Prahos deklaracija, genocidas ir holokaustas

ALEKSAS VITKUS


Mūsų tėvai ir dauguma mūsų išgyveno nemažą nuostabaus XX amžiaus dalį. Pradžioje jis buvo vadintas elektros amžiumi, po to – branduolinės energijos, o dar vėliau – ir erdvių užkariavimo amžiumi. Šimtmetis baigėsi kompiuteriais ir informatika bei stebinančia elektroninės technologijos pažanga. Deja, tame tokios staigios pažangos amžiuje žmonija pergyveno ir du labai nuostolingus pasaulinius karus, milijonams atnešusius iki tol negirdėtus žiaurumus, žinomus genocido ar holokausto vardais.

„Draugo” spalio 20 d. laidoje, komentuodamas „Lituanus” žurnale išspausdintą dr. Violetos Davoliūtės straipsnį apie 2008 metų Prahos deklaraciją, kėliau klausimą, ar sovietų nusikaltimai gali prilygti nacių įvykdytiems? Dabar norėčiau tuos po Antrojo pasaulinio karo atsiradusius genocido ir holokausto terminus plačiau apžvelgti. Genocidas yra bet koks masinis žmonių žudymas, tuo tarpu kai holokausto terminą žydai nori pritaikyti tik savo tautos kančioms apibūdinti.

Pagal 1956 metais Boston, MA išleistą „Lietuvių enciklopedijos” (LE) VII tomą, genocido terminas buvo pasiūlytas Lenkijos žydo profesoriaus Raphael Lemkin (1900–1959) ir legaliai patvirtintas Jungtinių Tautų nutarimu 1948 m. gruodžio 9 d. Pats žodis „genocidas” yra sudarytas iš graikų kalbos žodžio „geno” – rasė ir lotyniško žodžio „-cidium” – užmušimas. Nutarimo tikslas buvo ateityje užkirsti kelią tautinių, religinių ir rasinių grupių naikinimui.

Skaitant šią genocidą aptariančią frazę, galima suprasti, jog ji apima ir sovietų rengtas lietuvių tautos deportacijas į baisias klimatines, pvz.,  Sibiro ar Kazachstano, sąlygas. Gal todėl Sovietų Sąjunga bent kelis metus priešinosi to nutarimo priėmimui. Tik nelabai norėčiau sutikti su LE lietuvių tautos martirologo Jono Rimašausko teiginiu, kad iki 1955 metų Lietuva bolševikų ir nacių okupacijų metu būtų praradusi apie 800,000 piliečių – nužudytų, deportuotų, žuvusių kovose ir šiokiu ar kitokiu būdu repatriavusių ar pasitraukusių į Vokietiją, Lenkiją ar kitur. Naujesni Lietuvos istorikų darbai tokio skaičiaus nepatvirtina, nes ir didžiausia prarastų piliečių grupė, t. y. ištremtųjų, siekia tik apie 130,000 žmonių (istorikas Arvydas Anušauskas ir kiti).

Nors ir šis skaičius lietuvių tautai buvo labai skaudus ir nuostolingas, darosi graudu, kai paskaitai Tarptautinės migracijos biuro pranešimą, kad vien 2001–2010 m. iš Lietuvos emigravo 337,000 gyventojų, o per aštuonis šių metų mėnesius Lietuvą paliko dar 40,000 gyventojų.

O kaip su holokaustu? LE VIII tome jis yra apibrėžiamas kaip iš graikų kalbos kilęs žodis, reiškęs izraelitų kruvinas deginamų gyvulių aukas. Žydai jau nuo senų laikų vartojo žodį „shoah”, kuris reiškė visišką sunaikinimą. Anglų kalboje hebraiškas „shoah” buvo išverstas į „holocaust”. Jis pasirodė angliškame Izraelio 1948 metais paskelbtos nepriklausomybės vertime. Galutinai jis įsipilietino po to, kai prez. Jimmy Carter pastangomis Washington, DC buvo įsteigtas Memorialinis JAV holokausto muziejus. Ilgainiui žydai priprato ir net pareikalavo šį terminą taikyti išskirtinai tik nacių 1939–1945 m. įvykdytoms žydų žudynėms.

Susipažinę su genocido ir holokausto terminais, pabandykime žvilgtelėti į abiejų žmonijos rykščių istoriją, labai išsamiai aprašytą 2010 m. Yale University išleistoje, istorijos profesoriaus dr. Timothy Snyder parašytoje knygoje „Bloodlands – Europos Between Hitler and Stalin”. Kiek ta knyga kalba apie masines žudynes Lietuvoje, „Draugo” spalio 13 d. laidoje aptarė dr. Augustinas Idzelis, dalyvavęs tos knygos pristatyme Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Šiame straipsnyje paminėsiu tik svarbesnius duomenis, detales palikdamas tos knygos būsimiesiems skaitytojams, kurių, tikiu, turėtų būti nemažai ir tarp šia tema besidominčių lietuvių.

Pradėkime su bolševikų 1917 m. revoliucija Rusijoje, kai jos metu ten žuvo ar badu mirė keli milijonai žmonių. Stalin sumanytas badmetis Ukrainoje 1931–1933 m. pareikalavo apie 3 mln. aukų, 1937–1938 m. vykusio teroro metu gyvybes prarado 700,000 žmonių. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bendromis sovietų ir nacių pastangomis įvairiais būdais į kitą pasaulį buvo pasiųsta apie 4 mln. žmonių.

Nors Hitler savo 1926 metais išėjusioje „Mein Kampf” knygoje rašydamas apie žydus ir minėjo būsimą žydų sunaikinimą, 1933 metais perėmęs Vokietijos valdžią, pradžioje žydams nelabai trukdė emigruoti. Jei 1933 metais Vokietijoje žydai sudarė tik 1 proc. visų krašto gyventojų, 1939 metais jų buvo likę tik 1/4 proc. Tikras masinis žydų tautos persekiojimas prasidėjo
tik karui prasidėjus, kai vokiečiai Lenkijoje atrado milijonus žydų, kuriais naciai norėjo atsikratyti.

Pradžioje buvo numatyta juos apgyvendinti Liublino vaivadijoje. Prasidėjus karui su sovietais, ten buvo atrasta dar keli milijonai žydų, ir jiems Liublino žemės nebūtų užtekę. Laikinai buvo planuota visus žydus perkelti į prancūzų valdytą Madagaskaro salą, tačiau tos minties greitai buvo atsisakyta. Garsioje Wansee (Berlin miesto apylinkė) 1942 m. konferencijoje aukštieji nacių vadai priėmė taip vadinamą „Final solution”, pagal kurią visi vokiečių rankose esantys žydai turėjo būti sunaikinti. Iki karo pabaigos taip įvairiu būdu buvo sunaikinta 5 mln. žydų civilių gyventojų, dauguma – iš Rytų Europos kraštų.

Bendrai sudėjus, naciai ir bolševikai yra nužudę apie 14 mln. nekaltų civilių (ne kareivių) gyventojų, iš jų sovietai turbūt būtų atsakingi už visų tų aukų trečdalį. Jei žiūrėsime iš lietuvių tautos taško, tas santykis turbūt apsiverstų atvirkščiai. Kaip ten bebūtų, istorija turėtų griežtai pasmerkti abu totalitarinius XX a. režimus. Abu jie yra kalti, tik vienas gal truputį daugiau, o kitas – mažiau.