Saugumietiškos intrigos

GINTARAS VISOCKAS

Sensacingiausiu pastarųjų dienų įvykiu tikriausiai reikėtų laikyti į viešumą patekusį konfidencialų Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pokalbį. I. Degutienė, būdama viena iš įtakingiausių Lietuvos politikių, skundžiasi užkulisinėmis tiek Lietuvos prezidentės, tiek Lietuvos slaptųjų tarnybų intrigomis. Viešai pagarsinto pokalbio trukmė – apie 10 minučių. Jį išklausius galima susidaryti nuomonę, jog Lietuvos Seimas tapo bedante institucija, nebepajėgiančia nuveikti nieko rimto, konkretaus ir naudingo. O įspūdis, perskaičius kai kuriuos viešojoje erdvėje kaip mat pasirodžiusius komentarus, jog lietuviškasis parlamentas tėra primityvi dekoracija, dar labiau sustiprėja. Suprask, tikroji šio dekoratyvaus parlamento paskirtis – paslėpti žinią, kas iš tikrųjų valdo Lietuvos parlamentinę respubliką.

Žinoma, jei vadovausimės galiojančiais įstatymais, Lietuvą turėtų valdyti Seimas. Tačiau, remiantis kai kuriais leidiniais, pvz., Ekspertai.eu, ,,viskas valdoma komandomis iš ‘Baltųjų rūmų’. Suprask – iš Prezidentūros. Ir, deja, būtent prezidentiniams nurodymams, o ne įstatymams, esą paklūsta Lietuvos Generalinė prokuratūra, Vidaus saugumo departamentas (VSD) ir svarbiausi teismai. Esą mūsų saugumas ,,naudojamas kaip įrankis įtvirtinant šią antikonstitucinę galią”. O tai reiškia, kad ,,23-aisiais nepriklausomybės metais mūsų valstybė didžiuliu tempu virsta autoritariniu režimu”.

Netikėtai pagarsinti konfidencialūs parlamento vadovės priekaištai sukėlė rimtą atgarsį. Tačiau triukšmas nelygu triukšmui. Koks šio politinio žingsnio tikrasis tikslas? Parodyti Seimo pirmininkės pasyvumą ir bejėgiškumą? Konservatorių-krikščionių demokratų dviveidystę: vienaip kalbu siaurame bendraminčių būrelyje, o visai kitaip – tautai rinkimų metu? O gal siekta supjudyti prezidentę su Tėvynės sąjungos–LKD partija, kuriai rinkimų išvakarėse Dalia Grybauskaitė pareiškė nedviprasmišką, bet ne visai teisiškai leistiną pritarimą? O gal tokiu būdu antrame rinkimų rate siekiama sustiprinti socialdemokratų ir darbiečių pozicijas? Spėliojimų – daug. Kuris iš jų teisingiausias, sunku pasakyti.

Be abejo, vienos iš įtakingiausių Lietuvos partijų atstovės pasiguodimai kelia pagrįstą nuostabą. Jei jau nieko į gerąją pusę pakeisti nesugeba net valdančiosios TS-LKD partijos atstovė, užimanti antras pagal svarbą šalyje pareigas, tai Lietuva tikrai pasmerkta pražūčiai. Jei antroji pagal rangą Lietuvos politikė tokia dviveidė – vienas versijas porina siaurame visuomenininkų ratelyje, manydama, kad jos kalba neįrašinėjama, o kitokius žodžius skelbia iš oficialiųjų tribūnų, kur jos pokalbiai fiksuojami, – tai kuo tada galima Lietuvoje pasitikėti? Ir dar viena pastaba – jei nieko negali pakeisti, tai kam laikytis įsitvėrus Seimo pirmininkės kėdės? Tokiu atveju verčiau trauktis iš didžiosios politikos ir užsiimti tuo, kur ,,esi pajėgus puoselėti naujoves ir vertybes”. Argi ne taip turėtų pasielgti principingas asmuo?

Skandalingai primityvūs yra ir valdžios atstovų paaiškinimai, kodėl jie nekomentuoja ,,purvinųjų technologijų” ar ,,dalykų, kurių kilmė – nežinoma”. Ypač neįtikinamai nuskambėjo I. Degutienės per atstovą spaudai pateikta mintis, esą ji nesivelia į ginčus su tais, kurie naudoja ,,nešvarias technologijas”. Bet juk ir ji pati naudoja ne pačias ,,balčiausias technologijas”, skirtingoms auditorijoms skirtingu metu pateikdama skirtingas nuomones. Čia tikrai prasminga pasiteirauti: kada ir kur – Seimo pirmininkė nuoširdžiausia?

Vertindami šią konservatoriams-krikščionims demokratams itin nemalonią žinią, privalome turėti omenyje ir aplinkybę, jog Seimo pirmininkės pokalbis užrašytas ne vakar, o gerokai anksčiau – dar šių metų kovo mėnesį. Kodėl tik dabar jis paskelbtas? Kodėl jis tapo visuomenei žinomas būtent rinkimų metu? Gal ,,Drąsos kelias” teisingai pasielgė, viešai atsiribodamas nuo tą pokalbį slapta įrašiusiojo asmens?

Nederėtų pamiršti ir aplinkybės, jog pareiškimų apie antikonstitucinius valstybės užvaldymus, antivalstybinę VSD veiklą ir kišeninius prokurorus mūsų viešojoje erdvėje tiek daug, kad I. Degutienės ,,išpažintis” – ne tokia jau ir ryški. Pranešimais apie neva antikonstitucinę valstybės prigimtį užversta visa mūsų viešoji erdvė. Be konkretesnių įrodymų. Tokiais atvejais naivu laukti konkrečių faktų.

Šiandien jau esama realaus pavojaus, jog, ilgainiui pavargę nuo pranešimų apie VSD visagalybę ir intrigas gausos, liausimės reaguoti į išties iškilusius pavojingus reiškinius ar pranešimus. Tiesiog prarasime gebėjimą atskirti tikrąjį pavojų nuo menamo, dirbtinai, specialiai sukurto. Juk dabar labai madinga pasigirti, esą ,,mane seka saugumas”, ,,saugumas sutrukdė tapti populiariu” arba ,,saugumas pakenkė rinkimuose”. Saugumietiško sekimo tema savo nuomonę neseniai išdėstė ir rašytojas Liudvikas Jakimavičius, šiemet nesėkmingai dalyvavęs rinkimuose į Seimą. Bernardinai.lt paskelbtame pokalbyje ,,Atėjo metas užsiimti antitarybine veikla” esama vertingų rašytojo pastebėjimų. Jis tvirtina: ,,Pagrindinis dalykas, kuris mane nustebino per šiuos rinkimus, tai nesusišnekėjimas su bendraminčiais.” Įsiminė ir toks rašytojo sakinys: ,,Kartais negali suvokti, ar tavo pagalbininkas užsiima sabotažu, ar jis paprasčiausiai nesugeba atlikti paprasčiausių darbų.” Ar tai – ne šventa tiesa? Daugelis apie valstybės valdymo bėdas garsiai diskutuojančių verčiau baigtų aukštuosius mokslus ir tik po to jau taptų ,,viską išmanančiais ekspertais”. Todėl neatmestina versija, jog daugelis rašytojo bičiulių nepajėgė jam padėti tiesiog dėl nesusigaudymo. Sabotažu ar saugumietiškomis intrigomis tai pavadinti būtų per daug skambu.

Deja, pažvelgęs į šią mūsų visuomenės silpnąją vietą, rašytojas vis tik neiškentė nepaskelbęs užuominų ir apie ,,negarbingas provokacijas, organizuojamas vyrukų iš VSD”. Štai suklusti privertusi citata: ,,Ši rinkimų kampanija buvo baisus ir ciniškas ‘šmugelis’. Į ją įsitraukė ir ėmė aktyviai veikti net anoniminiai dėmenys, kurių visuomenė ir rinkėjas nemato. Nuolatos buvo klausomasi mano telefoninių pokalbių, trūkinėjo ryšys, buvo sutrikdytas elektroninis paštas, o galų galiausiai atjungta ir mano prieiga prie interneto. Greitai ir tiksliai komunikuoti su savo rinkimų štabo žmonėmis tapo beveik neįmanoma.” Nederėtų ginčytis dėl pamatinių, esminių teiginių – mūsų slaptosios tarnybos tikrai domisi lietuviškų rinkimų užkulisiais. Jos negali nesidomėti tokiomis temomis. Tai – jų pareiga. Tačiau sunku patikėti, jog mūsų džeimsai bondai būtų tokie smulkmeniški ir sektų mus visus. Teneįsižeidžia rašytojas Jakimavičius už abejones: o ką jis jau nuveikė tokio įspūdingo, nepaprasto, reikšmingo, konkretaus, kad sulaukė net slaptųjų tarnybų dėmesio?

Čia labiausiai tiktų prisiminti filosofo Vytauto Radžvilo pastabą: ,,tos politinės jėgos, kurios šiandien skundžiasi demokratijos stoka ir vienu iš jos požymių laiko būtent įvairias manipuliacijas per rinkimus, absoliučiai nieko nepadarė, kad Lietuvos politinė sistema būtų demokratizuota” (Balsas.lt). Filosofas vaizdžiai pasakė ir šiuo atveju: ,,atskirų politinių jėgų skundai, norint pagerinti savo rinkimų rezultatus, sisteminių ydų nepašalins”.

Kodėl mums demokratijos reikalai labiausiai pradeda rūpėti tada, kai ,,rinkimus laimi ne tie, kuriems juos derėjo laimėti”? Verčiau ieškokime priežasčių, kodėl nebepajėgiame rasti bendros šnekos su saviškiais – labai panašiai mąstančiais bendrapiliečiais. O suklupę visų bėdų nepulkime versti tik saugumietiškoms intrigoms. Kartais net atrodo, kad priešiškoms jėgoms nė piršto pajudinti nereikia – mes patys mirtinai susipykstame, be jokių stumtelėjimų iš šalies. Tad dažniau ieškokime savo pačių neišmanymo, egoizmo bei primityvumo. Kitaip ir 2016 metais rinkimai į Seimą bus labai panašūs į šiandieninį chaosą, kur pažeidimai veja pažeidimą ir kur laimi būtent tie, kuriems parlamente – ne pati tinkamiausia vieta.