Ričardas Červinas (d.) su dr. Linu ir Rima Sidriais Lemonte
Vietą radęs Lietuvoje
RAMUNĖ LAPAS
Studijų centrai ,,Liepkiemis” Vilniuje,
,,Aukštakalnis” Kaune, integralaus ugdymo centras
,,Strėvadvaris” netoli Kaišiadorių – trys ne pelno
siekiančios organizacijos, nuo 1994 metų vykdančios projektus pagal
programą ,,Geresnis rytojus Lietuvai”. Projektai skatina jaunimo
ugdymą per darbą ir laisvalaikį, geresnę moterų integraciją, o
įgyvendina juos patyrusi profesionalų komanda, padedama vietinių ir
iš užsienio atvykusių savanorių. Organizacijose siūlomas
doktrininis bei dvasinis ugdymas, patikėtas ,,Opus Dei’’
prelatūrai, Katalikų Bažnyčios institucijai.
Tarp pirmųjų Lietuvoje pradėjusių šį darbą dirbti užsieniečių – ir Australijos lietuvis Ričardas Červinas.
,,Esu labai dėkingas savo tėvams, kad jie įskiepijo man domėjimąsi
Lietuva, – sakė daktaras Ričardas, mudviem susėdus pasikalbėti jo
kelionės į JAV metu. – Čia – mano vieta.” Jau
septyniolika metų Vilniuje gyvenantis vyras Čikagoje lankė socialinį
darbą sunkesniuose rajonuose vykdančius centrus – ,,Midtown
Center for Boys” ir ,,Metro Achievment Center for Girls”, o
San Francisko centre, panašiame į ,,Strėvadvarį’’
vedė kursus.
Į Lietuvą veržėsi nuo jaunumės
Gimęs Sydney, Ričardas augo lietuviškoje aplinkoje ir nuo mažens
dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje. Lietuvoje pirmą kartą
apsilankė 1975 metais, būdamas medicinos studentu. Po to atvyko 1986 ir
1988 metais. ,,Mačiau, kaip dirbo chirurgai tuometinėmis sąlygomis, ir
tai man paliko didelį įspūdį, – pasakojo svečias. – Jau
tada mane traukė mintis dirbti Lietuvoje mediku, jeigu tik atsirastų
tokia galimybė”. Galimybė atsirado 1994 metais, kai Lietuvoje
buvo pradėtas kurti Studijų centras. Jis pats su panašiais
projektais susipažino studijuodamas Sydney universitete –
dalyvavo programose, kurios padėjo įsisąmoninti, kaip svarbu ir kaip
gera gerai mokytis. ,,Prisimenu, – sako Ričardas, – tuomet
galvojau – kažko panašaus reikėtų ir Lietuvoje.”.
Jie buvo penkiese – iš įvairių šalių suvažiavę
žmonės, kurie dirbo savo profesinį darbą ir organizavo užsiėmimus
mokiniams, studentams, jauniems profesionalams. Pirmasis įkurtas
centras buvo ,,Liepkiemis” (1994) Jogailos gatvėje Vilniuje. Po
to sekė integralaus ugdymo centras ,,Strėvadvaris” (2000) netoli
Kaišiadorių, o dar vėliau atsirado ir studijų centras
,,Aukštakalnis” (2003) Kapsų gatvėje, Kaune. ,,Komunizmas
paliko vertybių tuštumą, – apie priežastis, paskatinusias
diegti programą Lietuvoje kalbėjo Červinas. – Žmonės dažnai
neturi dorovinių pagrindų ir pavyzdžių, kaip spręsti problemas
šeimoje ar versle. Jaučiamas dorybių trūkumas. Nesuvokiama,
pavyzdžiui, kad jeigu duodi žodį, turi jo laikytis, kad reikia
pasiaukoti, kompetentingai dirbti. Mokinys turi įveikti tingumą,
išsiblaškymą, netvarkingumą, neigiamas įtakas, kurias
gauna mokyklose, ar jeigu šeimyninės, aplinkybės negeros ir
trūksta pavyzdžių iš tėvelių.”
Pradėti reikia nuo šaknų
Projektai Lietuvoje yra nauji ir unikalūs – tiek savo tikslais,
tiek priemonėmis. Pirmiausia jie nukreipti į pačias šaknis.
,,Matome Lietuvos tikrovę, kad nėra dar viskas taip gerai, kaip
norėtume, ir einame savo žingsniu. Galvojame – darysime ką nors
gero ir tokiu būdu padėsime įveikti tuos trūkumus ir sunkumus”,
– aiškina Ričardas. Asmenybės ugdymui parenkamos formos,
kurios patinka mokiniams. Pavyzdžiui, anglų kalbos stovyklos (jas
organizuoti, beje, padėjo ir čikagiečiai Kupriai bei Sidriai* –
R. L.), kur vaikai visą laiką bendrauja angliškai – mokosi
kalbos. Bet taip pat kasdien kalbama apie kokią nors dorybę. Stovykloje
dirba žmonės, kurie ne tik turi dorovinio auklėjimo pagrindus, bet ir
gali duoti gerus pavyzdžius. Per dvi savaites galima išmokti
tvarkingumo, įprasti padėti vienas kitam, netgi patirti aptarnavimo
džiaugsmą. Tai patrauklu ir užkrečiama. Mokiniai linksmai praleidžia
laiką, o sugrįžę į namus tęsia darbą – daugiau padeda tėvams,
stengiasi geriau mokytis.
Kitas pavyzdys. Kaip sudominti moksleivius, kad jie mokytųsi? Atrodytų
– neįmanoma misija. ,,Per pokalbius ir pavyzdžius bandome
pasakyti, kad čia yra jų būdas prisidėti prie visuomenės vystymosi,
– aiškina Australijos lietuvis. – Be to, turime
specialią programą: mokinys mokosi bibliotekoje ir tas valandas
užregistruoja, o jį remianti įmonė kiekvieną studijų valandą įvertina
pinigais (tarkime, už vieną valandą duoda vieną dolerį). Tokiu būdu
kaupiasi mokinio ,,sąskaita” ir po pusmečio jis gali spręsti, kam
tuos pinigus paaukoti. Mokinys išsirenka labdarą, o įmonė
perveda pinigus. Jaunuolis gali pasidžiaugti, kad jis irgi turi balsą,
kad mokymasis jau dabar duoda vaisius visuomenei, pavyzdžiui, vaikų
namams.”
Susirinkę duoti, ne gauti
Šį darbą Lietuvoje pradėjo žmonės, pasisėmę patirties iš
panašių projektų užsienyje. Vėliau branduolys
,,apaugo” vietinėmis pajėgomis, ir dabar dauguma dirbančiųjų yra
iš Lietuvos. Projektuose vyrauja Katalikų Bažnyčios institucijos
,,Opus Dei’’ dvasia. ,,Siekiame, kad žmonės norėtų padėti,
kad suprastų, jog įsipareigojimas yra labai geras dalykas”,
– aiškina Červinas. Ričardas pastebi, kad žmonės atranda
savo pašaukimą dirbti būtent taip ir padėti kitiems.
Organizacijos gautą paramą naudoja arba nekilnojamojo turto pirkimui,
arba pastatų atnaujinimui, įrengimui, ne algoms, ne automobiliams.
,,Visi turime profesijas, iš jų pragyvename ir nelaukiame, kad
tokie projektai mus išlaikytų, – sako pašnekovas.
– Galvojame, kad tokiu būdu duodame pavyzdį ir progą kitiems. Čia
visi nusiteikę duoti, ne imti, ne gauti, bet duoti. Vieni paremia
darbais, kiti – materialiai, treti – žiniomis. Yra daug
būdų kaip galima prisidėti.”
Pats Ričardas, rezidentūrą baigęs ir dirbti pradėjęs Sydney, Lietuvoje
tęsia šeimos gydytojo praktiką. ,,Teko, žinoma, apginti
Australijoje įgytą diplomą. Reikėjo oficialiai praeiti Sveikatos
ministerijos komisijas, kurios turėjo įvertinti mano patirtį, mano
diplomus. Dukart buvo susirinkimai, ir teko apsiginti, kad galėčiau
dirbti”, – prisimena pašnekovas. Iš pradžių
jis dirbo valstybinėje poliklinikoje (,,Norėjau susipažinti, kaip tas
visas aparatas veikia”), po to penkerius metus pirmoje privačioje
amerikiečių įkurtoje klinikoje – American Baltic Clinic (,,Tai
irgi buvo pradininkų darbai”). Šiuo metu daktaras Červinas
konsultuoja ligonius ir šeimas savo paties įsteigtame
šeimos gydytojo kabinete. ,,Tokiu būdu galiu daugiau dėmesio
skirti pacientams, atidžiau išnagrinėti jų atvejį, kartais
pasitardamas su kitais gydytojais, kuriais pasitikiu”, –
apie mažos įstaigos privalumus šnekėjo Ričardas.
Asmenybę ugdanti aplinka
Svečio teigimu, studijų centrai Vilniuje ir Kaune (,,Liepkiemis”
ir ,,Aukštakalnis”) skiriasi nedaug. Iš esmės tai
tie patys projektai, kurių tikslas yra padėti gerai mokytis, tuo pačiu
atkreipti dėmesį ir į kitus svarbius dalykus: būti nuoširdiems,
gražiai bendrauti, turėti draugų. Pašnekovas pastebi, kad
visuomenė ir mokyklos dažnai skleidžia savanaudišką požiūrį į
gyvenimą, skatina užsidaryti ir galvoti tik apie save. Todėl žmonėms
trūksta draugų, trūksta su kuo nuoširdžiai pabendrauti. ,,Nuo
jaunystės reikėtų vertinti draugystę ir tuo pačiu suprasti, kad draugai
neatsiranda iš niekur – reikia pasiaukoti, domėtis kitais,
tarnauti kitiems, atiduoti dalelę savęs, – aiškina
Červinas. – Mokytis kartu yra geriausias būdas padėti draugui,
kuris blaškosi.” Mokiniai taip pat lanko ligonius,
senelius, ,,kad pradėtų galvoti apie kitus, ne tik apie savąjį
aš”.
Studijų centrai pirmiausia užsiima žmogišku vystymusi, dorybės
skleidimu, ir tai atvira visiems. ,,Pritraukiame labai plataus spektro
jaunimo, – sako Ričardas. – Gal mažiausia dalis yra
tikinčiųjų. Dauguma krikštyti, bet nėra praktikuojantys. Ateina
ir iš musulmonų šeimų, ir iš žydų, nes centruose
mato bendrą žmogišką vertę. Norintys turi progą geriau
susipažinti, pamilti ir praktikuoti katalikų tikėjimą.” Nauji
žmonės į centrus dažniausiai ateina išgirdę apie projektus per
pažįstamus. Vasaros stovyklose kasmet dalyvauja apie 80 jaunuolių, jos
vyksta jau 20 metų – taigi, kiek vien stovyklos dalyvių susidaro,
kurie palaiko tarpusavio ryšius, ateina į renginius ir kitus į
juos pakviečia!
Ričardas pasakojo, kad kursų ciklai paprastai vyksta mažose grupelėse.
Stengiamasi išlaikyti reiklią studijų centro atmosferą, kad
pasikalbama su mokiniais ir atskirai – kaip jiems sekasi mokytis,
kokios jų problemas, kuo centras galėtų padėti. Rengiami mokinių ir jų
tėvų vakarėliai, kas 2–3 mėnesius bandoma susitikti su kiekvienu
tėvu atskirai ir pakalbėti apie tai, kaip vaikui sekasi prisijungti
prie šeimos komandos. Anot Ričardo, vaikas turi su-prasti, kad
ne tik jam visi tarnauja, bet kad ir jis turi įsipareigojimų, kad
mamytė ir tėvelis gali jam patikėti atsakingus darbelius.
Panašūs centrai Vilniuje ir Kaune užsiima veikla moterims.
Taigi, galima sakyti, kad yra keturi tokie papildomos pagalbos
šaltiniai, naudingi ir mokykloms, ir šeimoms, ir
visuomenei. Projektų vaisiai – ilgalaikiai. ,,Dabar, po
15–17 metų, mes matome, kad žmonės, kurie čia lankėsi, yra
laimingi, turi geras šeimas, labai gerai dirba, yra rūpestingi
draugai ir atsakingi piliečiai”, – teigė pašnekovas.
,,Strėvadvaris” – saviems ir svečiams
,,Su laiku pamatėmė, kad gerai būtų turėti konferencijų namus,
suvažiavimų centrą, kur galėtų susirinkti daugiau žmonių, – sakė
Ričardas, – ir buvo įkurtas ‘Strėvadvaris’.”
Jis pasakojo, kad visi savaitgaliai čia užimti, vasarą ir savaitės metu
vyksta užsiėmimai. Kaišiadorys yra centrinė vieta, lengvai
pasiekiama iš bet kurio Lietuvos miesto. Žmonės čia gali ir
pernakvoti, ir pasportuoti. Panašūs centrai yra Estijoje,
Latvijoje. Svečiai iš ten atvažiuoja į ,,Strėvadvarį”,
tuomet jaunimas ar profesionalai bendrauja tarpusavyje
angliškai, praplečia savo akiračius.
Kad geriau įsivaizduotume, kas vyksta ,,Strėvadvaryje”, Ričardas
pateikia pavyzdžių. Kasmet čia rengiamos rekolekcijos vedusiems vyrams.
Tai proga ramiai praleisti tris dienas, išklausyti paskaitų
ciklo, pagalvoti apie savo gyvenimą santuokoje su žmona, su vaikais,
kaip gerai sekasi atlikti pareigas. Taip pat – augti tikėjime ir
pasitikėjime su Dievu, geriau suprasti, kaip tas tikėjimas gali būti
pritaikytas kasdienybėje. ,,Čia jau ‘Opus Dei’ dvasia,
– sako jis, – suvokimas, kad eilinės pareigos ir darbas,
šeimyninės gerai atliktos pareigos taip pat yra proga ir erdvė
aukoti Dievui ir šventėti.”
Vyksta ,,Strėvadvaryje” ir apmokomieji seminarai, tarkime, apie
medicinos etiką. Juose dalyvauja medikai, o taip pat ir kitų profesijų
atstovai, – pavyzdžiui, teisininkai aptaria medicininius atvejus.
Labai sėkminga ir populiari matematikos savaitė dvyliktokams. Ji
rengiama prieš Velykas, kai yra atostogos. Susirinkę moksleiviai
4–5 dienas ,,kietai’’ mokosi matematikos. Jie visi po
to labai gerai išlaiko egzaminus. ,,Tuo pačiu, – pasakoja
Ričardas, – kasdien kalbama apie vieną ar kitą dorybę.
Sportuojama, vakarais grojama gitara, dainuojama. Lankomos liturginės
apeigos (Kryžiaus kelias, Paskutinės vakarienės Mišios
Kaišiadorių bažnyčioje) – reikia pasiruošti
Velykoms. Tai leidžia pajusti, kad reikia išlaikyti pusiausvyrę
gyvenime: ir gerai mokytis, ir apie dorovę galvoti, ir
susidraugauti, sugyventi, tarnauti kitiems, būti linksmam. O tą savaitę
ir prie tikėjimo priartėti.”
- - - - -
*Kaip pasakojo Rima Sidrienė, dr. Linas Sidrys pats nuvyko įkurti pirmą
stovyklą, jo sesutė Laima dalyvavo pirmose mergaičių stovyklose. Vėliau
vyriausia Sidrių dukra Lina buvo vadove mergaičių stovykloje, o
vyriausias sūnus Rimas kartu su vyriausiu Kuprių sūnumi Tomu vadovavo
berniukų stovyklai. Stovyklų vadovais dirbo ir Paulius bei Jonas
Kupriai.
Anglų kalbos stovyklos ,,English Language Immersion Camps” buvo
Lino Sidrio sumanymas. Jiedu su Rima 1992 m. vasarį nuvyko į Lietuvą
pasikalbėti apie tai su vyskupu Matulaičiu. Jis padėjo rasti
stovyklavietes, ir jau tą pačią vasarą vyko pirmosios po sovietų
okupacijos katalikiškos stovyklos – dvi berniukams ir dvi
mergaitėms.
,,Linas žinojo, kad lietuviams tais laikais patiko ‘viskas
amerikietiška’, kad daug vaikų mokėjo knygynę anglų kalbą,
bet ne praktinę. Jis galvojo, kad jeigu atsiųstų amerikiečius
globėjus (camp counselors), visiškai nemokančius
lietuviškai, vaikai būtų priversti kalbėti
angliškai”, – pasakojo Rima Sidrienė. Beje,
dauguma savanorių, atvykusių į Lietuvą už savus pinigus, ne tik nebuvo
lietuviai – jie nebuvo ir ,,Opus Dei’’ nariai.
Stovyklos tapo auksine proga Lietuvos gimnazistams susipažinti su
amerikiečių kultūra. Jos turėjo didelį pasisekimą – trūko vietų,
susidarė dideli laukiančiųjų sąrašai. Berniukų stovyklos
vyksta jau 19 metų. Mergaičių stovyklas Lietuvoje rengti dabar
padeda ,,Opus Dei’’ padaliniai Europoje.