Jaunimo kongreso alėja Dainavoje
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Neseniai iš Algio Zaparacko gavau el. laišką, kuriame jis
prisiminė, kaip prieš 45 metus vienintelį kartą į Dainavą
suvažiavo ateitininkai, akademikai skautai, Neolituanai ir
santariečiai. Atstovai iš 17 kraštų palei takelį, vedantį
nuo valgyklos į seselių namelį, pasodino eglaites. Zaparackas
rašo, kad eglaičių sodinimas buvo pačių stovyklautojų sumanymas.
Iš savo pusės noriu pridurti, kad renginys – jaunimo
stovykla – buvo dalis Pirmojo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso
(PLJK) programos, kurios ruošos komiteto pirmininku ir buvo
Zaparackas. ,,Kai man pranešė apie šį projektą, mes su
(kun.) Antanu Saulaičiu nusprendėme, kad, [norint] geriausiai
išspręsti Lietuvos jaunimo atstovavimą, [reikėjo
paruošti] specialiai jiems skirtą atsišaukimą, ir naktį
dviese pasodinome aštuonioliktą eglutę, skirtą Lietuvos jaunimui
už geležinės uždangos”, – laiške rašo
Zaparackas.
Tolimesnę informaciją atrinkau iš ,,Aidų” žurnalo
redakcijos paruoštos Jaunimo kongreso apžvalgos, kurią radau
Kretingos pranciškonų sukurtame interneto tinklalapyje. Pirmąjį
Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą 1966 m. vasarą sušaukė
Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, rengimo darban sutelkusi lietuvių
jaunimo organizacijas. Kongreso pagrindinis tikslas buvo suburti
išeivijos jaunimą į vieną vietą pabendrauti ir susigyventi.
Norėta jaunimui duoti tinkamą tautiškumo sampratą, uždegti jį
naujiems darbams ir dar didesnei kovai už Lietuvos laisvę.
Kongresas buvo atidarytas birželio 30 d. ,,Conrad Hilton’’
viešbutyje Čikagoje. Po atidarymo susikaupimo buvo prisiminti
Lietuvos laisvės kovotojai – partizanai. Po sveikinimų sekė poeto
Henriko Nagio paskaita ,,Jaunimo reikšmė tautoje ir
išeivijoje”. Vakare vyko Lietuvių jaunimo metų ,,Miss
Lithuania” rinkimai, kur Gintaro vainiką laimėjo Giedrė Galinytė
iš Boston. Susipažinimo vakare vyko šokiai.
Kongrese dalyvavo 140 atstovų iš 17os kraštų:
Australijos, Naujosios Zelandijos, Argentinos, Brazilijos, Kolumbijos,
Uragvajaus, Venesuelos, Vokietijos, Austrijos, Belgijos, Italijos,
Švedijos, Šveicarijos, Anglijos, Prancūzijos, Kanados ir
JAV. Išgirsti kraštų pranešimai.
Kongresas išklausė Vytauto Černio pranešimą ,,Kaip mes
keičiamės?” Antros dienos popietę tuo pačiu laiku vyko 9
simpoziumai. Antros dienos vakare vyko naujai sukurtos Dariaus Lapinsko
operos ,,Lokio” premjera. Operai libretą parašė poetė
Vitalija Bogutaitė.
Trečioji kongreso diena pradėta Stasio Lozoraičio, jaunesniojo paskaita
,,Žvilgsnis į pavergtą Lietuvą”. Toliau buvo gvildenama Lietuvos
ir Rytų Europos padėtis. Aptartas tautinis pasireiškimas
krašte, tautinė ištikimybė svetur ir kitos temos.
Baigiamajame posėdyje dalyvavo apie 700 dalyvių. Dr. Antano Sužiedėlio
paskaita buvo turtinga idėjų, verčianti mąstyti, ne tik klausytis.
Nutarimuose pareikštas tikėjimas lietuvių tauta, žmonijos
istorijoje turinčią savo vietą ir misiją, ypač kai pasaulio tautos
suartėja bendriems žmonijos tikslams. ,,Todėl kongresas didžiuojasi
visais tais lietuviais, kurie su nepalaužiama viltimi ir pasiaukojimu
dirbo ir dirba savo tautos gerovei ir ateičiai, ypač Lietuvos jaunimu,
savo valią išreiškusiu 1941 metų sukilimu prieš
okupantą, didvyriškomis partizanų kovomis, rezistenciniu
pasipriešinimu ir kitais žygiais”, – rašoma
nutarimuose. Tęsdamas tautinius darbus svetur, išeivijos
lietuvių jaunimas išsakė ištikimybę savo tautai.
Nutarta, kad Pasaulio lietuvių jaunimo kongresai ir toliau turi būti ta
vieta, reguliariai telkianti ir apjungianti jaunimą bendram tautiniam
darbui. Kongresas manė, jog reikia plataus politinės vadovybės sudėties
pakeitimo, kuris leistų imtis lietuvių politinės veiklos, atitinkančios
dabarties laiko reikalavimus. ,,Ilgalaikėje laisvės kovoje šalia
politinio elemento iškyla ypač svarbus kultūrinis tautinės
sąmonės išlaikymo tikslas. Didžioji dalis pastangų turi būti
skirta tautinės kultūros ugdymui, kad, nežiūrint laisvės kovos ilgio,
liktų sąmoninga tauta tautinei nepriklausomybei atstatyti.”
Išreikštas noras padėti savai tautai laisvės kovoje:
,,Santykiuose su okupuota Lietuva reikia skirti lietuvių tautą nuo jėga
primesto sovietinio režimo… Tai, kas šiandien teigiamo
Lietuvoje pasiekiama, yra lietuvių tautos kūrybingumo
pasireiškimas, o ne okupantų darbai.”
Pareiškime Lietuvos jaunimui sakoma, kad už vis brangesnis
laikomas savas ryšys su bendraminčiais Lietuvoje, ,,kartu
trokš[tant] laisvai kurti, mokytis, melstis, praleisti
laisvalaikį, kurti šeimą, ieškoti asmeninės
laimės”.
Pasirodo, jog galėjo būti ir taip, jog pats kongresas nebūtų įvykęs.
Štai kaip tai prisimena Zaparackas. 1965 m. University of
Michigan lankėsi Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius,
parodęs susidomėjimą Lietuvių studentų sąjungos veikla. Zaparackas su
juo susitiko Čikagoje G. Procutos bute jo gimtadienio proga. ,,Savaitę
po šio susitikimo ‘Darbininkas’ pirmame puslapyje
paskelbė žinutę, kad PLJK pirmininkas susitiko su Komunistų partijos ir
Centro komiteto nariu prof. Jonu Kubiliumi ir nesilaikė Cleveland
rezoliucijos dėl bendravimo su Lietuva. Buvo PLB valdybos narių, kurie
norėjo, kad aš atsistatydinčiau, – rašo Zaparackas.
– Jau buvau pasiruošęs taip padaryti, tačiau
SantarosŠviesos atstovas Valdas Adamkus specialiai atvyko
iš Čikagos su pareiškimu, kad jeigu Zaparackas
pasitraukia, Kongresas neįvyks. Valdo Adamkaus ir
SantarosŠviesos organizuota akcija išgelbėjo kongreso
eigą (…). [Vėliau] daugiausia laiko praleidau tikindamas, kad
jokių delegatų iš okupuotos Lietuvos nedalyvaus Jaunimo
kongrese, kur pagrindinis šūkis buvo ‘Mūsų jėgos, mūsų
žinios laisvai Lietuvai tėvynei’.”
Savo atsiminimų žiupsnelį Zaparackas, dabartinis LR garbės konsulas
Detroit mieste, baigia su pageidavimu dabartinei Dainavos
administracijai, kad prie eglaičių alėjos būtų įrengta lenta,
primenanti šių jau suaugusių eglių svarbą išeivijos
lietuvių jaunimo istorijoje. Mano manymu, tiktų kad ir toks
užrašas: ,,Alėja Pirmajam Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui
1966 m. prisiminti” arba ,,PLJK alėja – 1966”.