M. Montessori pasekėja pažymėjo savo garbų jubiliejų


LAIMA APANAVIČIENĖ

vaisDaugelis mūsų yra girdėję apie Montessori auklėjimo metodą, kai kurie dar pamena 2008 metais Lietuvių dailės muziejuje, Pasaulio lietuvių centre vykusį Amerikos lietuvių Montessori draugijos 50-mečio minėjimą ir knygos ,,Amerikos lietuvių Montessori draugija 1958–2008” sutiktuvės. Tada tarp dabartinių ir buvusių ilgamečių auklėtojų matėme ir Stasę Vilimaitę-Vaišvilienę. Neseniai ši Mokytoja pažymėjo savo garbingo amžiaus sukaktį.

Gimusi ir užaugusi Mažeikiuose dar jaunystėje žinojo – nori būti mokytoja. Tad 1939 m. įstojo į Šiaulių mokytojų seminariją. Nuo tada prasidėjo ilgas Stasės pedagoginis kelias. Kur tik gyvenimo vėjai jos nenupūtė (gyventa Vokietijoje, Anglijoje, Kanadoje, nuo 1957ųjų – JAV), visur ji dirbo mokytoja. Kas besuskaičiuos, kiek mokinių ji išmokė gyvenimo tiesos, gėrio, meilės savam kraštui.

,,Dar gyvendama Kanadoje žurnale ‘Laiškai lietuviams’ su įdomumu skaitydavau Domicėlės Petrutytės straipsnius apie Montessori auklėjimo metodą. 1958 m. persikėlus į Čikagą, įsijungiau į šią veiklą”, – savo dienoraštyje rašo S. Vaišvilienė. 1962-aisiais Greenwitch, CT, ji pradeda studijuoti Montessori metodą ir nuo tada visas jos gyvenimas susietas su šio auklėjimo pasekėjais, su vaikų ugdymu šiuo metodu. Vyresnieji čikagiečiai gerai žino buvusius lietuviškus ,,Kriaučiūnų Vaikų namelius”, įkurtus 1963-aisiais. Net 32 metus šioje mokyklėlėje vaikai buvo auklėjami italės Marijos Montessori sukurtu metodu. Trejus metus S. Vaišvilienė dirbo ,,Vaikų nameliuose”, kol, pastebėjus jos organizacinius sugebėjimus, buvo pakviesta dirbti į JAV LB Švietimo tarybą. Tačiau pedagoginis darbas traukė labiau nei administracinis. Norėdama įsigyti daugiau žinių, Stasė pradėjo studijas Roosevelt University, o 1967 m., padedant amerikiečiams tėveliams, įsteigė Beverly Montessori mokyklą, kuriai atidavė 20 savo gyvenimo metų.

Po 25 metų – 1969-aisiais – nuvažiavusi į Lietuvą, ji po ilgų nesimatymo ir ilgesio metų apkabina savo mamą, brolius, kitus gimines. Turbūt tada ir pati Stasė negalvojo, kad greitai jos kelionės į Lietuvą bus dažnesnės, kad ateis laikas, kai ji ne tik važiuos į laisvą tėvynę, bet ir padės atgaivinti Lietuvoje prieš sovietų okupaciją buvusį Montessori mokymą. Kaip Lietuvos valstybingumas, taip ir Montessori švietimo sistema brendo daug anksčiau. Dar 1987 metais lietuvės montesorininkės iš JAV – D. Petrutytė ir S. Vaišvilienė – atvyksta į Lietuvą, o jau 1988 metais S. Vaišvilienės pakviesta į Čikagą susipažinti su Beverly M. Montessori mokyklos, ,,Žiburėlio” mokyklėlės, Lemont ir ,,Vaikų namelių” darbu atvyksta B. Musneckienė iš Lietuvos.

,,1992 m. pagaliau skrendu į laisvą Lietuvą, be Maskvos. Susidomėjimas Montessori metodu Lietuvoje išaugo. Daugiausia D. Petrutytės iškviestoms mokytojoms iš Lietuvos suruošėme trumpus kursus Beverly pas Cijūnelienę”, – rašo savo dienoraštyje S. Vaišvilienė. Prasidėjo naujo gyvenimo atkarpa – susitikimai Lietuvoje su švietimo darbuotojais, seminarai Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, kursai mokytojams.

Daug metų dirbusi Montessori auklėtojų kursuose administratore, dėstytoja, studentų vertintoja, Stasė turėjo ką pasakyti Lietuvos pedagogams. 1993 m. birželio 7–18 dienomis S.Vaišvilienė vedė ir rėmė Šiaulių pedagoginio instituto (dabartinis Šiaulių universitetas) ir Šiaulių logopedinių vaikų globos namų organizuotus kursus.

1989 m. atidarytos pirmosios Lietuvoje M. Montessori metodu dirbančios grupės 3–6 metų vaikams Kauno ,,Drobės” darželyje (vedėja D. Tilindienė) ir Vilniaus 103-iajame lopšelyje-darželyje ,,Pasaka” (auklėtoja R. Palevičiūtė). 1990–1991 m. pedagogės iš Lietuvos V. Gasparkaitė ir D. Tilindienė studijavo Čikagoje. Susidomėjimas šiuo metodu vis augo. 1994 m. birželio 27 – liepos 15 dienomis Vilniuje, M. Montessori metodo centre įvyko I Montessori kursų sesija, kurioje dalyvavo net 60 klausytojų. Paskaitas sesijoje skaitė N. Cijūnelienė, M. Kucinienė, M. Meacham, K. Schaefer, D. Petrutytė, S. Vaišvilienė iš JAV ir O. Gasparkienė iš Kauno.

1995 m. birželio 8–16 dienomis vyksta II sesijos kursai M. Montessori metodo centre Vilniuje. Paskaitininkės – S. Vaišvilienė ir O. Gasparkienė. 1995 m. VDU Socialinių mokslų fakulteto Taikomosios pedagogikos magistrantė Laima Sajienė apgynė magistro laipsnį tema ,,M. Montessori pedagoginės sistemos analizė”.

Matydama gražias Lietuvos pedagogų pastangas, S. Vaišvilienė kreipėsi į Lietuvių Fondą su prašymu paremti Lietuvos montesorininkus. Fondas paskyrė 2,000 dol.

M. Montessori idėjų plitimas Lietuvoje 1990–2000 metais, paskatino tobulinti ikimokyklinį ir pradinį ugdymą Lietuvos švietimo įstaigose. Atsirado nemažai programų, projektų, nukreiptų į vaiką, išleista daug pedagoginės ir psichologinės literatūros. Vargu, ar būtų tokie žymūs Lietuvos pedagogų pasiekimai šioje srityje, jei ne išeivijos lietuvės, tarp kurių didelę vagą montesoriškuose arimuose išarė ir S. Vaišvilienė.

Šalia montesoriškų darbų, jubiliatė redagavo žurnalą ,,Mūsų vaikas”, skaitydavo paskaitas mokytojams Dainavos studijų savaitėse, dalyvavo kitoje JAV Lietuvių Bendruomenės veikloje.

 Dar viena jos aistra – kelionės. ,,Atlikusi ilgą kelionę iš Sibiro į Mažeikius mamos pilve (tėvai grįžo liepos mėnesį, o aš gimiau rugpjūčio 18 d.) pamėgau keliones”, – apie savo pomėgį keliauti dienoraštyje rašo sukaktuvininkė. Kelionės prasidėjo dar besimokant gimnazijoje ir tęsėsi gyvenant JAV. Kartu su vyru Vladu apkeliauta Kanada, skersai išilgai išvažinėta Amerika, aplankyta ne viena Europos šalis, Australija, Naujoji Zelandija. O kiek kartų pabūvota Lietuvoje! Storas nuotraukų albumas, užpildytas kelionių nuotraukomis, primena tas keliones.

Nueitas ilgas ir nelengvas gyvenimo kelias. Tačiau ir sulaukusi garbaus amžiaus S. Vaišvilienei ilsėtis nėra kada – reikia rašyti atsiminimus, skaityti, pasidomėti, kas naujo montesoriškoje veikloje. Tad sveikindami sukaktuvininkę gražios sukakties proga, linkime jai sveikatos ir dar daug darbingų valandų.