Aktoriai Aleksas Kazanavičius (Jonas Biliūnas) ir Birutė Mar (Julija Biliūnienė) spektaklyje ,,Jis ir ji”
     Dmitrijaus Matvejevo nuotr. www.xxiamzius.lt/archyvo nuotr.

Julijos ir Jono Biliūnų bendras gyvenimas –
tarsi nematytos žvaigždės švyste/lėjimas

LAIMA APANAVIČIENĖ

Jonas Biliūnas. Kas nežino šio lie/tuvių litera/tūros klasi/ko? Jo dar vaikystėje skaityti ,,Kliu/džiau”, „Liūdna pasaka” ir „Brisiaus ga/las” ne vienam skaitytojui yra išspaudę ašarą. Gal mažiau ži/nome dviejų is/torinių Lietuvos as/menybių – Jono Bi/liūno (1879–1907) ir jo žmo/nos Ju/li/jos Ja/sulaitytės-Biliūnienės (1880–1978) mei/lės istoriją. Tai Romeo ir Džuljetos mei//lei prilygstanti istorija. Ją sužinoti galės visi, kas lapkričio 4 d. 2 val. p. p. atvyks į Čiurlionio ga/leriją Jaunimo centre, kur bus ro/domas Vilniaus Jau/nimo teatro spektaklis ,,Jis ir ji”.

Kai ruošiausi kviesti tarptauti/niuose teatro festivaliuose dažnai da/lyvaujančią aktorę ir režisierę Bi/rutę Mar (Marcinkevičiūtę) atvykti į Si/gutės Ach parodos atidarymą – Ro/ber/to Danio poezijos vakarą ,,Vie/nat/vės paros” paskaityti poeto R. Danio eilių, pamaniau, kad būtų gaila, jog čika/giečiai nepama/tytų nors vieno šios aktorės ir re/ži/sierės sukurto spek//taklio, juolab spektakliais nesa/me lepinami. Teatro my/lėtojai tik/riausiai prisimena ir prieš keletą me/tų Čiurlionio galerijoje B. Mar rodytą ,,Poetę” apie Salo/mėją Nėrį, žino kitas jos kurtas dokumentines kame/rines dramas apie žy/mias istorines as/menybes.

Atsakymas, kokį spektaklį ga/lė/tų atvežti B. Mar, atėjo sa/vaime – š. m. sausio 8 d. Valstybinio jaunimo teatro ,,Salėje 99” įvyko aktorės ir re/žisierės B. Mar spektaklio ,,Jis ir ji” prem//je/ra. Iškilo vienintelis klau/simas – spektaklyje užimti 2 ak/to/riai ir smui/ki/ninkas. O tai jau susiję su nema/žo/mis išlaidomis. Tačiau, kaip sakoma, kas ne/rizikuoja, negeria šampano. Su/ri/zikavau, pakvie/čiau aktorius ir vi/liuosi, kad žiūro/vas, pamatęs spektaklį, nenusivils. O aš dėkinga JAV LB Kul/tūros tarybai ir Onai Rūtai Danie/nei, padėjusioms, kad šis projektas bū//tų įgy/ven/din/tas.

Nors apie spektaklį buvau gir/dė/jusi daug gražių atsiliepimų, vis tik norėjau įsitikinti, ar tikrai jis su/do/mins čikagiečius. Tad lankydamasi Vil/niuje kartu su anūku nuėjau pasi/žiūrėti šių dviejų iškilių Lietuvos as/menybių meilės ir nerimastingo gy/venimo istorijos, kuri jautriai at/si/sklei/dė jųdviejų laiš/kuo/se.

Jono Biliūno vaidmenį spektaklyje atlieka Jaunimo teatro aktorius Alek/sas Kazanavičius, rašytojo žmo/nos – Birutė Mar. Dailininkė – Indrė Pa//čėsaitė. Dalyvauja smuiki/ninkas Si///gitas Rubis.

Apie sumanymą sukurti šį spektaklį B. Mar sakė: ,,Bene prieš de/šimt/metį perskaičiau Biliūno ir jo my/li/mosios atvirlaiškius, kurie su/jau/dino savo tyrumu, nuoširdumu, taip trum/pai tetrukusios meilės virpėjimu. Da/bar, regis, taip nebebendraujame, ne/be/mokame taip mylėti. Kažkoks tylus ilgesys to laiko tylos, o sykiu – be galo atviros, pažeidžiamos širdies pulsavimas. Išties, ši istorija – lietuviška Ro/meo ir Džuljetos istorija, kurią no/rė/jo/si prikelti scenoje – rekons/t/ruoti lyg išlikusią seną foto/g/rafiją, ku/rioje prie stalelio rymo su/simąstę Jonas ir Ju/lija... Norėjosi su/g/rąžinti tuos subti/lius virpesius, at/sklindančius iš Bi/liū/no kūrybos, Jo/no ir Julijos meilės laiškų.”

Tačiau spektaklis gi/mė ne iš kar/to. Režisierė pasakojo, kad iš pradžių jis buvo kūriamas tyliai, be jokių pla/nų, įsipareigojimų – drauge su ak/to/riu/mi A. Kaza/navi/čiumi ir smui/ki/nin/ku S. Rubiu. Eskizas buvo rodo/mas mokyklose, bibliotekose, netra/di/cinėse erdvėse, rašytojo gimtųjų Anykščių koplyčioje. Kaip Birutė sako: ,,Tai virto repeticijomis su žiū/rovais.” Ir tik vė/liau viskas nusisto/vėjo, ,,sulipo” ir gimė spektaklis, anot Birutės Mar: ,,la/bai trapus, vis suabejoju – galbūt per trapus šiandienai?”

Dokumentinėje dramoje poetiš/kai, jautriai ir jausmingai atsiskleidžia vos keletą metų trukusi, tačiau neįtikėtinai dramatiška lietuvių lite/ratūros klasiko meilė. Vos 28-erių me/tų miręs rašytojas, dėl ligos ar mokslų nuolat važinėjęs tarp Anykš/čių, Char/kovo, Leipcigo, Berlyno, Ciuricho, Zakopanės, su žmona susi/rašinėjo laiškais ir atvirlaiškiais. Re/miantis jais ir jų abie/jų prisiminimais bei kūryba ir buvo sukurtas spektaklis, kuriam pavadini/mą davė paties J. Biliūno kūrinys „Jis ir ji”.

Šiame kūrinyje rašytojas ir ap/ra/šė, kaip gimsta nepaprasta meilė tarp vyro ir moters: „Jiedu abu ilgus me/tus gyveno toli nuo vienas kito; jiedu nei vienas ilgus metus nežinojo apie kitas kitą, kad abu kartu gyvena pa/sauly. Pagaliau jiedu susitiko...” (Jo/nas Biliūnas „Jis ir ji”, 1905).

 Deja, baisi to meto liga – tu/ber/ku/lio/zė – anksti pakirto jauno rašytojo jėgas. Mirė J. Biliūnas 1907 m. gruo/džio 8 d. ant žmonos ran//kų ir buvo palaidotas Zakopa/nėje.

1953 m. J. Biliūno palaikai buvo at/gabenti į Lie/tuvą ir perlaidoti Liu/diškių kalvoje šalia Anykščių. Ant ka/po 1958 m. buvo pastatytas 14 met/rų aukščio granitinis antkapinis pa/minklas su rašytojo bareljefu (auto/riai – architektas Vytautas Gabriū/nas ir skulptorius Bronius Vyšniaus/kas). Buvo įvykdyta ir poetinė rašytojo valia, pareikšta viename eilėraštyje:

Kad numirsiu, man’ pakaskit
Ant Šventosios upės kranto:
Kad matytų kapas sodžių,
Kūdikėlis kur užaugau.

,,O prie ko spektaklyje smui/ki/ninkas?”, – paklaus skaitytojas. ,,No/rėjosi gyvos muzikos skambėjimo, ne fonogramos. Pamaniau, kad bū/tent smui/kas galėtų perteikti J. Bi/liūno dvasios virpesius”, – sakė B. Mar ,,Lie//tuvos žinių” žurnalistui Min/dau/gui Klusui apie sumanymą pak/viesti spektaklyje dalyvauti ta/len/tingą smui/kininką S. Rubį.

,,Julijos ir Jono Biliūnų bendras gyvenimas buvo tarsi nematytos, ne/regėtos žvaigždės akimirkos švyste/lėjimas, tarsi kalnų kaktusas, kuris tik kartą gyvenime pražysta nepap/rasto grožio varpelių prisodrintu žie/du ir miršta. Jiedu išėjo į Amži/nybę, bet liko žemėje jų šviesa, jų darbai. Julija, tiesa, neparašė tomų, bet buvo ta nuostabioji Lietuvos miškų ir lau/kų deivė, suteikusi savo vyrui sąlygas dirb/ti, rašyti, svajoti, mokėjusi džiaug/tis ir akimirka, ir jo darbais, ir svajonėmis”, – rašė Marija Maci/jaus/kienė ,,XXI amžiuje” (Nr. 91; 2001 m. gruodžio 5 d.). Kad tuo įsitikintumėte patys, kviečiu visus atvykti į Čiurlionio galeriją ir pažiūrėti spektaklį apie šias neeilines asme/nybes.

O į klausimą, kokiam žiūrovui spektaklis skirtas, Birutė atsako: ,,Tam, kuris pasiilgo scenoje tylos, kuriam įdomus poetinis, literatūrinis teatras, mūsų istorija. Tai labai kame/rinis darbas, net kažkas tarp spektaklio ir literatūros. Taip pat norėčiau, kad spektaklį pamatytų jaunoji karta, pažintų kitokį, ne chrestomatinį rašytoją – buvo net keista, kaip mokyklose mokiniai klausosi išsižioję šios istorijos. Juk J. Biliūnas buvo toks kaip ir jie, taip pat troško gyventi, kurti, mylėti... Ir tiek daug paliko, išeidamas dvidešimt aš/tuonerių.”

 Tad ir lauksime atvykstant įvai/raus amžiaus žiūrovų, o kad spektaklis patinka ir jaunajam žiūrovui įsiti/kinau pati – mano 14-mečiui anūkui jis patiko.