Amžiaus vagystė, ryšiai su KGB ir neveiksminga kova už demokratiją
GINTARAS VISOCKAS
Viešojoje erdvėje kartas nuo karto pasirodo patarimų, kaip
rinkėjai galėtų susigaudyti, už kurią partiją jiems protingiausia
balsuoti šių metų rudens rinkimuose. Įvairiausio plauko
pranašai sudaro net specialius klausimynus. Esą protingais
klausimais vadovaujantis įmanoma atskirti, kokia partija
sąžiningiausiai gina plačiosios visuomenės interesus.
Gal ir prasmingi tokio pobūdžio testai. Bet politiniai žaidimai
klausiant-atsakant turi silpnąją pusę: žodžiai skiriasi nuo darbų, o
darbai – nuo prisiimtų įsipareigojimų. Ne tik Lietuvoje. Tik pats
kandidatas į parlamentą žino, ar jis rimtai nusiteikęs įgyvendinti į
kairę ir dešinę dalijamus gražius pažadus, juk kandidatų
nepasodinsi į melo poligrafo kėdę ir neišsiaiškinsi, kiek
jų žodžiuose – nuoširdumo. Be to, siekiantys perrinkimo
politikai dažnai sugalvoja netikėčiausių pasiteisinimų, kodėl per
pastaruosius ketverius metus nuveikė žymiai mažiau, nei žadėjo. Ir
pasiteisinimai ne visuomet – laužti iš piršto.
Gyvenime pasitaiko visko. Kartais išties itin nepalankiai
susiklosto aplinkybės, trukdančios atlikti numatytus darbus.
Ir vis dėlto esama klausimų, kuriais remiantis įmanoma atskirti pelus
nuo grūdų, pavyzdžiui, paskelbus klausimą, ar šiandieninė
Lietuva – teisinė valstybė? Jei partija dabartinę Lietuvą laiko
demokratiška, teisine, civilizuota valstybe, už tokį politinį
darinį patarčiau nebalsuoti. Kad Lietuvoje teisiamųjų suole jau galima
atsidurti ir už viešai ištartą aštresnį žodį ar
galvoje susigulėjusias kritiškas mintis, žinome. Kad Lietuvoje
kriminaliniu nusikaltėliu pilietis gali būti paverstas net ir tais
atvejais, kai kaltinančioji pusė neturi jokių kaltę patvirtinančių
įrodymų taip pat patyrėme. Bet represinis Lietuvos aparatas nesiliauja
stebinęs savo išradingumu. Lietuviškoji Temidė parodė dar
vieną sveiku protu nesuvokiamą akibrokštą. Pasirodo, teisiamųjų
suole Lietuvoje įmanoma atsidurti net ir už 15 centų vertės
maišelį, tyčia ar per klaidą išsineštą iš
prekybos centro.
Dabar jau nebesvarbu, ar tie du vyriškiai tikrai pavogė
maišelius maisto prekėms susidėti. Svarbus pats atvejis. Net jei
keliolikos centų vertės maišeliai iš prekybos centro buvo
sąmoningai išnešti nesumokėjus pinigų, akivaizdu, jog
civilizuotoje, demokratinėje, teisinėje valstybėje tokie
„ilgapirščiai” rimtų nemalonumų nesulauktų. Nebent
pačių mažiausių. Lietuvoje – priešingai. Ironiškai
tariant, lietuviškos teisingumas taip principingai ir griežtai
laikosi įstatymų, kad net maišelio pagrobėją linkęs persekioti
„visu įstatymo griežtumu”. Tokia padėtis – labai
pavojinga. Lietuvos represinis aparatas mums bando įpiršti
nuomonę esą žymiai prasmingiau vogti milijonus nei 15 centų vertės
maišelius. Ir šią nuomonę mums piršte perša
ištisus du dešimtmečius. Jau išaugo nauja karta,
auklėjama pagal iškreipto lietuviškojo teisingumo
principus.
Laimė, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tikros ar tariamos
maišelio vagystės nutrauktas ir sulaukė bent jau teisingumo
ministro ir vieno teisėjo viešų diskusijų.
* * *
Rinkimų išvakarėse paaiškėjo, jog Lietuvos Seimo nario
mandato siekia ir keletas tokių, kurie sovietmečiu galimai turėjo
ryšių su KGB. Be abejo, kai kas iš lietuvių čia pat puolė
mosuoti kumščiais, girdi, bet kokio plauko kagėbistams –
ne vieta šalies parlamente. Tokia nuomonė pagrįsta ir
greičiausiai – teisinga.
Tačiau KGB tema – kur kas sudėtingesnė, nei įsitikinę kai kurie
mūsų primityvieji patriotai, matantys vien juodas ir vien baltas
spalvas. Taip jau atsitiko, kad du tokius kandidatus į Lietuvos Seimą
pažįstu asmeniškai. Pažįstu ne vienerius metus. Esu užtektinai
rimtai susipažinęs su jų veikla po Kovo 11-osios Akto paskelbimo.
Omenyje turiu Vilniaus universiteto profesorių Vytautą Daujotį ir
buvusį Lietuvos karininką Arūną Stašaitį.
Su prof. Daujočiu spaudoje paskelbiau ne vieną dešimtį pokalbių
apie Lietuvos aukštojo mokslo reformas – klystkelius ir
pasiekimus, o su Stašaičiu – apie mūsų ginkluotųjų pajėgų
kūrimo silpnąsias bei stipriąsias puses. Mano supratimu, konkreti
abiejų veikla Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – teigiamas ir
sveikintinas dalykas.
Žinoma, slaptosios tarnybos – tai toks užsiėmimas, kur niekas dėl
nieko niekad negali būti absoliučiai tikras. Čia visuomet galimos
įvairiausios paklaidos. Tačiau Lietuva vis dažniau turėtų domėtis tuo,
kaip pilietis elgiasi pastaruosius du dešimtmečius, o ne tuo,
kuo jis buvo gūdžiais sovietiniais metais. Privalome nepamiršti
taisyklės, jog tikrųjų agentų Kremlius neišduoda, neaukoja ir
neparduoda. Tikrųjų Kremliaus bendradarbių pavardės taip lengvai į
viešumą nepatenka.
Neskubėkime atstumti, smerkti, išjuokti dar ir dėl to, kad
lietuvių tauta sparčiai nyksta. Todėl mums kiekvienas lietuvis –
aukso vertės. Ypač derėtų vertinti gyvenimo negandų vėtytus, mėtytus ir
tuo pačiu turinčius išsilavinimo, žinių, patirties. Privalome
tausoti tuos, kurie moka ne tik liežuviu malti, bet dar ir sugeba
atlikti konkrečius darbus. Juk Lietuvoje daugėja ne tik pensininkų.
Deja, gausėja gretos ir tokių, kurie tesugeba „Facebook”
paspausti mygtuką „patinka” arba „nepatinka”,
parašyti primityvų komentarą po straipsniu ar sukurpti jokio
politinio svorio neturintį pareiškimą.
Labiausiai mums vertėtų saugotis triukšmadarių, kuriems visuomet
viskas aišku bei paprasta. Tiek savų, lietuviškųjų, tiek
užsieninių, iš svetur.
* * *
Prie jokios naudos neatnešusių triukšmadarių norėtųsi
priskirti Švedijos pilietį iš viešųjų ryšių
įmonės „Studio Total”, vadinamosios pliušinių
meškiukų akcijos sumanytoją. Žurnale „IQ” jis
vadinamas švedu, „pažeminusiu diktatorių”. Jo
sumanytas neteisėtas skrydis iš Lietuvos link Minsko ir
pliušinių meškiukų išmėtymas virš
diktatoriaus valdomos šalies tikrai sukėlė daug triukšmo.
Žurnale cituojami švedo žodžiai „siekėme atkreipti dėmesį
į spaudos, žodžio laisvės suvaržymus”, „mes tik siekėme dar
sumenkinti Aleksandr Lukašenka kuriamą stipraus vadovo įvaizdį
pasišaipydami iš jo – juk galiausiai jis
įniršo dėl pliušinių meškiukų”.
Na, Lukašenka išties įniršo. Bet ar demokratijos
po išbarstytų kelių tūkstančių pliušinių meškiukų
šioje šalyje padaugėjo? Galimas net toks klausimas: jei
demokratijos nepadaugėjo nė per nago juodymą, tai gal bent jau
diktatūros sumažėjo? Ne, paskutinieji baltarusiški rinkimai
byloja, jog pliušiniai meškiukai nepadarė jokios įtakos.
Ir negalėjo padaryti.
Į pliušinių meškiukų akciją pirmiausiai vertėtų pažvelgti
kritiškai: gal tai beprasmis jėgų ir lėšų
švaistymas? Gražu pažiūrėti, o nauda – sunkiai
pačiupinėjama? Juk pats švedas prisipažino, esą „plano
įgyvendinimas atsiėjo 100 tūkst. eurų”. Tad norėtųsi paklausti,
gal tuos pinigus buvo galima racionaliau panaudoti? Pavyzdžiui,
virš Minsko išmėtant ne kelis tūkstančius
pliušinių meškiukų, „Rastrelnaja komanda”
egzempliorių?
Oleg Alkajev keletą dešimtmečių dirbo Baltarusijos VRM
struktūrose. Du dešimtmečius jis priklausė Baltarusijos VRM
padaliniui, kuris sušaudydavo oficialiai mirties bausme
nuteistus kalinius. 1999 m. šiam padaliniui vadovavęs Alkajev
norom nenorom tapo liudininku, kaip Baltarusijos diktatorius rengė
politinių oponentų sunaikinimo akcijas. Alkajev suprato, jog ši
nuodėmė bus suversta jam, ir puolė ieškoti politinio
prieglobsčio Vokietijoje. Ten ir parašė Lukašenka
nusikaltimus atskleidžiantį veikalą.
Knygoje „Rastrelnaja komanda” – užtektinai
sensacingos, Lukašenka itin nepalankios informacijos. Gal
visiems būtų buvę geriau, jei už šimtą tūkstančių eurų
švedai būtų išleidę pakartotinį šios knygos
leidimą rusų ir anglų kalbomis bei surengę slaptą jos įvežimą į
Baltarusijos teritoriją? Gal už 100,000 eurų buvo galima sustiprinti
baltarusiškus opozicinius leidinius, kurie nūnai egzistuoja? O
kokią informaciją byloja pliušiniai meškiukai?
Akivaizdu, jog tuos pinigus buvo galima panaudoti racionaliau,
išmintingiau. Bet „Studio Total” labiausiai rūpėjo
ne tiek niūri padėtis Baltarusijoje, kiek jos pačių įvaizdis.
Štai ir visa paslaptis. Juolab kad pastarųjų metų įvykiai
byloja, jog demokratijos niekur nėra per daug. Net ir Lietuvoje, net ir
Švedijoje. Jei Lietuva vadovautųsi demokratiškais
principais, ji nepersekiotų pagyvenusio vyriškio dėl neva
pavogto keliolikos centų vertės maišelio.
O Švedija nesmerktų savo pilietės Ingrid Karlkvist,
išdrįsusios viešai Briuselyje pareikšti, jog
švediška kultūra – ne mažesnė vertybė už
Švedijoje gyvenančių emigrantų kultūras ir tradicijas. Tačiau
tokios nuostatos besilaikančiai švedei, atrodo, tapo sunku
gyventi tėvynėje, nes oficialusis Stokholmas, jos teigimu, tvirtina,
esą ne emigrantai turi derintis prie švedų, o švedai
– prie atvykėlių. Tegul viešųjų ryšių įmonės
„Studio Total” vadovai patikslina, ar Karlkvist tikrai
patiria nemalonumų dėl to, kad turi kritišką nuomonę apie
atvykėlius ir labai palankią nuomonę apie švedišką
kultūrą? Jei Švedijoje tokia nuomonė nebepageidaujama, tai gal
atėjo metas pliušinius meškiukus pirmiausiai mėtyti ne
ant Stokholmo, o ant Minsko stogų?
„Studio Total” vadovams būtų galima pateikti ir tokį
pasiūlymą – pradėkite vaikščioti į Lietuvos teismų
posėdžius. Čia neabejotinai rasite peno sensacingoms akcijoms.
Oficialusis Vilnius jau seniai nusipelnė pliušinių
meškiukų. Nors dar kartą tvirtinu: išsamūs, analitiniai
reportažai apie sunkiai besuvokiamus teisinius sprendimus būtų žymiai
prasmingesnė veikla. Tik paskaičiuokime, kiek žurnalistinių tyrimų
baltarusiška, lietuviška ir švediška
tematika buvo galima parengti už pliušinių meškiukų
akcijai skirtus 100,000 eurų?!