SAVITO KOMPOZITORIAUS KNYGOS BELAUKIANT
Svarus kūrybinis įnašas į muzikinę literatūrą

PRANAS JURKUS

Knygos kūrėja, muzikologė dr. doc. Danutė Marija Palionytė Banevičienė, jau šešių sudarytų veikalų bei autorinių knygų autorė, savo iniciatyva ir Lietuvos Kompozitorių sąjungos paskatinta ėmėsi atsakingo darbo – paruošti veikalą „Jonas Švedas – egzodo kompozitorius”. Knyga siekiama papildyti lietuvišką muzikinį lobį bei ją įrikiuoti greta jau išleistų knygų apie kitus išeivijos muzikus – Vladą Joną Jakubėną (1994), Kazimierą Viktorą Banaitį (1996), Jeronimą Kačinską (1997), Vytautą Bacevičių (2005) ir Julių Gaidelį (2008). Visi čia minimi veikalai sudaro didžiulį kūrybinį įnašą į Lietuvos muzikinę literatūrą. Tačiau Lietuvoje iki šiol dar yra mažai žinoma apie Amerikoje kūrusio muziko Jono Švedo (1927–1981) nuveiktus darbus.

Daugumai mūsų muzikas J. Švedas nebuvo svetimas, bet plačiai visuomenei jo muzikiniai kūriniai bei kompozicijos iš dalies liko nepažįstami. Kalbant apie Jono muzikinį talentą, reikia pripažinti, kad jo gabumai atsiskleidė jau ankstyvojoje jaunystėje, tad galima sakyti, jog polinkis muzikai buvo paveldėtas iš šeimos. Jono muzikiniai gabumai sparčiai vystėsi jam gyvenant Palangoje, vėliau mokantis Lietuvių Liubecko gimnazijoje, taip pat Pabaltijo universitete Hamburg/Pinneberg, Vokietijoje, Lietuvos operos solisto Vlado Ivanausko klasikinės muzikos studijoje. Persikėlęs į JAV, Čikagoje pasinėrė į muzikinių gabumų tobulinimą pas garsius muzikus. Čia jis pasirodė esąs puikus pianistas, koncertmeisteris, pedagogas, talkino solistams, JAV Lietuvių Bendruomenės ir kituose renginiuose, aktyviai dalyvavo Čikagos muzikiniame gyvenime. Persikėlus Jonui gyventi į Cleveland, matome jo muzikinio talento tolimesnį vystymąsi kartu su soliste Aldona Stempužiene-Švediene įvairiuose koncertuose, skirtuose plačiai visuomenei bei akademiniam pasauliui. Paminėtina, kad buvo kritikų, kurie J. Švedą vertino kaip vieną talentingiausių lietuvių kompozitorių.

• • •

J. Švedo kūrybinis palikimas nėra didelis, tačiau, kaip teigia rengiamos knygos autorė, meniškai brandus, vertingas, savitai ir įtaigiai atskleidžiantis žmogaus dvasines gelmes. Iš J. Švedo kūrinių ypač išsiskiria jo kameriniai opusai – sonatos ir pjesės fortepijonui, solo dainos ir unikalios vokalinės instrumentinės poemos. Visa tai skatino D. Palionytės Banevičienės norą į mūsų kultūrą įterpti tragiško likimo talentingo kūrėjo palikimą, atskleisti jo bendrakultūrinius ryšius bei pasiekimus. Tikėtina, kad knyga taps aktualiu mūsų kultūrologinės ir pedagoginės vartosenos įrankiu ne tik Lietuvoje, bet ir tarp užsienio tautiečių.
Tad nekantriai laukiame knygos išleidimo, nes daugelis tokių projektų neišvydo dienos šviesos, o liko trūnyti stalčiuose dėl finansų stokos. Panašiai galėjo atsitikti ir su šiuo projektu. 2009 m. pavasarį autorė, išgirdusi apie mano ilgametę pažintį su J. Švedu, prašė manęs parašyti trumpus prisiminimus. Parašiau. Parodžiau ir Jono broliui Aleksandrui Švedui bei pasiunčiau autorei į Vilnių. Netrukus gavau padėką su apgailestavimu, kad dabar neturima lėšų ir su paruoštos knygos išleidimu reikės palaukti, o gal, gal… ir nieko neišeis. Gaila, pagalvojau, gal kada nors bus proga tik mano prisiminimus paskelbti?

Praėjus daugiau nei dvejiems metams, iš autorės gautas laiškas skamba jau optimistiškiau. Ji rašo: „Pagaliau Lietuvos Kultūros rėmimo fondas skyrė sumą, bet pati pigiausia leidykla, kurią šiaip taip prisikalbinau, tegali išleisti knygą maždaug už dvigubą kainą, kurią paskyrė fondas. Ubagauju, bet kol kas be rezultatų.” Autorė išvardino asmenis, gimines, organizacijas ir fondus JAV ir Lietuvoje, į kuriuos kreipėsi, deja, nesėkmingai. Pinigais sušelpti negalintys, nebent nuotraukomis ar užsilikusiomis koncertų programėlėmis. Nedrąsiai paprašė mano pagalbos. Pagalvojau, ar ne taip žūsta kilnios idėjos, darbai, užsimojimai, dideli projektai. Tuomet kilo man mintis sujudinti visus buvusius J. Švedo gimnazijos draugus, Pabaltijo universiteto kolegas, solistus, muzikos mokinius, brolio Aleksandro draugus ir pažįstamus bei šiaip geros valios dosnius asmenis ir paprašyti pagal kiekvieno galimybes ir išgales prisidėti asmenine auka.

Per trumpą laiką reikiama suma buvo dosniai suaukota ir jau pasiųsta į Vilnių. Leidyklos mašinos paleistos, mums lieka tik pasidžiaugti ir laukti knygos „J. Švedas – egzodo kompozitorius” pasirodymo Čikagoje. O mums visiems prisidėjusiems paploti sau per petį.



Paskutinis Jono Švedo koncertas Čikagoje, Jaunimo centre, 1980 m. gruodžio 14 d.
Algimanto Kezio nuotr./,,Draugo” archyvai.