Lenkomano išpažintis

LEONARDAS GOGELIS


Tik taip tegaliu užvardinti savo laišką, kuriame noriu papasakoti apie savo veiklą sovietinėje Lietuvoje iki išvykimo Lenkijon, o vėliau į JAV.

1962 m. pavasarį aš, buvęs lituanistikos studentas, grįžau į Vilnių iš Mordovijos lagerių, atlikęs 5 metų bausmę už antitarybinę agitaciją. Jaučiausi kažkaip palūžęs, nors lageris palyginti nebuvo sunkus, o bausmė nedidelė. Sovietinėje Lietuvoje nesijaučiau gerai, ji man buvo „pamotė su akmeniu” (teatleidžia man S. Nėris). Čia dominavo tokie kaip M. A., išdavęs mane KGB. Jį dažnai susitikdavau Vilniaus gatvėse, ciniškai besišypsantį (jis iki šių dienų Lietuvoje užima aukštą postą). Dar būdamas studentu, nuo 1956 m. rudens ėmiau vis labiau domėtis Lenkija. Mano motina, iš senų biržiečių Olševskių šeimos, buvo sulietuvėjusi lenkė, 1937 m. ištekėjo už dailininko Leonardo Gogelio. Jos sesuo, po karo apsigyvenusi Lenkijoje, laikė save tikra lenke, o kita sesuo, gyvenanti JAV, Aldona  Aušiūrienė, ištekėjusi už Lietuvos karininko, buvo kieta lietuvė. Abu broliai (vienas Lietuvoje, kitas Lenkijoje) pabrėždavo savo lenkiškumą. Demarkacijos linija ėjo per patį šeimos vidurį.

Mane vis labiau traukė visa, kas lenkiška. Ėmiau laikyti save lenku. Įsitraukiau į Lietuvos lenkų veiklą. Dalyvavau literatų būrelyje prie dienraščio „Czerwony sztandar”, skelbiau jame lenkiškus eilėraščius. Dainavau Vilniaus lenkų ansamblyje „Vilija”. Man buvo pavesta sukurti tekstą lenkiškai „Dainai apie Vilnių” („Pieśń, o Wilnie”). Konsultavo mane seni vilniečiai, gerai mokėję lenkiškai: Eduardas Pilypaitis, „Vilijos” meno vadovas, ir poetas Albinas Žukauskas. Tai nebuvo lengva užduotis: daina negalėjo būti nei per daug lenkiška, nei per daug „lietuviška”, visų pirma turėjo būti tarybinė. Pilypaičiui patiko žodžiai „Wilno, to serce Litwina”, tačiau užprotestavo ansambliečiai, teko keisti.

Muziką mano dainai parašė kompozitorius M. Novikas. Deja, neilgai trukus, ji dingo iš „Vilijos” repertuaro. Tuo tarpu eteryje suskambo ta pati melodija, bet jau su lietuviškais žodžiais, sukurtais poeto A. Saulyno. Mano savimeilė buvo užgauta. Tačiau nors tekstas atrodė panašus į manąjį, man nepavyko įrodyti, kad Saulynas yra plagiatorius.

1966 metais man pavyko apsilankyti Varšuvoje. Lenkijos pareigūnų prašiau, kad padėtų ištrūkti iš Sovietijos. Žadėjo padėti, nors sakė, kad būčiau naudingesnis, pasilikdamas Lietuvoje.

1967 m. lapkričio mėnesį „Kultūros barų” mėnraštis surengė vadinamą pokalbį prie apskrito stalo. Susirinkęs sovietinių lietuvių elitas, įvairių kultūrinių organizacijų vadovai svarstė Vilniaus krašto kultūros ir švietimo problemas. Kitų tautybių atstovai nebuvo pakviesti. Pokalbio dalyviai pabrėžė labai žemą to krašto kultūros lygį ir teigė, jog taip yra todėl, kad dauguma krašto gyventojų esą nelietuviai.

Lietuvos lenkai pasijuto labai užgauti. Aš „Kultūros barų” tuo metu neskaičiau (buvau sąmoningai nutolęs nuo lietuvybės), o apie šį pokalbį, paskelbtą žurnalo nr. 11 sužinojau „Vilnijos” repeticijos metu. Ansamblietė J. S., lenkų mokyklos mokytoja, pakėlė aliarmą, rodydama visiems žurnalo numerį: „Prasideda nagonka (išpuolis) prieš lenkų mokyklas ir lenkiškumą!” Visi susijaudino. „Reikia, kad kas nors tuojau rašytų į CK”, – pasiūlė kažkuris. „Bet kas iš mūsų gali gerai rašyti lietuviškai?”

Supratau, kad turiu rašyti. Niekam nieko nesakiau, nenorėjau net išsiduoti mokąs lietuviškai. Parašiau ilgoką „Atvirą laišką kai kuriems Vilniaus krašto ‘kultūrintojams’”.  Ranka perrašiau per 20 kopijų. Pasiunčiau ne tik į LKP CK, bet į visas man žinomas visuomenines ir kultūrines organizacijas, į visus respublikos laikraščius (kad būtų sunkiau užgniaužti). Po poros savaičių avalynės sandėlio, kur dirbau krovėju, vedėja pašaukė mane nustebusį prie telefono: „Leonardai, jums skambutis iš CK.” Nepažįstamas balsas pakvietė pokalbiui.

LKP CK būstinėje mane priėmė asmuo, prisistatęs Bautrėnu (turbūt, kultūros skyriaus vedėjas). „Jūsų laišką gavome; pas mus pateko ir laiškai, siųsti kitoms įstaigoms; kai kurie laiškai nuėjo dar kitur... Be jūsų šiuo klausimu mums parašė dar tik vienas asmuo, buvęs lvovietis. Mums rūpėjo Vilniaus krašto kultūros lygis, norėjom padiskutuoti dėl šio krašto problemų su kultūrinių įstaigų vadovais. Mums nelabai suprantama, kodėl lenkai galėjo įsižeisti. Jų niekas nenorėjo užgauti. Bet jeigu jau taip, tai geriau nereikia jokių diskusijų ta tema. Pasakykite savo draugams, kad daugiau jokių panašių pokalbių nebus”, – sakė man B.

Jam rekomendavus, aplankiau „Kultūros barų” redakciją. Su vyr. redaktoriumi Aleksu Baltrūnu pasikalbėjome gana nuoširdžiai. Jis priekaištavo, kad užsipulta net tokie lenkams palankūs žmonės kaip prof. dr. Česlovas Kudaba. Jaučiausi gana nejaukiai. Beje, nuo prof. Č. Kudabos gavau trumpą laišką. Jis buvo labai užgautas. Siūlė susitikti, pasikalbėti. Su gėda turiu prisipažinti, kad neišdrįsau pasinaudoti jo pasiūlymu.

Dienraščio „Czerwony sztandar” vyr. redaktorius Leonidas Romanovičius mane išvadino lenkų nacionalistu ir uždraudė bet kokį bendradarbiavimą su manimi. „Vilijos” ansamblio tarybos pirmininkas Francišekas Kovalevskis pasakė: „Mums gali tekti tave oficialiai pasmerkti, todėl iš anksto tavęs atsiprašau.”

Ką apie mane rašė pogrindžio „Aušra”, apie tai sužinojau tik po keliolikos metų, patekęs į JAV.

„Į lagerį tik po XX Partijos suvažiavimo patekęs ir čia sulenkėjęs kažkoks Gogelis parašė skundą į LKP CK.  V. Charazovas (LKP CK 2sis sekretorius – L. G.) tokio skundo tik ir telaukė ir skubiai ėmėsi atitinkamų priemonių ‘nuskriaustiems’ lenkams ginti. Labiausiai nukentėjo LTSR IstorijosEtnografijos muziejaus direktorius V. Žilėnas. Jo kabinete saugumas padarė eilę kratų, o po to atleido iš darbo (...) A. Tyla galutinai prarado viltį apginti daktarinę disertaciją.” „Aušra”, Čikaga, 1977).

Lyg aš galėjau į lagerį patekti dar vaikas būdamas... Lenkėti pradėjau dar gerokai prieš lagerį ir lituanistikos studijas. Ir aš jau jiems buvau tik kažkoks Gogelis, nors jie (mano buvę lagerio draugai) mane pažinojo kaip nuluptą.

Kaltinimai labai rimti. Teigiama, jog dėl manęs nukentėję žmonės. Nelengva man apie tai rašyti. Kaip man gyventi su tokiais kaltinimais? Kuo aš geresnis už kokį nors Ruslaną?

Jei kas nors iš Lietuvos Respublikos prokuratūros skaitys šį mano laišką, norėčiau kai ką paaiškinti.

1967 m. pokalbis prie apskritojo stalo „Kultūros barai” galėjo būti suruoštas tik su LKP CK palaiminimu. Niekas negalėjo būti daroma be LKP CK ir LTSR saugumo (KGB) žinios. „Glavlit” nebūtų praleidęs jokių nesankcionuotų dalykų.

Maždaug tuo metu sovietinėje Lietuvoje buvo ir daugiau antilenkiškų incidentų. Lenkų knygos dekados metu nuo „Draugystės” knygyno Vilniaus Lenino prospekte kažkas nuplėšė Lenkijos vėliavą. Katedros aikštėje nežinomi piktadariai nuplėšė lentelę, žyminčią 1931 m. potvynio lygį (joje buvo lenkų erelis). Panašius atvejus fiksuodavau savo dienoraštyje ir pranešdavau Jonui Mackevičiui,  TSRSLenkijos Draugystės draugijos Lietuvos skyriaus ats. sekretoriui.

„Kultūros barų” pokalbį prie apskritojo stalo organizavo LKP CK (kaip pripažino pats Bautrėnas), ir dalyvavo jame sovietinių lietuvių kultūrinis elitas. Net toks gerbtinas asmuo kaip prof. dr. Č. Kudaba buvo partorgu savo fakultete. Ir jei po to saugumas „darė eilę kraštų” (ko jie galėjo ieškoti?), tai buvo daroma tik dėl akių.

Kai LTSR taikiu būdu persitvarkė į postkomunistinę Lietuvos Respubliką, tada jau visi pasidarė atviri Lietuvos patriotai, kūjį su pjautuvu pakeitė Vytis, o lenkams buvo pasiūlyta atsilietuvinti.

Bet jei prokuratūroje sėdi „tie patys”, ką aš galiu jiems paaiškinti?

1973 metais Sovietų Sąjungoje uždrausta platinti Lenkijoje leidžiamą mėnesinį žurnalą „Panorama polska”, skirtą užsienio lenkams (bet, aišku, ne tiems į rytus nuo Bugo). Prenumeratoriams grąžino mokestį, paaiškinant, kad žurnalas „nustojo ėjęs”. Tai buvo aiški nesąmonė. Pakėliau triukšmą. Parašiau net į Maskvos KGB. Teigiau, jog tai yra diversija, nukreipta prieš TSRS ir Lenkijos – socialistinių šalių – tautų draugystę. Gavau mandagų atsakymą, kad tautų draugystė ne jų kompetencijoje. Vėl pakvietė maloniam pokalbiui į LKP CK. Paaiškino, kad patys lenkai atšaukė savo žurnalą iš TSRS. „Gal jame būta pornografijos?” – spėliojo CK atstovas. Nusišypsojęs padėkojau už pokalbį. „Sąjunginės spaudos” Lietuvos skyriaus viršininkas man teturėjo vieną klausimą: iš kur Biržuose atsirado lenkai? CK atstovas jį griežtai nukirto.

Po kiek laiko man su šeima buvo leista apsigyventi Lenkijoje. Patekęs į grynai lenkišką aplinką, beveik iš karto pasigedau lietuviškumo. Klausiausi „Vilniaus radijo”. Ramiojo Sopoto gatvelėje garsiai paleisdavau lietuvišką muziką. Susiradau Lenkijos lietuvius, įsijungiau į jų veiklą. Išrinko Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Gdansko ratelio sekretoriumi.

Vėl pradėjau rašyti lietuviškai. Mano eilėraščius spausdino čikagiškė „Laisvoji Lietuva”. Tolimojoje Kalifornijoje atkreipė į juos dėmesį Bernardas Brazdžionis. Po kelerių metų susitikau su poetu (kurio poeziją visada „mylėjau ir gerbiau”) Čikagos Jaunimo centre. „Man labai naudinga sutikti žmogų, kuris sovietų lageryje skaitė mano ranka perrašinėjamą poeziją, – sakė poetas. – Padaryk man paslaugą, papasakok apie tai visiems.” Mielai atlikau jo pageidavimą.

Atvykęs į JAV 1980 metais, aktyviai bendradarbiavau su laikraščiu „Laisvoji Lietuva” (leidžiamu Čikagoje voldemarininkų), rašiau straipsnius, skelbiau eilėraščius. Tais pačiais 1980 metais Lenkijoje prasidėjo  ,,Solidarumo” judėjimas. 1981 m. gruodžio 13 d. ten paskelbta karo padėtis. Visa tai stipriai išgyvenau. Susisiekiau su Čikagos lenkų organizacijomis, dalyvavau jų demonstracijose, ėmiau vėl rašyti eiles lenkų kalba, kurias skelbiau žurnale „Panorama”, išleidau rinkinėlį „Takas nuo Aušros Vartų” (lenkų kalba). Įstojau į lenkų buv. nacių ir sovietų politinių kalinių sąjungą, kur buvau išrinktas delegatu į Amerikos lenkų kongresą. Užmezgiau daug pažinčių. Kartu su Julian Witkowski buvau Lenkų kongreso atstovas Pavergtųjų tautų taryboje (lietuvių atstovė buvo Birutė Vindašienė). Nueidavau ir į Lietuvių buv. politkalinių susirinkimus Marquette Park (jų pirmininkas buvo Pilypas Narutis), tačiau artimesnius ryšius palaikiau su lenkų buvusiais kacetininkais.

„Laisvoji Lietuva” nustojus eiti, pradėjau skelbti straipsnius apie lietuvių ir sovietų disidentus lenkų „Panoramoje”. Tai priartėdavau prie lietuvių, tai vėl kiek nutoldavau. Žlugus Lenkijoje komunizmui, beveik kasmet lankydavau sūnų su šeima, gyvenančius Sopote, prie Gdansko. Kiek vėliau artimai susidraugavau su naujųjų lietuvių šeima. Valdas pakvietė mane į Lietuvių operą. Jaunimo centre, kur vykdavo repeticijos, sutiko mane Lituanistikos studijų ir tyrimo centro vadovas prof. Jonas Račkauskas, užangažavo padėti tvarkant Pasaulio lietuvių archyvą. Dar tebedirbau Čikagos akvariume. Buvo sunkoka visur suspėti. Išėjęs į pensiją vėl grįžau padėti Centrui.

Mano odisėjas 2005 m. gegužės mėn. aprašė Lietuvos žurnalas „Ekstra”. KGB archyve rado mano bylą. Jiems rūpėjo demaskuoti mane įdavusį KGB Mykolą Aleliūną, su kuriuo gyvenau „Tauro” studentų bendrabutyje 1956–1957 metais, o dabar – svarbų verslo veikėją Lietuvoje.

Dabar dažnai lankau ir lietuvių, ir lenkų renginius Čikagoje, skaitau savo poeziją. Lenkų poetų daug, ir jie labai aktyvūs. Tenka daug padiskutuoti su pažįstamais ir apie vis nemažėjantį konfliktą tarp Lietuvos valdžios ir ten gyvenančių lenkų, svarstyti, kaip būtų galima šį konfliktą sušvelninti.

Leonardas Gogelis – poetas, žurnalistas, Lituanistikos studijų ir tyrimo centro darbuotojas.