Ar reikia keisti JAV Konstituciją?
ALEKSAS VITKUS
Nors panašia tema „Drauge” esu rašęs jau
keletą kartų, manau, jog, artėjant šių metų rinkimams, reikėtų
skaitytojui priminti, kad juose mūsų balsas gali būti
bereikšmis, ypač jei gyvename California, Illinois, New York ar
Texas valstijose. „Negali būti, – gal sakysite, – juk
mes gyvename demokratinėje Amerikoje, o ne Kinijoje ar Kuboje, kur
piliečiai apie teisę balsuoti tik svajoti gali.” Demokratija juk
pasireiškia visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo
forma!
Ar iš tikrųjų taip? Abu kandidatai į JAV prezidentus supranta,
kad tiesioginis balsavimas čia negalioja, todėl, savo rinkiminės
kampanijos metu naršydami po visą Ameriką, jie dar nė karto
neužsuko į šias keturias valstijas. Tuo tarpu valstijos (swing
states), kur iš anksto yra sunku nuspėti, į kurią pusę nusvirs
jų balsų dauguma, sulaukia neproporcingai daugiau dėmesio. Ką
kandidatai žino, ko mes nežinome? Jie žino, kad tos keturios valstijos
yra teritorija, kuri priklauso demokratams, ir tai aiškiai rodo
visų penkių paskutiniųjų rinkimų (nuo 1992 iki 2008 metų) rezultatai.
Tose valstijose yra dauguma didžiųjų miestų su daug balsuotojų,
tradiciškai remiančių demokratus.
Šiųmetiniai kandidatai į prezidentus tai puikiai supranta. Tai
kam jiems ten vargti, jei pergalė tose valstijose praktiškai
užtikrinta demokratams, o pralaimėjimas – respublikonams? Todėl
Mitt Romney, Barack Obama, Joe Biden ir Paul Ryan tose valstijose ir
nesilanko bei nevargsta, lyg tai būtų kažkokia svetima, Amerikai
nepriklausanti teritorija, lyg koks Azerbaidžanas.
Kaip keistai tai beskambėtų, galima sakyti, kad Obama ir Romney dabar
kovoja ne dėl visas 50 valstijų apimančios Amerikos prezidento kėdės,
bet tik siekia pergalės Florida, Ohio, Virginia ir dar gal pustuzinyje
kitų valstijų, kur demokratų ir respublikonų galimybės laimėti yra
maždaug lygios. Į visų kitų valstijų balsuotojus nekreipiamas dėmesys,
o tai nėra tikra demokratija, kur „vienas balsuotojas, vienas
balsas”.
Kaip tai atsitiko? Nors 1776 m. JAV nepriklausomybės akte
iškilmingai paskelbta, jog „all men are created
equal”, o 1789 m. priimtos Konstitucijos pratarmėje skambiai
sakoma: „We the People”, tai nereiškė balsavimo
teisių visiems amerikiečiams. Jos buvo skirtos tik suaugusiems baltos
rasės vyrams, turintiems nuosavybę. Pilna balsavimo teisė moterims ir
juodosios rasės piliečiams įstatymiškai buvo įgyvendinta tik XX
amžiuje, o nuosavybės reikalavimas kažkaip savaime išnyko. Buvo
ilgai ginčijamasi ir kaip rinkti naujos valstybės prezidentą. Pradžioje
manyta leisti prezidentą rinkti senatoriams, bet tos minties atsisakyta
kaip prieštaraujančios trijų vyriausybės dalių principui.
Siūlomas tiesioginis balsavimas irgi buvo atmestas, nes tik ką nuo
Anglijos karaliaus išsilaisvinę amerikiečiai bijojo sulaukti
panašios populiaraus (George Washington) JAV prezidento galios.
Buvo apsistota prie netiesioginio balsavimo – „Electoral
College”, kurio delegatai turėjo rinkti prezidentą. Kiekviena
valstija gali turėti tiek delegatų, kiek ta valstybė turi senatorių ir
Atstovų rūmų narių. Kadangi Kongrese yra 100 senatorių ir 438 Kongreso
nariai, bendrame balsavime dalyvauja 538 delegatai. Vėliau vykę
Konstitucijos pakeitimai ir Aukščiausiojo Teismo sprendimai daug
ką pakeitė, bet „Electoral College” principas, nesuradus
geresnio sprendimo, išliko iki šiandien. „Electoral
College” JAV politikoje yra akivaizdus paradoksas, kadangi visų
kitų rinkimų – Kongreso, gubernatorių, merų ir kitų politikų
– rezultatus nulemia už juos tiesiogiai balsavusiųjų skaičius.
Ką rodo nesena istorija? 2008 m. John McCain California valstijoje gavo
per 5 mln. balsų, bet jie visi buvo visiškai beverčiai, nes
Obama gavo šiek tiek daugiau balsų ir taip
„laimėjo” visą valstiją ir visus jos rinkiminius
(electoral) balsus. Laimei, didelių nesusipratimų nebuvo nei bendroje
viso krašto balsų santraukoje, nes čia Obama surinko ne tik
daugiausiai (364:162) (electoral), bet ir populiarių balsų ir taip
įtikinančiai laimėjo rinkimus, nors už McCain vis dėlto balsavo net 58
mln. amerikiečių.
2004 m. rinkimuose dauguma rinkiminės kampanijos kovų vyko trijose
valstijose: Florida, Ohio ir Pennsylvania, tuo tarpu kitose 18
valstijose kandidatai nesilankė ir neišleido nė cento rinkiminei
TV propagandai. Rinkimus tuomet laimėjo George W. Bush su didžiule
beveik 4 mln. balsų persvara. Tačiau jei demokratų kandidatas John
Kerry būtų laimėjęs Ohio valstijoje, jis Bush būtų pralenkęs electoral
balsais ir taip tapęs prezidentu vien Ohio balsuotojų dėka.
Kitaip atsitiko per 2000 m. rinkimus, kai pralaimėjo demokratas Al
Gore, nors ir buvo gavęs apie pusę milijono balsų daugiau negu
prezidentu tapęs Bush, persvėręs Gore electoral balsais. Respublikonai
šia rinkimų sistema gal ir buvo patenkinti, nes jos dėka
demokratas Gore neįžengė į Baltuosius rūmus. Žinoma, jie kitaip
jaustųsi, jei Kerry, pralaimėjęs populiarius balsus, būtų laimėjęs
electoral balsus, jei 2004 m. nors ir nedidelė grupė Ohio balsuotojų
būtų balsavusi už demokratus.
Atsisakyti šio senoviško „Electoral College”
balsavimo, atrodo, nėra realių galimybių. Nebent, jei šiuose
rinkimuose Obama prarastų populiarius balsus, bet laimėtų electoral
balsus ir tokiu būdu – pačius rinkimus. Tuomet abi partijos, ne
vien demokratai ir respublikonai, gal suprastų, kaip gali jaustis
eiliniai amerikiečiai, išrinkę prezidentą, kurį atmetė dauguma.
Tuomet kandidatai į prezidentus lankytųsi pas visus balsuotojus, ir
rinkiminės propagandos vedėjai švaistytųsi milijardais dolerių
visose valstijose, o ne vien Ohio, kaip didele dalimi tai vyksta
šiandien.