Vasarą Houston lietuvius aplankė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė.

Houston lietuvių ruduo

RŪTA ALDONYTĖ

Houston lietuviai po turiningos vasaros, kai juos lankė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė (žr. vieną iš susitikimo vaizdų ir sutikimui užsakytos kepurėlės nuotrauką) ir visi kažkur keliavo, dalyvavo ir pramogavo, jau įsilingavo į savo rudens rutiną. Mūsų vadovas Jokūbas Žiburkus aplankė Lietuvoje vykusią Gyvybės mokslų konferenciją, ten pristatė savo ir savo institucijos pasiekimus, pasidalino mintimis apie lietuvių mokslininkų bendradarbiavimo perspektyvas visame pasaulyje, pasirodė lietuviškos spaudos puslapiuose. Bendruomenė irgi nesnaudžia, tradicijas puoselėja ir naujų įkvėpimų ieško. Štai surengta ir prašurmuliavo „Rudenėlio šventė”, pažiūrėtas ir aptartas filmas „Another Dream Team”, jau septinton pamokėlėn renkasi atsigavusios šeštadieninės lietuvių kalbos mokyklėlės „Saulė” mokinukai.

Klasė nedidelė, tačiau vaikai – panašaus žinių ir gebėjimų lygio, artimai pažįstami ir, kaip ir reikia tikėtis, smalsūs. Nepatyrusiai mokytojai tikras išbandymas išlaikyti šešiamečių-dešimtmečių mokinių dėmesį visos pamokos metu ir po to – teatrinėje repeticijoje. Taip jau sugalvojome: po pamokos ir pertraukos, vaikai imasi teatro žaidimų ir repeticijos. Statome nedidelės apimties, pradedantiesiems aktoriams taip tinkančią Ramutės Skučaitės „Mezginių pasaką”. Šios autorės penkių pjesių knygelė – tikras atradimas vaikų dramos būrelių ir kūrybinių dirbtuvių vadovams. Sklandžia, gražia kalba surašyta jautri istorija mus moko bendrauti su savo seneliais, atsiduoti kūrybai rankomis – mezgimui, atidaus požiūrio į mažą ir jautrų draugą šalia... Kaip Kalėdinio susitikimo metu pavyks parodyti pjesę, sudėtinga atsakyti, tačiau pačioje darbo eigoje užgimsta mažas supratimo daigelis – gal dėl jo visi tapsime kiek geresni ir Kalėdinis stebuklas įvyks. Teatro repeticijose žaidžiame pagal įsivaizduojamus scenarijus, mokomės raiškiai kalbėti, charakteringai judėti, dirbti grupėje... Viskas labai dar nauja ir vaikiška, todėl šarvuojamės kantrybe, raminame triukšmą ir vėl pradedame – mankštelė, koks susigalvotas etiudas, vaidmenų teksto kartojimas, judesių lavinimas. Vaikams reikia žaisti, ir dažnai sumanytas tikslas, na, pavyzdžiui, pavaizduoti kokį gyvūną ar vabzdį, pavirsta chaotišku dūkimu. Vis dėlto, tai irgi mokymasis, išsisakymas, vienas kito stebėjimas.
 
 „Saulės” mokyklėlė rudens nebijo, maudosi savo pačios spinduliuose, kartais surengia pamokėles gamtoje, kartais gimtadienio tortą kartu suvalgo, kartais apsilanko tango studijoje.

Gerai, kai bendruomenėje yra kad ir nedidelių aktyvumo branduoliukų. Bręsta noras turėti knygų klubą arba tiesiog skaitančiųjų vienas kitam susibūrimus. Yra svajonių ir filmus kartu susirinkus pažiūrėti, ir rankdarbių dirbtuvėles surengti. Puoselėjame svajones toliau ir visiems lietuviams visose bendruomenėse linkime svajonių pildymosi.

Rūta Aldonytė – Houston lituanistinės mokyklos ,,Saulės” mokytoja.