neringaNeringos stovykloje Ieva dalyvavo muzikinėje programoje. Sigitos Šimkuvienės nuotr.
Svetingos vasaros įspūdžiai
Pokalbis su Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos moksleive Ieva Ripinskyte

SIGITA ŠIMKUVIENĖ


– Ieva, kaip atsitiko, kad tu šios vasaros atostogas praleidai JAV?

– Atsitiko viskas labai paprastai, bet visai neprastai. Dar nebaigus antrosios gimnazijos klasės (iš viso yra keturios) galvoje jau sukosi planai vasarą praleisti svetur. Mane viliojo daugelis dalykų: paskata patobulinti savo anglų kalbos žinias, noras turėti įdomios, naudingos bei naujos veiklos, troškimas pakeliauti, susipažinti su spalvotąja visuomene, užmegzti naujas pažintis, taip pat norėjau išmokti gyventi savarankiškai toli nuo Lietuvos. 

Mano tėtis dirba Šiaulių universitete, taip pat yra liaudiškos muzikos ansamblio „Saulė” vadybininkas. Nuo pat ankstyvos vaikystės įpratau išleisti savo tėtį su ansambliu dalyvauti įvairiuose festivaliuose bei keliauti ne tik po Europą, bet ir po tolimas šalis. „Saulė” yra populiari Lietuvoje, o užsienis taip pat vertina kokybiškai atliekamą lietuvių liaudies muziką bei šokius. Jau į kraują yra įaugę parvežti įspūdžiai, gausybė nuotraukų, pasakojimų, vaizdo įrašų. Kartais jausdavausi taip, lyg pati būčiau lankiusis Kinijoje, Brazilijoje ar JAV.  Norėjau ne tik nukeliauti į Ameriką, bet kartu ir palikti kažko tikro, nuoširdaus lietuviško, padovanoti dalelę savęs ir savo darbo. Stovykla man pasirodė tam tinkamiausia. Todėl su šeima nusprendėme, kad būtų gerai dalį laiko praleisti stovykloje, o paskui pakeliauti. Geranoriškų ir nuostabių Amerikos lietuvių draugų, bičiulių bei savo tėvų dėka jau pavasario pabaigoje galėjau džiaugtis lėktuvo bilietu į išsvajotąją ir tiek ilgai lauktą Ameriką. 

– Kokie įspūdžiai iš Neringos stovyklos?

– Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad turėsiu puikią galimybę savanoriauti Neringos lietuvių stovykloje, Vermont. Šiek tiek baiminausi, ar susidorosiu su vadovo – CIT (savanorio pagalbininko) darbu, ar manęs klausys vaikai, ar gerai eisis komandos darbas... Dabar net nusišypsau prisiminusi vadovų susipažinimo dieną. Tądien man sukako 17 metų. Pamenu, susėdom visi ratu, prisistatėm, kalbėjomės, klausėmės taisyklių, o po oficialiosios dalies visi staiga atsistojo ir žiūrėdami į mane garsiai užtraukė: „Su gimimo diena!” Aš buvau labai nustebusi ir be galo laiminga. Dar daugiau džiaugiasi širdis jausdama, jog ta daina, tas buvimas kartu (ne per prievartą) juos visus vienija. Taip, galiu pasidžiaugti, kad Neringos vadovų komanda buvo ir, tikiu, bus stipri kaip kumštis, todėl mums puikiai sekėsi dirbti su vaikais, mokyti vaikus pamaldumo, gerumo, draugiškumo, naujų žaidimų, amatų, nepamirštant ir lietuviškumo. Dvi savaitės stovykloje buvo nelengvos dėl krūvio, bet kartu ir pačios nuostabiausios. Vaikai galėjo atskleisti savo gebėjimus ir talentus sportuodami, ausdami, gamindami maistą, vaidindami, dainuodami... Buvo sporto, Sibiro, mergaičių ir berniukų dienos; talentų ir poezijos vakarai, komandinės rungtys ir t. t. Tad veiklos labai daug, patirties – taip pat. Aš turėjau 9 „žąsyčių” namelį, kuriame gyveno net aštuonios 9–12 metų mergaitės. Esu buvusi daugelyje Lietuvos stovyklų, tačiau tik Neringoje išmokau atlikti du skirtingus darbus skirtingose vietose vienu metu; viena pati įdomiai vesti pamokėlę šešiolikmetėms panelėms pasakų namelyje ir padėti taip susidraugauti atsiskyrusiai mergaitei, kad ši baigiantis stovyklai netgi verktų apsikabinusi savo naująsias drauges. Tokia gyvenimiška patirtis sukuria neįkainojamą laiką. Esu be galo dėkinga savo ir „Amerikos tėvams” bei Dievui, kad susiradau naujų draugų, gavau daug patirties bei turiningai praleidau laiką nuostabiame žaliojo Vermont gamtos kampelyje.

– Koks įsimintinas įvykis iš stovyklos, kurį dar ilgai prisiminsi?

– Nors turbūt neužtektų dienos papasakoti apie juos visus, vis dėlto galiu prisiminti, kaip stipriai susidraugavau su viena stovyklos vadovių, kuri yra kilusi iš Indijos, bet puikiai kalba lietuviškai. Mus daugelis praminė sesutėmis, nors nė iš tolo nebuvome panašios (gal vis dėlto buvome panašios, tik ne išore, o vidumi). 

Buvo smagių nutikimų ir tada, kai gerb. Aldonos (stovyklos direktorės) vyras kepė didelį paršelį. Iš pradžių išdarinėjo, paskui ištrynė prieskoniais, o vėliau sėdėjo lauke ir žiūrėjo, kaip ant grotų „šildosi” būsima mūsų pietų mėsytė. Visa stovykla kvepėjo. Po sočių pietų, pamenu, buvo vakarinė programa miškelyje prie laužo. Jai pasibaigus, jaunesnieji vaikai jau skubėjo į savo namelius, o vyresniesiems dar buvo leista pavakaroti. Aš ir dar keli vadovai rūpinomės vaikų naktipiečiais valgykloje iki tol, kol virtuvės šefas pasakė pravažiuodamas girdėjęs meškų baubimą netoli mūsų miškelio. Mes nieko nelaukę su prožektoriais išbėgom į juodą naktį parsivesti vaikų. Jiems pasakėme, kad rėktų garsiai tol, kol eis atgal į namelius. Jie triukšmavo, tik nežinojo kodėl...

Palyginti su lietuviškomis stovyklomis, Neringa turi daugiau veiklos ir mažiau laisvo laiko vaikams. Bet renginiai būdavo labai įdomūs ir visi vaikai įsitraukdavo į juos, todėl nė vienam nebuvo liūdna, nė vienas neliko nuošaly, o ir po turiningos dienos kiti dar prašydavo vadovų vesti naktinę mankštą. Kalbėdama apie maistą galiu tik pasi džiaugti, jog buvo ir amerikietiškų, ir lietuviškų patiekalų. Patiko ir tai, kad stovykloje vaikai nesikeikė, gerbė visą Neringos bendruomenę. Vaikai turėjo galimybę atitrūkti ir pailsėti nuo technologijų pasaulio – pagyventi be interneto ar savo mobiliųjų telefonų. Ir, atrodo, jie to visai nepasiilgo. Vienas berniukas, kurio tėvai po savaitės atvažiavo jo parsivežti, nesutiko važiuoti ir tėvams galiausiai teko grįžti ilgą kelią be vaiko. Lietuvoje vienos stovyklos užima vaikus įdomia veikla, kitos labiau gilina žinias, trečios ugdo talentus, dar kitos tobulina vaikų tikėjimą, pasaulėžiūrą. Neringoje, galiu pasidžiaugti, buvo ,,viskas viename”.

– Ką pamatei, kur pakeliavai ?

 – Oi, aplankiau tikrai nemažai. Iki stovyklos 10 dienų gyvenau New Haven mieste ir susižavėjau gerai žinomu Yale universitetu bei gražia gamta. Gal kokius 4 ar 5 kartus teko pabūti skirtingose Atlanto vandenyno pakrantėse. Taip pat esu be galo laiminga, praleidusi net dvi dienas New York. Vieną dieną buvau tikra turistė, stengiausi kuo daugiau pamatyti Manhattan, o antrą dieną į New York atvažiavome giedoti Lietuvos himno Liepos 6 dienos proga. Po stovyklos prasidėjo didžioji mano kelionės dalis. Aplankiau ne tik šeimos draugus,  ansamblio „Saulė” draugus, bet ir miestus, kuriuose jie gyveno. Taigi, keliavimas prasidėjo nuo mažo miestelio Naugatuck, CT, ir tęsėsi po Pittsburg, Michigan City, Čikagą, Cleveland, Washington, DC, New York apylinkes. Galiausiai kelionė baigėsi iš Varšuvos skrendant į Vilnių, kai, pripratusi prie šviečiančių didelių miestų, nakties tamsoje įsmeigusi akis dairiausi, kur ta mano Lietuva, kur tas Vilnius... 

– Šiek tiek apie savo draugus. 

– Lietuvoje turiu jų nemažai savo gimnazijoje. Esu laiminga, kad mes turime labai darnią ir gerą kūrybingų bei paslaugių žmonių bendruomenę. Juliaus Janonio gimnazija tuo išsiskiria. Todėl lengva atrasti sau artimų ir turėti daug gero laiko per mokslo metus. Kiti mano draugai yra bendraamžiai iš kitų mokyklų, su kuriais puikiai sutariu. Trečioji dalis mano draugų – gan neįprasta mano bendraamžiams. Tai nemažai už mane vyresni žmonės, su kuriais bendraudama nejaučiu amžiaus skirtumo. Priklausau Šiaulių miesto fotografų klubui, kurį sudaro tiek pradedantieji, tiek profesionalūs fotografai. Su jais turime daug veiklos (kurią patys susikuriame), o tie žmonės laikui bėgant tapo antrąja mano šeima. 

Draugai JAV? Taip, dabar, ypač po Neringos, galiu pasidžiaugti, kad susiradau naujų. Žinoma, negalėčiau pavadinti jų tikrais draugais, nes mus skiria dideli atstumai, skirtingi gyvenimai, skirtinga veikla ir panašiai, bet manau, kad išlaikyti užmegztus ryšius yra labai svarbu. Turiu ir vieną gerą draugą JAV, kuris nuolat atvažiuoja į Lietuvą. Todėl šiuo atveju atstumas gali tik sustiprinti draugystę. Mano gerais bičiuliais tapo ir tėvų draugų, gyvenančių JAV, vaikai, pas kuriuos praleidau nemažai laiko.

– Skaitydama Juliaus Janonio gimnazijos moksleivių išleistą eilėraščių knygelę, radau ir tavo, Ieva, eilių. Mano klausimas – gal savo vasaros įspūdžius pabandysi išlieti eilėmis? Ir kaip su fotografijomis?

– Labai džiaugčiausi, jei gimtų  kažkas daugiau. Kelionėje nelabai turėjau laiko kūrybai, eilėms. Bet susikaupusi galybė įspūdžių nenuplaukė į praeitį, viskas liko ne tik kelionės dienoraščio puslapiuose ir 7 nuotraukų CD, bet ir mano širdyje. Tad labai tikiuosi, kad galėsiu pasidalinti savo patirtimi ir įspūdžiais su kitais žmonėmis.

Baigdama norėčiau palinkėti visiems niekada nepaliauti tikėti savimi, savo jėgomis, turėti svajonę ir nenustoti jos siekti. Mano svajonė buvo pasiekta su Sigitos Šimkuvienės ir Stan Rosen, Lino Balsio, Jono ir  Jūratės Baltrų, Edmundo ir Olgos Čapų iš Clevelend, Ramūno ir Aušros Paulauskų, gyvenančių Čikagoje, Aldonos Lingertaitienės, Dainoros Kupčinskas, mano tėvelių dėka.