Prieš 50 metų Bažnyčia atidarė langus į pasaulį

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Praėjus vos trims mėnesiams po išrinkimo popiežiumi, 1959 m. sausio 25 d. popiežius Jonas XXIII, pasibaigus dienos iškilmėms šv. Pauliaus bazilikoje, jam asistavusiems 18-ai kardinolų papasakojo apie savo planus sušaukti visuotinį Bažnyčios susirinkimą. „Šis senelis, išrinktas pereinamajam laikui popiežium, pilnas, staigmenų, – 1963 m. lapkričio mėn. ‘Aidų’ žurnale rašė Arūnas Liulevičius. – Visa Roma dūzgia žinia apie visuotinį susirinkimą. Niekas nesitikėjo matyti dar vieno Bažnyčios susirinkimo, nes pereitam šimtmetyje Vatikano paskelbtoji popiežiaus neklaidingumo ir pirmumo doktrina lyg padarė juos nereikalingus…” Popiežiaus teigimu, visuotinis Bažnyčios susirinkimas turės ne tik rūpintis katalikų dvasinio gyvenimo gerinimu, bet ir bus kvietimas prisidėti atsiskyrusiems broliams, siekiant tos tikėjimo vienybės, kurios taip daug sielų visame pasaulyje trokšta.

Netrukus po to įvyko Vatikano antrasis susirinkimas, atidarytas popiežiaus Jono XXIII 1962 m. spalio 11 d. Jį 1965 m. gruodžio 8 d. uždarė jau kitas popiežius – Paulius VI. Iš atidarymo iškilmėse dalyvavusiųjų keturi vėliau tapo popiežiais, pasivadinusiais Povilu VI, Jonu Pauliumi I, Jonu Pauliumi II ir Benediktu XVI. Į susirinkimą buvo kviesti ir dalyvavo 17-ka kitų krikščioniškų religijų atstovų, įskaitant protestantus ir Rytų apeigų katalikus. Susirinkimo dalyvių skaičius svyravo nuo 2,100 iki 2,300.

Pats pasiruošimas susirinkimui užtruko daugiau nei dvejus metus. Buvo sudarytos specialios komisijos, įsteigti komitetai, sutelkę 987 siūlymus. Pagal nustatytą tvarką susirinkimas automatiškai nutraukiamas, jeigu jo metu miršta jį sušaukęs popiežius. Jonas XXIII mirė 1963 m. birželio 3 d. Po poros savaičių naujai išrinktas popiežius Paulius VI tuoj pat pranešė, kad susirinkimas bus tęsiamas. Vėliau savo žodyje naujasis popiežius išryškino susirinkimo tikslus, pabrėždamas vyskupų vaidmenį, Bažnyčios atsinaujinimą, krikščionių vienybę ir dialogo svarbą su šiuolaikiniu pasauliu.

Keturiose susirinkimo sesijose tarp 1962–1965 m. suvažiavimas parengė nemažai dokumentų, skirtų liturgijai, kunigystei ir vienuolijoms. Taip pat pasisakyta už didesnį pasauliečių vaidmenį ir už santykių su kitais krikščionimis ir nekrikščionimis plėtrą. Bažnyčiai numatyta būti Dievo žmonėmis, kuriems rūpi pasaulio problemos ir gėrio viltis.

Suvažiavimas paruošė keturias konstitucijas, skirtas liturgijai, Bažnyčios struktūrai ir jos prigimčiai, išryškino Bažnyčios dievišką apsireiškimą ir jos vietą moderniame pasaulyje. Suvažiavimas priėmė devynis nutarimus dėl Bažnyčios ir žiniasklaidos, ekumenizmo, Rytų apeigų katalikų, vyskupų, kunigų paruošimo, vienuolynų, pasauliečių ir misijų. Suvažiavimas taip pat paskelbė tris proklamacijas apie nekrikščioniškas religijas, krikščionišką švietimą ir religijos laisvę. Šis suvažiavimas laikomas svarbiausiu XX amžiaus įvykiu Katalikų Bažnyčios gyvenime.
Prieš ketvirtąją, paskutiniąją, suvažiavimo sesiją jaunas Lenkijos arkivyskupas rašė, kad teologija turėtų telktis ties laikų pasaulio problemų sprendimu. Teologijai turėtų rūpėti, kaip modernių laikų vyrai ir moterys galėtų būti žmoniški, prieinami ir laisvi. Tas jaunas arkivyskupas buvo Karol Wojtyla iš Krokuvos, vėliau tapęs popiežiumi Jonu Pauliu II. (Jau tapęs popiežiumi, jis su pasididžiavimu ne kartą minėjo, kad jo motina buvo lietuvė.)

Eiliniam katalikui, nesigilinančiam į suvažiavimo nutarimų esmę ir prasmę, atmintiniausia gali būti tai, kad po šio suvažiavimo Bažnyčios apeigose, įskaitant ir šv. Mišias, iš lotynų kalbos pereita į vietinę tikinčiųjų kalbą. Tai turėjo tikinčiuosius suartinti su Dievo žodžiu. Kaip ir bet kokių pakeitimų atveju, visada atsiranda jiems besipriešinančių. Tokių buvo ir šiuo atveju. Popiežius Benediktas XVI, norėdamas susitaikyti su tradicionalistais, kurių radikaliausi ryžosi veikiau atsiskirti nuo Bažnyčios, negu pripažinti Antrojo Vatikano susirinkimo reformas, 2007 m. dekretu leido plačiau naudoti lotyniškas Mišias. Šiuo dekretu popiežius leido katalikams visame pasaulyje prašyti savo kunigų Mišias aukoti lotynų kalba ir net krikštytis ar tuoktis pagal senąsias lotyniškas apeigas. Jei kunigas atsisakytų tai daryti, tikintieji gali kreiptis į savo vyskupą, kurio, anot popiežiaus, labai prašoma patenkinti jų norus. Jei ir tai nepadėtų, žmonės gali kreiptis į patį Vatikaną.

Visus likusius tikinčiuosius palietęs pakeitimas buvo dėl dvasiškio vietos ar pozos Mišių metu. Seniau Mišias aukojantis dvasiškis kartu su tikinčiaisiais būdavo atsisukęs į altorių ir jame esantį Kryžių. Po suvažiavimo dvasiškis veidu atsisuko į tikinčiuosius. Daugeliui tradicionalistų nepatiko, kad, taip nutarus, kunigas nepagarbiai atsuko nugarą ant altoriaus esančiam kryžiui. Nežinau, ar dabar Mišias laikant lotynų kalba reikia pakeisti ir kryptį altoriaus atžvilgiu.

Kitas pokytis buvo skatinti tikinčiuosius „atrasti” Šv. Raštą, skaityti, apmąstyti, juo vadovautis savo gyvenime. Iki suvažiavimo vyravo požiūris, kad tikintieji patys, be dvasinių auklėtojų priežiūros nesigilintų į Dievo žodį, nes bijota klaidingų aiškinimų. Kardinolo Peter Turkson, Popiežiškosios tarybos teisingumui ir taikai prezidento, teigimu, su šiuo skatinimu Bažnyčioje padidėjo tikinčiųjų gyvybingumas. Anksčiau Bažnyčia pabrėždavo pragaro bausmę vietoj vilties skatinimo. Nuo Antrojo Vatikano susirinkimo daugiau dėmesio skiriama Dievo bei artimo meilei ir išganymo vilčiai, o ne pragaro kančioms.

Po suvažiavimo padidėjo pasauliečių vaidmuo Bažnyčios gyvenime bei apeigose, praplatėjo diakonų pareigos. Prie altoriaus leista būti pasauliečiams, įskaitant ir moteris, leista jiems skaityti skaitinius, dalinti šv. Komuniją, mergaitėms – patarnauti Mišioms. Kai kurie stebėtojai Antrąjį Vatikano suvažiavimą „kaltina” dėl pašaukimų į kunigystę sumažėjimo. Atrodo, kad visada buvo ir bus kuo nors nepatenkintų, į kitus pirštais rodančių, tarsi save pateisinančių. Tokiems pasikeisti suvažiavimų nepakanka – jiems praregėti reikia tikrų stebuklų.