Tamsūs ir grėsmingi debesys Baltijos kraštų rytuose

 DR.STASYS BAČKAITIS, P. E., CSPM

Straipsnyje „Ar Molotov-Ribbentrop paktas gali pasikartoti?” Bronius Nainys „Draugo” 2012 m. rugpjūčio 23 d. laidoje priėjo prie išvados, kad „nuo tokio pavojaus kaip Molotov-Ribbentrop paktas Lietuva dar nėra saugi. Šiek tiek saugesnė, negu buvo 1939 metais, bet toli gražu ne visiškai... Lietuva bus saugi tada, kai nuo Suomijos – per Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Graikiją – iki Turkijos bus pastatyta visų šių valstybių sutarta bendra, tvirta diplomatinė siena, saugoma NATO karo pajėgų. Ne popierinių ir ne iš už Atlanto, bet prie tos sienos išdėstytų. Kol Rusija dar kartą subyrės, kol joje įsivyraus demokratija, kol Karaliaučius grįš į Vakarų pasaulį ir dings Rusijos kelias į jį per Lietuvą”. Panašia mintimi Stratfor Strategic Forecasting, Inc. tinklalapyje š. m. rugpjūčio 28 d. straipsnį ,,Poland’s Strategy” paskelbė George Friedman. Nors šiuo atveju jis diskutuoja apie Lenkiją, beveik viskas tinka tiek Lietuvai, tiek visoms Baltijos valstybėms.

Friedman rašo, kad Lenkijai, esančiai šiaurėsvidurio Europos lygumos plotmėje, galingos Vokietijos ir Rusijos valstybės jau keliolika amžių kelia jos egzistencijos klausimą. Idealus sprendimas būtų tapti buferiu, kuriam Berlynas ir Maskva teiktų tinkamą pagarbą kaip lygiavertei valstybei. Antras sprendimas būtų su viena iš jų sudaryti apsaugos sąjungą. Tačiau pastaroji yra labai pavojinga, nes priklausomybė nuo Rusijos ar Vokietijos skatina lėtą jų nusilpimą ir savarankiškumo praradimą. Trečias Lenkijos sprendimas – tai, ką Lenkija padarė pagalbos sutartimis su Britanija ir Prancūzija 1930 m. Šios strategijos trūkumai yra akivaizdūs. Pirma, ji neatitiko saugumo garantijų suteikti Lenkijai reikiamą pagalbą. Antra, buvo neįmanoma grėsmės atveju dėl įvairių priežasčių tiesiogiai padėti Lenkijai. Trečia, trečiosios šalies garantijos reikšmė yra tik atbaidyti puolimą. Jeigu to nepakanka, priklauso nuo garantuojančių valstybių noro ir galimybės gerbti tokį įsipareigojimą. Kad ši strategija neveikė, akivaizdžiai patvirtina Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės.

Nuo 1991 m. Lenkija bando unikaliu sprendimu pasiekti tai, ko nebuvo galima pasiekti anksčiau. Tai narystė tokiose daugiašalėse organizacijose kaip Europos Sąjunga (ES) ir NATO. Tokia narystė yra skirta suteikti didesnę apsaugą, nei dvišalės sutartys gali laiduoti. Svarbiausia, kad tokiame derinyje Lenkija ir Vokietija dalyvauja kaip lygiaverčiai politiniai partneriai. Teoriškai tai užtikrina Lenkijai saugumą be grėsmės iš Vokietijos pusės. Šis sprendimas buvo gana veiksmingas, kol Rusija buvo silpna ir sutelkusi dėmesį į savo vidaus reikalus. Tačiau Lenkijos istorija moko, kad Rusijos dinamika nuolat keičiasi ir kad Lenkija negali manyti, jog Rusija išliks silpna arba amžiams pasyvi. Kaip ir visi kraštai, Lenkija siekia kurti savo strategiją, galvodama apie patį blogiausią scenarijų.

Pastarasis sprendimas taip pat yra abejotinas, nes daroma prielaida, kad NATO ir ES yra patikimos institucijos. Rusijai agresyvėjant, NATO galimybės pasipriešinti jėga priklausys daugiau nuo amerikiečių nei nuo europiečių. Šaltojo karo metu strategija buvo atlaikyti Rusijos įsiveržimą per Šiaurės Europos lygumas. Ar amerikiečiai yra pasirengę tai ir vėl padaryti? Lenkijai būtu sunku to tikėtis, ypač turint omenyje dabartinį NATO apsiginklavimą šiame regione.

Mažai tikėtina iš ES, nes ji – ne karinė, o tik laisvosios prekybos zonos ekonominė organizacija. Kaip tokia ji turi savo vertę Lenkijos ekonominės plėtros srityje. Net ir esant šioms aplinkybėms, ES be Vokietijos bent šiuo metu yra abejotinos vertės ir jos ateitis yra neaiški. Pagal vieną scenarijų Vokietija, nenorinti prisiimti ES narių skolų, gali riboti arba net nutraukti ryšius su ES ir pradėti glaudų bendravimą su Rusija. Tokio sandėrio sudarymas Lenkijai būtų pats blogiausias scenarijus.

Šiuo metu Lenkija vadovaujasi trimis strategijomis. Pirmoji yra daryti viską, kad būtų galima užtikrinti gyvybingą Vokietijos dalyvavimą NATO ir ES rėmuose, nors pati Lenkija to užtikrinti negali. Antra – palaikyti gerus santykius su Vokietija ir Rusija, kurie atitiktų Lenkijos interesus. Akivaizdu, kad tai mažai tikėtina. Trečioji strategija – rasti išorinę galią, užtikrinančią Lenkijos interesų apgynimą.

Šiuo metu tokia galia yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Tačiau JAV po skausmingos patirties islamo pasaulyje juda lėtai ir atsargiai link jėgų pusiausvyros pasaulyje požiūrio. Tai nereiškia, kad JAV yra abejinga įvykiams Šiaurės Europoje, nes, augant Rusijos ekspansiniams siekiams, jie neigiamai paveiktų Europos jėgų pusiausvyrą. Tačiau JAV, kaip pasaulinio masto jėga, sieks natūralios regionų galios pusiausvyros, o ne spartins jos įtvirtinimą, jeigu grėsmė atrodys suvaldoma.

Lenkijos gynybos analizė parodė, kad gynybinis įsikišimas Lenkijos vardu pareikalauja daugiau laiko, nei Lenkijos kariuomenė galėjo laiduoti 1939 m. Nors Lenkijai būtų neįmanoma apsiginti ilgesnį laiką, būtų reikalinga sudaryti ir suderinti Lenkijos trumpiausiai trunkantį pasipriešinimą su sąjungininkais, žadančiais sutartu laiku ateiti į pagalbą. Tai reikštų kelis mėnesius.

Nors ekonominė padėtis Lenkijoje pastaraisiais metais pagerėjo, tačiau sukurti veiksmingą karinę jėgą reikia laiko ir pinigų. Laimei, Lenkija šiuo metu dar turi laiko. Rusijos grėsmė dabartiniu metu yra labiau teorinė nei reali. Lenkijos ekonomika yra pakankamai tvirta paremti nemažą karinį pajėgumą. Pagrindinis klausimas yra Lenkijos piliečių pasiryžimas tai atlikti. Šiandien, net ir esant NATO sudėtyje, kiekvienos valstybės atsakomybė yra užtikrinti savo nacionalinį saugumą bent tam tikram laikotarpiui, iki atvyks išorinės pajėgos.

Galimi ir diplomatiniai sprendimai. Lenkijos prisidėjimas prie Ukrainos ir Baltarusijos prisijungimo į ES bei saitai su NATO yra strategiškai tinkami ėjimai. Šios dvi šalys yra buferis, galintis užtikrinti Lenkijos rytinių sienų saugumą. Lenkija greičiausiai šiose šalyse nelaimėtų varžybų su Rusija dėl įtakos, tačiau tai yra patikimi veiksmai/sprendimai platesnės strategijos kontekste.

Lenkija gali lengvai pasirinkti strategiją nuolat derinti santykius su Vokietija, pasinaudojant laikinu Rusijos kariniu silpnumu ir Rusijos užsienio politikos pasyvumu. Bet tai būtų avantiūra. Lenkai žino, jog Vokietija ir Rusija gali keisti strategijas bei politiką stulbinančiu greičiu.

Konservatyvi Lenkijos ir kitų Centrinės Europos valstybių strategija, paremta dvišaliais ir artimais santykiais su JAV, reikalauja supratimo, kad JAV remiasi galių derinimo principu, o ne konfliktų sprendimu savo jėgomis, nebent prieinama iki kraštutinio atvejo, reikalaujančio jėgos panaudojimo. Tai reiškia, kad ir Lenkija turėtų kurį laiką išlaikyti pajėgumą atsispirti agresijai. Toks „nupirktas” laikas leistų JAV priimti atitinkamus sprendimus ir juos įgyvendinti. JAV gali geriau užtikrinti Šiaurės Europos lygumos gynybą vakarinėje dalyje. Tačiau gynyba toliau Rytuose reikalauja pačios Lenkijos pakankamo pajėgumo, kuris brangiai kainuoja. Bet dideles išlaidas sunku pateisinti, kai grėsmė neduria tiesiai į akis ir ji gali net niekada neiškilti.

Šios Stratfor įžvalgos turėtų būti svarbios ne tik Lietuvai, bet ir visoms Baltijos valstybėms. Rusijos agresija Gruzijoje, Sirijos al-Assad rėmimas, Irano ginklavimasis bei pagalba vystant grėsmingą branduolinę technologiją, disidentų teismai ir žudymai parodė, jog Rusija mažai kreipia dėmesį į Vakarų nuomonę. Neramu klausyti Lietuvoje plačiai pasklidusios nuomonės, kad Lietuva po NATO ir ES skėčiais yra saugi. Tačiau reikia pastebėti, jog nenorima matyti, kad pats skėtis jau retas kaip rėtis ir pradeda plyšti. Reikia sutikti su Nainiu, kad teoriškai Lietuva yra saugesnė nei prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kol kas Vokietijoje nėra nei Hitler, nei Ribbentrop ir Rusijai dabar svarbiau užsidirbti parduodant naftą ir dujas, nei išleidžiant pinigus karo veiksmams. Deja, Rusija neužmiršta, jog savo tikslams įgyvendinti (tai yra Rusiją atstatyti iki buvusių SSSR ribų), ji gali panaudoti tiek kietą karinį kumštį (hard power), tiek minkštai glostančią pirštinę (soft power). Kietą kumštį ji smarkiai stiprina savo kariniais pajėgumais. O minkšta pirštine veikia per diplomatiją, politinį supriešinimą, perimant savo įtakon kitų kraštų energetiką bei pramonę, kultūros ir žiniasklaidos priemones. Rusų politikai jau kuris laikas skelbia, kad Baltijos valstybių nepriklausomybė yra tik laiko klausimas. Rusijai Baltijos valstybės buvo ir lieka tik istorinis nesusipratimas. Svarbiausiu uždaviniu jie, pagal Center Strategic and International Studies mokslininką Janusz Bugajski, laiko buvusių sovietinių respublikų reintegraciją: iš pradžių integracija ekonominiu lygmeniu, vėliau politiniais saitais ir pabaigoje – bendru saugumo paktu. Pirmus žingsnius galima pastebėti jau dabar: tai pramoninių sektorių išpirkimas, energetikos sektorių kontroliavimas, tautų savimonės nuteikimas Rusijos atžvilgiu, manipuliavimas politiniais sluoksniais arba net jiems palankių vyriausybių sudarymo parėmimas, kaip kad atsitiko Baltarusijoje ir dabar vyksta Ukrainoje.

Tačiau galbūt pats pavojingiausias dalykas Baltijos kraštams yra Rusijos tranzitas per Lietuvą į Karaliaučiaus sritį. Jis labai panašus į buvusį Dancigo per Lenkiją tranzito koridorių iš Vokietijos į Rytprūsius. Sufabrikuotos tranzito kliūtys davė Vokietijai pretekstą užpulti Lenkiją ir taip pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Vokietijai tada per Lenkiją, o rusams dabar važiuojant į Karaliaučiaus kraštą reikia naudotis Lietuvos keliais bei geležinkeliais ir tiekti degamąsias dujas per Lietuvos teritorijoje esančius vamzdynus. Rusija jau kelis kartus yra viešai pakartojusi, kad net ir ginklu gins savo ekonominius, strateginius ir rusų mažumų interesus artimame užsienyje. Ar labai būtų sudėtinga Rusijai išprovokuoti Lietuvos teritorijoje jos traukiniui nedidelę nelaimę arba kurioje nors vietovėje susprogdinti dujų vamzdį ir taip apkaltinti Lietuvą, nesugebančią apsaugoti Rusijos interesų? Jei taip nutiktų, Rusija gali ir be Lietuvos sutikimo pasiųsti karinius dalinius apsaugoti jų naudojamus geležinkelius, kelius, dujų vamzdynus, Klaipėdos uosto įrangą ir taip kraštą, kad ir neformaliai, okupuoti, kaip kad atsitiko su Gruzijos dviem provincijomis. Panašiai gali nutikti ir su Rusijos tautiečių apsauga bei jų finansiniais ir prekybiniais interesais Latvijos ir Estijos teritorijose.

Mažutės šių kraštų karinės pajėgos aiškiai nebūtų pajėgios nei rimtai pasipriešinti aukšta technologija pagrįstam kariniam įsiveržimui, nei jį izoliuoti. Friedman minimas laiko klausimas gynybos organizavimui tikrai nėra palankus nė vienai Baltijos valstybei dėl jų siauros teritorijos palei rytinį Baltijos jūros krantą. Neturint jokių natūralių užtvarų ar kalnynų, atskiriančių Baltijos kraštus nuo Rusijos, bei veiksmingo ginkluoto pasipriešinimo, okupacinės kariuomenės pervažiavimas per šiuos kraštus galėtų būti lengvai įvykdomas per 24 valandas, Vakarų politikams dar net nespėjus atsibusti iš naktinio miego. Duok Dieve, kad taip neatsitiktų. Tačiau nestebintų, jei, politiniam reikalui pribrendus, Rusija, sufabrikavusi kiršinantį įvykį, galėtų tai įvykdyti.

Turint omenyje, kad JAV turi rūpintis dėl Kinijos galybės iškilimo Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose, dėl pasitraukimo iš Afganistano, dėl reagavimo į padidėjusį Europos norą plėsti prekybos ryšius su Rusija, o ne rūpintis teorine jos agresija, JAV prezidento Barack Obama pradėta „perkrovimo” (reset) politika Rusijos atžvilgiu reiškė sustabdytą NATO plėtrą Rytų kryptimi ir žymiai sumažėjusį JAV dėmesį Europai. Tai paskatino Maskvą pradėti buvusių sovietinių respublikų susigrąžinimą į savo orbitą. Valstybės, turinčios su Rusija bendrą sieną, yra labiausiai pažeidžiamos. Iš jų nei Baltarusija, nei Moldova, nei Ukraina ar Gruzija šiuo metu Washington nėra svarbiausios nei dėl demokratinės plėtros iniciatyvų, nei suvereniteto ar strateginės padėties prasme. Baltijos kraštai šių dienų Washington politikoje yra šiek tiek daugiau verti dėmesio, bet tik tiek, kiek jie yra svarbūs ES ir ypatingai Centro bei Rytų Europos valstybių (buvusių Maskvos satelitų) kontekste.

Reikia sutikti su Nainio nuomone, kad, siekiant išvengti Rusijos agresijos, būtų geriausia sutelkti visas Centro ir Rytų Europos valstybes nuo Suomijos iki Turkijos į bendrą gynybinį vienetą. Nors NATO būtų geras skydas, bet, kaip mini Friedman straipsnis, regiono apsigynimo iniciatyva turi kilti iš to regiono valstybių. Lenkija, kaip didžiausia ir stipriausia regiono valstybė, gal būtų geriausia kandidatė vadovauti tokiai sąjungai. Bet matant, jog nė vienas Lenkijos kaimynas ja nepasitiki, abejojama, ar Lenkija sugebės iškilti kaip tikra vadovė, atsisakanti savo mesianistinių, pilsudskinių ambicijų vyrauti, įsakinėti ir visus prievarta lenkinti. Iki šiol, bent sprendžiant iš Lietuvos patirties su Lenkijos remiama lenkų mažuma ir lietuvybės slopinimu Seinų krašte, matyt, tokių imperialistinių ambicijų ji dar nėra atsisakiusi.

Kita, bet daugiau ribotų galimybių turinti alternatyva yra Baltijos šalių ir Skandinavijos derinys (penkios Šiaurės ir trys Baltijos šalys – NB8), kurį siūlo Švedijos vyriausybė ir keli JAV politikos formavimo institutai (Think Tanks). Tai geras palyginti mažų kaimyninių šalių bendradarbiavimo modelis, tinkantis daugeliui gyvenimo sričių, net ir karinėje plotmėje. Tačiau be JAV užnugario beveik 30 mln. gyventojų apimančio derinio karinė vertė būtų pravartesnė, priverčiant Rusiją pasverti pasekmes, prieš jai pradedant agresyvius veiksmus, nei rimtam Baltijos kraštų apgynimui. Bet net ir šiuo atveju toks derinys būtų žymiai geresnis nei 1939 m. įvykiai.

Nors dabartinė padėtis Baltijos kraštuose dar gana rami, negalima manyti, kad taip bus ir toliau. Geopolitiniai pokyčiai vyksta sparčiai. Kai kurių Centro ir Rytų Europos vyriausybių politinės kryptys sparčiai keičiasi. Rusija ginkluojasi ir vis dažniau rodo savo agresyvius dantis Baltijos ir net Lenkijos kraštų atžvilgiu. Tuo pačiu metu ji gana sėkmingai neutralizuoja ES narius Vakarų Europoje įvairiais verslo ir energetiniais saitais. NATO ir ypatingai ES svarba dėl ekonominės krizės gali gerokai sumenkėti. Kalbama net apie galimą šių organizacijų/sąjungų iširimą. Tuo tarpu JAV, permesdama savo politines ir karines pajėgas iš Europos į Azijos regioną, siekia išvengti susipriešinimo su Rusija. Aišku, jog Europoje atsiradus jėgų vakuumui, kariniu atžvilgiu sustiprėjusi Rusija šiame regione bandys pradėti elgtis daug agresyviau. Tai pastebima jau dabar, žymiai pagausėjus Rusijos karinės aviacijos skrydžiams Norvegijos šiaurėje ir Baltijos jūros bei Lenkijos erdvės zonose, agresyviems kariniams manevrams LietuvosLenkijos pašonėje, grasinimams sunaikinti Lenkijoje numatytas priešraketines bazes bei didėjant karinių pajėgų susitelkimui prie Baltijos valstybių sienų. Vladimir Putin valdžia puikiai suprato, kaip naudinga anksčiau ir dabar, vėl perėmus valstybės vairą, pasinaudoti jau prieš porą tūkstančių metų išbandytu valdymo principu „skaldyk ir valdyk”. Tai atliekama, pasitelkus daugialypius įrankius, pvz., energetiką, karinę grėsmę, politinę ardomąją veiklą, žiniasklaidos priemones, kultūrinius ryšius ir tiesiogiai bei netiesiogiai įtakojant valdančiuosius sluoksnius. Šiais metais rinkimai Lietuvoje parodys, kiek Rusijos įtaka pažengė ta linkme.

Norint išlikti, Lietuvai reikėtų kartu su kitomis Baltijos valstybėmis suderintai formuoti užsienio politiką, aktyviai įsilieti į gynybinius koordinuotus sandėrius, bendrai spręsti energetikos ir kitas ekonomines problemas bei skatinti trišalio bendrumo išvystymą, panašų į Šveicarijos modelį. Narystė ES ir NATO savaime neužtikrina geros gynybos prieš Rusiją nei „minkštąja”, nei „kietąja” galios prasme. Visų kraštų valdantieji sluoksniai, nors ir dažnai merdintys savo ambicijų liūne, turi suprasti, jog daug pasirinkimų gyvenant Rusijos pašonėje nėra. Bendrai nesprendžiant likiminių klausimų, pavienių Baltijos kraštų nepriklausomybių likimas būtų tik laiko klausimas, ko Rusija ir laukia.


Dr. S. Bačkaitis – inžinierius, KTU garbės daktaras, JAV Lietuvių Bendruomenės aktyvus narys, lietuviškų leidinių bendradarbis.