Streikuojantys Čikagos mokytojai – kryžkelėje

ALEKSAS VITKUS

„Mamyte, nupirk man dviratuką”, – įkyriai prašo darželinukas, ir motina, netekusi kantrybės, pagaliau jam nusileidžia, nors pinigų ne tik trūksta, bet jų visai nėra. Man tai panašu į Čikagos mokytojų unijos (CTU) vykusį streiką. CTU reikalauja, o mokyklų vadovybė (CPS) lėšų neturi, nes jos ištekliai, 2002 m. siekę 1.2 mlrd. dol., sunyko ir 2011 m. tapo lygiai to paties dydžio skola! Nors šis straipsnis „Draugo” puslapiuose pasirodo tik po to, kai streikas jau pasibaigė, jo atgarsiai dar ilgai skambės, ir žala mokiniams, mokytojų autoritetui ir unijoms jau bus padaryta.

Prieš ketvirtį šimtmečio tokie streikai vykdavo vos ne kasmet, kol 1987 m. mokyklų valdžią perėmęs Čikagos meras Richard M. Daley sutiko su unijos reikalaujamomis reformomis, gerokai pakėlė mokytojų atlyginimus ir pensijas ir taip 25 metams „nusipirko” taiką ir ramybę. 2010 m. CTU vairą paėmė Karen Lewis, o mero lazdą –  Rahm Emanuel. Abu – atkaklūs kovotojai.

Kad mokytojo profesija yra viena iš garbingiausių, klausimo neturėtų būti. Nors pašaipiai sakoma, jog yra trys geros priežastys pasirinkti mokytojo profesiją: birželis, liepa ir rugpjūtis, rašydamas šiuos žodžius su dėkingumu prisimenu ir savo geruosius mokytojus, kurie mane vedė į mokslą ir gyvenimą. Todėl su susirūpinimu ir nuostaba sekiau paskutinįjį CTU streiką.

Nenorėčiau ką nors blogo sakyti nei prieš daugiau kaip 100 metų prasidėjusį darbininkų unijų judėjimą. Jam turėtume dėkoti už tas tik per dideles aukas iškovotas teises: žmoniškas darbo sąlygas, nevergišką atlyginimą, 40-ies valandų darbo savaitę, sveikatos apsaugą, metines atostogas ir daug kitų. Čikaga su savo buvusiomis skerdyklomis ir plieno fabrikais visuomet buvo žinoma kaip sunkaus ir pavojingo darbo žmonių unijų miestas. Šio miesto vadovai ir visuomenė suprato ir pateisindavo kai kuriuos unijų kraštutinius, prie karštų susirėmimų privedančius reikalavimus. Šiandien Čikaga ir visa Amerika išgyvena ekonominį nuosmukį. Tūkstančiui darbininkų ir tarnautojų jau seniai nėra pakeltas atlyginimas. Jie yra laimingi, radę darbą, kad ir su mažesniu atlyginimu, dirbantys nepilną darbo laiką, ar, netekę vilties ir darbo jau nebeieškantys, bandantys pragyventi iš savo santaupų ar mokesčių mokėtojų ramstomų bedarbio pašalpų.

Vykstant tokiems dalykams, CTU, vedama prezidentės Lewis, po vasaros metu ilgai užsitęsusių derybų su CPS, tik prasidedant naujiems mokslo metams, drįso paskelbti streiką. Taip 25,000 mokytojų, įkaitais palikusių 350,000 mokinių, paskelbė kovosią už naują sutartį. Kalbama apie 16 proc. atlyginimo pakėlimą per ketverius metus, mažesnes klases, darbo vietų užtikrinimą, darbo sąlygų pagerinimą ir pan. Naujoje sutartyje mokiniai neminimi.

Šį kartą pagrindinė streiko priežastis esą nėra vien dėl mokytojų atlyginimo. Vidutinis Čikagos mokytojo metinis (už devynis mėnesius darbo) atlyginimas dabar yra 71,000 dol. su užtikrinta dosnia pensija. Ar to užtenka universiteto diplomą ar magistro laipsnį turinčiam profesionalui mokytojui, paliksiu spręsti skaitytojui. Tikroji streiko kova yra dėl to, kas turi valdyti Čikagos mokyklas – mokyklų vadovybė ar mokytojų unijos, ir kas vyksta jų klasėse. Meras Emanuel ragino mokyklų vadovybę derybas tęsti ir prasidėjus mokslo metams. Deja, CTU pritrūko kantrybės, ir rugsėjo 10 d. iš anksto gerai organizuoti unijos nariai, vilkintys ryškiai raudonus marškinius, triukšmingai išsiliejo į miesto gatves ir aikštes. Vaikai liko be priežiūros. Tuo tarpu prieš 10 metų atsiradusiose ,,charter” mokyklose, prieš kurias CTU yra labai nusistačiusi, mokslas vyko ir toliau. Jose nėra unijai priklausančių mokytojų. Jas lanko apie 52,000 Čikagos vaikų. Prie jų norėtų prisidėti tūkstančiai tėvų, kurių vaikai kantriai laukia jose kartais atsirandančių vietų.

Streikui besitęsiant paaiškėjo, kad sunkiausiai buvo sutarti, kas ir kokiu pagrindu turi teisę samdyti ir atleisti mokytojus: CTU ar CPS. Iškilo klausimas, kas tokiu atveju yra svarbiausia – mokytojo darbo kokybė klasėje ar jo vyresniškumas (seniority), t. y. jo išdirbti metai mokykloje. Mokyklų vadovybė stengiasi pakelti mokytojų darbo kokybę ir ieško naujų kelių, kaip tai pasiekti, pvz., prailginant mokslo dieną, įvedant teisę parinkti geresnius mokytojus. Čia ir iškilo pats didžiausias nesutarimas – tarp vadovybės ir mokytojų. Kaip nutarti, kuris mokytojas yra geresnis? Ar tas, kurio mokiniai pasirodo geriau laikydami įvairius dažnai rengiamus egzaminus, ar tas, kuris, kad ir neveiksmingas, yra ilgiau išdirbęs mokykloje?

Atrodo, kad nesutarimai tarp CPS ir CTU jau baigiami išspręsti, ir netrukus bus pasirašyta nauja sutartis. Nors jau paaiškėjo, kad patys geriausi, savo darbo kokybe nusipelnę mokytojai iš kitų juos išskiriančio algos pakėlimo nesulauks, kitos detalės dar nėra paskelbtos. Belieka tikėtis, kad ši sutartis neleis vaikus mokyti tiems antrarūšiems mokytojams, kurie, įsitvirtinę savo unijos ginamose pozicijose, metai po metų išleidžia gyvenimui, tolimesnėms studijoms universitetuose ar ir darbui neparuoštus mokinius. Ar naujoje sutartyje rasime teisingą ir tinkamą mokytojo dėstymo įvertinimo būdą? Ar jis leis atsikratyti nevykusiais mokytojais, nepaisant, kiek jie metų dykinėjo savo darbe?

Kol mokyklas valdys galinga unija, nekreipianti dėmesio į kritišką Čikagos finansinę padėtį, streikai staiga nesustos. Kas laimės? Ar savo vaikams geresnio išsimokslinimo reikalaujantieji tėvai? Ar tėvai, kurie nekantriai spaudžia Čikagos merą pasiduoti ir taip baigti tokį nepatogų vaikų mokslo ir jų pačių trukdymą.