Pirmiausia tirkime savas klaidas

GINTARAS VISOCKAS

Štai ir aiškėja, kokios politinės jėgos artimiausius ketverius metus dirbs Lietuvos Seime. Jokių pažangesnių permainų tikėtis būtų naivu. Šie Seimo rinkimai nepateikė didelių sensacijų. Naujame parlamente rimtą įtaką turės tos pačios jėgos, kurios politinius svertus buvo įgijusios dar prieš ketverius metus. Įtakingiausi politinių intrigų žaidėjai lieka konservatoriai, darbiečiai ir socialdemokratai. Kitaip tariant, sisteminės, jau ne vieną kadenciją Seime dirbančios politinės partijos.

O prie ko glausis ,,Drąsos kelio” (DP) partija, Eligijaus Masiulio liberalai, tvarkiečiai ar Lenkų rinkimų akcijos atstovai, – ne tiek svarbu. Nepamirškime, jog valdžią iškovojusi opozicija dažnai elgiasi labai panašiai, kaip iki tol elgdavosi jų aršiai ar švelniai kritikuota valdančioji dauguma. Mat kiekviena valstybė turi kai kurių amžinų, nesikeičiančių politinių ir ekonominių tikslų. Jų neįmanoma pamiršti, į juos neįmanoma nekreipti dėmesio. Tuos darbus būtina atlikti. Tiek kairei, tiek dešinei, tiek centrui. Jei tik į valdžią atėjusiems, žinoma, rūpi ne svetimų, o savos valstybės interesai.

Todėl greičiausiai teisūs tie, kurie ragino balsuoti už Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus. Esą palaikydami konservatorius duotume jiems galimybę užbaigti pradėtus darbus bei leistume ištaisyti bent jau grubiausias klaidas. Bet teisūs ir tie, kurie mano, jog konservatorių, susidūrusių akis į akį su išties sudėtinga ekonomine krize, veikloje būta per mažai socialinio solidarumo ir socialinio jautrumo. Ir tai – nei klaida, nei nesusigaudymas. Tai sąmoningas konservatorių pasirinkimas atstovauti būtent turtingų ir labai turtingų socialinių grupių interesams. O ten, kur itin mažai socialinio solidarumo bei jautrumo, – milžiniška emigracija, gili depresija, netikėjimas šalies ateitimi.

Tereikia atidžiau įsižiūrėti į Darbo ir socialinių santykių instituto atliktus tyrimus, ir konservatorių bei krikščionių demokratų klaidos – kaip ant delno. Ekonominė krizė smogė ne tik Lietuvai. Bet lietuvių tautos emigracija, nedarbas ir senėjimas – vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje. Tokį lietuvių tautos nuopuolį galima aiškinti įvairiai. Bet akivaizdu ir tai, kad ekonominės krizės naštą konservatoriai su savo politiniais sąjungininkais uždėjo būtent ant finansiškai prasčiausiai besiverčiančių žmonių pečių. Įžvalgesnės valstybės elgėsi priešingai – krizei įsisiautėjus labiau spaudė milijonierius. 2008– 2012 m. Lietuvą valdę politikai labiau mylėjo milijonierius nei pensininkus ar minimalią algą uždirbančiuosius. Štai už ką premjeras Andrius Kubilius nusipelnė pačios griežčiausios kritikos ir pačio griežčiausio pasmerkimo.

Tad turėtume suprasti rinkėjus, kurie norėjo, jog Kubiliaus vadovaujami dešinieji dar ketverius metus vadovautų Vyriausybei bei pagrindinėms ministerijoms. Bet nesmerkime ir tų, kurie galutinai nusivylė konservatorių ekonomine politika.

* * *

Spalio 14-osios rinkimai išryškino dar vieną rimtą dilemą – referendumą dėl naujos atominės jėgainės statybos. Lietuvai tas referendumas – kaip šuniui penkta koja. Kam jau kam, bet mums nereikėjo neigiamų referendumo rezultatų. Referendumas galbūt galėjo tapti prasmingu prieš keletą metų, sakykime, uždarant Ignalinos atominę jėgainę ar pradedant brėžti pirmąsias Visagino AE statybos gaires. Spalio 14-osios referendumas – akivaizdžiai pavėluotas žingsnis. Tarsi pasišaipymas iš mūsų visų: pirma nusprendžiame statyti, o paskui pradedame klausinėti, ar verta statyti. Lyg būtume nesubrendėliai, kurie nežino, ko nori šiandien ir ko gali norėti ateityje.

Prisiminkime, ką apie šio patariamojo referendumo pasekmes viešojoje erdvėje teigė Tarptautinių santykių ir politikos instituto direktorius politologas Ramūnas Vilpišauskas arba ,,Vilniaus banko” finansų žinovas Gitanas Nausėda. Atominę jėgainę vis tiek teks statyti, tačiau po neigiamų referendumo rezultatų šis projektas dar labiau pabrangs. Nes japonų bendrovė ,,Hitachi” bei Estijos ir Latvijos partneriai reikalaus iš oficialiojo Vilniaus papildomų laidavimų – ne tik politinių, bet ir finansinių. Taigi referendumo sumanytojai šį išties brangų ir rizikingą projektą pavertė dar brangesniu bei rizikingesniu.

O kaip neigiamus patariamojo referendumo rezultatus įvertino prezidentė Dalia Grybauskaitė? Ji pasakė skaudžią tiesą – referendumas neatspindi realios Lietuvos gyventojų nuomonės, nes jame, kas ką besakytų, dalyvavo tik maždaug trečdalis balsavimo teisę turinčių žmonių.

Tad neturime teisės pamiršti, jog referendumas neatspindi tikrosios Lietuvos gyventojų nuomonės. O juk žalą jis atnešė konkrečią, apčiuopiamą. Japonijos, Latvijos ir Estijos pasitikėjimas Lietuva, kaip partneriu, turinčiu aiškią nuomonę, ženkliai sumažėjo. Tuo tarpu valstybės, kurios mums siekia primesti savo piktą valią, tikriausiai taps dar įžūlesnės, atkaklesnės. Šis referendumas – puikus ženklas Rusijai: Lietuvą labai nesunku stumtelėti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Siekianti Kaliningrado srityje kuo skubiau pastatyti savąją atominę jėgainę Rusija šiandien džiūgaute džiūgauja – Lietuva juk stabtelėjo pusiaukelėje.

Be abejo, skeptiškai į atominę energetiką žvelgiantys lietuviai taip pat turi argumentų. Jie sako: jei per tiek metų nesugebėjome užbaigti statyti Vilniaus stadiono, tai, tikėtina, jog nesugebėsime įgyvendinti ir daug sykių sudėtingesnio projekto. Visagino AE projektas mums – ne pagal pečius. O jei ir sugebėtume pastatyti atominę jėgainę, tai ji mums, skeptikų žodžiais tariant, vis tiek ekonomiškai nenaudinga – įbristume į dar didesnes skolas, be to, mokestis už elektros kilovatvalandę nė kiek nesumažėtų. Tokie samprotavimai – įmanomi. Tačiau kai kurie mūsiškiai skeptikai labiau primena žiniuonius ar ekstrasensus, neva puikiai nusimanančius, kokios kainos, kokia ekonominė padėtis bei politinė padėtis susiklostys tiek Lietuvoje, tiek aplink Lietuvą po 10 ar 20 metų. Skaudi gyvenimiška patirtis byloja, jog tokie spėliojimai dažniau nepasitvirtina, nei pasitvirtina. Belieka tik gūžčioti pečiais – iš kur toks pasitikėjimas savo išmintimi?

Dauguma referendume dėl atominės jėgainės dalyvavusiųjų turėtų prisipažinti, jog apie AE privalumus bei trūkumus turi per menkai žinių, kad galėtų tvirtai, drąsiai, be mažiausios abejonės pareikšti – reikalinga ar nereikalinga mums naujoji atominė jėgainė. Dauguma referendume dalyvavusiųjų galėjo nebent parašyti žodį ,,nežinau” arba ,,turiu per mažai informacijos”. Čia labai tiktų posakis: ,,Aš žinau, kad nieko nežinau”, ir tai būtų pats tiksliausias, sąžiningiausias bei principingiausias atsakymas. Deja, referendume dalyvavusieji trečiojo pasirinkimo neturėjo. Jie galėjo įrašyti tik žodžius ,,pritariu” arba ,,nepritariu”.

* * *

Trečioji spalio 14-osios blogybė – triuškinantis tautininkiškas vertybes puoselėjančių jėgų pralaimėjimas. Šis pralaimėjimas skaudus dvigubai. Juk Lenkų rinkimų akcija vis tik turės keletą savo narių naująme 2012–2016 metų Lietuvos parlamente. O Gintaro Songailos vadovaujama ,,Tautininkų sąjunga” neišpešė nė vieno mandato. Todėl neatmestina versija, jog Vilniaus krašto lietuviams bus dar kebliau puoselėti lietuvybę, o lenkiškų pavardžių rašymas oficialiuose lietuviškuose dokumentuose šį kartą greičiausiai bus prastumtas. Taip pat ir lenkiškų užrašų greičiausiai padaugės Vilniaus krašte, ir apie Vilniaus krašto okupaciją, matyt, pradėsime dar garsiau kalbėti kaip apie ,,daugiau teigiamą nei neigiamą reiškinį”.

Kodėl rinkėjai buvo nepalankūs ,,Tautininkų sąjungai”? Būtų kvaila nesutikti su tvirtinančiais, kad šiais metais naujoji rinkimų tvarka buvo ypatingai palanki valdančiosioms partijoms. Valdančiosios partijos gausiai pasisėmė pinigėlių iš valstybės biudžeto savo rinkiminėms kampanijoms, o politikos naujokai neteko nieko – nei galimybės sulaukti bent jau mažos valstybinės, nei verslo struktūrų paramos. Tiesa ir tai, jog kai kurios įtakingos žiniasklaidos priemonės sąmoningai, kryptingai nekreipdavo dėmesio į tautininkų veiklą.

Tačiau po pralaimėjimo pirmiausiai reikėtų ieškoti savų, o ne svetimų klaidų. Tautininkų klaidos – akivaizdžios, jų daug. Nors ir negalėdami pasigirti stambiosios komercinės žiniasklaidos palankumu, jie į pagalbą galėjo pasitelkti mažesnius tiražus turinčius leidinius. Beje, kai kurie tokių leidinių tribūną šiai politinei partijai siūlė nemokamai. Tačiau tautininkai tokia galimybe pasinaudoti arba nesugebėjo, arba nenorėjo. Buvo pasirinkta, iš šono žvelgiant, įspūdinga, bet realiai mažai naudos teikianti taktika – Seime rengti spaudos konferencijas ir pustuštėje konferencijų salėje valdiškai pasakoti apie savo prasmingus ketinimus.

Beje, daug jėgų ir energijos mesta kuriant politiškai angažuotą, todėl didesnio populiarumo turėti negalinčią partinę internetinę svetainę, kurią labiau tiktų vadinti tiesiog skelbimų lenta. Nejaugi tautininkai per 20 metų nesugebėjo įsisąmoninti elementariausios taisyklės – partiniai, vos keletą temų gvildenantys leidiniai nedaro ženklesnės įtakos visuomenei.

Per daug sureikšminta ir ,,Facebook” galia. Šis puslapis – priimtinas dalykas informuojant visuomenę. Bet negalima pamiršti, jog ten skelbiama informacija neturi būtiniausių elementų – įtikinamumo. Be to, pamirštama, jog ,,Facebook” – atviras visiems: ir labai rimtiems, ir labai primityviems autoriams. Savų idėjų populiarinimas ,,Facebook” erdvėje dar neužtikrina sėkmės. O kai kuriais atvejais neša net atvirkščią rezultatą.

Žinoma, net ir sumaniai išnaudojant palankiai nusiteikusios žiniasklaidos galimybes ne visuomet įmanoma tapti populiariu tarp rinkėjų. Tačiau, branginant kiekvieną leidinį, kiekvieną straipsnį, kiekvieną nuotrauką ar videointerviu, buvo galima bent jau taip skaudžiai nepralaimėti. Bet dabar jau labiau nei akivaizdu, jog tautininkams informacinių karų subtilybės – sunkiai įkandamas riešutas. Jiems geriausiai sekasi ,,virti savo sultyse” ir tokiu savo elgesiu burti lenkų ir rusų struktūras Lietuvoje.

Informacinių karų teikiamomis galimybėmis nesugebėjo pasinaudoti ir DK partija. Nors sąlygos, regis, buvo išskirtinės. Ir čia bandyta eiti primityviausiu, niekur nevedančiu keliu.