Amžiaus vagystė, ryšiai su KGB ir neveiksminga kova už demokratiją

GINTARAS VISOCKAS

Viešojoje erdvėje kartas nuo karto pasirodo patarimų, kaip rinkėjai galėtų susigaudyti, už kurią partiją jiems protingiausia balsuoti šių metų rudens rinkimuose. Įvairiausio plauko pranašai sudaro net specialius klausimynus. Esą protingais klausimais vadovaujantis įmanoma atskirti, kokia partija sąžiningiausiai gina plačiosios visuomenės interesus.

Gal ir prasmingi tokio pobūdžio testai. Bet politiniai žaidimai klausiant-atsakant turi silpnąją pusę: žodžiai skiriasi nuo darbų, o darbai – nuo prisiimtų įsipareigojimų. Ne tik Lietuvoje. Tik pats kandidatas į parlamentą žino, ar jis rimtai nusiteikęs įgyvendinti į kairę ir dešinę dalijamus gražius pažadus, juk kandidatų nepasodinsi į melo poligrafo kėdę ir neišsiaiškinsi, kiek jų žodžiuose – nuoširdumo. Be to, siekiantys perrinkimo politikai dažnai sugalvoja netikėčiausių pasiteisinimų, kodėl per pastaruosius ketverius metus nuveikė žymiai mažiau, nei žadėjo. Ir pasiteisinimai ne visuomet – laužti iš piršto. Gyvenime pasitaiko visko. Kartais išties itin nepalankiai susiklosto aplinkybės, trukdančios atlikti numatytus darbus.

Ir vis dėlto esama klausimų, kuriais remiantis įmanoma atskirti pelus nuo grūdų, pavyzdžiui, paskelbus klausimą, ar šiandieninė Lietuva – teisinė valstybė? Jei partija dabartinę Lietuvą laiko demokratiška, teisine, civilizuota valstybe, už tokį politinį darinį patarčiau nebalsuoti. Kad Lietuvoje teisiamųjų suole jau galima atsidurti ir už viešai ištartą aštresnį žodį ar galvoje susigulėjusias kritiškas mintis, žinome. Kad Lietuvoje kriminaliniu nusikaltėliu pilietis gali būti paverstas net ir tais atvejais, kai kaltinančioji pusė neturi jokių kaltę patvirtinančių įrodymų taip pat patyrėme. Bet represinis Lietuvos aparatas nesiliauja stebinęs savo išradingumu. Lietuviškoji Temidė parodė dar vieną sveiku protu nesuvokiamą akibrokštą. Pasirodo, teisiamųjų suole Lietuvoje įmanoma atsidurti net ir už 15 centų vertės maišelį, tyčia ar per klaidą išsineštą iš prekybos centro.

Dabar jau nebesvarbu, ar tie du vyriškiai tikrai pavogė maišelius maisto prekėms susidėti. Svarbus pats atvejis. Net jei keliolikos centų vertės maišeliai iš prekybos centro buvo sąmoningai išnešti nesumokėjus pinigų, akivaizdu, jog civilizuotoje, demokratinėje, teisinėje valstybėje tokie „ilgapirščiai” rimtų nemalonumų nesulauktų. Nebent pačių mažiausių. Lietuvoje – priešingai. Ironiškai tariant, lietuviškos teisingumas taip principingai ir griežtai laikosi įstatymų, kad net maišelio pagrobėją linkęs persekioti „visu įstatymo griežtumu”. Tokia padėtis – labai pavojinga. Lietuvos represinis aparatas mums bando įpiršti nuomonę esą žymiai prasmingiau vogti milijonus nei 15 centų vertės maišelius. Ir šią nuomonę mums piršte perša ištisus du dešimtmečius. Jau išaugo nauja karta, auklėjama pagal iškreipto lietuviškojo teisingumo principus.

Laimė, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tikros ar tariamos maišelio vagystės nutrauktas ir sulaukė bent jau teisingumo ministro ir vieno teisėjo viešų diskusijų.

* * *

Rinkimų išvakarėse paaiškėjo, jog Lietuvos Seimo nario mandato siekia ir keletas tokių, kurie sovietmečiu galimai turėjo ryšių su KGB. Be abejo, kai kas iš lietuvių čia pat puolė mosuoti kumščiais, girdi, bet kokio plauko kagėbistams – ne vieta šalies parlamente. Tokia nuomonė pagrįsta ir greičiausiai – teisinga.

Tačiau KGB tema – kur kas sudėtingesnė, nei įsitikinę kai kurie mūsų primityvieji patriotai, matantys vien juodas ir vien baltas spalvas. Taip jau atsitiko, kad du tokius kandidatus į Lietuvos Seimą pažįstu asmeniškai. Pažįstu ne vienerius metus. Esu užtektinai rimtai susipažinęs su jų veikla po Kovo 11-osios Akto paskelbimo. Omenyje turiu Vilniaus universiteto profesorių Vytautą Daujotį ir buvusį Lietuvos karininką Arūną Stašaitį.

Su prof. Daujočiu spaudoje paskelbiau ne vieną dešimtį pokalbių apie Lietuvos aukštojo mokslo reformas – klystkelius ir pasiekimus, o su Stašaičiu – apie mūsų ginkluotųjų pajėgų kūrimo silpnąsias bei stipriąsias puses. Mano supratimu, konkreti abiejų veikla Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – teigiamas ir sveikintinas dalykas.

Žinoma, slaptosios tarnybos – tai toks užsiėmimas, kur niekas dėl nieko niekad negali būti absoliučiai tikras. Čia visuomet galimos įvairiausios paklaidos. Tačiau Lietuva vis dažniau turėtų domėtis tuo, kaip pilietis elgiasi pastaruosius du dešimtmečius, o ne tuo, kuo jis buvo gūdžiais sovietiniais metais. Privalome nepamiršti taisyklės, jog tikrųjų agentų Kremlius neišduoda, neaukoja ir neparduoda. Tikrųjų Kremliaus bendradarbių pavardės taip lengvai į viešumą nepatenka.

Neskubėkime atstumti, smerkti, išjuokti dar ir dėl to, kad lietuvių tauta sparčiai nyksta. Todėl mums kiekvienas lietuvis – aukso vertės. Ypač derėtų vertinti gyvenimo negandų vėtytus, mėtytus ir tuo pačiu turinčius išsilavinimo, žinių, patirties. Privalome tausoti tuos, kurie moka ne tik liežuviu malti, bet dar ir sugeba atlikti konkrečius darbus. Juk Lietuvoje daugėja ne tik pensininkų. Deja, gausėja gretos ir tokių, kurie tesugeba „Facebook” paspausti mygtuką „patinka” arba „nepatinka”, parašyti primityvų komentarą po straipsniu ar sukurpti jokio politinio svorio neturintį pareiškimą.

Labiausiai mums vertėtų saugotis triukšmadarių, kuriems visuomet viskas aišku bei paprasta. Tiek savų, lietuviškųjų, tiek užsieninių, iš svetur.

* * *

Prie jokios naudos neatnešusių triukšmadarių norėtųsi priskirti Švedijos pilietį iš viešųjų ryšių įmonės „Studio Total”, vadinamosios pliušinių meškiukų akcijos sumanytoją. Žurnale „IQ” jis vadinamas švedu, „pažeminusiu diktatorių”. Jo sumanytas neteisėtas skrydis iš Lietuvos link Minsko ir pliušinių meškiukų išmėtymas virš diktatoriaus valdomos šalies tikrai sukėlė daug triukšmo. Žurnale cituojami švedo žodžiai „siekėme atkreipti dėmesį į spaudos, žodžio laisvės suvaržymus”, „mes tik siekėme dar sumenkinti Aleksandr Lukašenka kuriamą stipraus vadovo įvaizdį pasišaipydami iš jo – juk galiausiai jis įniršo dėl pliušinių meškiukų”.

Na, Lukašenka išties įniršo. Bet ar demokratijos po išbarstytų kelių tūkstančių pliušinių meškiukų šioje šalyje padaugėjo? Galimas net toks klausimas: jei demokratijos nepadaugėjo nė per nago juodymą, tai gal bent jau diktatūros sumažėjo? Ne, paskutinieji baltarusiški rinkimai byloja, jog pliušiniai meškiukai nepadarė jokios įtakos. Ir negalėjo padaryti.

Į pliušinių meškiukų akciją pirmiausiai vertėtų pažvelgti kritiškai: gal tai beprasmis jėgų ir lėšų švaistymas? Gražu pažiūrėti, o nauda – sunkiai pačiupinėjama? Juk pats švedas prisipažino, esą „plano įgyvendinimas atsiėjo 100 tūkst. eurų”. Tad norėtųsi paklausti, gal tuos pinigus buvo galima racionaliau panaudoti? Pavyzdžiui, virš Minsko išmėtant ne kelis tūkstančius pliušinių meškiukų, „Rastrelnaja komanda” egzempliorių?

Oleg Alkajev keletą dešimtmečių dirbo Baltarusijos VRM struktūrose. Du dešimtmečius jis priklausė Baltarusijos VRM padaliniui, kuris sušaudydavo oficialiai mirties bausme nuteistus kalinius. 1999 m. šiam padaliniui vadovavęs Alkajev norom nenorom tapo liudininku, kaip Baltarusijos diktatorius rengė politinių oponentų sunaikinimo akcijas. Alkajev suprato, jog ši nuodėmė bus suversta jam, ir puolė ieškoti politinio prieglobsčio Vokietijoje. Ten ir parašė Lukašenka nusikaltimus atskleidžiantį veikalą.

Knygoje „Rastrelnaja komanda” – užtektinai sensacingos, Lukašenka itin nepalankios informacijos. Gal visiems būtų buvę geriau, jei už šimtą tūkstančių eurų švedai būtų išleidę pakartotinį šios knygos leidimą rusų ir anglų kalbomis bei surengę slaptą jos įvežimą į Baltarusijos teritoriją? Gal už 100,000 eurų buvo galima sustiprinti baltarusiškus opozicinius leidinius, kurie nūnai egzistuoja? O kokią informaciją byloja pliušiniai meškiukai?

Akivaizdu, jog tuos pinigus buvo galima panaudoti racionaliau, išmintingiau. Bet „Studio Total” labiausiai rūpėjo ne tiek niūri padėtis Baltarusijoje, kiek jos pačių įvaizdis. Štai ir visa paslaptis. Juolab kad pastarųjų metų įvykiai byloja, jog demokratijos niekur nėra per daug. Net ir Lietuvoje, net ir Švedijoje. Jei Lietuva vadovautųsi demokratiškais principais, ji nepersekiotų pagyvenusio vyriškio dėl neva pavogto keliolikos centų vertės maišelio.

O Švedija nesmerktų savo pilietės Ingrid Karlkvist, išdrįsusios viešai Briuselyje pareikšti, jog švediška kultūra – ne mažesnė vertybė už Švedijoje gyvenančių emigrantų kultūras ir tradicijas. Tačiau tokios nuostatos besilaikančiai švedei, atrodo, tapo sunku gyventi tėvynėje, nes oficialusis Stokholmas, jos teigimu, tvirtina, esą ne emigrantai turi derintis prie švedų, o švedai – prie atvykėlių. Tegul viešųjų ryšių įmonės „Studio Total” vadovai patikslina, ar Karlkvist tikrai patiria nemalonumų dėl to, kad turi kritišką nuomonę apie atvykėlius ir labai palankią nuomonę apie švedišką kultūrą? Jei Švedijoje tokia nuomonė nebepageidaujama, tai gal atėjo metas pliušinius meškiukus pirmiausiai mėtyti ne ant Stokholmo, o ant Minsko stogų?

„Studio Total” vadovams būtų galima pateikti ir tokį pasiūlymą – pradėkite vaikščioti į Lietuvos teismų posėdžius. Čia neabejotinai rasite peno sensacingoms akcijoms. Oficialusis Vilnius jau seniai nusipelnė pliušinių meškiukų. Nors dar kartą tvirtinu: išsamūs, analitiniai reportažai apie sunkiai besuvokiamus teisinius sprendimus būtų žymiai prasmingesnė veikla. Tik paskaičiuokime, kiek žurnalistinių tyrimų baltarusiška, lietuviška ir švediška tematika buvo galima parengti už pliušinių meškiukų akcijai skirtus 100,000 eurų?!