M. Montessori pasekėja pažymėjo savo garbų jubiliejų
LAIMA APANAVIČIENĖ
Daugelis mūsų yra girdėję apie Montessori auklėjimo metodą, kai kurie dar pamena 2008 metais Lietuvių
dailės muziejuje, Pasaulio lietuvių centre vykusį Amerikos lietuvių
Montessori draugijos 50-mečio minėjimą ir knygos ,,Amerikos lietuvių
Montessori draugija 1958–2008” sutiktuvės. Tada tarp
dabartinių ir buvusių ilgamečių auklėtojų matėme ir Stasę Vilimaitę-Vaišvilienę. Neseniai ši Mokytoja pažymėjo savo garbingo amžiaus sukaktį.
Gimusi ir užaugusi Mažeikiuose dar jaunystėje žinojo – nori būti
mokytoja. Tad 1939 m. įstojo į Šiaulių mokytojų seminariją. Nuo
tada prasidėjo ilgas Stasės pedagoginis kelias. Kur tik gyvenimo vėjai
jos nenupūtė (gyventa Vokietijoje, Anglijoje, Kanadoje, nuo 1957ųjų
– JAV), visur ji dirbo mokytoja. Kas besuskaičiuos, kiek mokinių
ji išmokė gyvenimo tiesos, gėrio, meilės savam kraštui.
,,Dar gyvendama Kanadoje žurnale ‘Laiškai
lietuviams’ su įdomumu skaitydavau Domicėlės Petrutytės
straipsnius apie Montessori auklėjimo metodą. 1958 m. persikėlus į
Čikagą, įsijungiau į šią veiklą”, – savo
dienoraštyje rašo S. Vaišvilienė. 1962-aisiais
Greenwitch, CT, ji pradeda studijuoti Montessori metodą ir nuo tada
visas jos gyvenimas susietas su šio auklėjimo pasekėjais, su
vaikų ugdymu šiuo metodu. Vyresnieji čikagiečiai gerai žino
buvusius lietuviškus ,,Kriaučiūnų Vaikų namelius”, įkurtus
1963-aisiais. Net 32 metus šioje mokyklėlėje vaikai buvo
auklėjami italės Marijos Montessori sukurtu metodu. Trejus metus S.
Vaišvilienė dirbo ,,Vaikų nameliuose”, kol, pastebėjus jos
organizacinius sugebėjimus, buvo pakviesta dirbti į JAV LB
Švietimo tarybą. Tačiau pedagoginis darbas traukė labiau nei
administracinis. Norėdama įsigyti daugiau žinių, Stasė pradėjo studijas
Roosevelt University, o 1967 m., padedant amerikiečiams tėveliams,
įsteigė Beverly Montessori mokyklą, kuriai atidavė 20 savo gyvenimo
metų.
Po 25 metų – 1969-aisiais – nuvažiavusi į Lietuvą, ji po
ilgų nesimatymo ir ilgesio metų apkabina savo mamą, brolius, kitus
gimines. Turbūt tada ir pati Stasė negalvojo, kad greitai jos kelionės
į Lietuvą bus dažnesnės, kad ateis laikas, kai ji ne tik važiuos į
laisvą tėvynę, bet ir padės atgaivinti Lietuvoje prieš sovietų
okupaciją buvusį Montessori mokymą. Kaip Lietuvos valstybingumas, taip
ir Montessori švietimo sistema brendo daug anksčiau. Dar 1987
metais lietuvės montesorininkės iš JAV – D. Petrutytė ir
S. Vaišvilienė – atvyksta į Lietuvą, o jau 1988 metais S.
Vaišvilienės pakviesta į Čikagą susipažinti su Beverly M.
Montessori mokyklos, ,,Žiburėlio” mokyklėlės, Lemont ir ,,Vaikų
namelių” darbu atvyksta B. Musneckienė iš Lietuvos.
,,1992 m. pagaliau skrendu į laisvą Lietuvą, be Maskvos. Susidomėjimas
Montessori metodu Lietuvoje išaugo. Daugiausia D. Petrutytės
iškviestoms mokytojoms iš Lietuvos suruošėme
trumpus kursus Beverly pas Cijūnelienę”, – rašo savo
dienoraštyje S. Vaišvilienė. Prasidėjo naujo gyvenimo
atkarpa – susitikimai Lietuvoje su švietimo darbuotojais,
seminarai Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, kursai mokytojams.
Daug metų dirbusi Montessori auklėtojų kursuose administratore,
dėstytoja, studentų vertintoja, Stasė turėjo ką pasakyti Lietuvos
pedagogams. 1993 m. birželio 7–18 dienomis S.Vaišvilienė
vedė ir rėmė Šiaulių pedagoginio instituto (dabartinis
Šiaulių universitetas) ir Šiaulių logopedinių vaikų
globos namų organizuotus kursus.
1989 m. atidarytos pirmosios Lietuvoje M. Montessori metodu dirbančios
grupės 3–6 metų vaikams Kauno ,,Drobės” darželyje (vedėja
D. Tilindienė) ir Vilniaus 103-iajame lopšelyje-darželyje
,,Pasaka” (auklėtoja R. Palevičiūtė). 1990–1991 m.
pedagogės iš Lietuvos V. Gasparkaitė ir D. Tilindienė studijavo
Čikagoje. Susidomėjimas šiuo metodu vis augo. 1994 m. birželio
27 – liepos 15 dienomis Vilniuje, M. Montessori metodo centre
įvyko I Montessori kursų sesija, kurioje dalyvavo net 60 klausytojų.
Paskaitas sesijoje skaitė N. Cijūnelienė, M. Kucinienė, M. Meacham, K.
Schaefer, D. Petrutytė, S. Vaišvilienė iš JAV ir O.
Gasparkienė iš Kauno.
1995 m. birželio 8–16 dienomis vyksta II sesijos kursai M.
Montessori metodo centre Vilniuje. Paskaitininkės – S.
Vaišvilienė ir O. Gasparkienė. 1995 m. VDU Socialinių mokslų
fakulteto Taikomosios pedagogikos magistrantė Laima Sajienė apgynė
magistro laipsnį tema ,,M. Montessori pedagoginės sistemos
analizė”.
Matydama gražias Lietuvos pedagogų pastangas, S. Vaišvilienė
kreipėsi į Lietuvių Fondą su prašymu paremti Lietuvos
montesorininkus. Fondas paskyrė 2,000 dol.
M. Montessori idėjų plitimas Lietuvoje 1990–2000 metais,
paskatino tobulinti ikimokyklinį ir pradinį ugdymą Lietuvos
švietimo įstaigose. Atsirado nemažai programų, projektų,
nukreiptų į vaiką, išleista daug pedagoginės ir psichologinės
literatūros. Vargu, ar būtų tokie žymūs Lietuvos pedagogų pasiekimai
šioje srityje, jei ne išeivijos lietuvės, tarp kurių
didelę vagą montesoriškuose arimuose išarė ir S.
Vaišvilienė.
Šalia montesoriškų darbų, jubiliatė redagavo žurnalą
,,Mūsų vaikas”, skaitydavo paskaitas mokytojams Dainavos studijų
savaitėse, dalyvavo kitoje JAV Lietuvių Bendruomenės veikloje.
Dar viena jos aistra – kelionės. ,,Atlikusi ilgą kelionę
iš Sibiro į Mažeikius mamos pilve (tėvai grįžo liepos mėnesį, o
aš gimiau rugpjūčio 18 d.) pamėgau keliones”, – apie
savo pomėgį keliauti dienoraštyje rašo sukaktuvininkė.
Kelionės prasidėjo dar besimokant gimnazijoje ir tęsėsi gyvenant JAV.
Kartu su vyru Vladu apkeliauta Kanada, skersai išilgai
išvažinėta Amerika, aplankyta ne viena Europos šalis,
Australija, Naujoji Zelandija. O kiek kartų pabūvota Lietuvoje! Storas
nuotraukų albumas, užpildytas kelionių nuotraukomis, primena tas
keliones.
Nueitas ilgas ir nelengvas gyvenimo kelias. Tačiau ir sulaukusi garbaus
amžiaus S. Vaišvilienei ilsėtis nėra kada – reikia
rašyti atsiminimus, skaityti, pasidomėti, kas naujo
montesoriškoje veikloje. Tad sveikindami sukaktuvininkę gražios
sukakties proga, linkime jai sveikatos ir dar daug darbingų valandų.