Atmintis ir užmarštis

VYTAUTAS VOLERTAS

Kada ir kokia tarptautinė teisės institucija tarė, kad lietuvių tauta yra bent kiek kalta dėl žydų XX a. baisios tragedijos, dėl holokausto? Ir jokia tauta nebuvo apkaltinta, net vokiečiai nepasmerkti. Kalti buvo naciai. Ne vokiečiai, bet naciai. Tačiau spaudoje retkarčiais jaučiami tarsi krūptelėjimai, tarsi užmetinėjimai, kad lietuvių tauta esanti kažkam ir už kažką skolinga. Temoka tas, kas iš tikrųjų nusikalto.

Kaltės šešėlį su neskaniais epitetais ant lietuvių tautos užmetė žuvusiųjų artimieji bei jų tautiečiai iš USA. Ir keletas mūsų pačių, tinkamai nepasižvalgiusių po buvusius įvykius. Net Lietuvos vyriausybė, Izraelio spaudžiama, vengė prisiminti, kad tauta nėra pajėgi sudrausminti visų savo narių. Jokia tauta, net žydai. Iki dabar lietuviai yra tarsi gydomi nuo kažkokios ligos įvairiais patarimais, įvairiais lietuvių ir žydų pokalbiais bei įperšamais kultūriniais ryšiais. Tačiau iki šios dienos vis pasviedžiamas šlapias skudurėlis, kuriuo lyg kažkas primenama, lyg kažko reikalaujama. Štai net „Naujojo Židinio/Aidų” (2012 m., Nr. 5) įvadiniame laiške redaktoriui tūla Akvilė Naudžiūnienė, besidominti žydų istorija ir kultūra, skundžiasi kolektyvine užmarštimi ir apgailestauja, kad Vilniuje nėra specialaus holokausto muziejaus, o apie holokaustą galima rasti tik bendrame žydų muziejuje. Kodėl nėra? Kad nepastatė valstybė, kuri neturi pinigų susimokėti tarptautinėms organizacijoms nario mokesčių? O rugsėjo pabaigoje Emanuelis Zingeris, nusipelnęs Lietuvos valstybei vyras, prašo Seimą, kad ateinantieji metai būtų paskelbti Vilniaus geto metais. Kaip tada su Rainių miškeliu, Pravieniškėmis, sudegintais ir išžudytais kaimais, pvz., prie Nemunaičio? Kada ateis jų metai?

Grįžtant prie A. Naudžiūnienės, prisimintina, kad ji lyg perša tautai kaltę („kolektyvinė atmintis”) ir net rašo: „mes šaudėme, mus šaudė – visko buvo, nieko nebuvo”. Išeitų, kad ir autorė šaudė, jei taria „mes”. Aš nešaudžiau ir nesutikau žmogaus, kuris šaudė. Tai kodėl „mes”? Ji, besidominti žydų istorija, turi bent apytiksliai žinoti, kaip ši baisenybė prasidėjo ir vyko. Lietuvius dėl to po karo tardė sovietai, vėtė, kratė žydai, domėjosi įvairios pasaulio teisinės organizacijos. O ką rado? Nustatė, kad gal buvo apie du tūkstančiai lietuvių, dalyvavusių žudynėse, bet ne tauta dalyvavo, ne „mes”.

Pasigirsta užmetinėjimų ir išmetinėjimų dėl holokausto, pasitaiko skudurėlio svaidymų – nukris kur nors, tesivalo nekaltas. Kartais net tikri ir tariami istorikai prisijungia, ypač vengią didesnių darbų. O tų darbų daug yra. Tuose darbuose neturėtų būti gandų, tik patikrinti įvykiai. Jais remdamiesi galėtume kalbėti, o ne slidinėdami ganduose krūpčioti – ką žinai...

Kaip prieš karą žydai Lietuvoje, patys ir savanoriškai pasirinkę, miestų ir miestelių ,,getuose” („Staedtle”) gyveno? Kokia buvo jų ekonominė, socialinė, kultūrinė padėtis? Kaip jie žvelgė į Lietuvos valstybę, kuri nesikišo į jų gyvenimo stilių? Kai kurie jų net nepriklausomybės kovose savanoriais dalyvavo. Kaip jie kasdien bendravo? Dalyvavo socialinėje, kultūrinėje, visuomeninėje, labdaros veikloje? Ar žydų futbolo komandos įvairiuose miesteliuose kartais nebuvo vienintelis gražus arba peštyninio bendradarbiavimo kelias? Kaip nuoširdžiai kartais žydai dalyvaudavo ir darbu prisidėdavo lietuvių iškilmėse, pvz., vyriausybės narių, net vyskupų susitikimuose? Kaip lietuviai taikos metu skriaudė žydus, kaip žydai – lietuvius?

Ir štai karas. Kas vokiečių okupacijos metu pradėjo žydų naikinimą Lietuvoje? Kas jį skatino? Kas iš lietuvių tuojau pat prisijungė prie holokausto vykdymo? Kokios buvo ir galėjo būti priežastys? Kiek lietuvių skundė vokiečiams žydus, kiek jiems gelbėjo? Kiek bolševikų okupacijos meto žydai skundė lietuvius, kiek jiems gelbėjo?

Ir svarbiausia – kokie lietuviai šaudė žydus... Kur jų sąrašas, gerai ištirtas ir paskelbtas? Juk būtina žinoti, kas tie „mes”. Ir, žinoma, būtina suregistruoti visus pokario kaltinimus lietuviams ir kaltinimų pasekmes. Kas kaltino, ką kaltino, kodėl, kuo kaltinimai baigėsi?

Kai bus atliktas šis būtinas darbas, tada istorikai ir besidomį žydų istorija bus tikri, apie ką jie kalba. Tada žinosime, kas mes, kas jie. Dabar girdime: užmetinėjamą, kad Vilniuje nėra specialaus holokausto muziejaus; Seime prašoma skelbti Vilniaus geto metus; Lietuvos ambasadoje Washington, DC skamba žydiški koncertai. Tai bent populiarios žydiškos temos lietuvių visuomenėje. O gal kas šias temas tyčiomis pakaišioja? O gal šis populiarumas nėra naudingas? Dažnai kartojamos temos pabosta.

Ar gražiai sugyveną kaimynai gilina savo kolegiškumą prisiminimais – tai bent praskėlei man galvą; o tu išmušei man dantis – atminčiai juos vis laikau. Šitaip gera kaimynystė neugdoma, tokia atmintis yra pikta atmintis. Tai kodėl lietuvių visuomenėje taip dažnai primenama apie žydų nelaimę? Jei holokaustas įvestas į mokyklų programas, atmintis išliks, o visas emocijas užgesins laikas, nors ir kaip besistengtume jas kurstyti. Juk laikas tam ir yra. Nereikia kasdieninių dejonių, nereikia rodyti atvirų randų. Gyvenimas, grindžiamas vien atmintimi, sunkiai žengia. O ir brukama atmintis kartais įsuka užmaršties ratus. Sveikinkime kolegišką kaimynystę, visuomeninę šilumą, o istorikai ir mėgėjai lai dar padirba.