Kaip tampama nesustabdomu

DALIA CIDZIKAITĖ

Knygos, kurios autorė yra Californijoje gyvenanti lietuvė Inga Lizdenytė, nerasite internete ar knygyne. Nors ji jau parašyta, kol kas ji guli autorės kompiuteryje. Šiuo metu Inga ieško žmonių, norinčių ir galinčių prisidėti prie jos autobiografinės knygos anglų kalba „Unstoppable” išleidimo. Jeigu jai tai pavyks, ateityje autorė norėtų knygą išleisti ir lietuvių kalba.

Inga – žmogus, kurio gyvenimas išvagotas itin staigių ir skausmingų posūkių. Vienas iš tokių – nelaimė Lietuvos kelyje – Ingos gyvenimą pakeitė iš esmės. Pakeitė ne tik išorinį, bet ir vidinį pasaulį. Šiandien Inga ne tik savimi pasitikinti moteris, be aplinkinių pagalbos galinti pasirūpinti savimi, ne tik turinti profesiją ir dirbanti jai patinkantį darbą, bet ir pasiruošusi padėti kitiems.

Inga įsitikinusi, jog jos knyga, parašyta sekant Amerikoje populiarių savęs tobulinimo („selfhelp”) knygų pavyzdžiu, pasakojanti tikrą jos gyvenimo istoriją, paremtą tikėjimu Dievu, padės ne vienam sunkioje padėtyje pakliuvusiam žmogui. „Praėjo 13 metų po įvykio, ir šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų likimas priklauso ne nuo to, kas mums atsitinka, bet nuo to, kaip mes į tai žiūrime ir ką mes darome po to”, – el. laiške rašo lietuvė. Ir priduria: „Perėjusi ‘per dykumą’ tapau jautri kitų skausmui ir jų sunkumams, ir labai noriu padėti kitiems išeiti iš jų dykumos.”

Apie knygą „Nesustabdoma”, jos parašymo aplinkybes kalbuosi su autore  Inga Lizdenyte.

Inga, nuo mažų dienų girdime, jog mūsų likimas yra mūsų pačių rankose. Bet, kaip rodo gyvenimas, ne visiems mums pavyksta tapti savo gyvenimo šeimininkais. Jūsų atvejis kitoks ir ypatingas – po nelaimingos avarijos netekote abiejų kojų, nevaldoma liko kairė ranka. Ką Jums reiškia būti savo gyvenimo šeimininke?

Po avarijos labai daug girdėjau: „Na, ką darysi... Toks jau tavo likimas. Turi tiesiog susitaikyti su tuo.” Būsiu atvira, mane labai erzindavo tokie pasakymai. Niekada su jais nesutikau ir atsakydavau: „Ne, ne toks mano likimas ir aš nesiruošiu su tuo taikytis. Susikursiu tokį likimą, kokį aš noriu. Noriu gyventi, o ne egzistuoti.” Aš nusprendžiau kovoti.

Negaliu grąžinti savo kojų ir kairės rankos, bet galiu pakeisti savo gyvenimo aplinkybes. Niekas – nei avarija, nei skausmas, nei sunkumai ar kitos kliūtys – negali nulemti to, kaip jaučiuosi ir kaip toliau gyvensiu savo gyvenimą. Tai yra mano gyvenimas, ir koks jis bus, priklauso nuo manęs pačios, o ne nuo kitų žmonių ar susidariusių aplinkybių.

Tvirtai tikėjau, kad viskam yra priežastis, kad mano gyvenimas yra Dievo rankose ir aš darysiu viską, ką galiu, kad grįžčiau į gyvenimą. Viduje tvirtai nusprendžiau gyventi visavertį gyvenimą, nesvarbu, kiek pastangų man tai kainuotų. Norėjau būti tarp žmonių ir bendrauti, norėjau dirbti, keliauti ir būti naudinga kitiems. Ačiū Dievui, šiandien gyvenu būtent taip, kaip tada nusprendžiau, nors tada tai atrodė praktiškai neįmanoma.

Praėjo 13 metų po įvykio, ir šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų likimas priklauso ne nuo to, kas mums atsitinka, bet nuo to, kaip mes į tai žiūrime ir ką mes darome po to. Visus šiuos trylika metų dedu pastangas ir siekiu savo tikslų. Tikiu, kad kiekvienas tai gali, tik tai priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, požiūrio, noro dėti pastangas bei mokėti kainą už to tikslo pasiekimą.

Kokių vidinių ir išorinių pastangų prireikė tapti „nesustabdoma”?

Labai daug kas manęs klausia, iš kur pas mane tiek stiprybės. Mano atsakymas yra toks, kokio žmonės kartais nesupranta arba jį priima paviršutiniškai – mano stiprybės šaltinis yra Jėzus. Tikėjimas man duoda vilties ir jėgų gyventi. Tikėjimas duoda jėgų ir ištvermės pakelti tiek emocinį, tiek fizinį skausmą. Būdavo dienų, kai nenorėjau sulaukti ryto. Bet po vakarinės maldos pabudusi ryte iš kažkur pajusdavau gavusi jėgų ir noro toliau kovoti dėl savo gyvenimo. Po maldų tai, kas atrodė neįmanoma, tapdavo mano gyvenimo kasdienybe. Malda turi labai didžiulę galią. Tikėjimas į Jėzų man nėra religija, tai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Mano knyga yra gyvas Dievo meilės ir Jo įspūdingos jėgos atstatyti tai, kas yra sulaužyta, liudijimas.

Be tikėjimo, dar yra sąmoningas pasirinkimas nepasiduoti ir kovoti tol, kol pasieksiu norimą rezultatą. Turėjau kovoti dėl savo svajonės vaikščioti su kojų protezais, turėjau atkakliai ir nepailstamai kovoti dėl tokio gyvenimo, kokį turiu šiandien. Niekam neleidau atkalbėti savęs nuo savo svajonių ir tikslų, neleidau jokioms kliūtims mane sustabdyti. Sprendimas niekada nepasiduoti, ryžtas kovoti dėl norimo tikslo iki galo ir atkaklumas padarė mane „nesustabdoma”. Ne veltui taip ir knygą pavadinau. Skaitytojas pamatys, kad aš daug kartų kritau ir daug kartų susižeidžiau. Kartais smūgiai atrodė sunkiai pakeliami. Teko patirti daug nusivylimo, nevilties ir išdavystės, bet visada kėliausi ir ėjau toliau į priekį. Ačiū Dievui, šiandieną gyvenu visavertį gyvenimą, ir, tiesą pasakius, esu laimingesnė nei prieš avariją.

Ar ir jei taip, kaip žmogų pakeičia fizinė negalia?

Visiškai pasikeitė mano požiūris į gyvenimo vertybes. Fiziniai sunkumai ir su tuo susijusios kliūtys padarė mane ištvermingą, atkaklią ir daug jautresnę kitų skausmui. 

Ko, Jūsų nuomone, reikia, kad žmogus, turintis negalią, pasijustų ir taptų visaverčiu visuomenės nariu?

Na, pirmiausia pats žmogus, turintis negalią, turi nesėdėti ir neverkti dėl savo sulaužyto likimo, kaltindamas Dievą, likimą ar dar kažką. Jis pats turi suprasti, kad jis yra visavertis žmogus, tik turintis gyventi kiek kitaip. Tai, kaip tu žiūri į save, taip ir kiti į tave žiūrės. Aš pati niekada nelaikiau savęs „neįgalia”, ir su manimi bendraujantys net pamiršta apie mano fizinę negalią. Pasitaiko tokių atvejų, kai vairuotojas įlipa į automobilį neįdėjęs mano vežimėlio, kadangi aš pati iš vežimėlio persėdu į automobilį ir jis apie mano negalią tiesiog užmiršta. 

Labai svarbu yra miesto bei transporto pritaikymas tokiems žmonėms. Žmogus, turintis negalią, yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir visi kiti, turintis jausmus, norus ir siekius. Bet jo poreikiams nepritaikyta aplinka priverčia jį pasijusti nereikalingu ir nevisaverčiu. Todėl ir teko išvažiuoti iš Lietuvos, nes negalėjau ilgiau žiūrėti, kaip mano gyvenimas bėga tarp keturių sienų. Man buvo labai sunku palikti savo Vilnių, savo šeimą ir draugus. Bet tokia buvo mano noro būti visaverčiu žmogumi kaina.

Taip pat labai svarbu yra visuomenės požiūris į neįgalų. Neįgaliam žmogui yra labai skaudu susitaikyti su drastiškais pokyčiais savo gyvenime, ir kai jis, išėjęs į visuomenę, yra varstomas žvilgsnių, tarsi sakančių, jog jis neprilygsta jiems, tai prideda dar daugiau skausmo. Todėl kai pirmą kartą atskridau į Ameriką, negalėjau atsistebėti žmonių teigiamu ir pagarbiu požiūriu į neįgalų, į visuomeninio transporto ir pastatų pritaikymus žmonėms su vežimėliais. Tik ten pirmą kartą po išgyventos traumos pasijutau visaverčiu žmogumi.

Vadinasi, savo gyvenimą skirstote į gyvenimą iki Amerikos ir apsigyvenimo joje? Ką Jums davė Amerika?

Man buvo labai sunku palikti Lietuvą. Tačiau Amerika man davė tai, ko niekada neturėjau Lietuvoje, ir neturėčiau dabar, jei būčiau likusi ten gyventi. Amerika suteikė galimybę pasijusti visaverčiu visuomenės nariu, kuris, nepaisant patirtų traumų, yra gerbiamas ir vertinamas. Galiu išeiti iš namų, galiu naudotis visuomeniniu transportu ar įeiti į bet kokį pastatą be jokių kliūčių. Amerikoje žmogus, turintis negalią, visur turi pirmenybę. Galiu keliauti ir džiaugtis gyvenimu. Gyvendama Amerikoje daugiau keliavau negu iki avarijos. Čia aš dirbu, mokausi, esu naudinga kitiems ir tiesiog gyvenu. 

Iš kur semiatės jėgų padėti ne tik sau, bet ir kitiems?

Kaip ir sakiau, mano jėgų šaltinis yra Dievas. Dievas ir tikėjimas Juo užima svarbią vietą mano gyvenime. Mano tikėjimas Dievu yra gyvenimo būdas sekant Šv. Raštu, o ne pamąstymai, kad gal ten kažkur danguje yra tokia mistinė būtybė „Dievas”, ar nuėjimas į bažnyčią per Velykas ir Kalėdas. Tikėjau ir prieš avariją, bet reanimacijoje, kai mano gyvybė buvo arti užgesimo, patyriau tai, ko niekada nesu patyrusi ir net sunkiai žodžiais galiu tai apibūdinti. Tos akimirkos visiškai pakeitė mane ir mano tolesnį santykį su Dievu. Mano gyvenimas yra pilnas stebuklų, kurių negaliu paaiškinti niekaip kitaip kaip Dievo atsakymu į mano maldas. Aš labai daug dirbau ir įdėjau daug pastangų į savęs ir savo gyvenimo tobulinimą, bet tai Dievas, kuris suteikė man jėgų, drąsos ir sugebėjimo pasiekti savo tikslus ir atkurti savo gyvenimą. 

Vidinė stiprybė yra dvasinė savybė, kurios negali suteikti sėkminga karjera ar įsigyti daiktai. Jėgų ieškau ir jų gaunu maldoje.

Nežinau, iš kur tas noras padėti kitiems. Jis tiesiog yra. Man paprastas „ačiū” ir šviesa bei viltis žmogaus akyse yra didžiulė dovana. Aš juokaudama sakau, kad jei būčiau milijonierė ir man nereikėtų uždirbti pinigų pragyvenimui, vis tiek dirbčiau šioje profesijoje, nes man tai teikia daug džiaugsmo.

Kokiam skaitytojui skiriama Jūsų knyga?

Knyga „Nesustabdoma” dedikuojama mano broliui. Niekada nelaikiau savęs rašytoja, bet, kaip sakoma, Dievas turi savo planą. Vieną dieną gavau žinutę iš brolio. Jis prašė padėti jam, nes jo gyvenimas griuvo. Meldžiausi, sakydama: „Dieve, kaip gi aš jam galiu padėti? Ką aš galiu padaryti dėl jo?” Ir tą minutę atėjo labai aiški mintis: „Parašyk jam laišką.” Pradėjau rašyti apie tai, kas man padėjo atsitiesti po tragedijos ir sėkmingai kurti savo gyvenimą iš naujo. Po kiek laiko brolis parašė, kad mano laiškai išgelbėjo jam gyvybę. Jis paprašė rašyti toliau ir išleisti knygą, kuri padėtų kitiems.

Mano knyga skirta kiekvienam, kuris yra neviltyje ir trokšta pakeisti savo gyvenimą, kiekvienam, kuris ieško įkvėpimo gyventi ir siekti tai, ko jis iš tikrųjų trokšta, taip pat ieško tikėjimo sustiprinimo, paraginimo ir atsakymų, kaip pagerinti gyvenimo kokybę. Joje taip pat rasite konkrečius asmens tobulinimo patarimus, kurie padėjo man išbristi iš depresijos ir turėti stiprų teigiamą požiūrį, leidusį pakeisti savo beviltišką padėtį ir savo gyvenimą.

Kuo knyga skiriasi nuo kitų panašaus žanro knygų?

Mano knyga bus kitokia nei kitos dvasinės, savęs tobulinimo ir autobiografinės knygos, nes visa tai rasite vienoje knygoje. Knygoje taip pat bus mano rašyti laiškai broliui.

Dažnai, skaitydama asmens tobulinimo knygą, aš klausiu savęs: o kaip pats autorius to išmoko, kodėl turėčiau juo tikėti? Tai, ką aš rašau, aš pati ir išgyvenau, ir žinau, apie ką kalbu. Skaitytojas pamatys mano pačios kelionę.

Ar turite planų knygą paskelbti lietuvių kalba? Ar manote, jog ji reikalinga lietuviškai visuomenei?

Taip, būtinai noriu ją išleisti ir lietuvių kalba. Dalis jos jau yra lietuvių kalba, nes laiškus broliui rašiau lietuviškai. Lietuviai yra linkę labiau kreipti dėmesį į problemas, negu į gerąją gyvenimo pusę. Lietuvių tautai yra prigimtas pasakymas „toks tas likimas”, o ne galimybių, kaip išspręsti sunkumus ir pakeisti blogas gyvenimo aplinkybes, ieškojimas. Lietuvoje jaučiausi tarsi būčiau ėjusi prieš srovę vien dėl savo teigiamo mąstymo ir „nesustabdomo” charakterio. Labai myliu savo šalį ir tautą ir nuoširdžiai noriu perduoti jai tai, kas padėjo man atsitiesti, kas suteikė vilties ir tikėjimo, jog galima pakeisti savo gyvenimo aplinkybes, jei tik to tikrai norima.

Jei norite paremti Ingos knygos išleidimą, parašykite jai ingamail@gmail.com arba apsilankykite jos tinklalapyje www.ingalizdenyte.com. Knygą taip pat galite paremti apsilankę „KickStarter” internetiniame puslapyje adresu: www.kickstarter.com/projects/1643148275/unstoppable. Iki šiol Ingos projektą yra parėmę 20 žmonių, tapkite vienu iš jų! Paskubėkite, nes parama knygai per „KickStarter” bus renkama iki š. m. lapkričio 14 dienos.