Ar reikia keisti JAV Konstituciją?

ALEKSAS VITKUS

Nors panašia tema „Drauge” esu rašęs jau keletą kartų, manau, jog, artėjant šių metų rinkimams, reikėtų skaitytojui priminti, kad juose mūsų balsas gali būti bereikšmis, ypač jei gyvename California, Illinois, New York ar Texas valstijose. „Negali būti, – gal sakysite, – juk mes gyvename demokratinėje Amerikoje, o ne Kinijoje ar Kuboje, kur piliečiai apie teisę balsuoti tik svajoti gali.” Demokratija juk pasireiškia visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo forma!
Ar iš tikrųjų taip? Abu kandidatai į JAV prezidentus supranta, kad tiesioginis balsavimas čia negalioja, todėl, savo rinkiminės kampanijos metu naršydami po visą Ameriką, jie dar nė karto neužsuko į šias keturias valstijas. Tuo tarpu valstijos (swing states), kur iš anksto yra sunku nuspėti, į kurią pusę nusvirs jų balsų dauguma, sulaukia neproporcingai daugiau dėmesio. Ką kandidatai žino, ko mes nežinome? Jie žino, kad tos keturios valstijos yra teritorija, kuri priklauso demokratams, ir tai aiškiai rodo visų penkių paskutiniųjų rinkimų (nuo 1992 iki 2008 metų) rezultatai.  Tose valstijose yra dauguma didžiųjų miestų su daug balsuotojų, tradiciškai remiančių demokratus.

Šiųmetiniai kandidatai į prezidentus tai puikiai supranta. Tai kam jiems ten vargti, jei pergalė tose valstijose praktiškai užtikrinta demokratams, o pralaimėjimas – respublikonams? Todėl Mitt Romney, Barack Obama, Joe Biden ir Paul Ryan tose valstijose ir nesilanko bei nevargsta, lyg tai būtų kažkokia svetima, Amerikai nepriklausanti teritorija, lyg koks Azerbaidžanas.

Kaip keistai tai beskambėtų, galima sakyti, kad Obama ir Romney dabar kovoja ne dėl visas 50 valstijų apimančios Amerikos prezidento kėdės, bet tik siekia pergalės Florida, Ohio, Virginia ir dar gal pustuzinyje kitų valstijų, kur demokratų ir respublikonų galimybės laimėti yra maždaug lygios. Į visų kitų valstijų balsuotojus nekreipiamas dėmesys, o tai nėra tikra demokratija, kur „vienas balsuotojas, vienas balsas”.

Kaip tai atsitiko? Nors 1776 m. JAV nepriklausomybės akte iškilmingai paskelbta, jog „all men are created equal”, o 1789 m. priimtos Konstitucijos pratarmėje skambiai sakoma: „We the People”, tai nereiškė balsavimo teisių visiems amerikiečiams. Jos buvo skirtos tik suaugusiems baltos rasės vyrams, turintiems nuosavybę. Pilna balsavimo teisė moterims ir juodosios rasės piliečiams įstatymiškai buvo įgyvendinta tik XX amžiuje, o nuosavybės reikalavimas kažkaip savaime išnyko. Buvo ilgai ginčijamasi ir kaip rinkti naujos valstybės prezidentą. Pradžioje manyta leisti prezidentą rinkti senatoriams, bet tos minties atsisakyta kaip prieštaraujančios trijų vyriausybės dalių principui. Siūlomas tiesioginis balsavimas irgi buvo atmestas, nes tik ką nuo Anglijos karaliaus išsilaisvinę amerikiečiai bijojo sulaukti panašios populiaraus (George Washington) JAV prezidento galios.

Buvo apsistota prie netiesioginio balsavimo – „Electoral College”, kurio delegatai turėjo rinkti prezidentą. Kiekviena valstija gali turėti tiek delegatų, kiek ta valstybė turi senatorių ir Atstovų rūmų narių. Kadangi Kongrese yra 100 senatorių ir 438 Kongreso nariai, bendrame balsavime dalyvauja 538 delegatai. Vėliau vykę Konstitucijos pakeitimai ir Aukščiausiojo Teismo sprendimai daug ką pakeitė, bet „Electoral College” principas, nesuradus geresnio sprendimo, išliko iki šiandien. „Electoral College” JAV politikoje yra akivaizdus paradoksas, kadangi visų kitų rinkimų – Kongreso, gubernatorių, merų ir kitų politikų – rezultatus nulemia už juos tiesiogiai balsavusiųjų skaičius.

Ką rodo nesena istorija? 2008 m. John McCain California valstijoje gavo per 5 mln. balsų, bet jie visi buvo visiškai beverčiai, nes Obama gavo šiek tiek daugiau balsų ir taip „laimėjo” visą valstiją ir visus jos rinkiminius (electoral) balsus. Laimei, didelių nesusipratimų nebuvo nei bendroje viso krašto balsų santraukoje, nes čia Obama surinko ne tik daugiausiai (364:162) (electoral), bet ir populiarių balsų ir taip įtikinančiai laimėjo rinkimus, nors už McCain vis dėlto balsavo net 58 mln. amerikiečių.

2004 m. rinkimuose dauguma rinkiminės kampanijos kovų vyko trijose valstijose: Florida, Ohio ir Pennsylvania, tuo tarpu kitose 18 valstijose kandidatai nesilankė ir neišleido nė cento rinkiminei TV propagandai. Rinkimus tuomet laimėjo George W. Bush su didžiule beveik 4 mln. balsų persvara. Tačiau jei demokratų kandidatas John Kerry būtų laimėjęs Ohio valstijoje, jis Bush būtų pralenkęs electoral balsais ir taip tapęs prezidentu vien Ohio balsuotojų dėka.

Kitaip atsitiko per 2000 m. rinkimus, kai pralaimėjo demokratas Al Gore, nors ir buvo gavęs apie pusę milijono balsų daugiau negu prezidentu tapęs Bush, persvėręs Gore electoral balsais. Respublikonai šia rinkimų sistema gal ir buvo patenkinti, nes jos dėka demokratas Gore neįžengė į Baltuosius rūmus. Žinoma, jie kitaip jaustųsi, jei Kerry, pralaimėjęs populiarius balsus, būtų laimėjęs electoral balsus, jei 2004 m. nors ir nedidelė grupė Ohio balsuotojų būtų balsavusi už demokratus.

Atsisakyti šio senoviško „Electoral College” balsavimo, atrodo, nėra realių galimybių. Nebent, jei šiuose rinkimuose Obama prarastų populiarius balsus, bet laimėtų electoral balsus ir tokiu būdu – pačius rinkimus. Tuomet abi partijos, ne vien demokratai ir respublikonai, gal suprastų, kaip gali jaustis eiliniai amerikiečiai, išrinkę prezidentą, kurį atmetė dauguma. Tuomet kandidatai į prezidentus lankytųsi pas visus balsuotojus, ir rinkiminės propagandos vedėjai švaistytųsi milijardais dolerių visose valstijose, o ne vien Ohio, kaip didele dalimi tai vyksta šiandien.