Lenkomano išpažintis
LEONARDAS GOGELIS
Tik taip tegaliu užvardinti savo laišką, kuriame noriu
papasakoti apie savo veiklą sovietinėje Lietuvoje iki išvykimo
Lenkijon, o vėliau į JAV.
1962 m. pavasarį aš, buvęs lituanistikos studentas, grįžau į
Vilnių iš Mordovijos lagerių, atlikęs 5 metų bausmę už
antitarybinę agitaciją. Jaučiausi kažkaip palūžęs, nors lageris
palyginti nebuvo sunkus, o bausmė nedidelė. Sovietinėje Lietuvoje
nesijaučiau gerai, ji man buvo „pamotė su akmeniu”
(teatleidžia man S. Nėris). Čia dominavo tokie kaip M. A.,
išdavęs mane KGB. Jį dažnai susitikdavau Vilniaus gatvėse,
ciniškai besišypsantį (jis iki šių dienų Lietuvoje
užima aukštą postą). Dar būdamas studentu, nuo 1956 m. rudens
ėmiau vis labiau domėtis Lenkija. Mano motina, iš senų biržiečių
Olševskių šeimos, buvo sulietuvėjusi lenkė, 1937 m.
ištekėjo už dailininko Leonardo Gogelio. Jos sesuo, po karo
apsigyvenusi Lenkijoje, laikė save tikra lenke, o kita sesuo, gyvenanti
JAV, Aldona Aušiūrienė, ištekėjusi už Lietuvos
karininko, buvo kieta lietuvė. Abu broliai (vienas Lietuvoje, kitas
Lenkijoje) pabrėždavo savo lenkiškumą. Demarkacijos linija ėjo
per patį šeimos vidurį.
Mane vis labiau traukė visa, kas lenkiška. Ėmiau laikyti save
lenku. Įsitraukiau į Lietuvos lenkų veiklą. Dalyvavau literatų būrelyje
prie dienraščio „Czerwony sztandar”, skelbiau jame
lenkiškus eilėraščius. Dainavau Vilniaus lenkų ansamblyje
„Vilija”. Man buvo pavesta sukurti tekstą lenkiškai
„Dainai apie Vilnių” („Pieśń, o Wilnie”).
Konsultavo mane seni vilniečiai, gerai mokėję lenkiškai:
Eduardas Pilypaitis, „Vilijos” meno vadovas, ir poetas
Albinas Žukauskas. Tai nebuvo lengva užduotis: daina negalėjo būti nei
per daug lenkiška, nei per daug „lietuviška”,
visų pirma turėjo būti tarybinė. Pilypaičiui patiko žodžiai
„Wilno, to serce Litwina”, tačiau užprotestavo
ansambliečiai, teko keisti.
Muziką mano dainai parašė kompozitorius M. Novikas. Deja,
neilgai trukus, ji dingo iš „Vilijos” repertuaro.
Tuo tarpu eteryje suskambo ta pati melodija, bet jau su
lietuviškais žodžiais, sukurtais poeto A. Saulyno. Mano
savimeilė buvo užgauta. Tačiau nors tekstas atrodė panašus į
manąjį, man nepavyko įrodyti, kad Saulynas yra plagiatorius.
1966 metais man pavyko apsilankyti Varšuvoje. Lenkijos pareigūnų
prašiau, kad padėtų ištrūkti iš Sovietijos. Žadėjo
padėti, nors sakė, kad būčiau naudingesnis, pasilikdamas Lietuvoje.
1967 m. lapkričio mėnesį „Kultūros barų” mėnraštis
surengė vadinamą pokalbį prie apskrito stalo. Susirinkęs sovietinių
lietuvių elitas, įvairių kultūrinių organizacijų vadovai svarstė
Vilniaus krašto kultūros ir švietimo problemas. Kitų
tautybių atstovai nebuvo pakviesti. Pokalbio dalyviai pabrėžė labai
žemą to krašto kultūros lygį ir teigė, jog taip yra todėl, kad
dauguma krašto gyventojų esą nelietuviai.
Lietuvos lenkai pasijuto labai užgauti. Aš „Kultūros
barų” tuo metu neskaičiau (buvau sąmoningai nutolęs nuo
lietuvybės), o apie šį pokalbį, paskelbtą žurnalo nr. 11
sužinojau „Vilnijos” repeticijos metu. Ansamblietė J. S.,
lenkų mokyklos mokytoja, pakėlė aliarmą, rodydama visiems žurnalo
numerį: „Prasideda nagonka (išpuolis) prieš lenkų
mokyklas ir lenkiškumą!” Visi susijaudino. „Reikia,
kad kas nors tuojau rašytų į CK”, – pasiūlė
kažkuris. „Bet kas iš mūsų gali gerai rašyti
lietuviškai?”
Supratau, kad turiu rašyti. Niekam nieko nesakiau, nenorėjau net
išsiduoti mokąs lietuviškai. Parašiau ilgoką
„Atvirą laišką kai kuriems Vilniaus krašto
‘kultūrintojams’”. Ranka perrašiau per 20
kopijų. Pasiunčiau ne tik į LKP CK, bet į visas man žinomas
visuomenines ir kultūrines organizacijas, į visus respublikos
laikraščius (kad būtų sunkiau užgniaužti). Po poros savaičių
avalynės sandėlio, kur dirbau krovėju, vedėja pašaukė mane
nustebusį prie telefono: „Leonardai, jums skambutis iš
CK.” Nepažįstamas balsas pakvietė pokalbiui.
LKP CK būstinėje mane priėmė asmuo, prisistatęs Bautrėnu (turbūt,
kultūros skyriaus vedėjas). „Jūsų laišką gavome; pas mus
pateko ir laiškai, siųsti kitoms įstaigoms; kai kurie
laiškai nuėjo dar kitur... Be jūsų šiuo klausimu mums
parašė dar tik vienas asmuo, buvęs lvovietis. Mums rūpėjo
Vilniaus krašto kultūros lygis, norėjom padiskutuoti dėl
šio krašto problemų su kultūrinių įstaigų vadovais. Mums
nelabai suprantama, kodėl lenkai galėjo įsižeisti. Jų niekas nenorėjo
užgauti. Bet jeigu jau taip, tai geriau nereikia jokių diskusijų ta
tema. Pasakykite savo draugams, kad daugiau jokių panašių
pokalbių nebus”, – sakė man B.
Jam rekomendavus, aplankiau „Kultūros barų” redakciją. Su
vyr. redaktoriumi Aleksu Baltrūnu pasikalbėjome gana
nuoširdžiai. Jis priekaištavo, kad užsipulta net tokie
lenkams palankūs žmonės kaip prof. dr. Česlovas Kudaba. Jaučiausi gana
nejaukiai. Beje, nuo prof. Č. Kudabos gavau trumpą laišką. Jis
buvo labai užgautas. Siūlė susitikti, pasikalbėti. Su gėda turiu
prisipažinti, kad neišdrįsau pasinaudoti jo pasiūlymu.
Dienraščio „Czerwony sztandar” vyr. redaktorius
Leonidas Romanovičius mane išvadino lenkų nacionalistu ir
uždraudė bet kokį bendradarbiavimą su manimi. „Vilijos”
ansamblio tarybos pirmininkas Francišekas Kovalevskis pasakė:
„Mums gali tekti tave oficialiai pasmerkti, todėl iš
anksto tavęs atsiprašau.”
Ką apie mane rašė pogrindžio „Aušra”, apie tai sužinojau tik po keliolikos metų, patekęs į JAV.
„Į lagerį tik po XX Partijos suvažiavimo patekęs ir čia
sulenkėjęs kažkoks Gogelis parašė skundą į LKP CK. V.
Charazovas (LKP CK 2sis sekretorius – L. G.) tokio skundo tik ir
telaukė ir skubiai ėmėsi atitinkamų priemonių
‘nuskriaustiems’ lenkams ginti. Labiausiai nukentėjo LTSR
IstorijosEtnografijos muziejaus direktorius V. Žilėnas. Jo kabinete
saugumas padarė eilę kratų, o po to atleido iš darbo (...) A.
Tyla galutinai prarado viltį apginti daktarinę disertaciją.”
„Aušra”, Čikaga, 1977).
Lyg aš galėjau į lagerį patekti dar vaikas būdamas... Lenkėti
pradėjau dar gerokai prieš lagerį ir lituanistikos studijas. Ir
aš jau jiems buvau tik kažkoks Gogelis, nors jie (mano buvę
lagerio draugai) mane pažinojo kaip nuluptą.
Kaltinimai labai rimti. Teigiama, jog dėl manęs nukentėję žmonės.
Nelengva man apie tai rašyti. Kaip man gyventi su tokiais
kaltinimais? Kuo aš geresnis už kokį nors Ruslaną?
Jei kas nors iš Lietuvos Respublikos prokuratūros skaitys
šį mano laišką, norėčiau kai ką paaiškinti.
1967 m. pokalbis prie apskritojo stalo „Kultūros barai”
galėjo būti suruoštas tik su LKP CK palaiminimu. Niekas negalėjo
būti daroma be LKP CK ir LTSR saugumo (KGB) žinios.
„Glavlit” nebūtų praleidęs jokių nesankcionuotų dalykų.
Maždaug tuo metu sovietinėje Lietuvoje buvo ir daugiau
antilenkiškų incidentų. Lenkų knygos dekados metu nuo
„Draugystės” knygyno Vilniaus Lenino prospekte kažkas
nuplėšė Lenkijos vėliavą. Katedros aikštėje nežinomi
piktadariai nuplėšė lentelę, žyminčią 1931 m. potvynio lygį
(joje buvo lenkų erelis). Panašius atvejus fiksuodavau savo
dienoraštyje ir pranešdavau Jonui Mackevičiui,
TSRSLenkijos Draugystės draugijos Lietuvos skyriaus ats. sekretoriui.
„Kultūros barų” pokalbį prie apskritojo stalo organizavo
LKP CK (kaip pripažino pats Bautrėnas), ir dalyvavo jame sovietinių
lietuvių kultūrinis elitas. Net toks gerbtinas asmuo kaip prof. dr. Č.
Kudaba buvo partorgu savo fakultete. Ir jei po to saugumas „darė
eilę kraštų” (ko jie galėjo ieškoti?), tai buvo
daroma tik dėl akių.
Kai LTSR taikiu būdu persitvarkė į postkomunistinę Lietuvos Respubliką,
tada jau visi pasidarė atviri Lietuvos patriotai, kūjį su pjautuvu
pakeitė Vytis, o lenkams buvo pasiūlyta atsilietuvinti.
Bet jei prokuratūroje sėdi „tie patys”, ką aš galiu jiems paaiškinti?
1973 metais Sovietų Sąjungoje uždrausta platinti Lenkijoje leidžiamą
mėnesinį žurnalą „Panorama polska”, skirtą užsienio lenkams
(bet, aišku, ne tiems į rytus nuo Bugo). Prenumeratoriams
grąžino mokestį, paaiškinant, kad žurnalas „nustojo
ėjęs”. Tai buvo aiški nesąmonė. Pakėliau triukšmą.
Parašiau net į Maskvos KGB. Teigiau, jog tai yra diversija,
nukreipta prieš TSRS ir Lenkijos – socialistinių
šalių – tautų draugystę. Gavau mandagų atsakymą, kad tautų
draugystė ne jų kompetencijoje. Vėl pakvietė maloniam pokalbiui į LKP
CK. Paaiškino, kad patys lenkai atšaukė savo žurnalą
iš TSRS. „Gal jame būta pornografijos?” –
spėliojo CK atstovas. Nusišypsojęs padėkojau už pokalbį.
„Sąjunginės spaudos” Lietuvos skyriaus viršininkas
man teturėjo vieną klausimą: iš kur Biržuose atsirado lenkai? CK
atstovas jį griežtai nukirto.
Po kiek laiko man su šeima buvo leista apsigyventi Lenkijoje.
Patekęs į grynai lenkišką aplinką, beveik iš karto
pasigedau lietuviškumo. Klausiausi „Vilniaus
radijo”. Ramiojo Sopoto gatvelėje garsiai paleisdavau
lietuvišką muziką. Susiradau Lenkijos lietuvius, įsijungiau į jų
veiklą. Išrinko Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Gdansko
ratelio sekretoriumi.
Vėl pradėjau rašyti lietuviškai. Mano eilėraščius
spausdino čikagiškė „Laisvoji Lietuva”. Tolimojoje
Kalifornijoje atkreipė į juos dėmesį Bernardas Brazdžionis. Po kelerių
metų susitikau su poetu (kurio poeziją visada „mylėjau ir
gerbiau”) Čikagos Jaunimo centre. „Man labai naudinga
sutikti žmogų, kuris sovietų lageryje skaitė mano ranka
perrašinėjamą poeziją, – sakė poetas. – Padaryk man
paslaugą, papasakok apie tai visiems.” Mielai atlikau jo
pageidavimą.
Atvykęs į JAV 1980 metais, aktyviai bendradarbiavau su
laikraščiu „Laisvoji Lietuva” (leidžiamu Čikagoje
voldemarininkų), rašiau straipsnius, skelbiau
eilėraščius. Tais pačiais 1980 metais Lenkijoje prasidėjo
,,Solidarumo” judėjimas. 1981 m. gruodžio 13 d. ten paskelbta
karo padėtis. Visa tai stipriai išgyvenau. Susisiekiau su
Čikagos lenkų organizacijomis, dalyvavau jų demonstracijose, ėmiau vėl
rašyti eiles lenkų kalba, kurias skelbiau žurnale
„Panorama”, išleidau rinkinėlį „Takas nuo
Aušros Vartų” (lenkų kalba). Įstojau į lenkų buv. nacių ir
sovietų politinių kalinių sąjungą, kur buvau išrinktas delegatu
į Amerikos lenkų kongresą. Užmezgiau daug pažinčių. Kartu su Julian
Witkowski buvau Lenkų kongreso atstovas Pavergtųjų tautų taryboje
(lietuvių atstovė buvo Birutė Vindašienė). Nueidavau ir į
Lietuvių buv. politkalinių susirinkimus Marquette Park (jų pirmininkas
buvo Pilypas Narutis), tačiau artimesnius ryšius palaikiau su
lenkų buvusiais kacetininkais.
„Laisvoji Lietuva” nustojus eiti, pradėjau skelbti
straipsnius apie lietuvių ir sovietų disidentus lenkų
„Panoramoje”. Tai priartėdavau prie lietuvių, tai vėl kiek
nutoldavau. Žlugus Lenkijoje komunizmui, beveik kasmet lankydavau sūnų
su šeima, gyvenančius Sopote, prie Gdansko. Kiek vėliau artimai
susidraugavau su naujųjų lietuvių šeima. Valdas pakvietė mane į
Lietuvių operą. Jaunimo centre, kur vykdavo repeticijos, sutiko mane
Lituanistikos studijų ir tyrimo centro vadovas prof. Jonas Račkauskas,
užangažavo padėti tvarkant Pasaulio lietuvių archyvą. Dar tebedirbau
Čikagos akvariume. Buvo sunkoka visur suspėti. Išėjęs į pensiją
vėl grįžau padėti Centrui.
Mano odisėjas 2005 m. gegužės mėn. aprašė Lietuvos žurnalas
„Ekstra”. KGB archyve rado mano bylą. Jiems rūpėjo
demaskuoti mane įdavusį KGB Mykolą Aleliūną, su kuriuo gyvenau
„Tauro” studentų bendrabutyje 1956–1957 metais, o
dabar – svarbų verslo veikėją Lietuvoje.
Dabar dažnai lankau ir lietuvių, ir lenkų renginius Čikagoje, skaitau
savo poeziją. Lenkų poetų daug, ir jie labai aktyvūs. Tenka daug
padiskutuoti su pažįstamais ir apie vis nemažėjantį konfliktą tarp
Lietuvos valdžios ir ten gyvenančių lenkų, svarstyti, kaip būtų galima
šį konfliktą sušvelninti.
Leonardas Gogelis – poetas, žurnalistas, Lituanistikos studijų ir tyrimo centro darbuotojas.