Su filmo režisieriumi (viduryje) po filmo peržiūros (iš k.): Viktorija Turapinaitė, LR garbės
konsulas Stanley Balzekas, jr. ir Gabija Steponėnaitė. Loretos Timukienės nuotr
,,Kitą svajonių komandą” pamatyti būtina

LORETA TIMUKIENĖ

LR Generalinis konsulatas Čikagoje spalio 19 d. pakvietė į sėkmingai per JAV kino teatrus keliaujančio filmo „Kita svajonių komanda” (,,The Other Dream Team”) peržiūrą bei susitikimą su filmo režisieriumi Mariumi Markevičiumi. Į kino teatre „Century Centre Cinema” vykusį filmo pristatymą gausiai susirinko ne tik lietuviai, bet ir amerikiečiai. Į susitikimą atvyko ir LR garbės konsulas Palm Beach Stanley Balzekas jaunesnysis, susirinkusius sveikino konsulas Čikagoje Marijus Gudynas. Po peržiūros žiūrovus pasivaišinti pakvietė vakaro rėmėjai „Litusco”, „Skambink pigiau”, „ziurektv.com” bei restoranas „Kunigaikščių užeiga”.

Rugsėjo 28 d. JAV pradėtas rodyti filmas prieš tai pusę metų keliavo po tarptautinius festivalius. Garsiame ,,Sundance” kino festivalyje pelnė pagrindinį apdovanojimą geriausio dokumentinio filmo kategorijoje. Prie filmo populiarumo, be abejo, prisidėjo geri žiūrovų atsiliepimai ir teigiami žiniasklaidos vertinimai. ,,Kitai svajonių komandai” kopti populiarumo laipteliais padeda ir tai, kad filmo herojai krepšininkai Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis turi daug gerbėjų visame pasaulyje. Šiuo dokumentiniu filmu susidomėjo tokios stambios JAV kino platintojų bendrovės kaip „Lionsgate” ir „Film Arcade”.

Filmas turėtų įkvėpti žmones

Sunkūs okupacijos metai, trėmimai, apribojimai, sovietų kontrolė, pirmųjų nepriklausomybės žingsnių didvyriai, pasaulį pribloškęs Lietuvos sugrįžimas į olimpines žaidynes ir nugalėti didžiausi varžovai – visi šie Lietuvos istorijos vingiai tilpo JAV lietuvio M. Markevičiaus filme „Kita svajonių komanda”.

Filmo dėmesio centre – 1992 m. olimpiada Barselonoje, kurioje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pirmą kartą žaidė už nepriklausomą Lietuvą ir iškovojo medalius. Nors jie buvo bronziniai, tąkart pergalė ir patiems krepšininkams, ir visai Lietuvai atrodė saldesnė už auksą. Po ilgos Sovietų Sąjungos priespaudos keli krepšininkai visam pasauliui parodė, kad žemėlapyje yra tokia mažytė šalis Lietuva. Filme daug kalbama apie krepšinį, tačiau žaidėjų akimis taip pat parodytos kovos už nepriklausomybę, laisvę. Tuo pačiu pralinksmina šmaikštūs ir ironiški A. Sabonio, Valdemaro Chomičiaus ir kitų krepšininkų atsiminimai apie gūdžius sovietinius laikus.

Įdomi filmo dalis, pasakojanti, kaip JAV roko grupė „The Grateful Dead” finansavo lietuvių krepšininkų kelionę į Barselonos olimpiadą. Krepšininkai ant garbingos apdovanojimų pakylos užlipo vilkėdami margus, kartu su ,,The Grateful Dead” sukurtus marškinėlius su dedančiu į krepšį skeletu. Po filmo kalbantis su režisieriumi jo paklausiau, ar iš tiesų žymieji mūsų krepšininkų marškinėliai gali keliauti į kosmosą. Marius nusijuokė – anot jo, nežinia, kaip gali nutikti, mat krepšininko Artūro Karnišovo draugas ateityje ruošiasi skristi į kosmosą ir žada pasiimti žymiuosius mūsų krepšininkų marškinėlius.

Filme matome ir vieną geriausių šių dienų Lietuvos krepšininką, Toronto ,,Raptors” komandoje žaidžiantį Joną Valančiūną – jis gimęs nepriklausomybės laikais, yra jau laisvoje Lietuvoje užaugusios kartos atstovas. Pasak režisieriaus, buvo įdomu palyginti jo sporto karjerą su A. Sabonio. Galima drąsiai sakyti, kad būtent A. Sabonio karta atvėrė duris šių dienų sportininkams. Kita vertus, pasaulis pasidarė daug mažesnis nei prieš 20 metų, kai krepšininkus užsienyje stebino net apelsinai ir bananai. Įdomu išgirsti ir buvusių Lietuvos krepšininkų varžovų nuomonę apie mūsiškių ryžtą, drąsą, užsispyrimą.

Sukrečiančių, jaudinančių, graudinančių ir šypseną keliančių kadrų kupinoje juostoje režisierius parodo išsivadavimą iš geležinių sovietų
gniaužtų per krepšinio prizmę. M. Markevičius teigė, kad šis trejetą metų kurtas filmas turėtų būti pavyzdžiu kitoms nepriklausomybės siekiančioms šalims ir įkvėpti žmones. JAV lietuvis sako su pasididžiavimu stebintis, kaip toli Lietuva nužygiavo per 20 nepriklausomybės metų. ,,Norėčiau, kad Lietuva taptų pavyzdžiu kitoms valstybėms. Jei mano filmą pamatytų Egipto ar Libijos gyventojai, galbūt ir jie pagalvotų, kad po keleto dešimtmečių padėtis jų šalyje gali pasikeisti į gerąją pusę”, – kalbėjo režisierius. Paklausus, ko šiandien reikia Lietuvai, kad po visą pasaulį išsibarsčiusi tauta susitelktų, kaip buvo prieš 20 metų, Marius sako, kad visų pirma mes turime išmokti didžiuotis savo šalimi. Šis filmas dar kartą parodo, kad didžiuotis tikrai turime kuo.

,,Serga” už Lietuvą

Mariaus tėvai pasitraukė iš Lietuvos 1944 m., per Antrąjį pasaulinį karą. Mama yra kilusi iš Kauno, tėtis – iš Šakių. Jie susipažino atvykę į Los Angeles, tame mieste gimė Marius ir jo sesuo Zina. Paklausus, kaip pavyko taip gerai išmokti kalbėti lietuviškai, JAV lietuvis šypsodamasis sako: ,,Nekalbu lietuviškai gerai, nes tėvų šneka kalbėti tenka retai. Kaip bebūtų, namuose lietuvių kalba man buvo pirmoji, nes lietuviškai kalbėdavomės ir su tėvais, ir su seneliais. Šeštadieniais lankiau lietuvišką mokyklą Los Angeles, šokau tautinius šokius, nors mieliau būčiau rinkęsis sportą, tačiau tėvai norėjo, kad mes išlaikytume savo šaknis, domėtumėmės savo kultūra.”
1976 m. gimęs režisierius prisimena, kaip žiūrėjo per CNN televiziją rodomus Sausio 13 įvykius. Nuo pat vaikystės jis žinojo Lietuvos istoriją – apie ją pasakodavo tėvai, girdėjo lituanistinėje mokykloje. Buvo įdomu, už ką šiandien ,,serga” Marius, kai žaidžia Lietuva su Amerika. ,,Už Lietuvą” – toks buvo jo atsakymas.

Žinia ne tik lietuviams

1992 m., kai vyko olimpiada, Marius buvo moksleivis ir labai mėgo krepšinį, domėjosi A. Sabonio, Š. Marčiulionio žaidimu. Jis labai džiaugėsi, kai 1988 m. Seulo olimpiadoje A. Sabonis, Š. Marčiulionis, R. Kurtinaitis, V. Chomičius kartu su Sovietų Sąjungos rinktine iškovojo auksą. Paklausus, už kurią komandą jis tuomet sirgo, prisipažįsta, jog buvo sunku apsispręsti, nes labai mėgo Los Angeles „Lakers” komandą ir daugelį kitų NBA klubų, tačiau žinojo, kad sovietų rinktinės pagrindą sudarė lietuviai. Kai jie laimėjo, laikraštyje „Los Angeles Times” buvo išspausdinta lietuvių ketveriukės, vilkinčios raudonus marškinėlius, nuotrauka. Mokykloje Marius bandė paaiškinti, kad šie sportininkai – lietuviai, ne rusai, ir džiaugėsi jų sėkme. „Mano draugai nesuprato, kodėl aš džiaugiuosi jų pergale. Jiems atrodė, kad jei vilki raudonus marškinėlius, esi priešas – rusas. Draugai nežinojo, kad Sovietų Sąjungoje yra begalė skirtingų kultūrų ir jos nori kovoti prieš sistemą. Nuo tada manęs nepaliko mintis, kad aš turiu vakariečiams pasakoti apie Lietuvą”, – sakė M. Markevičius.

Pirmi žingsniai dokumentikoje

Kad Amerikoje gyvena filmų režisierius ir prodiuseris Marius Markevičius, iki šiol mažai kas žinojo. Apie jį imta kalbėti, kai šią žiemą garsiame „Sundance” kino festivalyje JAV jo sukurtas filmas „Kita svajonių komanda” pelnė daug palankaus žiniasklaidos ir kino kritikų dėmesio.

M. Markevičius studijavo University of California Berkeley mieste, o UCLA School of Theater, Film and Television įgijo magistro laipsnį. Jis yra prodiusavęs 4 meninius filmus – kino juosta ,,Like Crazy” praėjusiais metais ,,Sundance” kino festivalyje pelnė Didįjį komisijos apdovanojimą. Filmas ,,Douchebag” buvo pristatytas 2010 m. festivalio metu ir vėliau rodomas kino teatruose. ,,Kita svajonių komanda” – pirmas dokumentinis filmas, kurį M. Markevičius režisavo.

Žvilgsnis į Lietuvą iš toliau

Pasak JAV lietuvio, daugiausia keblumų kilo dėl kelionių, kadangi buvo filmuojama ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Nors režisierius yra kilęs iš Los Angeles, tačiau ten nebuvo nufilmuotas nė vienas kadras. Filmuodamas juostą Marius turėjo progą dažniau apsilankyti Lietuvoje, nors pas ten gyvenančius gimines jis buvo lankęsis ir anksčiau. Taip pat teko paprakaituoti, ieškant archyvinės medžiagos. Čia daug padėjo Lietuvos centrinis valstybės archyvas bei Lietuvos radijas ir televizija. Filme panaudota nemažai nuotraukų iš asmeninių archyvų, pagelbėjo fotografai Romualdas Požerskis ir Romualdas Rakauskas. M. Markevičius pasidžiaugė, kad nė vienas iš pašnekovų neatsisakė kalbėti, visi su malonumu atsiminė tuos laikus ir įvykius.

Žiūrovams pasiteiravus, kiek kainavo filmo kūrimas, M. Markevičius juokavo: ,,Šiek tiek mažiau nei ‘Titanikas’”. Legendiniai Lietuvos krepšininkai A. Sabonis ir Š. Marčiulionis drauge su Lietuvos tautinio olimpiniu komiteto prezidentu Artūru Poviliūnu įkūrė specialų fondą „Basketball Future Foundation” („Krepšinio ateities fondas”), kuris skirtas finansuoti filmo ,,Kita svajonių komanda” kūrimą. Į klausimą, kodėl įkvepiančią Lietuvos laisvės kelio istorija buvo sukurta ne Lietuvoje, o čia, Jungtinėse Valstijose, Marius sako, kad „žvelgiant į tuos pačius įvykius iš toliau, jie atrodo kitaip”. Be to, filmas skirtas ne tik Lietuvai, tačiau ir visam pasauliui.

Juk mes tokie, kitokie

Po filmo „Kita svajonių komanda” premjeros žiniasklaidoje pasipylė teigiami atsiliepimai apie jį, o žiūrovai ėmė plūsti į pirmuosius seansus. ,,Manau, tai bus viena iš nedaugelio progų amerikiečiams susipažinti su Lietuva. Jiems patinka istorijos, kur mažesni kovoja prieš didesnius – savotiška Dovydo ir Galijoto dvikova. Daugiau medžiagos galėsite pamatyti DVD”, – teigė filmo režisierius, kuris atskleidė, jog buvo surinkęs 100 valandų filmuotos medžiagos.

Sulaukus tokio palankaus žiūrovų ir kino kritikų vertinimo, paklausėme, ar negalvojama apie filmo tęsinį. ,,Jeigu lietuviai Brazilijoje laimėtų auksą”, – sakė pašnekovas. Jis sako, kad apie kiekvieną iš filme rodytų krepšininkų būtų galima sukurti atskirus filmus. Režisierius tikisi, kad filmas ,,Kita svajonių komanda” bus rodomas ir per televiziją, pristatomas universitetuose, mokyklose, lietuvių bendruomenei.
 
Žiūrovų nuomone – neeilinis filmas

Buvo įdomu išgirsti žiūrovų vertinimą – savo mintimis apie ,,Kitą svajonių komandą” dalijasi Viktorija Turapinaitė, kartu dalyvavusi mūsų pokalbyje su režisieriumi.

Nors jau buvau girdėjusi apie filmą ,,Kita svajonių komandą”, per daug nieko nesitikėjau. Maniau, bus eilinis filmas apie sportą, pagardintas holivudiniu prieskoniu (kadangi kūrėjas – iš Los Angeles). Tačiau išėjau sužavėta. Viskuo! Kaip drąsiai pasirinkta tema, kaip iš seniai ir giliai ,,užkabinta” Lietuvos istorija, kaip skoningai pajuokauta. Pirmiausiai norėjosi tai pasakyti pačiam filmo autoriui ir režisieriui, nes jis filmo pradžioje, kaip man pasirodė, gana nedrąsiai atidavė savo kūrinį mūsų teismui. Mariau, tikrai nuostabus, įdomus, informatyvus ir vertingas filmas. Jis gali tapti ne tik pramoga, bet ir puikia mokomąja medžiaga jaunimui.

Nustebino tai, kad filmo žiūrovai buvo ne tik lietuviai. Mačiau amerikiečių, kurie ryte rijo vaizdus ekrane, o kartais net ir verkė. Labai rūpėjo paklausti, kokia jų nuomonė apie filmą, kodėl jie pasirinko būtent šį filmą, kai kino teatruose tikrai yra iš ko rinktis. Mes žinome visą filme rodomą istoriją, pažįstame krepšininkus, tačiau kas traukė amerikiečius žiūrovus, ar buvo suprantama, kas ir kodėl vyksta, ar buvo įdomu žiūrėti?

Pakalbinau vieną merginą. Visai nenustebau, kad ji yra žurnalistė, atėjusi į filmą, pakviesta draugės lietuvės. Štai ką ji sakė: ,,Žiūrėdama filmą jaučiausi taip, tarsi žiūrėčiau ne tik filmą apie krepšinio komandą, bet ir sekčiau epinės poemos įvykius. Žavėjo žaidėjų drąsa ir stiprūs charakteriai, kuriuos jiems teko parodyti, akis į akį susidūrus su KGB. Tikiuosi, kad daugelis amerikiečių vaikų turės progą pamatyti šį filmą ir bus įkvėpti jo. Be to, matant Lietuvos žmones, naktį stovinčius prieš rusų tankus, akyse kaupėsi ašaros.”

Įdomu tai, kad filmas šiai merginai padėjo suprasti jos draugų lietuvių būdą. Tai sakydama ji turėjo galvoje lietuvių užsispyrimą, ryžtą ir tylų tikslo siekimą.

Pakalbinau ir porą pokario išeivijos atstovų. Jie, kaip ir aš, buvo sužavėti filmu. Džiaugėsi, kad autorius įtraukė istoriją apie trėmimus į Sibirą. Sakė, kad jis labai drąsiai panaudojo ištraukas iš JAV prezidento Ronald Reagan kalbos, kurias jie prisimena matę per televiziją. Dauguma amerikiečių toli gražu nesuprato juokelio apie automobilio pirkimą ir santechniką sovietiniais laikais. ,,Galbūt po šio filmo jiems bus šiek tiek aiškiau”, – juokavo mano pašnekovas.

 Iš visų mano draugų, su kuriais teko šnekėtis apie filmą, išgirdau tik vieną neigiamą nuomonę. Tiesa, tai buvo prieš tai, kai pati jį pamačiau. Vyrukas sakė: ,,Jei tau nepatinka krepšinis, nėra ko eiti – daugiau ten nieko ir nepamatysi.” Keista – pagalvojau pamačiusi filmą, aš jame įžvelgiau daug daugiau nei tik krepšinis. O ir kaip gali nepatikti krepšinis, jei esi užaugęs Kaune ,,Žalgirio” klestėjimo laikais!

Visiems, kurie dar nematė filmo, labai siūlau tai padaryti. Taip, jis pasirodys DVD, bet visai kas kita, kai sėdi salėje, pilnoje tokių pačių, kaip ir tu – norinčių, kad kuo daugiau žmonių, kuo daugiau šalių išgirstų mūsų istoriją, siekiančių suprasti, kodėl mes tokie, kitokie.Lisle, IL