Prieš 50 metų Bažnyčia atidarė langus į pasaulį
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Praėjus vos trims mėnesiams po išrinkimo popiežiumi, 1959 m.
sausio 25 d. popiežius Jonas XXIII, pasibaigus dienos iškilmėms
šv. Pauliaus bazilikoje, jam asistavusiems 18-ai kardinolų
papasakojo apie savo planus sušaukti visuotinį Bažnyčios
susirinkimą. „Šis senelis, išrinktas pereinamajam
laikui popiežium, pilnas, staigmenų, – 1963 m. lapkričio mėn.
‘Aidų’ žurnale rašė Arūnas Liulevičius. – Visa
Roma dūzgia žinia apie visuotinį susirinkimą. Niekas nesitikėjo matyti
dar vieno Bažnyčios susirinkimo, nes pereitam šimtmetyje
Vatikano paskelbtoji popiežiaus neklaidingumo ir pirmumo doktrina lyg
padarė juos nereikalingus…” Popiežiaus teigimu, visuotinis
Bažnyčios susirinkimas turės ne tik rūpintis katalikų dvasinio gyvenimo
gerinimu, bet ir bus kvietimas prisidėti atsiskyrusiems broliams,
siekiant tos tikėjimo vienybės, kurios taip daug sielų visame pasaulyje
trokšta.
Netrukus po to įvyko Vatikano antrasis susirinkimas, atidarytas
popiežiaus Jono XXIII 1962 m. spalio 11 d. Jį 1965 m. gruodžio 8 d.
uždarė jau kitas popiežius – Paulius VI. Iš atidarymo
iškilmėse dalyvavusiųjų keturi vėliau tapo popiežiais,
pasivadinusiais Povilu VI, Jonu Pauliumi I, Jonu Pauliumi II ir
Benediktu XVI. Į susirinkimą buvo kviesti ir dalyvavo 17-ka kitų
krikščioniškų religijų atstovų, įskaitant protestantus ir
Rytų apeigų katalikus. Susirinkimo dalyvių skaičius svyravo nuo 2,100
iki 2,300.
Pats pasiruošimas susirinkimui užtruko daugiau nei dvejus metus.
Buvo sudarytos specialios komisijos, įsteigti komitetai, sutelkę 987
siūlymus. Pagal nustatytą tvarką susirinkimas automatiškai
nutraukiamas, jeigu jo metu miršta jį sušaukęs popiežius.
Jonas XXIII mirė 1963 m. birželio 3 d. Po poros savaičių naujai
išrinktas popiežius Paulius VI tuoj pat pranešė, kad
susirinkimas bus tęsiamas. Vėliau savo žodyje naujasis popiežius
išryškino susirinkimo tikslus, pabrėždamas vyskupų
vaidmenį, Bažnyčios atsinaujinimą, krikščionių vienybę ir
dialogo svarbą su šiuolaikiniu pasauliu.
Keturiose susirinkimo sesijose tarp 1962–1965 m. suvažiavimas
parengė nemažai dokumentų, skirtų liturgijai, kunigystei ir
vienuolijoms. Taip pat pasisakyta už didesnį pasauliečių vaidmenį ir už
santykių su kitais krikščionimis ir nekrikščionimis
plėtrą. Bažnyčiai numatyta būti Dievo žmonėmis, kuriems rūpi pasaulio
problemos ir gėrio viltis.
Suvažiavimas paruošė keturias konstitucijas, skirtas liturgijai,
Bažnyčios struktūrai ir jos prigimčiai, išryškino
Bažnyčios dievišką apsireiškimą ir jos vietą moderniame
pasaulyje. Suvažiavimas priėmė devynis nutarimus dėl Bažnyčios ir
žiniasklaidos, ekumenizmo, Rytų apeigų katalikų, vyskupų, kunigų
paruošimo, vienuolynų, pasauliečių ir misijų. Suvažiavimas taip
pat paskelbė tris proklamacijas apie nekrikščioniškas
religijas, krikščionišką švietimą ir religijos
laisvę. Šis suvažiavimas laikomas svarbiausiu XX amžiaus įvykiu
Katalikų Bažnyčios gyvenime.
Prieš ketvirtąją, paskutiniąją, suvažiavimo sesiją jaunas
Lenkijos arkivyskupas rašė, kad teologija turėtų telktis ties
laikų pasaulio problemų sprendimu. Teologijai turėtų rūpėti, kaip
modernių laikų vyrai ir moterys galėtų būti žmoniški, prieinami
ir laisvi. Tas jaunas arkivyskupas buvo Karol Wojtyla iš
Krokuvos, vėliau tapęs popiežiumi Jonu Pauliu II. (Jau tapęs
popiežiumi, jis su pasididžiavimu ne kartą minėjo, kad jo motina buvo
lietuvė.)
Eiliniam katalikui, nesigilinančiam į suvažiavimo nutarimų esmę ir
prasmę, atmintiniausia gali būti tai, kad po šio suvažiavimo
Bažnyčios apeigose, įskaitant ir šv. Mišias, iš
lotynų kalbos pereita į vietinę tikinčiųjų kalbą. Tai turėjo
tikinčiuosius suartinti su Dievo žodžiu. Kaip ir bet kokių pakeitimų
atveju, visada atsiranda jiems besipriešinančių. Tokių buvo ir
šiuo atveju. Popiežius Benediktas XVI, norėdamas susitaikyti su
tradicionalistais, kurių radikaliausi ryžosi veikiau atsiskirti nuo
Bažnyčios, negu pripažinti Antrojo Vatikano susirinkimo reformas, 2007
m. dekretu leido plačiau naudoti lotyniškas Mišias.
Šiuo dekretu popiežius leido katalikams visame pasaulyje
prašyti savo kunigų Mišias aukoti lotynų kalba ir net
krikštytis ar tuoktis pagal senąsias lotyniškas apeigas.
Jei kunigas atsisakytų tai daryti, tikintieji gali kreiptis į savo
vyskupą, kurio, anot popiežiaus, labai prašoma patenkinti jų
norus. Jei ir tai nepadėtų, žmonės gali kreiptis į patį Vatikaną.
Visus likusius tikinčiuosius palietęs pakeitimas buvo dėl
dvasiškio vietos ar pozos Mišių metu. Seniau
Mišias aukojantis dvasiškis kartu su tikinčiaisiais
būdavo atsisukęs į altorių ir jame esantį Kryžių. Po suvažiavimo
dvasiškis veidu atsisuko į tikinčiuosius. Daugeliui
tradicionalistų nepatiko, kad, taip nutarus, kunigas nepagarbiai atsuko
nugarą ant altoriaus esančiam kryžiui. Nežinau, ar dabar Mišias
laikant lotynų kalba reikia pakeisti ir kryptį altoriaus atžvilgiu.
Kitas pokytis buvo skatinti tikinčiuosius „atrasti”
Šv. Raštą, skaityti, apmąstyti, juo vadovautis savo
gyvenime. Iki suvažiavimo vyravo požiūris, kad tikintieji patys, be
dvasinių auklėtojų priežiūros nesigilintų į Dievo žodį, nes bijota
klaidingų aiškinimų. Kardinolo Peter Turkson,
Popiežiškosios tarybos teisingumui ir taikai prezidento,
teigimu, su šiuo skatinimu Bažnyčioje padidėjo tikinčiųjų
gyvybingumas. Anksčiau Bažnyčia pabrėždavo pragaro bausmę vietoj
vilties skatinimo. Nuo Antrojo Vatikano susirinkimo daugiau dėmesio
skiriama Dievo bei artimo meilei ir išganymo vilčiai, o ne
pragaro kančioms.
Po suvažiavimo padidėjo pasauliečių vaidmuo Bažnyčios gyvenime bei
apeigose, praplatėjo diakonų pareigos. Prie altoriaus leista būti
pasauliečiams, įskaitant ir moteris, leista jiems skaityti skaitinius,
dalinti šv. Komuniją, mergaitėms – patarnauti
Mišioms. Kai kurie stebėtojai Antrąjį Vatikano suvažiavimą
„kaltina” dėl pašaukimų į kunigystę sumažėjimo.
Atrodo, kad visada buvo ir bus kuo nors nepatenkintų, į kitus
pirštais rodančių, tarsi save pateisinančių. Tokiems pasikeisti
suvažiavimų nepakanka – jiems praregėti reikia tikrų stebuklų.