daig

Dr. Charles Borowsky:
„Išgirdę dainuojant, prisijunkite, juk blogi žmonės nemoka dainų’’

EUGENIJA MISEVIČIENĖ
LAURYNAS R. MISEVIČIUS
borow
Ankstyvą šių metų pavasarį Elizabeth mieste, NJ išdidžiai tebestūksančioje šimtametėje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje bešvenčiant Lietuvos nepriklausomybės metines, iš daugumos pažįstamų veidų išsiskyrė iki tol nematytas besišypsantis pusamžis vyriškis, kuris drąsiai kalbino mūsiškius kažin ar šioje bendruomenėje kada nors girdėtu Silezijos vokiečių akcentu. Netrukus paaiškėjo, kad tai iš toliau – Baltimore, MD – atvykęs garbingas svečias, žymus klasikinės muzikos pasaulio atstovas dr. Charles Borowsky, nutaręs Amerikos lietuviams padovanoti didelę meno šventę. Žodis po žodžio išsikalbėjome su reto talento žmogumi – po kelių minučių atrodė, kad gerb. Borowsky pažinojome mažiausiai kelis dešimtmečius. Jo turtingoje kultūrinėje veikloje dalyvauja kone visas pasaulis, o šiandien belieka džiaugtis, kad šis muzikos puoselėtojas atrado ir Lietuvą.

– Mūsų skaitytojai norėtų daugiau apie Jus sužinoti. Ką galėtumėte papasakoti apie save ir šeimą? Kur gimėte, kaip atsidūrėte Amerikoje, ką veikiate?

– Įdomu, praktiškai visi interviu, kuriuos esu davęs ligi šiol, prasidėdavo panašiu klausimu. Bet aš tai puikiai suprantu, juk negalime išsamiai nupasakoti medžio, neapibūdinę jo šaknų! Taigi trumpai. Gimiau Silezijoje – toje Vokietijos dalyje, kuri po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai. Vaikystėje išgyvenau skausmingą, deja, tam metui būdingą etninį valymą. Mano tėvas atsidūrė kalėjime, nes mes namuose kalbėjome vokiškai. Juk pokario laikais mūsų regione vokiečių kalba buvo uždrausta tiek oficialiuose, tiek privačiuose sluoksniuose.

Vis dėlto šis ir kiti išgyvenimai paveikė mano tolimesnį įsipareigojimą paskirti savo gyvenimą šeimos vertybių ir visuomenės gerovės kūrimui. Savo išsilavinimą ir profesionalią karjerą iki šiol taikau plataus užmojo planams įgyvendinti. Po to, kai pogrindyje pasirodė mano Vakarų jaunimo judėjimų tyrimo medžiaga, siejant tai su panašiomis Rytų Europos srovėmis, man liepė nešdintis iš gimtinės. Tada patraukiau į Vieną (Austrija), keliavau aplink Europą ir skaičiau paskaitas. Vėliau buvau pakviestas į Jungtinių Tautų konferenciją tema „Jaunimas ir ateitis’’. Tuo laiku ši tematika buvo labai aktuali – mane pastebėjo Yale University ir buvau pakviestas ten dėstyti. Yale dirbau 8 metus. Per tą laiką universiteto vadovas Kingman Brewster, Jr. paprašė manęs užmegzti santykius su Rytų Europa akademiniais bei kultūros mainų tikslais. Taip atsirado Yale University komitetas kultūros ryšiams su Rytų Europa, nors tuo metu mūsų pasaulis dar tebebuvo atskirtas „geležinės uždangos”. Užbėgant įvykiams už akių, jau dabar galima drąsiai pasakyti, kad mums pasisekė nutiesti kultūrinį tiltą tarp Amerikos ir Rytų Europos, o pagrindine jungties grandimi tapo kultūriniai mainai, kuriuose dalyvavo įžymūs mokslininkai, menininkai, Nobelio premijos laureatai, žinomi atlikėjai, įvairių sričių specialistai, rašytojai, dvasininkai. Maloniausia tai, kad vėliau tie kultūrinių mainų programos dalyviai patys aktyviai prisidėjo prie akademinio bendradarbiavimo, o kartu pasauliui skelbė apie naują laisvės ir demokratijos sąvoką. Tokia sėkmė padrąsino mane tęsti šį žmonių vienijimosi darbą, o labiausiai tai pavykdavo daryti meno srityje. Be akademinio darbo, kartu su Jungtinėmis Tautomis ir kitomis organizacijomis, dar rengiau tarptautines konferencijas, seminarus, kongresus tiek Jungtinėse Valstijose, tiek kitose šalyse.

– O kaip nutiko, kad visa Jūsų šeima (žmona ir trys vaikai) atsidavėte muzikai?

– Kaip jau minėjau, tarp to Yale University tarptautinio projekto dalyvių buvo daug įžymių mokslininkų ir menininkų. Mano būsima žmona profesorė Cecylia Barczyk, garsi violončelininkė, tapo viena iš jų. Taigi darbas, o kartu ir užsimezgęs asmeninis ryšys su Cecylia, draugystė su kitais žinomais atlikėjais įtvirtino mano įsitikinimą, kad muzika yra ne kas kita, kaip tiltas, jungiantis visų tautų žmones, ir pagrindinė erudicijos nešėja. Vėliau šią žinią perdaviau visiems trims mūsų vaikams. Dukros Elizabeth ir Frances-Grace bei sūnus Emmanuel jau dabar tapo puikiais atlikėjais ir išsilavinusiais jaunuoliais. Juos visus mokėme namuose, bet po to nė vienam tai nesutrukdė siekti aukštojo mokslo puikiai žinomuose universitetuose. Visi jie yra laimėję be galo daug konkursų, gavę įvairių apdovanojimų individualiai ir kartu, tapo žinomais atlikėjais tarptautiniu mastu, yra koncertavę bene 100 šalių. Esu laimingas, galėdamas dalytis savo pasiekimais ir padėtimi visuomenėje su daugeliu žmonių – su žmona Cecylia esame įkūrę „Tarptautinį muzikos institutą ir festivalį JAV’’ (angl. „International Music Institute and Festival USA’’ specialią vasaros programą talentingiems jauniems atlikėjams iš įvairių pasaulio valstybių. Visa mūsų šeima susijusi su šiuo unikaliu projektu, rengiamu kiekvienais metais.

– Žmonės kalba apie Jūsų neva vokišką, lenkišką, žydišką... netgi lietuvišką kilmę! O kokios tautybės save laikote, gal amerikiečiu? Ar, kaip teko girdėti vieną sparnuotą pasakymą, muzikos pasaulio žmonės turi atskirą tautybę – muzikanto?!

– Na, mane yra pavadinę ir žmogumi renesansu! Kaip jau žinote, nesu profesionalus muzikantas, bet tiesiog dievinu muziką ir daug metų su ja nesiskiriu. Į atmintį giliai įstrigo sena vokiečių liaudies patarlė: „Wo man singt, da laß' dich nieder, böse Menschen haben keine Lieder’’ (Išgirdę dainuojant, prisijunkite, juk blogi žmonės nemoka dainų). Šis posakis, manau, geriausiai nusako mano tautybės esmę. Kai 2008 metais mūsų šeimyna buvo pakviesta pagroti Beijing olimpiadoje, muzikinio pasirodymo tema buvo tokia: „Didi harmonija: vienas pasaulis, viena svajonė, viena šeima”. Juk iš tiesų mes visi esame viena didelė šeima.

– Ar tas Jūsų pasirodymas olimpiadoje ir buvo aukščiausia muzikinės karjeros kartelė? Galbūt yra dar kitų – svarbesnių kelionių

– Na, muzikinė karjera paprastai tęsiasi visą atlikėjo gyvenimą. Tąsyk, viešėdami Kinijoje, užlipome į Tai Shan kalną, o ten viršukalnėje išvydau užrašą: „Atmink, yra ir dar šventesnių ir aukštesnių kalnų pasaulyje...”. Tiesa, sugroti olimpinių žaidynių atidarymo šventėje mums buvo didelė garbė, mūsų šeima visuomet prisimins tą nepakartojamą koncertą ir kelionę. Ir vis dėlto kasdien stengiamės pasidalyti savo Dievo dovanotais gabumais su daugeliu kitų žmonių. Kaip sakiau, muzika yra galingas tiltas, na, o mes padedame tą užtaisą nukreipti teigiama linkme visai mūsų planetos žmonijai.

– O kaip atradote Baltijos šalis?

– Populiarios vaikiškos dainelės tekste yra žodžiai: „Visgi mažas tas mūsų pasaulis...”. Su Baltijos regiono šalimis buvau susipažinęs jau seniau – savo studijų metu per akademinius ryšius, kitus studentus ir draugus. Domėjausi jūsų šalių istorija, gėrėjausi jūsų tautomis ir ilgamete kultūra. 1987 metais teko organizuoti tarptautinį simpoziumą tema „Komunistinės eros pabaiga. O kas toliau?”, kuriame dalyvavo visų trijų Baltijos šalių atstovai, nors ir negalėję oficialiai atstovauti savo valstybėms dėl tuometinės politinės padėties. Taip susitikome su ambasadoriumi Stasiu Lozoraičiu, su kuriuo jau anksčiau buvome susidraugavę vieno mano studento dėka. O 1992 metais rengiant kitą konferenciją Bulgarijos tautos atgimimo tema, jau dalyvavo visų šių Baltijos valstybių oficialūs atstovai. Galų gale praeitą kovą mano šeimyna koncertavo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, skaitėme paskaitas... Pavasaris prie Baltijos jūros pasitaikė šaltas, snigo net kovo mėnesio pabaigoje, tačiau nuoširdus priėmimas ištirpdė visus ledus.

– Pakalbėkime apie berniukų ir jaunuolių choro iš Šiaulių projektą. Kaip sužinojote apie jį?

– Kartais pasiskaitau Britanijos spaudą, taigi teko susipažinti su neigiamai aprašytais lietuviais užsienyje, kas man buvo labai netikėta.

O 2008 metais vienos koncertinių kelionių po Europą metu lankiausi Maria Laach vienuolyne Vokietijoje, kur klausėmės nuostabaus berniukų ir jaunuolių choro pasirodymo. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo „Dagilėlis” iš Šiaulių miesto – Lietuvos. Tada apsilankiau jų repeticijoje, kur buvau sužavėtas choro muzikalumo ir nepriekaištingo elgesio, kultūros bei draugiškumo. Nutariau, kad būtų gražu tą teigiamą „Dagilėlio’’ įspūdį atvežti ir į Jungtines Valstijas. Palikau savo vizitinę kortelę vienam iš dainorėlių, paprašiau jo, kad perduotų choro vadovui. Sugrįžęs į namus elektroninio pašto dėžutėje radau maestro Remigijaus Adomaičio laiškelį, bylojantį apie norą bendradarbiauti. Taip ir pradėjome! Per pastaruosius trejus metus mūsų agentūros „Intermuse’’ darbuotojai padėjo suplanuoti „Dagilėlio’’ kelionę po Ameriką, kuri pagaliau įvyks šį rudenį. Esu įsitikinęs, jog šis choras iš Lietuvos taps geriausiais savo krašto ambasadoriais ir nuveiks itin svarbų darbą toliau plėtojant kultūrinius ryšius tarp Lietuvos ir JAV. Tikiuosi ir didelės pagalbos iš Amerikos Lietuvių Bendruomenės, kuri jau prisideda prie mūsų darbo organizuojant šią koncertinę lietuvaičių kelionę Rytų pakrantėje.

– Kas labiausiai prisideda prie „Dagilėlio’’ kelionės JAV Rytų pakrantėje organizavimo?

– Chorą oficialiai iškvietė ir šiauliečių koncertais Amerikoje rūpinasi gerai žinoma muzikos agentūra „Intermuse Performing Artists Bureau’’, kuriai vadovaujame mes su dr. Barry Goldstein. Reikia pažymėti, kad už šį organizacinį darbą neimame jokio mokesčio – tebūnie tai mūsų auka Amerikos ir Lietuvos visuomenei, indėlis, remiant JAV ir Lietuvos santykius. Yra numatyta apie 20 „Dagilėlio’’ pasirodymų, susitikimai su visuomene ir bendruomenių grupėmis, svečiai taip pat lankysis įžymiausiose Rytų pakrantės vietovėse, gyvens amerikiečių šeimose, pasirūpinsime choristų susisiekimu tarp miestų ir valstijų.

Daug universitetų, bažnyčių, visuomeninių organizacijų ir pavienių savanorių nemažai prisidėjo prie „Dagilėlio’’ koncertinės kelionės organizavimo. Turiu išskirti Lauryno Misevičiaus iš JAV LB ElizabethNJ apylinkės vaidmenį šiame projekte – šio jauno žmogaus pasišventimas savo gimtinės ir tautos puoselėjimui yra stulbinantis. Privalau padėkoti ir savo žmonai Cecyliai, kuri, nepaisydama savo tiesioginio įsipareigojimo Towson University, labai daug laiko skiria ir „Dagilėlio’’ koncertų planavimui, taip pat prof. Andrew Rosenfeld iš Mount Saint Mary’s University, „The International Friends of Music’’ bei „The American Virtuosi’’ kolektyvams ir daugeliui vietinių šeimų, kurios choristus iš Lietuvos priims savo svetinguose namuose.

Tačiau kartu, kaip bebūtų gaila, turiu su liūdesiu pranešti, kad nei aš pats, nei kiti šios „Dagilėlio’’ kelionės rengėjai nesulaukėme nė menkiausios paramos iš Lietuvos ambasados Washington, DC bei LR generalinio konsulato New York. Mano bendradarbiai bei aš pats jau keletą sykių bandėme kalbėtis su diplomatais telefonu, net buvome susitikę tiek su Lietuvos kultūros atašė, tiek su ambasadoriumi JAV ir Meksikoje gerb. Žygimantu Pavilioniu. Jie mums teigė, jog negali pasiūlyti „Dagilėlio’’ koncertinei kelionei po Ameriką jokios kitos paramos, išskyrus informacinius ambasados pranešimus. Negana to, mums buvo oficialiai pranešta, kad jeigu norime lietuvių choro priėmimo ambasadoje, su savimi turėsime atsinešti maisto ir gėrimų! Vėliau LR ambasados kultūros atašė Leonas Garbačiauskas man pranešė, kad ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija atsisakė šiam projektui skirti paramą. Vis dar tikiuosi, kad Jūsų šalies diplomatinis korpusas supras, jog „Dagilėlio’’ choro apsilankymas JAV sukurs Lietuvai didžiulį teigiamą įvaizdį ir atsvers ankstesnius nepalankius straipsnius apie lietuvių tautą Vakarų spaudoje. Viliamės, kad oficialioji Lietuva apsigalvos ir sutiks paremti „Dagilėlio’’ koncertinę kelionę, išnaudojant puikią galimybę kuriant teigiamą jūsų tautos viziją Amerikos žmonių akyse.

Lauksime ir jūsų skaitytojų aukų, apie kurias bus oficialiai pranešama spalvotame choro koncertinės kelionės leidinyje. Norintys prisidėti prie šio puikaus kultūrinių mainų projekto prašomi susisiekti su „Intermuse” agentūra tel. 410-426-6062 arba el. paštu: intermuse@intermusearts.org. Verslininkus kviečia-me „Dagilėlio’’ kelionės leidinyje įsidėti savo reklamą ar sveikinimą.

– O kur koncertuos „Dagilėlio’’ choras ir kada?

– „Dagilėlis’’ iš Šiaulių atvyks į Jungtines Valstijas š. m. spalio 20-ąją ir čia viešės iki lapkričio 6-osios. Choro koncertai bus rengiami Maryland valstijoje (Baltimore, Towson, Annapolis, Westminster, Emmitsburg miestuose), Washington DC, Pennsylvania (Gettysburg, Philadelphia, Doylestown/American Czestochowa), New Jersey (Elizabeth) ir New York (Brooklyn-Williamsburg). Išsamesnė informacija skelbiama mūsų agentūros tinklalapyje: http:// www.intermusearts.org.

– Ar galime iš Jūsų tikėtis panašių kultūrinių projektų kaip „Dagilėlio’’ choro iš Šiaulių viešnagė JAV, su Lietuva ir ateityje?

– Lankydamasis Lietuvoje susitikau su keliais aukštas pareigas užimančiais valstybės tarnautojais, žinomais menininkais bei mokslininkais, taip pat bendruomenių atstovais. Turėjau oficialius pokalbius su JAV ambasadore Lietuvos Respublikoje, Lietuvos žydų bendruomenės vadovu, kardinolu, įžymių orkestrų vadovais, spaudos žmonėmis. Visi buvo sužavėti mūsų sumanymo nutiesiant kultūrinius tiltus tarp Lietuvos ir JAV, išsakė savo nuomonę, kaip galėtų prisidėti prie panašių projektų ateityje. Jau yra rimtų planų, bet šiandien svarbiausia kuo geriau surengti „Dagilėlio’’ kelionę už Atlanto. Choras iš Šiaulių tikrai paliks visiems klausytojams neišdildomą įspūdį, o gera muzika vaidina svarbų vaidmenį dabartinėje globalizacijos epochoje, ji iš tiesų suvienija visų tautų žmones!

– Ačiū už pokalbį, kuo geriausios Jums kloties, o „Dagilėliui’’ – sėkmės Jungtinėse Valstijose!


daig
Berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis’’ su meno vadovu Remigijumi Adomaičiu. Nuotr. iš www.dagilelis.lt

daigonisland