Pavojingas slydimas paviršiumi
GINTARAS VISOCKAS
Spalio mėnesio 1 d. Seimo konferencijų salėje buvo surengta spaudos
konferencija, kurioje dalyvavę visuomeninio judėjimo „Už
teisingumą” atstovai svarstė, kaip „Lietuvoje įveikti
neteisingumo įšalą”. Žinoma, konferencijos organizatorių
bei dalyvių norai buvo gražūs. Kas gali smerkti tuos, kurie
trokšta didesnio ir platesnio teisingumo bei mažesnės korupcijos
aukščiausiosios valdžios koridoriuose?
Vis dėlto konferencija paliko slogų įspūdį. Vien populistiniai
šūkiai, vien pasigyrimai apie gausėjančias gretas, vien
pasižadėjimai daug ir atkakliai dirbti. Konferencijos sumanytojo
parlamentaro Gintaro Songailos pranešime teigta, jog
„vasario mėnesį Lietuvoje kilo visuomeninis judėjimas ‘Už
teisingumą’, kuris gynė neteisėtai atleidžiamus FNTT
pareigūnus”. Taip pat tvirtinta, jog „prie šios
Sąjūdžio pirmeivių, Nepriklausomybės akto signatarų iniciatyvos
prisijungė ir kitos visuomeninės jėgos, nebiudžetinės tautinės krypties
politinės partijos, vėliau susibūrusios į susivienijimą ‘Už
Lietuvą Lietuvoje’.” Tokiu būdu esą gimė
visuomeninis-politinis judėjimas „Už teisingumą Lietuvoje”,
kuris galėjo tapti plačiu, Lietuvos piliečius vienijančiu judėjimu. Bet
sistema, suprask, padarė viską, kad šias pajėgas
išsklaidytų, taip visuomenininkus bandant nustumti nuo pirminio
tikslo: kovos su aukšto lygio korupcija ir valdžios savivale.
Konferencijoje dalyvavę Kovo 11-osios akto signatarai, politikai
Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis, Alvydas Medalinskas piktinosi,
jog valdžia daro viską, kad šį pavasarį gimęs
visuomeninis-politinis darinys būtų ignoruojamas, o informacija apie jį
– visaip, visada ir visur užgniaužiama. Todėl šiomis
dienomis, kai „valdžios savivalę pajunta net mokytojai ir
moksleiviai”, vėl kyla klausimas, „ar galime įveikti
neteisingumo įšalą Lietuvoje, kurį pradėjome laužti pavasarį, o
jeigu taip, tai ką reikia daryti ir kokias kliūtis įveikti, kad
šį tikslą pasiektume”.
Iš tiesų – ko griebtis, kokią taktiką naudoti? Atsakymas
– akivaizdus. Pirmiausia – liautis rengti menkai naudos
teduodančias spaudos konferencijas. Taip pat liautis apgaudinėti save,
esą tokių konferencijų perdavimą internetiniu stebi tūkstančiai tiesos
ir teisybės ištroškusių Lietuvos piliečių.
Antra, pats metas visuomeninio judėjimo „Už teisingumą
Lietuvoje” aktyvistams paaiškinti, kodėl jie domisi toli
gražu ne visomis bylomis. Pastaruoju metu iš darbo atleisti buvo
ne tik FNTT pareigūnai. Atleista buvo ir VšĮ
„Karoliniškių poliklinika” darbuotoja, medikų
profsąjungos vadovė Albina Kavaliauskaitė. Tik po ilgo bylinėjimosi
maratono specialistė grąžinta į darbą. Iš poliklinikos vadovybės
dabar ji sulaukianti pačių įvairiausių spaudimų. Bet jos bėdomis
judėjimas „Už teisingumą Lietuvoje” kažkodėl nesusidomėjo.
Per daug smulku, neįspūdinga?
Šiuo metu Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama garsioji
Medininkų žudynių byla. Nejaugi Kovo 11-osios akto signatarams nerūpi
Medininkų žudynių bylos narpliojimo ypatumai? Šios bylos
atgarsiai pasiekė net Latviją, ir, regis, dėl šios bylos tarp
oficialiojo Vilniaus ir oficialiosios Rygos kyla įtampa. Kovo 11-osios
Akto signatarui Br. Genzeliui asmeniškai dar šių metų
pavasarį buvo papasakota apie kai kurias silpnąsias šios bylos
vietas, tačiau signataras byla nesusidomėjo.
Vilniaus apygardos teisme nūnai narpliojama garsioji narkotikų
platintojų byla. Judėjimo „Už teisingumą Lietuvoje”
dalyviams neįdomu, kodėl kaltinamųjų suole – vien smulkūs
narkotikų platintojai ir nė vieno stambaus narkotikų vadeivos? Jeigu
įvykiai ir toliau klostysis taip, kaip jie klostosi dabar, po metų ar
dvejų mūsų teisėsauga nuteis tik iešmininkus, o narkotikų
platinimo sumanytojai bei organizatoriai, įskaitant ir narkotinių
medžiagų tiekėjus, liks nenubausti.
Valdžios ir teisėsaugos spaudimą vis dažniau jaučia žurnalistai,
atliekantys konkrečius, sudėtingus žurnalistinius tyrimus. Tačiau
neteko girdėti, kad judėjimas „Už teisingumą Lietuvoje”
imtų viešai svarstyti, kodėl naudinga dekriminalizuoti Lietuvoje
žodžio laisvę – panaikinti baudžiamąją atsakomybę už
šmeižtą ar įžeidimą. Štai A. Kavaliauskaitė, beje,
nepriklausanti judėjimui „Už teisingumą Lietuvoje”,
nuoširdžiai susidomėjo žodžio laisvės tema. O spalio 1-osios
konferencijos rengėjai apie tai nė neužsiminė. Jie tik piktinosi, jog
stambioji žiniasklaida į juos nekreipia dėmesio. Tačiau nutylėjo, jog
didelių tiražų neturinti žiniasklaida, pavyzdžiui, laikraštis
„XXI amžius”, jų niekad neignoravo. Jie patys nerasdavo
laiko pabendrauti su ypatingai didelių tiražų neturinčiais leidiniais.
Subtilų, rafinuotą valdžios ir teisėsaugos spaudimą vis dažniau jaučia
ir advokatai, dalyvaujantys sudėtingose, rezonansinėse baudžiamosiose
bylose. Tačiau spalio 1-ąją pustuštėje parlamento konferencijų
salėje kalbėję judėjimo ,,Už teisingumą Lietuvoje” atstovai
tesvarstė, ar neatsirastų advokatų, kurie jų interesus teismuose gintų
nemokamai. Advokatai išties kai kurių bylų galėtų imtis
nemokamai, ypač tokių, kurios visuomeniškai plačiai
reikšmingos. Tačiau tikra bičiulystė – tik ta, kuri
naudinga abiem pusėms. Judėjimo ,,Už teisingumą Lietuvoje”
atstovams tuo pačiu derėtų pasidomėti advokatų rūpesčiais. Pavyzdžiui,
kodėl Lietuvoje vis sunkiau imtis gynybos. Lietuviški įstatymai
byloja, jog teisėjai privalo būti vienodai reiklūs tiek prokurorams,
tiek gynėjams. Tačiau lietuviška realybė – kitokia.
Privilegijuotą statusą Lietuvoje dažnusyk turi būtent valstybės
kaltintojai. Kokia Kovo 11-osios akto signatarų reakcija į šią
bėdą?
Spalio 1-ąją parlamento konferencijų salėje daug sykių
retoriškai klausta, ar galima pralaužti neteisingumo ledus?
Žinoma, kad galima. Vienas iš veiksmingiausių būdų –
stebėti teismo salėse narpliojamas bylas. Nuo pradžios iki pabaigos.
Šių eilučių autoriaus patirtis, sukaupta per pastaruosius
kelerius metus, byloja, jog visi proceso dalyviai, įskaitant ir
teisėjus, ir prokurorus, ir liudytojus, ir advokatus, elgiasi
kruopščiau, principingiau, atsakingiau, jei žino, jog salėje
esama bent vieno žmogaus, kuris atidžiai stebi visus bylos nagrinėjimo
niuansus ir juos aprašo žiniasklaidoje, tegul ir neturinčioje
milijoninių tiražų.
Be abejo, skambūs pareiškimai apie „ypatingojo
prokuroro” ar „visuomeninių tarėjų” institucijų
būtinumą – taip pat reikalingi. Visuomeninių tarėjų ar
prisiekusiųjų institucija padėtį lietuviškuosiuose teismuose
tikrai pagerintų. Tačiau daug ką galima nuveikti egzistuojant ir
šiandieninei padėčiai. Tereikia imtis konkrečios veiklos.
Vaizdžiai tariant, judėjimo „Už Lietuvą Lietuvoje”
aktyvistai pirmiausiai turėtų skubėtų ne į Seimo konferencijų, o į
teismų posėdžių sales. Ir tik po to, kelerius metus iš eilės
stebėjus keliolika pačio įvairiausio pobūdžio bylų, jiems derėtų
rinktis į Seimą aptarti sukauptų konkrečių duomenų. Tada tikrai būtų
galima ir apibendrinti, ir lyginti. Tada tikrai jie turėtų daugiau ką
pasakyti. Tada nereikėtų patiems su savimi kalbėtis.
Tačiau akivaizdu, jog toks kelias reikalauja jėgų, ištvermės,
atkaklumo, laiko, ir kai kurie labai garsiai teisingumo reikalaujantys
visuomenininkai, politikai, žurnalistai tiesiog nenori juo eiti. Jie
pasirenka paprastesnę – slydimo paviršiumi –
taktiką.