Paminklas Červonkos kapinaitėse lietuviams savanoriams, 1919–1920 m. žuvusiems Daugpilio apylinkėje kovose prieš bloševikus ir bermontininkus.

Lietuviškais Latvijos keliais – 3

Daugpilis

Daugpilis, esantis rytų Latvijoje, yra arti Rusijos ir Baltarusijos sienų, visiškai kitame Latvijos gale nuo Baltijos jūros, uostamiesčio Liepoja. Pasiekti Daugpilį automobiliu iš Rygos mums užtruko keturias valandas. Iš Liepojos būtų buvę beveik dvigubai ilgiau. 

Daugpilyje yra ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) Latvijos skyriaus būstinė. Ten gyvena ir veikia Latvijos LB pirmininkas. Nors prieš kelionę LB pirmininkui išsiunčiau du e-laiškus, pirmutinį – kelis mėnesius prieš kelionę, ligi pat kelionės paskutinės dienos nebuvau gavęs iš jo jokio atsakymo. Tad į Daugpilį važiavome ,,aklai” – tik su žemėlapiu ir Rygos lietuvių nurodymais. 

Daugpilyje radome gražų LB priklausantį namą, tačiau be jokio užrašo ar ženklo, kad jis turi ką nors bendro su lietuviais. O gyvo žmogaus neradome nė kvapo. Pagalvojome – gal namas kieno nors jau privatizuotas? Tačiau mano vairuotojas pastebėjo kieme ant stiebo kabančią nublukusią trispalvę. Tad gal pastatas vis dar tebėra lietuvių rankose. Vis dėlto taip ir nepasisekė susitikti su Latvijos LB atstovu.   

Daugpilio apylinkės nuo seno buvo lietuvių etninės žemės. 1920 m. lietuvių kariai, čia sumušę bermontininkus ir bolševikus, turėjo atsitraukti ir nukreipti didelę savo kariuomenės dalį į Vilniaus kraštą kovoti prieš Žulikausko (lenk. Zeligowski) lenkus. Tada braliai latviešai vietoj to, kad padėtų lietuviams sunkiose kovose prieš lenkus, pasinaudojo proga ir jėga atėmė šį kraštą iš lietuvių. Jeigu latviai būtų padėję lietuviams, Vilniaus kraštas būtų likęs Lietuvai. Ironija yra ta, kad jei lietuvių kariai nebūtų lenkus sustabdę prie Giedraičių ir Širvintų, tai ne tik Lietuva, bet ir Latvija galėjo atitekti lenkams. 

Lenkų maršalo, lietuvio bajoro Pilsudskio svajonė buvo atkurti buvusią dviejų šalių – Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos – imperiją, kuriai priklausė ne tik Ukraina ir Baltarusija, bet ir Livonija. 1920 m. lenkai užėmė Baltarusijos ruožą greta Latvijos sienos, ir, sakoma, kad Lenkijos kariuomenės štabe buvo sudarytas planas užimti ne tik Lietuvą, bet ir Latviją. Tačiau lietuviai lenkus sustabdė Giedraičiuose ir Širvintuose.  

Vis tiek tarpkariniais metais Latvijos politika visą laiką buvo prolenkiška, todėl glaudesni ryšiai tarp Latvijos ir Lietuvos neužsimezgė. Ir po 1934 m. Latvijos valdžios perversmo, kuris įvedė diktatūrą, lietuviai buvo iškeldinti iš Daugpilio krašto pasienio vietovių, jiems uždrausta ten pirkti žemę, o lietuviški vietovardžiai  sulatvinti.

Daugpilio apylinkėje apvažinėjau ir išvaikščiojau penkias kaimų ir kaimelių kapinaites, iš kurių 3-ose – Červonkos, Sventės ir Gryvos – radau 1919– 1920 m. Nepriklausomybės kovose žuvusių lietuvių savanorių kapų. Šioje apylinkėje žuvusių lietuvių kapų yra ir daugiau. Visi jie žuvo kovose išvaduojant šią žemę, nežinodami, kad paskui ją pasigrobs latviai, nepasakę lietuviams nė ačiū.

Netoli Eglainės miestelio esančiose Červonkos kapinaitėse yra atskira kapų dalis, kurioje palaidoti šioje apylinkėje žuvusių lietuvių savanorių palaikai, jiems pagerbti pastatytas įspūdingas, daugiau nei 20 pėdų (6.5 metrų) aukščio paminklas su užrašu: ,,Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami tėvynę.” Ant atskirų kryželių pavardės – lietuviškos ir baltarusiškos, nes su lietuviais prieš bolševikus kovojo ir gudų batalionas. Ant vieno kryželio užrašyta, kad čia palaidoti nežinomi lietuvių kariai – ,,kariai” daugiskaita. Generolo Vlado Nagevičiaus rūpesčiu 1934 m. vieno čia žuvusio neatpažinto kareivio palaikai buvo perlaidoti prie Nežinomo kareivio paminklo Kaune. 

Po Antrojo pasaulinio karo šioje apylinkėje veikė bendri lietuvių ir latvių partizanų būriai. Vienu laiku Balys Vaičėnas (Lordas-Liubartas-Pavasaris) vadovavo aštuoniems bendriems lietuvių ir latvių partizanų būriams. Priešais Červonkos kapinaičių vartus pastatytas kryžius netoliese žuvusiems Ilukstės pulko lietuvių-latvių kuopos partizanams.

Mįslė 

Tarpkariniu laiku, kada dar nei PLB, nei atskirų kraštų bendruomenių nebuvo, Latvijoje veikė Latvijos lietuvių sąjunga (LLS). Šiandien Latvijoje atskirai veikia ir bendruomenė, ir sąjunga. Čia iškyla mįslė. Internete LLB apie save šitaip rašo ,,1991 m. birželio 12 d. įkuriama Latvijos Lietuvių Bendruomenė (LLB) kaip iki karo veikusios Latvijos Lietuvių Sąjungos tęsėja ir juridinių teisių perėmėja (išskirta mano – D. J.), jungianti visas šešias tuo metu veikusias lietuvių kultūros draugijas Latvijoje”. PLB leidinio ,,Lietuvis” 2012 m. liepos-rugpjūčio numeryje rašoma: ,,Latvijos lietuvių bendruomenė sudaryta iš draugijų, kurios veikia konfederacijos principu ne Latvijos centre, Rygoje, o kituose miesteliuose”. 

Apie LLS kitur rašoma šitaip: ,,Latvijos Lietuvių Sąjunga buvo atkurta 1997 m. liepos 14 d. Ją sudaro Latvijos lietuvių kultūros draugija (350 narių), Rygos lietuvių kultūros ir švietimo centras (300 narių), Latvijos lietuvių politinių tremtinių ir represuotųjų draugija (100 narių), Latvijos lietuvių jaunimo sąjunga (50 narių).”

Klausimai aiškūs: ar dabartinė LLB, ar atkurta LLS yra prieškarinės LLS tęsėja? Kas ir koks yra tas ,,konfederacijos principas”, pagal kurį LLB pasisako veikianti? Bet šie klausimai gal tik techninės smulkmenos, palyginti su pagrindiniu klausimu ir mįsle: kodėl LLB, kuri yra PLB dalis, neatstovauja didžiausiai ir veikliausiai Latvijos Lietuvių Bendruomenei – Rygos LB? Minėjau, kad man nepasisekė susitikti Daugpilyje su LLB pirmininku. Gal, jei būtų pavykę, viskas būtų buvę aiškiau.

Rygos lietuvių veikėjai susidariusią padėtį išaiškino taip. 1991 m. dabartinis Latvijos Seimo narys Romualdas Ražukas ir kiti įkūrė Latvijos lietuvių draugiją pagal naujus organizacinius įstatus. Po šešerių metų gyvavimo organizacija dėl nesutarimų skilo. Viena grupė įkūrė dabartinę LLB, kita atkūrė LLS, atnaujindama prieškarinės LLS įstatus ir atributiką. Prieš dvejus metus Rygoje atšvęstas LLS įkūrimo 70-metis, kurioje LLB nefigūravo. Išeitų, kad LLB neteisingai teigia, kad ji yra ,,iki karo veikusios Latvijos Lietuvių Sąjungos tęsėja ir juridinių teisių perėmėja”.

Kai kurie faktai abejonių nekelia. Rygoje gyvena apie 8,000 lietuvių. Daugpilyje, kur šiuo metu yra įsikūrusi LLB būstinė ir gyvena jos pirmininkas, pagal gyventojų surašymą gyvena apie 1,000 lietuvių. Rygoje veikia šokių ansamblis ,,Bijūnas”, kaimo kapela ,,Jurginis”, penki vaikų ir jaunimo šokių kolektyvai, Vaidilutės Indrelienės vedama lietuvių radijo programa, daug įvairių meninės bei sportinės krypties būrelių: šokių, dramos, choro, krepšinio, tinklinio.

Daugpilio LLB oficialiame PLB leidinyje sakoma, kad ,,konfederacijos principu” ji apima draugijas, esančias Bauskėje, Liepojoje, Jelgavoje, Dobelėje, Valmieroje ir Daugpilyje. Man paklausus vieno iš tų vietovių veikėjo apie ,,konfederacijos” ryšius su Daugpilio LLB, sulaukiau atsakymo: ,,Mes veikiame savarankiškai, ir Daugpilis veikia savarankiškai.” Kitoje iš čia paminėtų vietovių man skundėsi, kad jų ansamblis šią vasarą negalėjo dalyvauti – negalėjo konfederuoti – Daugpilio šventėje, nes atstumas per tolimas ir nebuvo lėšų visam ansambliui transportą išnuomoti. 

Ryga yra Latvijos geografiniame centre, netoli kitų miestų, kurie turi aktyvius lietuvių telkinius. Daugpilis yra Latvijos pačiame rytiniame pakraštyje. Iš Rygos nuvažiuoti į Daugpilį trunka 4 valandas, iš Jelgavos – 5 valandas, iš Liepojos – 7 valandas. LR ambasada yra Rygoje. Kas važiuoja į Latviją susitikti su lietuviais, važiuoja ten, kur daugiausia jų yra, kur jų veikla plati, kur yra LR ambasada – važiuoja į Rygą. Visi dabartiniai LR prezidentai – nuo Landsbergio ligi Grybauskaitės – yra lankęsi Rygoje ir pagerbę Rygos lietuvių veiklą. 

Bet Ryga, didžiausia ir veikliausia Latvijos lietuvių visuomenė, nepriklauso LLB, negauna iš PLB pranešimų, negauna kvietimų dalyvauti konferencijose ar renginiuose. Viskas iš PLB eina tik į Daugpilį. Rygos LLS veikėjai man pareiškė, kad norėtų priklausyti PLB, bet dabartinė tvarka, kurioje viskas eitų per jiems tolimą Daugpilį, jiems neturi prasmės. Įtraukti Rygos energingus lietuvius į PLB būtų didelis PLB nuopelnas ir pripažinimas fakto, jog LLS yra viena iš pasaulio lietuvių organizacijų. Kaip tai padaryti? Gal naujai išrinkta PLB valdybos pirmininkė energinga Danguolė Navickienė užsiimtų šiuo reikalu. Gal PLB rastų užtenkamai vietos tiek Daugpiliui, tiek Rygai. 
  
Latvijos lietuviai šiandien 

Latvijoje 1998 m. gyveno 2.4 mln. gyventojų. Šiandien likę tik 2 mln. (Latviai juokauja, kad 2030 m. paskutinis latvis Rygos oro uoste galės prieš išskrisdamas užgesinti šviesas.) Gyventojų mažėjimo priežastys yra tos pačios, kaip ir Lietuvoje, – emigracija ir mažas gimstamumas. Lietuvių Latvijoje irgi sumažėjo – 1989 m. jų buvo 35,000, šiandien tik 25,000. 2000 m., praėjus 10 metų, po atkurtos Nepriklausomybės, Latvijoje dar gyveno 34,000 lietuvių, tad visas sumažėjimas vyko per paskutinį dešimtmetį. Sako, kad tai padarė ekonominė krizė, kuri privertė ir Latvijos lietuvius vykti į užsienius darbų ieškoti. 

Pradedant nuo 1989 m., lituanistinės mokyklos kūrėsi ir veikė Aknystoje, Daugpilyje, Jelgavoje, Jūrmaloje, Kegume, Liepojoje, Valmieroje ir Rygoje. Dabar, išskyrus Rygoje, jos arba užsidariusios, arba kai kur dar likusi saujelė mokinių susirenka šeštadieniais ar sekmadieniais. Bet ir vietovėse, kuriose beliko tik keli šimtai lietuvių, lietuviška veikla dar gali nemažai metų išsilaikyti. San Francisco, CA apylinkėje, kur aš jau daugiau nei 50 metų gyvenu, lietuvių per visą tą laiką buvome tik keli šimtai, bet vis tiek sueidavome, bendraudavome, vyko minėjimai ir renginiai, gyvavo lietuvių tautinių šokių  grupė. 

Tvirčiausiai Latvijoje laikosi Rygos lietuviai. Rygoje lietuvių ne tik yra gausiausia, bet ir jų gretos šiek tiek pasipildo atvykstančiais iš Lietuvos darbo  reikalais. Rygoje susitikau tik ką iš Lietuvos atkeltą visos Latvijos ,,Maxima” parduotuvių vadovą, kuris užrašė savo vaikus į Rygos Lietuvių vidurinę mokyklą. Be to, Rygoje ne tik lietuviukiai, bet ir latviai, rusai, ukrainiečiai ir kiti mokomi lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros – ko daugiau galima norėti? Jeigu PLB pasistengtų, galėtų visus Latvijos lietuvius apjungti į vieną bendrą draugiją ir padaryti LLB centrą lengviau geografiškai prieinamą visiems Latvijos lietuviams. Gal ne tiek Rygos lietuviams reikalinga bendruomenė, kiek bendruomenei būtų naudinga Rygos lietuvių veikla.

Pabaiga.