od
Ričardas Červinas (d.) su dr. Linu ir Rima Sidriais Lemonte

Vietą radęs Lietuvoje

RAMUNĖ LAPAS
od
Studijų centrai ,,Liepkiemis” Vilniuje, ,,Aukštakalnis” Kaune, integralaus ugdymo centras ,,Strėvadvaris” netoli Kaišiadorių – trys ne pelno siekiančios organizacijos, nuo 1994 metų vykdančios projektus pagal programą ,,Geresnis rytojus Lietuvai”. Projektai skatina jaunimo ugdymą per darbą ir laisvalaikį, geresnę moterų integraciją, o įgyvendina juos patyrusi profesionalų komanda, padedama vietinių ir iš užsienio atvykusių savanorių. Organizacijose siūlomas doktrininis bei dvasinis ugdymas, patikėtas ,,Opus Dei’’ prelatūrai, Katalikų Bažnyčios institucijai.

Tarp pirmųjų Lietuvoje pradėjusių šį darbą dirbti užsieniečių – ir Australijos lietuvis Ričardas Červinas. ,,Esu labai dėkingas savo tėvams, kad jie įskiepijo man domėjimąsi Lietuva, – sakė daktaras Ričardas, mudviem susėdus pasikalbėti jo kelionės į JAV metu. – Čia – mano vieta.” Jau septyniolika metų Vilniuje gyvenantis vyras Čikagoje lankė socialinį darbą sunkesniuose rajonuose vykdančius centrus – ,,Midtown Center for Boys” ir ,,Metro Achievment Center for Girls”, o San Francisko centre, panašiame į ,,Strėvadvarį’’ vedė kursus.

Į Lietuvą veržėsi nuo jaunumės
 
Gimęs Sydney, Ričardas augo lietuviškoje aplinkoje ir nuo mažens dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje. Lietuvoje pirmą kartą apsilankė 1975 metais, būdamas medicinos studentu. Po to atvyko 1986 ir 1988 metais. ,,Mačiau, kaip dirbo chirurgai tuometinėmis sąlygomis, ir tai man paliko didelį įspūdį, – pasakojo svečias. – Jau tada mane traukė mintis dirbti Lietuvoje mediku, jeigu tik atsirastų tokia galimybė”. Galimybė atsirado 1994 metais, kai Lietuvoje buvo pradėtas kurti  Studijų centras. Jis pats su panašiais projektais susipažino studijuodamas Sydney universitete – dalyvavo programose, kurios padėjo įsisąmoninti, kaip svarbu ir kaip gera gerai mokytis. ,,Prisimenu, – sako Ričardas, – tuomet galvojau – kažko panašaus reikėtų ir Lietuvoje.”.

Jie buvo penkiese – iš įvairių šalių suvažiavę žmonės, kurie dirbo savo profesinį darbą ir organizavo užsiėmimus mokiniams, studentams, jauniems profesionalams. Pirmasis įkurtas centras buvo ,,Liepkiemis” (1994) Jogailos gatvėje Vilniuje. Po to sekė integralaus ugdymo centras ,,Strėvadvaris” (2000) netoli Kaišiadorių, o dar vėliau atsirado ir studijų centras ,,Aukštakalnis” (2003) Kapsų gatvėje, Kaune. ,,Komunizmas paliko vertybių tuštumą, – apie priežastis, paskatinusias diegti programą Lietuvoje kalbėjo Červinas. – Žmonės dažnai neturi dorovinių pagrindų ir pavyzdžių, kaip spręsti problemas šeimoje ar versle. Jaučiamas dorybių trūkumas. Nesuvokiama, pavyzdžiui, kad jeigu duodi žodį, turi jo laikytis, kad reikia pasiaukoti, kompetentingai dirbti. Mokinys turi įveikti tingumą, išsiblaškymą, netvarkingumą, neigiamas įtakas, kurias gauna mokyklose, ar jeigu šeimyninės, aplinkybės negeros ir trūksta pavyzdžių iš tėvelių.”

Pradėti reikia nuo šaknų

Projektai Lietuvoje yra nauji ir unikalūs – tiek savo tikslais, tiek priemonėmis. Pirmiausia jie nukreipti į pačias šaknis. ,,Matome Lietuvos tikrovę, kad nėra dar viskas taip gerai, kaip norėtume, ir einame savo žingsniu. Galvojame – darysime ką nors gero ir tokiu būdu padėsime įveikti tuos trūkumus ir sunkumus”, – aiškina Ričardas. Asmenybės ugdymui parenkamos formos, kurios patinka mokiniams. Pavyzdžiui, anglų kalbos stovyklos (jas organizuoti, beje, padėjo ir čikagiečiai Kupriai bei Sidriai* – R. L.), kur vaikai visą laiką bendrauja angliškai – mokosi kalbos. Bet taip pat kasdien kalbama apie kokią nors dorybę. Stovykloje dirba žmonės, kurie ne tik turi dorovinio auklėjimo pagrindus, bet ir gali duoti gerus pavyzdžius. Per dvi savaites galima išmokti tvarkingumo, įprasti padėti vienas kitam, netgi patirti aptarnavimo džiaugsmą. Tai patrauklu ir užkrečiama. Mokiniai linksmai praleidžia laiką, o sugrįžę į namus tęsia darbą – daugiau padeda tėvams, stengiasi geriau mokytis.

Kitas pavyzdys. Kaip sudominti moksleivius, kad jie mokytųsi? Atrodytų – neįmanoma misija. ,,Per pokalbius ir pavyzdžius bandome pasakyti, kad čia yra jų būdas prisidėti prie visuomenės vystymosi, – aiškina Australijos lietuvis. – Be to, turime specialią programą: mokinys mokosi bibliotekoje ir tas valandas užregistruoja, o jį remianti įmonė kiekvieną studijų valandą įvertina pinigais (tarkime, už vieną valandą duoda vieną dolerį). Tokiu būdu kaupiasi mokinio ,,sąskaita” ir po pusmečio jis gali spręsti, kam tuos pinigus paaukoti. Mokinys išsirenka labdarą, o įmonė perveda pinigus. Jaunuolis gali pasidžiaugti, kad jis irgi turi balsą, kad mokymasis jau dabar duoda vaisius visuomenei, pavyzdžiui, vaikų namams.”

Susirinkę duoti, ne gauti

Šį darbą Lietuvoje pradėjo žmonės, pasisėmę patirties iš panašių projektų  užsienyje. Vėliau branduolys ,,apaugo” vietinėmis pajėgomis, ir dabar dauguma dirbančiųjų yra iš Lietuvos. Projektuose vyrauja Katalikų Bažnyčios institucijos ,,Opus Dei’’ dvasia. ,,Siekiame, kad žmonės norėtų padėti, kad suprastų, jog įsipareigojimas yra labai geras dalykas”, – aiškina Červinas. Ričardas pastebi, kad žmonės atranda savo pašaukimą dirbti būtent taip ir padėti kitiems. Organizacijos gautą paramą naudoja arba nekilnojamojo turto pirkimui, arba pastatų atnaujinimui, įrengimui, ne algoms, ne automobiliams. ,,Visi turime profesijas, iš jų pragyvename ir nelaukiame, kad tokie projektai mus išlaikytų, – sako pašnekovas. – Galvojame, kad tokiu būdu duodame pavyzdį ir progą kitiems. Čia visi nusiteikę duoti, ne imti, ne gauti, bet duoti. Vieni paremia darbais, kiti – materialiai, treti – žiniomis. Yra daug būdų kaip galima prisidėti.”

Pats Ričardas, rezidentūrą baigęs ir dirbti pradėjęs Sydney, Lietuvoje tęsia šeimos gydytojo praktiką. ,,Teko, žinoma, apginti Australijoje įgytą diplomą. Reikėjo oficialiai praeiti Sveikatos ministerijos komisijas, kurios turėjo įvertinti mano patirtį, mano diplomus. Dukart buvo susirinkimai, ir teko apsiginti, kad galėčiau dirbti”, – prisimena pašnekovas. Iš pradžių jis dirbo valstybinėje poliklinikoje (,,Norėjau susipažinti, kaip tas visas aparatas veikia”), po to penkerius metus pirmoje privačioje amerikiečių įkurtoje klinikoje – American Baltic Clinic (,,Tai irgi buvo pradininkų darbai”). Šiuo metu daktaras Červinas konsultuoja ligonius ir šeimas savo paties įsteigtame šeimos gydytojo kabinete. ,,Tokiu būdu galiu daugiau dėmesio skirti pacientams, atidžiau išnagrinėti jų atvejį, kartais pasitardamas su kitais gydytojais, kuriais pasitikiu”, – apie mažos įstaigos privalumus šnekėjo Ričardas.

Asmenybę ugdanti aplinka 

Svečio teigimu, studijų centrai Vilniuje ir Kaune (,,Liepkiemis” ir ,,Aukštakalnis”) skiriasi nedaug. Iš esmės tai tie patys projektai, kurių tikslas yra padėti gerai mokytis, tuo pačiu atkreipti dėmesį ir į kitus svarbius dalykus: būti nuoširdiems, gražiai bendrauti, turėti draugų. Pašnekovas pastebi, kad visuomenė ir mokyklos dažnai skleidžia savanaudišką požiūrį į gyvenimą, skatina užsidaryti ir galvoti tik apie save. Todėl žmonėms trūksta draugų, trūksta su kuo nuoširdžiai pabendrauti. ,,Nuo jaunystės reikėtų vertinti draugystę ir tuo pačiu suprasti, kad draugai neatsiranda iš niekur – reikia pasiaukoti, domėtis kitais, tarnauti kitiems, atiduoti dalelę savęs, – aiškina Červinas. – Mokytis kartu yra geriausias būdas padėti draugui, kuris blaškosi.” Mokiniai taip pat lanko ligonius, senelius, ,,kad pradėtų galvoti apie kitus, ne tik apie savąjį aš”.

Studijų centrai pirmiausia užsiima žmogišku vystymusi, dorybės skleidimu, ir tai atvira visiems. ,,Pritraukiame labai plataus spektro jaunimo, – sako Ričardas. – Gal mažiausia dalis yra tikinčiųjų. Dauguma krikštyti, bet nėra praktikuojantys. Ateina ir iš musulmonų šeimų, ir iš žydų, nes centruose mato bendrą žmogišką vertę. Norintys turi progą geriau susipažinti, pamilti ir praktikuoti katalikų tikėjimą.” Nauji žmonės į centrus dažniausiai ateina išgirdę apie projektus per pažįstamus. Vasaros stovyklose kasmet dalyvauja apie 80 jaunuolių, jos vyksta jau 20 metų – taigi, kiek vien stovyklos dalyvių susidaro, kurie palaiko tarpusavio ryšius, ateina į renginius ir kitus į juos pakviečia!

Ričardas pasakojo, kad kursų ciklai paprastai vyksta mažose grupelėse. Stengiamasi išlaikyti reiklią studijų centro atmosferą, kad pasikalbama su mokiniais ir atskirai – kaip jiems sekasi mokytis, kokios jų problemas, kuo centras galėtų padėti. Rengiami mokinių ir jų tėvų vakarėliai, kas 2–3 mėnesius bandoma susitikti su kiekvienu tėvu atskirai ir pakalbėti apie tai, kaip vaikui sekasi prisijungti prie šeimos komandos. Anot Ričardo, vaikas turi su-prasti, kad ne tik jam visi tarnauja, bet kad ir jis turi įsipareigojimų, kad mamytė ir tėvelis gali jam patikėti atsakingus darbelius.

Panašūs centrai Vilniuje ir Kaune užsiima veikla moterims. Taigi, galima sakyti, kad yra keturi tokie papildomos pagalbos šaltiniai, naudingi ir mokykloms, ir šeimoms, ir visuomenei. Projektų vaisiai – ilgalaikiai. ,,Dabar, po 15–17 metų, mes matome, kad žmonės, kurie čia lankėsi, yra laimingi, turi geras šeimas, labai gerai dirba, yra rūpestingi draugai ir atsakingi piliečiai”, – teigė pašnekovas.

,,Strėvadvaris” – saviems ir svečiams

,,Su laiku pamatėmė, kad gerai būtų turėti konferencijų namus, suvažiavimų centrą, kur galėtų susirinkti daugiau žmonių, – sakė Ričardas, – ir buvo įkurtas ‘Strėvadvaris’.” Jis pasakojo, kad visi savaitgaliai čia užimti, vasarą ir savaitės metu vyksta užsiėmimai. Kaišiadorys yra centrinė vieta, lengvai pasiekiama iš bet kurio Lietuvos miesto. Žmonės čia gali ir pernakvoti, ir pasportuoti. Panašūs centrai yra Estijoje, Latvijoje. Svečiai iš ten atvažiuoja į ,,Strėvadvarį”, tuomet jaunimas ar profesionalai bendrauja tarpusavyje angliškai, praplečia savo akiračius.

Kad geriau įsivaizduotume, kas vyksta ,,Strėvadvaryje”, Ričardas pateikia pavyzdžių. Kasmet čia rengiamos rekolekcijos vedusiems vyrams. Tai proga ramiai praleisti tris dienas, išklausyti paskaitų ciklo, pagalvoti apie savo gyvenimą santuokoje su žmona, su vaikais, kaip gerai sekasi atlikti pareigas. Taip pat – augti tikėjime ir pasitikėjime su Dievu, geriau suprasti, kaip tas tikėjimas gali būti pritaikytas kasdienybėje. ,,Čia jau ‘Opus Dei’ dvasia, – sako jis, – suvokimas, kad eilinės pareigos ir darbas, šeimyninės gerai atliktos pareigos taip pat yra proga ir erdvė aukoti Dievui ir šventėti.”

Vyksta ,,Strėvadvaryje” ir apmokomieji seminarai, tarkime, apie medicinos etiką. Juose dalyvauja medikai, o taip pat ir kitų profesijų atstovai, – pavyzdžiui, teisininkai aptaria medicininius atvejus. Labai sėkminga ir populiari matematikos savaitė dvyliktokams. Ji rengiama prieš Velykas, kai yra atostogos. Susirinkę moksleiviai 4–5 dienas ,,kietai’’ mokosi matematikos. Jie visi po to labai gerai išlaiko egzaminus. ,,Tuo pačiu, – pasakoja Ričardas, – kasdien kalbama apie vieną ar kitą dorybę. Sportuojama, vakarais grojama gitara, dainuojama. Lankomos liturginės apeigos (Kryžiaus kelias, Paskutinės vakarienės Mišios Kaišiadorių bažnyčioje) – reikia pasiruošti Velykoms. Tai leidžia pajusti, kad reikia išlaikyti pusiausvyrę gyvenime: ir gerai mokytis, ir apie dorovę galvoti, ir  susidraugauti, sugyventi, tarnauti kitiems, būti linksmam. O tą savaitę ir prie tikėjimo priartėti.”

- - - - -

*Kaip pasakojo Rima Sidrienė, dr. Linas Sidrys pats nuvyko įkurti pirmą stovyklą, jo sesutė Laima dalyvavo pirmose mergaičių stovyklose. Vėliau vyriausia Sidrių dukra Lina buvo vadove mergaičių stovykloje, o vyriausias sūnus Rimas kartu su vyriausiu Kuprių sūnumi Tomu vadovavo berniukų stovyklai. Stovyklų vadovais dirbo ir Paulius bei Jonas Kupriai.

Anglų kalbos stovyklos ,,English Language Immersion Camps” buvo Lino Sidrio sumanymas. Jiedu su Rima 1992 m. vasarį nuvyko į Lietuvą pasikalbėti apie tai su vyskupu Matulaičiu. Jis padėjo rasti stovyklavietes, ir jau tą pačią vasarą vyko pirmosios po sovietų okupacijos katalikiškos stovyklos – dvi berniukams ir dvi mergaitėms.

,,Linas žinojo, kad lietuviams tais laikais patiko ‘viskas amerikietiška’, kad daug vaikų mokėjo knygynę anglų kalbą, bet ne praktinę. Jis galvojo, kad jeigu atsiųstų amerikiečius globėjus (camp counselors), visiškai nemokančius lietuviškai, vaikai būtų priversti kalbėti angliškai”, – pasakojo Rima Sidrienė. Beje, dauguma savanorių, atvykusių į Lietuvą už savus pinigus, ne tik nebuvo lietuviai – jie nebuvo ir ,,Opus Dei’’ nariai. Stovyklos tapo auksine proga Lietuvos gimnazistams susipažinti su amerikiečių kultūra. Jos turėjo didelį pasisekimą – trūko vietų, susidarė dideli laukiančiųjų sąrašai.  Berniukų stovyklos vyksta jau 19 metų. Mergaičių stovyklas Lietuvoje rengti dabar padeda ,,Opus Dei’’ padaliniai Europoje.