir visoms Baltijos valstybėms. Rusijos agresija Gruzijoje, Sirijos
al-Assad rėmimas, Irano ginklavimasis bei pagalba vystant grėsmingą
branduolinę technologiją, disidentų teismai ir žudymai parodė, jog
Rusija mažai kreipia dėmesį į Vakarų nuomonę. Neramu klausyti Lietuvoje
plačiai pasklidusios nuomonės, kad Lietuva po NATO ir ES skėčiais yra
saugi. Tačiau reikia pastebėti, jog nenorima matyti, kad pats skėtis
jau retas kaip rėtis ir pradeda plyšti. Reikia sutikti su
Nainiu, kad teoriškai Lietuva yra saugesnė nei prieš
Antrąjį pasaulinį karą. Kol kas Vokietijoje nėra nei Hitler, nei
Ribbentrop ir Rusijai dabar svarbiau užsidirbti parduodant naftą ir
dujas, nei išleidžiant pinigus karo veiksmams. Deja, Rusija
neužmiršta, jog savo tikslams įgyvendinti (tai yra Rusiją
atstatyti iki buvusių SSSR ribų), ji gali panaudoti tiek kietą karinį
kumštį (hard power), tiek minkštai glostančią
pirštinę (soft power). Kietą kumštį ji smarkiai stiprina
savo kariniais pajėgumais. O minkšta pirštine veikia per
diplomatiją, politinį supriešinimą, perimant savo įtakon kitų
kraštų energetiką bei pramonę, kultūros ir žiniasklaidos
priemones. Rusų politikai jau kuris laikas skelbia, kad Baltijos
valstybių nepriklausomybė yra tik laiko klausimas. Rusijai Baltijos
valstybės buvo ir lieka tik istorinis nesusipratimas. Svarbiausiu
uždaviniu jie, pagal Center Strategic and International Studies
mokslininką Janusz Bugajski, laiko buvusių sovietinių respublikų
reintegraciją: iš pradžių integracija ekonominiu lygmeniu,
vėliau politiniais saitais ir pabaigoje – bendru saugumo paktu.
Pirmus žingsnius galima pastebėti jau dabar: tai pramoninių sektorių
išpirkimas, energetikos sektorių kontroliavimas, tautų savimonės
nuteikimas Rusijos atžvilgiu, manipuliavimas politiniais sluoksniais
arba net jiems palankių vyriausybių sudarymo parėmimas, kaip kad
atsitiko Baltarusijoje ir dabar vyksta Ukrainoje.
Tačiau galbūt pats pavojingiausias dalykas Baltijos kraštams yra
Rusijos tranzitas per Lietuvą į Karaliaučiaus sritį. Jis labai
panašus į buvusį Dancigo per Lenkiją tranzito koridorių
iš Vokietijos į Rytprūsius. Sufabrikuotos tranzito kliūtys davė
Vokietijai pretekstą užpulti Lenkiją ir taip pradėti Antrąjį pasaulinį
karą. Vokietijai tada per Lenkiją, o rusams dabar važiuojant į
Karaliaučiaus kraštą reikia naudotis Lietuvos keliais bei
geležinkeliais ir tiekti degamąsias dujas per Lietuvos teritorijoje
esančius vamzdynus. Rusija jau kelis kartus yra viešai
pakartojusi, kad net ir ginklu gins savo ekonominius, strateginius ir
rusų mažumų interesus artimame užsienyje. Ar labai būtų sudėtinga
Rusijai išprovokuoti Lietuvos teritorijoje jos traukiniui
nedidelę nelaimę arba kurioje nors vietovėje susprogdinti dujų vamzdį
ir taip apkaltinti Lietuvą, nesugebančią apsaugoti Rusijos interesų?
Jei taip nutiktų, Rusija gali ir be Lietuvos sutikimo pasiųsti karinius
dalinius apsaugoti jų naudojamus geležinkelius, kelius, dujų vamzdynus,
Klaipėdos uosto įrangą ir taip kraštą, kad ir neformaliai,
okupuoti, kaip kad atsitiko su Gruzijos dviem provincijomis.
Panašiai gali nutikti ir su Rusijos tautiečių apsauga bei jų
finansiniais ir prekybiniais interesais Latvijos ir Estijos
teritorijose.
Mažutės šių kraštų karinės pajėgos aiškiai nebūtų
pajėgios nei rimtai pasipriešinti aukšta technologija
pagrįstam kariniam įsiveržimui, nei jį izoliuoti. Friedman minimas
laiko klausimas gynybos organizavimui tikrai nėra palankus nė vienai
Baltijos valstybei dėl jų siauros teritorijos palei rytinį Baltijos
jūros krantą. Neturint jokių natūralių užtvarų ar kalnynų, atskiriančių
Baltijos kraštus nuo Rusijos, bei veiksmingo ginkluoto
pasipriešinimo, okupacinės kariuomenės pervažiavimas per
šiuos kraštus galėtų būti lengvai įvykdomas per 24
valandas, Vakarų politikams dar net nespėjus atsibusti iš
naktinio miego. Duok Dieve, kad taip neatsitiktų. Tačiau nestebintų,
jei, politiniam reikalui pribrendus, Rusija, sufabrikavusi
kiršinantį įvykį, galėtų tai įvykdyti.
Turint omenyje, kad JAV turi rūpintis dėl Kinijos galybės
iškilimo Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose, dėl
pasitraukimo iš Afganistano, dėl reagavimo į padidėjusį Europos
norą plėsti prekybos ryšius su Rusija, o ne rūpintis teorine jos
agresija, JAV prezidento Barack Obama pradėta „perkrovimo”
(reset) politika Rusijos atžvilgiu reiškė sustabdytą NATO plėtrą
Rytų kryptimi ir žymiai sumažėjusį JAV dėmesį Europai. Tai paskatino
Maskvą pradėti buvusių sovietinių respublikų susigrąžinimą į savo
orbitą. Valstybės, turinčios su Rusija bendrą sieną, yra labiausiai
pažeidžiamos. Iš jų nei Baltarusija, nei Moldova, nei Ukraina ar
Gruzija šiuo metu Washington nėra svarbiausios nei dėl
demokratinės plėtros iniciatyvų, nei suvereniteto ar strateginės
padėties prasme. Baltijos kraštai šių dienų Washington
politikoje yra šiek tiek daugiau verti dėmesio, bet tik tiek,
kiek jie yra svarbūs ES ir ypatingai Centro bei Rytų Europos valstybių
(buvusių Maskvos satelitų) kontekste.
Reikia sutikti su Nainio nuomone, kad, siekiant išvengti Rusijos
agresijos, būtų geriausia sutelkti visas Centro ir Rytų Europos
valstybes nuo Suomijos iki Turkijos į bendrą gynybinį vienetą. Nors
NATO būtų geras skydas, bet, kaip mini Friedman straipsnis, regiono
apsigynimo iniciatyva turi kilti iš to regiono valstybių.
Lenkija, kaip didžiausia ir stipriausia regiono valstybė, gal būtų
geriausia kandidatė vadovauti tokiai sąjungai. Bet matant, jog nė
vienas Lenkijos kaimynas ja nepasitiki, abejojama, ar Lenkija sugebės
iškilti kaip tikra vadovė, atsisakanti savo mesianistinių,
pilsudskinių ambicijų vyrauti, įsakinėti ir visus prievarta lenkinti.
Iki šiol, bent sprendžiant iš Lietuvos patirties su
Lenkijos remiama lenkų mažuma ir lietuvybės slopinimu Seinų
krašte, matyt, tokių imperialistinių ambicijų ji dar nėra
atsisakiusi.
Kita, bet daugiau ribotų galimybių turinti alternatyva yra Baltijos
šalių ir Skandinavijos derinys (penkios Šiaurės ir trys
Baltijos šalys – NB8), kurį siūlo Švedijos
vyriausybė ir keli JAV politikos formavimo institutai (Think Tanks).
Tai geras palyginti mažų kaimyninių šalių bendradarbiavimo
modelis, tinkantis daugeliui gyvenimo sričių, net ir karinėje plotmėje.
Tačiau be JAV užnugario beveik 30 mln. gyventojų apimančio derinio
karinė vertė būtų pravartesnė, priverčiant Rusiją pasverti pasekmes,
prieš jai pradedant agresyvius veiksmus, nei rimtam Baltijos
kraštų apgynimui. Bet net ir šiuo atveju toks derinys
būtų žymiai geresnis nei 1939 m. įvykiai.
Nors dabartinė padėtis Baltijos kraštuose dar gana rami,
negalima manyti, kad taip bus ir toliau. Geopolitiniai pokyčiai vyksta
sparčiai. Kai kurių Centro ir Rytų Europos vyriausybių politinės
kryptys sparčiai keičiasi. Rusija ginkluojasi ir vis dažniau rodo savo
agresyvius dantis Baltijos ir net Lenkijos kraštų atžvilgiu. Tuo
pačiu metu ji gana sėkmingai neutralizuoja ES narius Vakarų Europoje
įvairiais verslo ir energetiniais saitais. NATO ir ypatingai ES svarba
dėl ekonominės krizės gali gerokai sumenkėti. Kalbama net apie galimą
šių organizacijų/sąjungų iširimą. Tuo tarpu JAV,
permesdama savo politines ir karines pajėgas iš Europos į Azijos
regioną, siekia išvengti susipriešinimo su Rusija.
Aišku, jog Europoje atsiradus jėgų vakuumui, kariniu atžvilgiu
sustiprėjusi Rusija šiame regione bandys pradėti elgtis daug
agresyviau. Tai pastebima jau dabar, žymiai pagausėjus Rusijos karinės
aviacijos skrydžiams Norvegijos šiaurėje ir Baltijos jūros bei
Lenkijos erdvės zonose, agresyviems kariniams manevrams
LietuvosLenkijos pašonėje, grasinimams sunaikinti Lenkijoje
numatytas priešraketines bazes bei didėjant karinių pajėgų
susitelkimui prie Baltijos valstybių sienų. Vladimir Putin valdžia
puikiai suprato, kaip naudinga anksčiau ir dabar, vėl perėmus valstybės
vairą, pasinaudoti jau prieš porą tūkstančių metų
išbandytu valdymo principu „skaldyk ir valdyk”. Tai
atliekama, pasitelkus daugialypius įrankius, pvz., energetiką, karinę
grėsmę, politinę ardomąją veiklą, žiniasklaidos priemones, kultūrinius
ryšius ir tiesiogiai bei netiesiogiai įtakojant valdančiuosius
sluoksnius. Šiais metais rinkimai Lietuvoje parodys, kiek
Rusijos įtaka pažengė ta linkme.
Norint išlikti, Lietuvai reikėtų kartu su kitomis Baltijos
valstybėmis suderintai formuoti užsienio politiką, aktyviai įsilieti į
gynybinius koordinuotus sandėrius, bendrai spręsti energetikos ir kitas
ekonomines problemas bei skatinti trišalio bendrumo
išvystymą, panašų į Šveicarijos modelį. Narystė ES
ir NATO savaime neužtikrina geros gynybos prieš Rusiją nei
„minkštąja”, nei „kietąja” galios
prasme. Visų kraštų valdantieji sluoksniai, nors ir dažnai
merdintys savo ambicijų liūne, turi suprasti, jog daug pasirinkimų
gyvenant Rusijos pašonėje nėra. Bendrai nesprendžiant likiminių
klausimų, pavienių Baltijos kraštų nepriklausomybių likimas būtų
tik laiko klausimas, ko Rusija ir laukia.
Dr. S. Bačkaitis –
inžinierius, KTU garbės daktaras, JAV Lietuvių Bendruomenės aktyvus
narys, lietuviškų leidinių bendradarbis.