Pirmiausia tirkime savas klaidas
GINTARAS VISOCKAS
Štai ir aiškėja, kokios politinės jėgos artimiausius
ketverius metus dirbs Lietuvos Seime. Jokių pažangesnių permainų
tikėtis būtų naivu. Šie Seimo rinkimai nepateikė didelių
sensacijų. Naujame parlamente rimtą įtaką turės tos pačios jėgos,
kurios politinius svertus buvo įgijusios dar prieš ketverius
metus. Įtakingiausi politinių intrigų žaidėjai lieka konservatoriai,
darbiečiai ir socialdemokratai. Kitaip tariant, sisteminės, jau ne
vieną kadenciją Seime dirbančios politinės partijos.
O prie ko glausis ,,Drąsos kelio” (DP) partija, Eligijaus
Masiulio liberalai, tvarkiečiai ar Lenkų rinkimų akcijos atstovai,
– ne tiek svarbu. Nepamirškime, jog valdžią
iškovojusi opozicija dažnai elgiasi labai panašiai, kaip
iki tol elgdavosi jų aršiai ar švelniai kritikuota
valdančioji dauguma. Mat kiekviena valstybė turi kai kurių amžinų,
nesikeičiančių politinių ir ekonominių tikslų. Jų neįmanoma
pamiršti, į juos neįmanoma nekreipti dėmesio. Tuos darbus būtina
atlikti. Tiek kairei, tiek dešinei, tiek centrui. Jei tik į
valdžią atėjusiems, žinoma, rūpi ne svetimų, o savos valstybės
interesai.
Todėl greičiausiai teisūs tie, kurie ragino balsuoti už Tėvynės
sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus. Esą palaikydami
konservatorius duotume jiems galimybę užbaigti pradėtus darbus bei
leistume ištaisyti bent jau grubiausias klaidas. Bet teisūs ir
tie, kurie mano, jog konservatorių, susidūrusių akis į akį su
išties sudėtinga ekonomine krize, veikloje būta per mažai
socialinio solidarumo ir socialinio jautrumo. Ir tai – nei
klaida, nei nesusigaudymas. Tai sąmoningas konservatorių pasirinkimas
atstovauti būtent turtingų ir labai turtingų socialinių grupių
interesams. O ten, kur itin mažai socialinio solidarumo bei jautrumo,
– milžiniška emigracija, gili depresija, netikėjimas
šalies ateitimi.
Tereikia atidžiau įsižiūrėti į Darbo ir socialinių santykių instituto
atliktus tyrimus, ir konservatorių bei krikščionių demokratų
klaidos – kaip ant delno. Ekonominė krizė smogė ne tik Lietuvai.
Bet lietuvių tautos emigracija, nedarbas ir senėjimas – vienas
didžiausių visoje Europos Sąjungoje. Tokį lietuvių tautos nuopuolį
galima aiškinti įvairiai. Bet akivaizdu ir tai, kad ekonominės
krizės naštą konservatoriai su savo politiniais sąjungininkais
uždėjo būtent ant finansiškai prasčiausiai besiverčiančių žmonių
pečių. Įžvalgesnės valstybės elgėsi priešingai – krizei
įsisiautėjus labiau spaudė milijonierius. 2008– 2012 m. Lietuvą
valdę politikai labiau mylėjo milijonierius nei pensininkus ar
minimalią algą uždirbančiuosius. Štai už ką premjeras Andrius
Kubilius nusipelnė pačios griežčiausios kritikos ir pačio griežčiausio
pasmerkimo.
Tad turėtume suprasti rinkėjus, kurie norėjo, jog Kubiliaus vadovaujami
dešinieji dar ketverius metus vadovautų Vyriausybei bei
pagrindinėms ministerijoms. Bet nesmerkime ir tų, kurie galutinai
nusivylė konservatorių ekonomine politika.
* * *
Spalio 14-osios rinkimai išryškino dar vieną rimtą dilemą
– referendumą dėl naujos atominės jėgainės statybos. Lietuvai tas
referendumas – kaip šuniui penkta koja. Kam jau kam, bet
mums nereikėjo neigiamų referendumo rezultatų. Referendumas galbūt
galėjo tapti prasmingu prieš keletą metų, sakykime, uždarant
Ignalinos atominę jėgainę ar pradedant brėžti pirmąsias Visagino AE
statybos gaires. Spalio 14-osios referendumas – akivaizdžiai
pavėluotas žingsnis. Tarsi pasišaipymas iš mūsų visų:
pirma nusprendžiame statyti, o paskui pradedame klausinėti, ar verta
statyti. Lyg būtume nesubrendėliai, kurie nežino, ko nori
šiandien ir ko gali norėti ateityje.
Prisiminkime, ką apie šio patariamojo referendumo pasekmes
viešojoje erdvėje teigė Tarptautinių santykių ir politikos
instituto direktorius politologas Ramūnas Vilpišauskas arba
,,Vilniaus banko” finansų žinovas Gitanas Nausėda. Atominę
jėgainę vis tiek teks statyti, tačiau po neigiamų referendumo rezultatų
šis projektas dar labiau pabrangs. Nes japonų bendrovė
,,Hitachi” bei Estijos ir Latvijos partneriai reikalaus iš
oficialiojo Vilniaus papildomų laidavimų – ne tik politinių, bet
ir finansinių. Taigi referendumo sumanytojai šį išties
brangų ir rizikingą projektą pavertė dar brangesniu bei rizikingesniu.
O kaip neigiamus patariamojo referendumo rezultatus įvertino prezidentė
Dalia Grybauskaitė? Ji pasakė skaudžią tiesą – referendumas
neatspindi realios Lietuvos gyventojų nuomonės, nes jame, kas ką
besakytų, dalyvavo tik maždaug trečdalis balsavimo teisę turinčių
žmonių.
Tad neturime teisės pamiršti, jog referendumas neatspindi
tikrosios Lietuvos gyventojų nuomonės. O juk žalą jis atnešė
konkrečią, apčiuopiamą. Japonijos, Latvijos ir Estijos pasitikėjimas
Lietuva, kaip partneriu, turinčiu aiškią nuomonę, ženkliai
sumažėjo. Tuo tarpu valstybės, kurios mums siekia primesti savo piktą
valią, tikriausiai taps dar įžūlesnės, atkaklesnės. Šis
referendumas – puikus ženklas Rusijai: Lietuvą labai nesunku
stumtelėti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Siekianti Kaliningrado
srityje kuo skubiau pastatyti savąją atominę jėgainę Rusija
šiandien džiūgaute džiūgauja – Lietuva juk stabtelėjo
pusiaukelėje.
Be abejo, skeptiškai į atominę energetiką žvelgiantys lietuviai
taip pat turi argumentų. Jie sako: jei per tiek metų nesugebėjome
užbaigti statyti Vilniaus stadiono, tai, tikėtina, jog nesugebėsime
įgyvendinti ir daug sykių sudėtingesnio projekto. Visagino AE projektas
mums – ne pagal pečius. O jei ir sugebėtume pastatyti atominę
jėgainę, tai ji mums, skeptikų žodžiais tariant, vis tiek
ekonomiškai nenaudinga – įbristume į dar didesnes skolas,
be to, mokestis už elektros kilovatvalandę nė kiek nesumažėtų. Tokie
samprotavimai – įmanomi. Tačiau kai kurie mūsiškiai
skeptikai labiau primena žiniuonius ar ekstrasensus, neva puikiai
nusimanančius, kokios kainos, kokia ekonominė padėtis bei politinė
padėtis susiklostys tiek Lietuvoje, tiek aplink Lietuvą po 10 ar 20
metų. Skaudi gyvenimiška patirtis byloja, jog tokie spėliojimai
dažniau nepasitvirtina, nei pasitvirtina. Belieka tik gūžčioti pečiais
– iš kur toks pasitikėjimas savo išmintimi?
Dauguma referendume dėl atominės jėgainės dalyvavusiųjų turėtų
prisipažinti, jog apie AE privalumus bei trūkumus turi per menkai
žinių, kad galėtų tvirtai, drąsiai, be mažiausios abejonės
pareikšti – reikalinga ar nereikalinga mums naujoji
atominė jėgainė. Dauguma referendume dalyvavusiųjų galėjo nebent
parašyti žodį ,,nežinau” arba ,,turiu per mažai
informacijos”. Čia labai tiktų posakis: ,,Aš žinau, kad
nieko nežinau”, ir tai būtų pats tiksliausias, sąžiningiausias
bei principingiausias atsakymas. Deja, referendume dalyvavusieji
trečiojo pasirinkimo neturėjo. Jie galėjo įrašyti tik žodžius
,,pritariu” arba ,,nepritariu”.
* * *
Trečioji spalio 14-osios blogybė – triuškinantis
tautininkiškas vertybes puoselėjančių jėgų pralaimėjimas.
Šis pralaimėjimas skaudus dvigubai. Juk Lenkų rinkimų akcija vis
tik turės keletą savo narių naująme 2012–2016 metų Lietuvos
parlamente. O Gintaro Songailos vadovaujama ,,Tautininkų sąjunga”
neišpešė nė vieno mandato. Todėl neatmestina versija, jog
Vilniaus krašto lietuviams bus dar kebliau puoselėti lietuvybę,
o lenkiškų pavardžių rašymas oficialiuose
lietuviškuose dokumentuose šį kartą greičiausiai bus
prastumtas. Taip pat ir lenkiškų užrašų greičiausiai
padaugės Vilniaus krašte, ir apie Vilniaus krašto
okupaciją, matyt, pradėsime dar garsiau kalbėti kaip apie ,,daugiau
teigiamą nei neigiamą reiškinį”.
Kodėl rinkėjai buvo nepalankūs ,,Tautininkų sąjungai”? Būtų
kvaila nesutikti su tvirtinančiais, kad šiais metais naujoji
rinkimų tvarka buvo ypatingai palanki valdančiosioms partijoms.
Valdančiosios partijos gausiai pasisėmė pinigėlių iš valstybės
biudžeto savo rinkiminėms kampanijoms, o politikos naujokai neteko
nieko – nei galimybės sulaukti bent jau mažos valstybinės, nei
verslo struktūrų paramos. Tiesa ir tai, jog kai kurios įtakingos
žiniasklaidos priemonės sąmoningai, kryptingai nekreipdavo dėmesio į
tautininkų veiklą.
Tačiau po pralaimėjimo pirmiausiai reikėtų ieškoti savų, o ne
svetimų klaidų. Tautininkų klaidos – akivaizdžios, jų daug. Nors
ir negalėdami pasigirti stambiosios komercinės žiniasklaidos palankumu,
jie į pagalbą galėjo pasitelkti mažesnius tiražus turinčius leidinius.
Beje, kai kurie tokių leidinių tribūną šiai politinei partijai
siūlė nemokamai. Tačiau tautininkai tokia galimybe pasinaudoti arba
nesugebėjo, arba nenorėjo. Buvo pasirinkta, iš šono
žvelgiant, įspūdinga, bet realiai mažai naudos teikianti taktika
– Seime rengti spaudos konferencijas ir pustuštėje
konferencijų salėje valdiškai pasakoti apie savo prasmingus
ketinimus.
Beje, daug jėgų ir energijos mesta kuriant politiškai angažuotą,
todėl didesnio populiarumo turėti negalinčią partinę internetinę
svetainę, kurią labiau tiktų vadinti tiesiog skelbimų lenta. Nejaugi
tautininkai per 20 metų nesugebėjo įsisąmoninti elementariausios
taisyklės – partiniai, vos keletą temų gvildenantys leidiniai
nedaro ženklesnės įtakos visuomenei.
Per daug sureikšminta ir ,,Facebook” galia. Šis
puslapis – priimtinas dalykas informuojant visuomenę. Bet
negalima pamiršti, jog ten skelbiama informacija neturi
būtiniausių elementų – įtikinamumo. Be to, pamirštama, jog
,,Facebook” – atviras visiems: ir labai rimtiems, ir labai
primityviems autoriams. Savų idėjų populiarinimas ,,Facebook”
erdvėje dar neužtikrina sėkmės. O kai kuriais atvejais neša net
atvirkščią rezultatą.
Žinoma, net ir sumaniai išnaudojant palankiai nusiteikusios
žiniasklaidos galimybes ne visuomet įmanoma tapti populiariu tarp
rinkėjų. Tačiau, branginant kiekvieną leidinį, kiekvieną straipsnį,
kiekvieną nuotrauką ar videointerviu, buvo galima bent jau taip
skaudžiai nepralaimėti. Bet dabar jau labiau nei akivaizdu, jog
tautininkams informacinių karų subtilybės – sunkiai įkandamas
riešutas. Jiems geriausiai sekasi ,,virti savo sultyse” ir
tokiu savo elgesiu burti lenkų ir rusų struktūras Lietuvoje.
Informacinių karų teikiamomis galimybėmis nesugebėjo pasinaudoti ir DK
partija. Nors sąlygos, regis, buvo išskirtinės. Ir čia bandyta
eiti primityviausiu, niekur nevedančiu keliu.