Dar apie 1941 m. Birželio sukilimą

LEONIDAS RAGAS

Praeitų metų gruodžio 16 d. JAV LB Lemont apylinkės Socialinių reikalų skyriaus popietės metu trijų žmonių grupė iš Lietuvos supažindino lankytojus su viešosios įstaigos E2K ruošiamu dokumentiniu filmu ,,Pavergtųjų sukilimas”, skirtu šiais metais minimoms 70-osioms 1941 m. Birželio sukilimo metinėms. Projektą pristatė jo pagrindinis vykdytojas, 1988–1990 m. Sąjūdžio Kauno tarybos ir Sąjūdžio Seimo narys, publicistas, knygų autorius, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Popietėje kalbėjo ir projekto direktorė Agnė Zarankaitė, o iki tol turėta 7 minučių trukmės filmo ištrauką parodė vaizdo ir garso specialistas Andrius Bartkus. (Popietę ,,Drauge” aprašė Aleksas Vitkus š. m. sausio 6 d. (,,Filmas apie 1941 metų sukilimą”)).

Valiušaičio didelis istorinių žinių bagažas, jo rūpestis ir dėmesys Lietuvos likimui bei nuoširdus ir atviras bendravimas su popietės lankytojais paliko gilų įspūdį. Iš jo autografuotos knygos ,,Kada prasideda diena nauja” sužinojau, kad, pasak vieno išminčiaus, ,,Diena prasideda tada, kai kitame žmoguje iš jo veido gali atpažinti savo brolį ir seserį”. Susipažinau išsamiau ir su Valiušaičio kūryba, taip pat, kaip ją vertina kiti. Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras, Sąjūdžio vicepirmininkas, buvęs Seimo narys filologas, filosofas Romualdas Ozolas Valiušaitį apibūdina kaip žurnalistą, kurio reportažuose vyrauja asmens doros pozicijos, paremtos Vakarų krikščioniškosios civilizacijos ir bendruomenės nuostatomis, siekiant gyventi tautinėje valstybėje oriai, saugiai ir prasmingai. O žurnalistas Vilius Kavaliauskas teigia, jog Valiušaičio raštai skatina visuomenės susitelkimą, skirtingų partijų bendradarbiavimą dėl krašto geresnės ateities.

Iš Valiušaičio straipsnių paaiškėja, kad 1990–1999 metais jis darbavosi ,,Radio Free Europe/Radio Liberty, Inc.”, o 1990 m. buvo ,,Į Laisvę” fondo (ne laikraščio) Lietuvos padalinio pagrindinis steigėjas, nuo to laiko – ilgametis Fondo tarybos sekretorius. Jo keleto metų tyrinėjimais pagrįstą darbą fondas, įsteigtas 1960 m. Čikagoje žinomų ateitininkų Kazio Ambrozaičio, Juozo Brazaičio, Juozo Girniaus, Petro Kisieliaus, Vytauto Vardžio ir daugelio kitų lietuviškai kultūrai ugdyti, 2000 metais išleido knygą ,,Ugninis stulpas: 25 metai be Juozo Brazaičio”. Ši Brazaičio (1903– 1974) privačios dokumentacijos knyga papildo Čikagoje išleistų jo raštų keletą tomų.       

• • •

Dokumentinis filmas ,,Pavergtųjų sukilimas” buvo užbaigtas laiku, kaip ir planuota, kai kuriuose Lietuvos miestuose parodytas š. m. birželio mėnesį. Čikagoje jis buvo pristatytas Balzeko lietuvių kultūros muziejuje rugpjūčio 19 d., o po dviejų dienų – Lietuvių dailės muziejuje, Pasaulio lietuvių centre, Lemont, IL. Apie tai ,,Drauge” š. m. rugsėjo 15 d. straipsnyje ,,Po filmo peržiūros” parašė Vitkus. Jame, panašiai kaip ir savo sausio 6 d. straipsnyje, autorius pateikė gana daug įdomios ir naudingos informacijos apie 1941 metų sukilimą, skaitytojo dėmesį vėl nukreipdamas į 2000 m. spalio 10 d. ,,Dirvoje” išspausdintą savo rašinį ,,Ar Lietuva šiandien – tikrai nepriklausoma?”.

Tame prieš 11 metų pasirodžiusiame straipsnyje autorius argumentuoja, kodėl LR prezidentas Valdas Adamkus ar Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis turėjo pasirašyti jiems pateiktą, iš 138 narių Seimo posėdyje dalyvavusių 51 seimūno 2000 m. rugsėjo 12 d. priimtą įstatymą, Lietuvos valstybės teisės aktu pripažįstantį 1941 m. birželio 23 d. sukilėlių LLV paskelbtą pareiškimą ,,Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas” (NAD). Šio Seimo priimto įstatymo nepasirašiusieji, Vitkaus žodžiais tariant, ,,pasirodė kaip vėjo siūbuojamos nendrės – be nugarkaulio, nuolaidžiaujantys, atsiprašinėjantys ir bijantys ryžtingai atiduoti pelnytą pagarbą 1941 m. sukilėlių Laikinosios vyriausybės pastangoms atkurti tik tuomet prieš metus prarastą nepriklausomybę. Kad tik neužgautų tų, kurie visuomet turi didelę įtaką sprendžiant, kas bus priimtas į Europos Sąjungą ar į NATO”.
• • •

Kalbant apie Vitkaus 2000 metais tautinės minties savaitraštyje ,,Dirva” pasirodžiusį straipsnį, pasirodo, jog su juo esu susijęs ir aš pats. 2000 m. lapkričio 24 d. faksu ir registruotu laišku kreipiausi į ,,Dirvos” redakciją dėl 2000 m. lapkričio 7 d. išspausdinto Leo Venckaus straipsnio ,,Tiesos žodžiai”, kuriame įkvėptas Vitkaus straipsnio autorius iškoneveikė Lietuvos pareigūnus, kad jie, išsigandę Lietuvos ir pasaulio žydų visuomenės atkreipto dėmesio, sustabdė Seimo priimtą NAD. Kadangi aš irgi Seimo sprendimo išsigandau, griežtai atsakiau, kad nesutinku su Venckaus nuomone, jog valdžios vyrai yra ,,paprasčiausi savo tautos išdavikai, veidmainiai ir nedaug kuo skiriasi nuo buvusių komunistų”. Mano nuomone, tiek prezidentas, tiek Seimo pirmininkas kaip tik elgėsi itin išmintingai ir atsakingai, nes suprato, jog, jei įteisintų kontroversišką įstatymą, Lietuvai neabejotinai grėstų pavojus prarasti Izraelį palaikančių Vakarų šalių rodomą palankumą ir ypač Lietuvai gyvybiškai svarbų Amerikos užnugarį. Baigdamas laišką, prašiau neatnaujinti pasibaigiančios prenumeratos, jei redakcija ir toliau skelbs Lietuvos valstybės gyvavimui pražūtingus straipsnius, kurie nei žurnalistikai, nei tautiškumui jokios šlovės ir jokio orumo nesuteikia.

Iš Valiušaičio straipsnių matyti, kad jis visiškai pritarė Landsbergio ir Adamkaus nuomonei, jog Seimo įstatymas, toks, koks buvo parašytas, buvo ne tik klaidingas, bet ir nepataisomas. Jis sutiko, kad Seimas, balsuodamas už 1941 m. Birželio sukilimo LLV NAD įteisinimą, pasielgė nevykusiai ir politiškai neatsakingai. Seime balsavusieji neįsigilino į istorinį kontekstą, todėl jų pasirašytas aktas liko be pagrįsto įrodymo. Prieš balsuodami Seimo nariai galėjo bent kiek susipažinti su paskutine vertinga studija apie Brazaitį, iš kurios būtų geriau suvokę istorinę dramą, pajutę didesnę atsakomybę ir pajėgę geriau susigaudyti, spręsdami Lietuvos valstybės egzistavimui svarbius, opius klausimus.

Vienas iš tokių jautrių klausimų ir buvo Lietuvos žydų bendruomenės pasipiktinimas, 2000 metais išplatintas anglų kalba, kuriame 1941 m. LLV buvo pavaizduota kaip paklususi nacių valiai. Tokia prielaida nebuvo vien iš piršto laužta, o atsirado iš tokių dalykų kaip LLV birželio 23 d. NAD paskelbtas prisidėjimas prie ,,Europos organizavimo naujais pagrindais” arba nacių karo cenzūros kontroliuotame LLV organe ,,Į Laisvę” pasirodžiusių antisemitinių antraščių bei žinučių (remiuosi 1963 m. išleista Boston ,,Liet. enciklopedija”, XXIX, p. 174). Tačiau reikia suprasti, kad tokios diskriminuojančios užuominos buvo įbruktos okupanto jo kontroliuotoje spaudoje, vykstant mirtinai kovai dėl Europos užkariavimo ir joje gyvanančių žydų išnaikinimo, o LLV stengėsi neužgauti okupanto, naiviai galvodama, kad vokiečiai, laimėję karą, paliks Lietuvą ramybėje. (Beje, vokiečių karo valdžiai buvusį Lietuvos atstovą Vokietijoje pulk. J. Skirpą laikant namų arešte ir neleidus jam išvykti iš Berlyno, jo ministro pirmininko pareigos Lietuvoje atiteko tik dviračiu važinėjusiam LLV švietimo ministrui prof. Juozui Ambrazevičiui. Po šešių savaičių, naciams uždraudus LLV veiklą, okupantams niekuo neįsipareigojęs Ambrazevičius pakeitė savo pavardę į Brazaitis ir tapo pogrindžio rezistentu.)

• • •
Valiušaitis pabrėžia pokomunistinėje Lietuvoje slypintį pavojų dėl pasireiškiancio žmonių abejingumo ir visuomenės fanatizmo. Pavyzdžiui, jam didelį rūpestį kelia tokie reiškiniai kaip 2000 metais lietuvių visuomenės Vytauto Šustausko didele balsų persvara išrinkimas į Lietuvos Seimą, nors Kauno miesto savivaldybės taryba specialiu pareiškimu jį dar 1997 metais buvo pasmerkusi už kurstytojiškus pasisakymus, už išpuolius prieš žydų tautą. Šis Lietuvos vardui pražūtingas kuriozas užsienio žiniasklaidos buvo paskleistas po visą pasaulį. Dėl tautos menkos, primityvios antisemitizmo problemos suvokimo Valiušaitis kaltino Lietuvos istorikus ir žurnalistus, kad jie šia tema tyli, neauklėja visuomenės. Žurnalistas pasigedo šimtmečiais rusų priespaudos engtos tautos ugdymo, kuri praeitame šimtmetyje tik per tris dešimtmečius savarankiško gyvenimo nespėjo dar dvasiškai atsigauti. Atrodo, šia tema prieš dešimtmetį Valiušaitis beldėsi į tautą, nes tuo metu dar nebuvo išlaikyti egzaminai dėl patekimo į NATO ir į Europos Sąjungos organizacijas.

Valiušaitis pastebėjo, jog lenkams antisemitizmo ir holokausto problema taip pat yra svarbi, bet jie, priešingai nei lietuviai, šia aktualia tema daug rašo ir viešai svarsto, net ir apie aplinkybes, atvedusias prie tokio katastrofiško tautų susipriešinimo. Toks problemų rimtas nagrinėjimas yra būtinas, norint susitapatinti su šiuolaikinėmis Vakarų pasaulio vertybėmis. Beje, kalbant apie lenkus, šių metų lapkričio 1 d. ,,Drauge”, straipsnyje ,,Prahos deklaracija, genocidas ir holokaustas”, Vitkus užsimena apie žydų problemą vokiečių okupuotoje Lenkijoje, bet nė žodžio nepasako, kad Lietuvą irgi kamavo panašios problemos.

• • •
Kalbant apie 1940–1941 metų skaudžius įvykius, būtų prasminga atverti vienas kitam savo žaizdas, iš kurių daug kas paaiškėtų, pavyzdžiui, kodėl sutikome okupantus su gėlėmis. Žvelgdami nešališkai, suprasime, kad žmonės, atsidūrę panikoje, veikė vadovaudamiesi išlikimo instinktu. Kai kurie žydai 1940 m. birželio 15 d. sutiko sovietus ne iš meilės Stalin, kad jis nacionalizuotų jų gešeftus, bet iš džiaugsmo, kad neatžygiavo iš Vakarų naciai, kurie, pagal Hitler nacionalsocialistų programinėje manifestinėje knygoje „Mein Kampf” (,,Mano kova”) paskelbtą „naujos Europos planą”, būtų juos sunaikinę, nes priklausė nepageidaujamai rasei. Juk jau buvo žinoma, kad per Kristallnacht 1938 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje ir Austrijoje vyko masiniai apiplėšimai, sinagogų, žydų krautuvių ir namų deginimai.

Kai kurie lietuviai 1941 m. birželio 23 d. sutiko vokiečius ne iš meilės Hitler, kad atplėšė Klaipėdą (Memel) nuo Lietuvos, bet iš dėkingumo vokiečių kariams, kad šie išvarė lauk komunistus, kurie per vos metus spėjo įkalinti, nukankinti, nužudyti ir nežmoniškomis sąlygomis ištremti nekaltus žmones (kai kuriais atvejais – net negimusius) į Sibirą ar kokį kitą pragarą, nes buvo nepageidaujamos kilmės ar galvosenos.

Baigiu atsakydamas į klausimą, ar Lietuva šiandien – tikrai nepriklausoma. Norint išlikti nepriklausoma, Lietuva turi priklausyti laisvės principais besivadovaujantiems, Vakarų civilizacijos vertybes išpažįstantiems kraštams, kuriems bent iki šiol pirmuoju smuiku grojo JAV. O kad tarp iš daugiau negu vienos pusės slibinų apsupta Lietuva stengiasi išlikti laisva su Amerikos užnugariu, byloja LR valdžios 2000 metais nepatvirtintas jai Seimo įbruktas kontroversiškas dokumentas ir praeitą mėnesį išreikštas Lietuvos solidarumas Izraelį svariai palaikančiai Amerikai, kartu su ja ir kitomis 12 valstybių balsuojant prieš Palestinos siekį tapti Jungtinių Tautų UNESCO organizacijos nare. Nors, kaip ir tikėtasi, didžiausią balsų persvarą gavusi, savo nepriklausomybės siekianti Palestina tapo UNESCO nare, tačiau, mano nuomone, svarbu yra tai, kad bent jau šiuo atveju Lietuva neatsuko Amerikai nugaros.

Leonidas Ragas, DDS – dantų gydytojas. Nuo 1991 m. bendradarbiauja su Kauno Medicinos universiteto Odontologijos fakultetu, nuo 1995 m. Lietuvos Stomatologų sąjungos garbės narys, „Lithuanian Mercy Lift” narys, buvęs dviejų kadencijų JAV LB Tarybos narys, priklauso Amerikos dantistų sąjungai ir Academy of Dentistry International.