Lenkai turistai Vilniuje
Jono Kuprio nuotr.
Apie brolius lenkus
VYTAUTAS V. LANDSBERGIS
I
Pirmąsyk „iš arti’’ pažinau lenkus netrukus po
sausio 13-osios įvykių. Nuo vasario pabaigos iki birželio teko
pagyventi Varšuvoje. Tomis įsimintinomis dienomis visi iki tol
galvoje tūnoję lenko-okupanto mitai išgaravo, sutikau ir pažinau
nuostabią tautą, ištiesusią pagalbos ranką ne tik man, bet ir
šimtams lietuvių pabėgėlių nuo sovietinės kariuomenės. Toji
parama jautėsi visur – greit gavau darbelį Varšuvos
universitete, Baltistikos katedroje, visada buvo atviros režisieriaus
K. Zanussi namų durys ir t. t. Kartais ateidavo kažkokie nepažįstami
žmonės, perduodavo linkėjimus tėvui, atnešdavo valgyti. Tad
teigiau ir teigsiu, kad lenkai yra labai graži bei broliška
tauta. Juoba, kad ir mano promočiutė Česlava buvo lenkė.
II
Nūnai matant, kas vyksta Vilnijos krašte, peršasi
palyginimas su šeima – nėra namų be dūmų. Šeimoje
juk irgi dažnokai – arba vyras nori būti viršesnis
(„mauč, boba, kaip mat gauni į snukį’’), arba žmona
nori vyrą laikyti po padu. Šiais laikais itin populiarus
greitasis problemos sprendimas – skyrybos; tik šiuo atveju
jis netinkamas – su lenkais neišsiskirsi. Teks
išmokti gyventi.
Juk ir šeimoje po neištikimybės (šiuo atveju
– po kokios nors Suvalkų sutarties sulaužymo) ilgam lieka
nuoskaudos ir nepasitikėjimas – kaip ji (ar jis, Juzefas) taip
galėjo? Juk mes buvome kitaip sutarę.
Nuoširdus išsikalbėjimas, stengiantis suprasti, o ne
kaltinti, galėtų būti psichologinis raktas. Juk sunku suprasti tą,
kurio nepažįsti, kuris nemoka tavo kalbos ir tu negali su juo
susikalbėti.
III
Galima nuoširdžiai piktintis, kad Lietuvos lenkai nenori mokytis
lietuvių kalbos ir mes nežinome, kokia kalba Lietuvoje su jais
susidraugauti. Galbūt tai elementarus pagarbos Lietuvos Valstybei
klausimas, bet jis nesprendžiamas bizūno pagalba. Tam yra saldainių
fabrikas „Rūta’’.
Ir jei kokie nors kitakalbiai kol kas dar Lietuvos Valstybės negerbia,
tai gal mes patys pirmiau pradėkime ją gerbti? Parodydami
nebesispjaudymo pavyzdį ir taip pagerbdami ne tik save, bet ir visus
kitus – kitaip kalbančius, mąstančius.
IV
Visi lietuviai į Vilniją! Toks turėtų būti šūkis. Dabartės
bičiuliaujasi tolimiausi pasaulio miestai, singapūrai su
balbieriškiais, o mes, čia šalimais gyvendami, vieni kitų
nepažįstame ir su kaimynais nesibičiuliaujame.
Įsivaizduokime – jei 2012 metai būtų paskelbti metais
„Veidu į Vilniją’’. Ir prasidėtų masiniai miestų,
miestelių susigiminiavimai – Šalčininkai su
Telšiais, Eišiškės su Pakruoju: bendros mugės,
bendri kultūriniai susibūrimai, šokiai dainos iki
išnaktų, vėliau gal net ir bendros įmonės. Svečiai apgyvendinami
namuose, vaikai susidraugauja.
Manytina, kad sparčiausiai padėtis keistųsi pradėjus nuo savęs:
besąlygiškai atleidžiant buvusias neištikimybes savo
antrajai pusei. Kaip jie elgiasi – jų reikalas. Net jei kartais
kaimynams savos neištikimybės šešėlio nuosėdas
norisi permesti kam kitam – tegu. Tegu jų prezidentas lietuvius
vadina ožkomis, nereikia reaguoti, tiesiog nekreipti dėmesio. Kaip ir
vaikas kartais orą viešoj vietoj pagadina, negi pulsi bartis ir
rėkti – atverk langą, išsivėdins...
V
Bet dar svarbiau atverti širdį. Lietuviai ir lenkai – lyg
ir dvi krikščioniškos tautos, o Vilniaus kraštas
išvis gailestingajai Jėzaus širdžiai paaukotas! Tad kodėl
neįsiklausoma į Jo žodžius: „Jums, kurie klausotės, aš
sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų
nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo
niekintojus. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite
jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas.
Bet jūs mylėkite savo priešus – tuomet jūsų lauks didelis
atlygis.’’
VI
Ir dar vienas dalykas: jei tik dvikalbės lentelės yra valstybinių
apdovanojimų atsisakymo (bei lietuviškos rankos laužimo)
priežastimi, tai gal išties Vilnijos krašte tebūna
pagaminamos keturkalbės lentelės – lietuvių, lenkų, gudų ir
jidiš kalbomis? Tegu būna pagerbti visi čia gyvenę.
VII
Lietuvos lenkų yra visokių. Matykime ir kitokius. Pvz., buvęs
parlamentaras Ryšard Maceikianiec kiek kitaip žiūri į Lietuvą
negu tūlasis Tomaševskis: „Į protestus, piketus,
demonstracijas niekas iš lenkų neis, kol Lietuvos lenkų rinkimų
akcijos politikieriai, kitaip tariant, Tomaševskis su
šeima ir posovietinėmis struktūromis, neduoda įsakymo. Vilniaus
krašto lenkai šių jėgų įtakojami, todėl klusniai vykdo jų
nurodymus.
O dėl lietuvių kalbos mokėjimo štai ką pasakysiu. Labai gerai,
kad parengtos naujosios Švietimo įstatymo pataisos. Tik blogai,
kad jos parengtos pavėluotai. Tačiau Lietuvos visuomenė vis dėlto
nemato ir nesuvokia pagrindinės blogybės. Tas Švietimo įstatymas
bus bejėgis ką nors keisti ‘iš esmės’ tol, kol
Vilniaus lenkai nebus mokomi pirmiausiai mylėti ir branginti Lietuvos
valstybę. Na, ir kas, kad padidės dėmesys lietuvių kalbai. Kaip ir iki
šiol, taip ir dabar Vilniaus lenkai mokomi tapti ne Lietuvos, o
Lenkijos patriotais.
O reikia, kad Lietuvos lenkai mokytųsi ne tik lietuvių kalbos, bet ir
būtų pratinami tapti Lietuvos piliečiais. Tačiau Švietimo ir
mokslo ministerija šios problemos kažkodėl nemato. Ji
perša gimtosios (lenkų) kalbos mokymą sieti pirmiausiai su
Lenkijos istorijos ir kultūros propagavimu. Tad tokiomis sąlygomis
lietuvių kalbos stiprinimas duos mažai naudos. (...)
O ko siekiama Tomaševskio rankomis, iš tikrųjų žino tie,
kurie nustato jo veiklos kryptis ir tikslus. Bet bendroji kryptis kaip
ant delno – silpninti Lietuvą per sumaištį ir konfliktą.
Tik du iškalbingi faktai – jis priėmė savo etatiniu
patarėjumi ilgametį KGB majorą, gaunantį pensiją iš Rusijos. Jį
taip pat remia ir jam patarinėja premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas
Česlovas Okinčicas.” (Visas pokalbis pasirodė tinklalapyje
Alkas.lt).