Ar sovietų nusikaltimai prilygsta nacių įvykdytiems?

ALEKSAS VITKUS

Keturis kartus per metus pasirodančio žurnalo „Lituanus” (anglų kalba) rudens (2011–3) numeryje yra įdomus, nors ir gana kontroversiškas straipsnis apie 2008 metais Prahoje įvykusios tarptautinės konferencijos deklaraciją, bandžiusią atkreipti Vakarų Europos politikų ir istorikų dėmesį, kad į buvusios Sovietų imperijos nusikaltimus reikėtų kreipti ne mažesnį dėmesį, nei ir į nacių padarytus nusikaltimus.

Straipsnio autorė Violeta Davoliūtė, Toronto University apsigynusi daktarės laipsnį, yra Briuselyje veikiančio Konflikto ir kultūros tyrimų centro direktorė. Straipsnio pradžioje Davoliūtė, paminėjusi 1941 m. birželio 14 d. ir vėlesniais metais sovietų vykdytus lietuvių tautos trėmimus į Sibirą ir Kazachstaną, neužmiršta priminti ir tuoj po 1941 m. birželio 22 d. vykusių pirmųjų lietuvių atliktų nusikaltimų prieš vietinius žydus gyventojus, nebijodama paminėti ir vėliau išgarsėjusias Kauno „Lietūkio” garaže įvykusias žudynes, po kurių sekė ir kitose Lietuvos vietose nacių organizuotos ir lietuvių rankomis vykdytos masinės žudynės.

Skatindamas prisiminti prieš 70 metų birželio 14 d. prasidėjusius trėmimus ir birželio 22 d. įvykusį sukilimą, LR Seimas 2011 metus paskelbė Laisvės gynybos ir didžiųjų nuostolių atminties metais. Seimas nenuslėpė ir tuo metu vykusių žudynių, 2011 metus paskelbęs ir Holokausto aukų Lietuvoje atminimo metais.

Autorė teisingai pastebėjo, kad nors per tą nelemtą 1941 metų pusmetį vykusias deportacijas, sukilimą ir žudynes laikas jau dengia dulkėmis, kontroversija dėl tų įvykių nemažėja. Nors bandant sutaikyti lietuvių ir žydų bendruomenes nuo 1989 metų jau daug pasiekta, Davoliūtė mano, kad dar daug kas liko nepadaryta.

Nors šiandien Lietuvoje iš prieš karą buvusių daugiau nei 200,000 žydų bendruomenės narių yra likusi tik tragiškai maža saujelė, jos interesas ir suprantamas noras išlaikyti savo kultūrinį ir istorinį paveldą auga. Kas lieka dar neišspręsta, tai atlyginimas už iš žydų, asmenišką ir bendruomeninį, atimtą turtą, prieš žydus nusikaltusių lietuvių patraukimas į teismą ir nepriekaištingas holokausto istorijos paminėjimas mokyklų programose.

Kad Lietuvoje požiūris į 1941 metų įvykius pradėjo keistis tik 1989 metais, Davoliūtė aiškina žodžio laisvės neturėjimu ilgo sovietmečio laiku. Pirmas oficialus lietuvių dalyvavimas prisimenant holokaustą įvyko 1990 metais, kai buvo paskelbta „Žydų genocido Lietuvoje deklaracija”. Po jos sekė 1994 m. rugsėjo 23 d. priimta, dabar jau kasmet švenčiama Nacionalinė Lietuvos žydų genocido atminties diena. 1995 m. kovo 1 d. prezidentas Algirdas Brazauskas, kalbėdamas Izraelio parlamente, pripažinęs lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse prižadėjo karo nusikaltėlius patraukti atsakomybėn. Tačiau po tų įvykių praėjus tiek metų, toks pažadas praktiškai negalėjo būti ištęsėtas.

Ieškodamas kompromiso, 1998 metais prezidentas Valdas Adamkus įsteigė tarptautinę komisiją nagrinėti nacių ir sovietų okupantų nusikaltimus Lietuvoje. Tai buvo pirmas bandymas pasauliui, o ypač Vakarų Europai, priminti, kad karo nusikaltėliai nebuvo vien naciai. Komisija buvo skelta į dvi pakomises: viena, vadovaujama VDU profesoriaus Liudo Truskos, tyrė sovietų, o kita, vadovaujama Seimo atstovo Emanuelio Zingerio, – nacių okupaciją.

Panašios komisijos buvo sudarytos ir kituose nuo sovietų jungo išsilaisvinusiuose kraštuose. 2008 m. birželio 3 d. bendra tų kraštų komisija Prahoje paskelbė „Europos sąžinės” deklaraciją, kurioje europiečiai buvo raginami suprasti, jog įvertinti buvusių komunistinių režimų nusikaltimus yra tiek pat svarbu, kiek ir nacių. Viltingai net buvo pareikalauta, kad sovietų nusikaltimai turėtų susilaukti tokio pat proceso kaip ir garsusis pokarinis Nuernberg teismas. Po ilgų diskusijų ir kai kurių pokyčių deklaracija, pavadinta „Dėl Europos sąžinės ir totalitarianizmo”, didele dauguma 2009 metais buvo priimta Europos Parlamento, ji pasmerkė abiejų agresorių totalitarinius režimus ir veiksmus.

Tokiam nutarimui pasipriešino Rusijos atstovai, nesutikdami su deklaracijos tariamu teiginiu, jog už Antrojo pasaulinio karo įžiebimą yra kalta Sovietų Sąjunga. Nelabai Europos Parlamentas norėjo priimti ir pasiūlymą MolotovRibbentrop 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutarties dieną paskelbti oficialia totalitarinių Europos režimų aukų atminties diena. Būdinga, kad Europos Sąjungos deklaracijai labai priešinosi žydų Simon Wiesenthal centras. Jo vadovas Efraim Zuroff ją pavadino „Red Brown” manifestu, taip dejuodamas: „Jei komunizmas yra tas pats kaip nacizmas, tai komunizmas yra genocidas, kas reikštų, jog ir žydai yra kalti dėl genocido, nes tarp žydų buvo daug komunistų.”

Nors žydai ir toliau mėgsta kaltinti lietuvius antisemitizmu ir kolaboravimu su naciais, sau jie nenori prisiimti jokios kaltės. Kai 2008 metais Lietuvos prokuratūra pasiryžo ištirti prieš nacius kovojusių sovietų partizanų įvykdytus civilių lietuvių žudymus, keli įžymūs Lietuvos žydai, kovoję tose partizanų grupėse, kviečiami į teismą kaip liudininkai – net ne kaip kaltinamieji – atsisakė atvykti. Bandymas teisti bet kokį po holokausto likusį gyvą žydą dėl karo nusikaltimų sukėlė tokią stiprią tarptautinę reakciją, kad Lietuvos prokuratūra bylą panaikino.

Žinoma, Lietuvos įstaigų nenoras kaltinti lietuvius bet kokiais karo nusikaltimais irgi nepadėjo. Prie susitaikymo proceso neprisidėjo nė šių metų kovo 11 d. Vilniuje įvykusi radikalių lietuvių nacionalistų grupės su plakatais „Lietuva lietuviams” demonstracija. Toks piktnaudžiavimas Lietuvos nepriklausomybės diena, skleidžiant netoleranciją ir skirstant Lietuvos piliečius į lietuvius ir nelietuvius, yra apgailėtinas, todėl ilgai nedvejodami jį pasmerkė premjeras Andrius Kubilius ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.