Streikuojantys Čikagos mokytojai – kryžkelėje
ALEKSAS VITKUS
„Mamyte, nupirk man dviratuką”, – įkyriai
prašo darželinukas, ir motina, netekusi kantrybės, pagaliau jam
nusileidžia, nors pinigų ne tik trūksta, bet jų visai nėra. Man tai
panašu į Čikagos mokytojų unijos (CTU) vykusį streiką. CTU
reikalauja, o mokyklų vadovybė (CPS) lėšų neturi, nes jos
ištekliai, 2002 m. siekę 1.2 mlrd. dol., sunyko ir 2011 m. tapo
lygiai to paties dydžio skola! Nors šis straipsnis
„Draugo” puslapiuose pasirodo tik po to, kai streikas jau
pasibaigė, jo atgarsiai dar ilgai skambės, ir žala mokiniams, mokytojų
autoritetui ir unijoms jau bus padaryta.
Prieš ketvirtį šimtmečio tokie streikai vykdavo vos ne
kasmet, kol 1987 m. mokyklų valdžią perėmęs Čikagos meras Richard M.
Daley sutiko su unijos reikalaujamomis reformomis, gerokai pakėlė
mokytojų atlyginimus ir pensijas ir taip 25 metams
„nusipirko” taiką ir ramybę. 2010 m. CTU vairą paėmė Karen
Lewis, o mero lazdą – Rahm Emanuel. Abu – atkaklūs
kovotojai.
Kad mokytojo profesija yra viena iš garbingiausių, klausimo
neturėtų būti. Nors pašaipiai sakoma, jog yra trys geros
priežastys pasirinkti mokytojo profesiją: birželis, liepa ir rugpjūtis,
rašydamas šiuos žodžius su dėkingumu prisimenu ir savo
geruosius mokytojus, kurie mane vedė į mokslą ir gyvenimą. Todėl su
susirūpinimu ir nuostaba sekiau paskutinįjį CTU streiką.
Nenorėčiau ką nors blogo sakyti nei prieš daugiau kaip 100 metų
prasidėjusį darbininkų unijų judėjimą. Jam turėtume dėkoti už tas tik
per dideles aukas iškovotas teises: žmoniškas darbo
sąlygas, nevergišką atlyginimą, 40-ies valandų darbo savaitę,
sveikatos apsaugą, metines atostogas ir daug kitų. Čikaga su savo
buvusiomis skerdyklomis ir plieno fabrikais visuomet buvo žinoma kaip
sunkaus ir pavojingo darbo žmonių unijų miestas. Šio miesto
vadovai ir visuomenė suprato ir pateisindavo kai kuriuos unijų
kraštutinius, prie karštų susirėmimų privedančius
reikalavimus. Šiandien Čikaga ir visa Amerika išgyvena
ekonominį nuosmukį. Tūkstančiui darbininkų ir tarnautojų jau seniai
nėra pakeltas atlyginimas. Jie yra laimingi, radę darbą, kad ir su
mažesniu atlyginimu, dirbantys nepilną darbo laiką, ar, netekę vilties
ir darbo jau nebeieškantys, bandantys pragyventi iš savo
santaupų ar mokesčių mokėtojų ramstomų bedarbio pašalpų.
Vykstant tokiems dalykams, CTU, vedama prezidentės Lewis, po vasaros
metu ilgai užsitęsusių derybų su CPS, tik prasidedant naujiems mokslo
metams, drįso paskelbti streiką. Taip 25,000 mokytojų, įkaitais
palikusių 350,000 mokinių, paskelbė kovosią už naują sutartį. Kalbama
apie 16 proc. atlyginimo pakėlimą per ketverius metus, mažesnes klases,
darbo vietų užtikrinimą, darbo sąlygų pagerinimą ir pan. Naujoje
sutartyje mokiniai neminimi.
Šį kartą pagrindinė streiko priežastis esą nėra vien dėl
mokytojų atlyginimo. Vidutinis Čikagos mokytojo metinis (už devynis
mėnesius darbo) atlyginimas dabar yra 71,000 dol. su užtikrinta dosnia
pensija. Ar to užtenka universiteto diplomą ar magistro laipsnį
turinčiam profesionalui mokytojui, paliksiu spręsti skaitytojui.
Tikroji streiko kova yra dėl to, kas turi valdyti Čikagos mokyklas
– mokyklų vadovybė ar mokytojų unijos, ir kas vyksta jų klasėse.
Meras Emanuel ragino mokyklų vadovybę derybas tęsti ir prasidėjus
mokslo metams. Deja, CTU pritrūko kantrybės, ir rugsėjo 10 d. iš
anksto gerai organizuoti unijos nariai, vilkintys ryškiai
raudonus marškinius, triukšmingai išsiliejo į
miesto gatves ir aikštes. Vaikai liko be priežiūros. Tuo tarpu
prieš 10 metų atsiradusiose ,,charter” mokyklose,
prieš kurias CTU yra labai nusistačiusi, mokslas vyko ir toliau.
Jose nėra unijai priklausančių mokytojų. Jas lanko apie 52,000 Čikagos
vaikų. Prie jų norėtų prisidėti tūkstančiai tėvų, kurių vaikai kantriai
laukia jose kartais atsirandančių vietų.
Streikui besitęsiant paaiškėjo, kad sunkiausiai buvo sutarti,
kas ir kokiu pagrindu turi teisę samdyti ir atleisti mokytojus: CTU ar
CPS. Iškilo klausimas, kas tokiu atveju yra svarbiausia –
mokytojo darbo kokybė klasėje ar jo vyresniškumas (seniority),
t. y. jo išdirbti metai mokykloje. Mokyklų vadovybė stengiasi
pakelti mokytojų darbo kokybę ir ieško naujų kelių, kaip tai
pasiekti, pvz., prailginant mokslo dieną, įvedant teisę parinkti
geresnius mokytojus. Čia ir iškilo pats didžiausias nesutarimas
– tarp vadovybės ir mokytojų. Kaip nutarti, kuris mokytojas yra
geresnis? Ar tas, kurio mokiniai pasirodo geriau laikydami įvairius
dažnai rengiamus egzaminus, ar tas, kuris, kad ir neveiksmingas, yra
ilgiau išdirbęs mokykloje?
Atrodo, kad nesutarimai tarp CPS ir CTU jau baigiami išspręsti,
ir netrukus bus pasirašyta nauja sutartis. Nors jau
paaiškėjo, kad patys geriausi, savo darbo kokybe nusipelnę
mokytojai iš kitų juos išskiriančio algos pakėlimo
nesulauks, kitos detalės dar nėra paskelbtos. Belieka tikėtis, kad
ši sutartis neleis vaikus mokyti tiems antrarūšiems
mokytojams, kurie, įsitvirtinę savo unijos ginamose pozicijose, metai
po metų išleidžia gyvenimui, tolimesnėms studijoms
universitetuose ar ir darbui neparuoštus mokinius. Ar naujoje
sutartyje rasime teisingą ir tinkamą mokytojo dėstymo įvertinimo būdą?
Ar jis leis atsikratyti nevykusiais mokytojais, nepaisant, kiek jie
metų dykinėjo savo darbe?
Kol mokyklas valdys galinga unija, nekreipianti dėmesio į
kritišką Čikagos finansinę padėtį, streikai staiga nesustos. Kas
laimės? Ar savo vaikams geresnio išsimokslinimo reikalaujantieji
tėvai? Ar tėvai, kurie nekantriai spaudžia Čikagos merą pasiduoti ir
taip baigti tokį nepatogų vaikų mokslo ir jų pačių trukdymą.