atlanta
Silvija Aniulienė (penkta iš k.) su jaunųjų bendruomenininkų seminaro, vykusio JAV LB Atlanta apylinkėje, dalyviais. Ramintos Žebrauskas nuotr.

JAV Lietuvių Bendruomenė dviejų emigracijų perspektyvoje

SILVIJA ANIULIENĖ

,,Jūsų širdyse Lietuvos yra daugiau, negu kai kurių lietuvių, gyvenančių Lietuvoje” – tai Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės Irenos Degutienės žodžiai, pasakyti Čikagos lietuviams. Šiandien, deja, tenka pripažinti, kad ne viskas yra taip gerai, kaip atrodo. Aktyviai dalyvaujančių narių mažėja, entuziazmas blėsta, o susipriešinimas tarp emigracinių bangų auga. Kokios šio reiškinio priežastys?

Antrabangiai buvo priversti bėgti iš Lietuvos, kad išliktų gyvi, kad išvengtų tremties. Lietuva neteko didžiulės dalies savo veiklių, klestinčių inteligentų ir intelektualų. Prieškarinės Lietuvos žmonės stebėjo okupuotą Tėvynę, gyvendami laisvoje šalyje. Bendruomenė turėjo pagrindinį tikslą – politinį – atgauti Lietuvos nepriklausomybę.

Trečiabangių istorija kitokia. Jie išvyko iš laisvos Lietuvos savanoriškai padarydami tokį sprendimą. Komunistinė ideologija traumavo kelias kartas. 50 okupacijos metų gyvenimas vyko kaip kareivinėse – griežtos taisyklės buvo visur ir viskam. Aišku, išimtys buvo taikomos, bet tam reikėjo būti Komunistų partijos nariu. 50 metų žmogus nebuvo skatinamas galvoti, bet kokia iniciatyva buvo baudžiama.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę reikėjo išmokti patiems valdyti šalį ir ūkį. Klaidų buvo padaryta daug, jos ir toliau daromos. Tai byloja nemažėjantis emigracijos srautas. Žmonės išvyksta, nes yra nusivylę susiklosčiusia padėtimi šalyje. Daugeliu atvejų jų tikslas yra ekonominis – susikurti sau gyvenimą tokį, kokio esi vertas.

Šalia šių esminių skirtumų dar yra ir mūsų tautinės ypatybės. Lietuvių tautai ypač būdingas nesaugumo jausmas. Tai tiesiog istoriškai yra įaugę į lietuvio kraują. Nesaugumo jausmas išeivijoje akivaizdžiai pasireiškia per nesutarimus tarp bangų. Lietuvoje nesaugumo jausmo apraiška – nepagarba, nemeilė eiliniam žmogui. O dvigubos pilietybės baimė – tai dar viena nesaugumo jausmo išraiška.

Lietuviams dialogo kultūra dar nėra įprastas reiškinys. Jei pašnekovo nuomonė kitokia, jis dažnai tampa asmeniniu priešu. Tad sėkmingai baksnojame vieni kitiems ambicingos kritikos lazdomis, eikvojame energiją piktų straipsnių karuose. Tokia yra Bendruomenės gyvenimo tikrovė.

Mano mama, sesė, visa giminė – Lietuvoje. Tad labai dažnai žiūriu į Atlantos Lietuvių Bendruomenę kaip į šeimą. Darnioje šeimoje vieni kitus mylime nepriklausomai nuo jos narių amžiaus ir socialinių skirtumų. Vieningoje šeimoje vieni kitus palaikome, nors ir ne visuomet pritariame kitokiai nuomonei. Tik sėkminga šeima gali išspręsti nesutarimus, priešpriešą – kompromiso keliu, be įžeidinėjimo ir pažeminimo. Tad sureikšminkime Bendruomenę kaip tautinę šeimą svetimame krašte.

Nėra paslaptis, kad kai kurie trečiabangiai mano, kad, gyvendami Amerikoje, jie gali apseiti be Bendruomenės. Susikuria savo buitį, pažįstamų ratą, tačiau anksčiau ar vėliau ateina pabudimo jausmas – kas aš esu kaip individas, kokia mano etninė, tautinė priklausomybė. Vienas iš socialinių žmogaus poreikių – priklausyti tautai arba tautinei grupei. Žmogui yra svarbu jaustis priimtam ir vertinamam.

Labai dažnai tautinis pabudimas ateina ištikus nelaimei ar kai gyvenimas tampa sudėtingas. Neseniai mūsų Bendruomenėje tragiškai žuvo jaunuolis. Gyveno Atlanta mieste daugelį metų. Nei jis, nei jo giminės nebendravo su lietuviais, nesilankė tradiciniuose Bendruomenės renginiuose ar Mišiose – tuo metu nebuvo poreikio. Atsitikus nelaimei, giminės panoro atlikti laidotuvių apeigas lietuviškai, su lietuviu kunigu. Tai tik vienas skaudus pavyzdys, kad tautiškumas yra mumyse visuomet, tik ne visada jis yra pakankamai stiprus ar sąmoningai suvokiamas.

Stebint Bendruomenės gyvenimą, akivaizdu, kad antros bangos atstovai turi savo nusistovėjusią tvarką, papročius, rutiną, savą gyvenimo tempą. Tai stabilu ir patikima. Tačiau šiuolaikinė padėtis Bendruo menėje reikalauja pokyčių. Noriu pacituoti Valdo Adamkaus žodžius: ,,Privalome šiandien sudaryti sąlygas naujam požiūriui, naujai žmogaus bendravimo su žmogumi etikai ir svarbiausia – pagarbą vienas kitam.”

Šiandien skundžiamasi, kad žmonės neina į Bendruomenės renginius, kad mažėja solidarumo įnašas. Akivaizdu, kad Bendruomenės, nesugebančios prisitaikyti prie naujų laikmečio reikalavimų, žlugs arba susilauks kitų organizacijų kūrimosi. Tai reiškia, kad didžioji dalis antrabangių pasiekimų bus prarasta ar neįvertinta. Esame susiskirstę pagal emigracines bangas, tapome ,,surūšiuoti” pagal pilietybę. Laikas vienytis, ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Nes tik vienybėje slypi tautos jėga.

Antrabangių patirtis, jų išmintis ir puikus gyvenimo svetur supratimas turi būti pagrindas Bendruomenės veikloje, o naujos bangos energija, naujos idėjos ir eksperimentavimas – tai varomoji jėga. Kaip pavyzdį noriu paminėti Los Angeles – ten susikūrė alternatyvi LB. Buvo galima eilinį kartą nesutarti, tačiau išmintinga apygardos pirmininkė pasiūlė pagalbą ir globą – tapo mentoriumi.

Trečiabangių iniciatyvos vertinimas, jų veiklos skatinimas, paprasčiausia pagarba kitoniškiems jų poreikiams būtų puiki pradžia kuriant vieningą Bendruomenę.

Noriu pasakyti keletą žodžių apie eksperimentavimą. Prieš metus sušaukėme metinį susirinkimą ir surengėme Vasario 16osios minėjimą bažnyčios salėje – puošnioje, rimtoje aplinkoje. Atėjo 12 žmonių – 6 jų buvo valdybos nariai. Renginio nuostoliai 150 dol. Šiemet pamėginome padaryti kitaip. Lietuvės tvarkomoje užeigoje surengėme šventę tema ,,Aš, lietuvis, didžiuojuosi savo šalies Nepriklausomybe ir šiandien ją švenčiu!” Vakaro metu vyko meno darbų paroda, džiazo koncertas. Aplinka Nepriklausomybės minėjimui buvo netradicinė, nebuvo ypatingos rimties ar patoso. Vakaras baigėsi šokiais. Dalyvavo 124 žmonės. Nuostolių – 0.

Akivaizdu, kad jau laikas rodyti meilę savo tautiškumui ir kitokiais būdais. Naujovės sužadina žmonių smalsumą. Susirinkę žmonės turėjo galimybę pabūti kartu, pajusti savo, kaip grupės, bendrumą, tapatybę. Kai turi dalyvius, gali palengva juos lavinti ir auklėti. Šis vakaras turėjo ,,catch” – dėstytojas Charles Perrin, rašantis disertaciją apie Lietuvą, perskaitė paskaitą. 124 klausytojai – neblogai.

Kai į renginį niekas neateina, telieka susivokti – kažką darome ne taip. Duokite galimybę jaunimui veikti, paskatinkite jį ir palaikykite. Be abejonės, ne viskas bus tobula ar pavykę, tačiau neklysta tik tas, kuris nieko nedaro.

Ir dar. Kiekvienas konfliktinis atvejis yra postūmis veiksmui. Bendruomenės vienybės siekimas – tai tas veiksmas, kurio dabar turime imtis. Nes tik vieninga Bendruomenė gali būti stipri, tik stipri Bendruomenė gali nuveikti didžius darbus. Lietuvai reikia didžių darbų, ir mes tai galime padaryti.

Silvija Aniulienė – JAV LB Atlantos apylinkės pirmininkė.
Pranešimas skaitytas JAV LB XIX tarybos trečioje sesijoje 2011 m. spalio 7–9 d. Elizabeth, NJ.