Dar apie 1941 m. Birželio sukilimą
LEONIDAS RAGAS
Praeitų metų gruodžio 16 d. JAV LB Lemont apylinkės Socialinių reikalų
skyriaus popietės metu trijų žmonių grupė iš Lietuvos
supažindino lankytojus su viešosios įstaigos E2K ruošiamu
dokumentiniu filmu ,,Pavergtųjų sukilimas”, skirtu šiais
metais minimoms 70-osioms 1941 m. Birželio sukilimo metinėms. Projektą
pristatė jo pagrindinis vykdytojas, 1988–1990 m. Sąjūdžio Kauno
tarybos ir Sąjūdžio Seimo narys, publicistas, knygų autorius,
žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Popietėje kalbėjo ir projekto
direktorė Agnė Zarankaitė, o iki tol turėta 7 minučių trukmės filmo
ištrauką parodė vaizdo ir garso specialistas Andrius Bartkus.
(Popietę ,,Drauge” aprašė Aleksas Vitkus š. m.
sausio 6 d. (,,Filmas apie 1941 metų sukilimą”)).
Valiušaičio didelis istorinių žinių bagažas, jo rūpestis ir
dėmesys Lietuvos likimui bei nuoširdus ir atviras bendravimas su
popietės lankytojais paliko gilų įspūdį. Iš jo autografuotos
knygos ,,Kada prasideda diena nauja” sužinojau, kad, pasak vieno
išminčiaus, ,,Diena prasideda tada, kai kitame žmoguje iš
jo veido gali atpažinti savo brolį ir seserį”. Susipažinau
išsamiau ir su Valiušaičio kūryba, taip pat, kaip ją
vertina kiti. Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras, Sąjūdžio
vicepirmininkas, buvęs Seimo narys filologas, filosofas Romualdas
Ozolas Valiušaitį apibūdina kaip žurnalistą, kurio reportažuose
vyrauja asmens doros pozicijos, paremtos Vakarų
krikščioniškosios civilizacijos ir bendruomenės
nuostatomis, siekiant gyventi tautinėje valstybėje oriai, saugiai ir
prasmingai. O žurnalistas Vilius Kavaliauskas teigia, jog
Valiušaičio raštai skatina visuomenės susitelkimą,
skirtingų partijų bendradarbiavimą dėl krašto geresnės ateities.
Iš Valiušaičio straipsnių paaiškėja, kad
1990–1999 metais jis darbavosi ,,Radio Free Europe/Radio Liberty,
Inc.”, o 1990 m. buvo ,,Į Laisvę” fondo (ne
laikraščio) Lietuvos padalinio pagrindinis steigėjas, nuo to
laiko – ilgametis Fondo tarybos sekretorius. Jo keleto metų
tyrinėjimais pagrįstą darbą fondas, įsteigtas 1960 m. Čikagoje žinomų
ateitininkų Kazio Ambrozaičio, Juozo Brazaičio, Juozo Girniaus, Petro
Kisieliaus, Vytauto Vardžio ir daugelio kitų lietuviškai
kultūrai ugdyti, 2000 metais išleido knygą ,,Ugninis stulpas: 25
metai be Juozo Brazaičio”. Ši Brazaičio (1903– 1974)
privačios dokumentacijos knyga papildo Čikagoje išleistų jo
raštų keletą tomų.
• • •
Dokumentinis filmas ,,Pavergtųjų sukilimas” buvo užbaigtas laiku,
kaip ir planuota, kai kuriuose Lietuvos miestuose parodytas š.
m. birželio mėnesį. Čikagoje jis buvo pristatytas Balzeko lietuvių
kultūros muziejuje rugpjūčio 19 d., o po dviejų dienų – Lietuvių
dailės muziejuje, Pasaulio lietuvių centre, Lemont, IL. Apie tai
,,Drauge” š. m. rugsėjo 15 d. straipsnyje ,,Po filmo
peržiūros” parašė Vitkus. Jame, panašiai kaip ir
savo sausio 6 d. straipsnyje, autorius pateikė gana daug įdomios ir
naudingos informacijos apie 1941 metų sukilimą, skaitytojo dėmesį vėl
nukreipdamas į 2000 m. spalio 10 d. ,,Dirvoje”
išspausdintą savo rašinį ,,Ar Lietuva šiandien
– tikrai nepriklausoma?”.
Tame prieš 11 metų pasirodžiusiame straipsnyje autorius
argumentuoja, kodėl LR prezidentas Valdas Adamkus ar Seimo pirmininkas
Vytautas Landsbergis turėjo pasirašyti jiems pateiktą, iš
138 narių Seimo posėdyje dalyvavusių 51 seimūno 2000 m. rugsėjo 12 d.
priimtą įstatymą, Lietuvos valstybės teisės aktu pripažįstantį 1941 m.
birželio 23 d. sukilėlių LLV paskelbtą pareiškimą
,,Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas” (NAD). Šio
Seimo priimto įstatymo nepasirašiusieji, Vitkaus žodžiais
tariant, ,,pasirodė kaip vėjo siūbuojamos nendrės – be
nugarkaulio, nuolaidžiaujantys, atsiprašinėjantys ir bijantys
ryžtingai atiduoti pelnytą pagarbą 1941 m. sukilėlių Laikinosios
vyriausybės pastangoms atkurti tik tuomet prieš metus prarastą
nepriklausomybę. Kad tik neužgautų tų, kurie visuomet turi didelę įtaką
sprendžiant, kas bus priimtas į Europos Sąjungą ar į NATO”.
• • •
Kalbant apie Vitkaus 2000 metais tautinės minties savaitraštyje
,,Dirva” pasirodžiusį straipsnį, pasirodo, jog su juo esu susijęs
ir aš pats. 2000 m. lapkričio 24 d. faksu ir registruotu
laišku kreipiausi į ,,Dirvos” redakciją dėl 2000 m.
lapkričio 7 d. išspausdinto Leo Venckaus straipsnio ,,Tiesos
žodžiai”, kuriame įkvėptas Vitkaus straipsnio autorius
iškoneveikė Lietuvos pareigūnus, kad jie, išsigandę
Lietuvos ir pasaulio žydų visuomenės atkreipto dėmesio, sustabdė Seimo
priimtą NAD. Kadangi aš irgi Seimo sprendimo išsigandau,
griežtai atsakiau, kad nesutinku su Venckaus nuomone, jog valdžios
vyrai yra ,,paprasčiausi savo tautos išdavikai, veidmainiai ir
nedaug kuo skiriasi nuo buvusių komunistų”. Mano nuomone, tiek
prezidentas, tiek Seimo pirmininkas kaip tik elgėsi itin
išmintingai ir atsakingai, nes suprato, jog, jei įteisintų
kontroversišką įstatymą, Lietuvai neabejotinai grėstų pavojus
prarasti Izraelį palaikančių Vakarų šalių rodomą palankumą ir
ypač Lietuvai gyvybiškai svarbų Amerikos užnugarį. Baigdamas
laišką, prašiau neatnaujinti pasibaigiančios
prenumeratos, jei redakcija ir toliau skelbs Lietuvos valstybės
gyvavimui pražūtingus straipsnius, kurie nei žurnalistikai, nei
tautiškumui jokios šlovės ir jokio orumo nesuteikia.
Iš Valiušaičio straipsnių matyti, kad jis visiškai
pritarė Landsbergio ir Adamkaus nuomonei, jog Seimo įstatymas, toks,
koks buvo parašytas, buvo ne tik klaidingas, bet ir
nepataisomas. Jis sutiko, kad Seimas, balsuodamas už 1941 m. Birželio
sukilimo LLV NAD įteisinimą, pasielgė nevykusiai ir politiškai
neatsakingai. Seime balsavusieji neįsigilino į istorinį kontekstą,
todėl jų pasirašytas aktas liko be pagrįsto įrodymo.
Prieš balsuodami Seimo nariai galėjo bent kiek susipažinti su
paskutine vertinga studija apie Brazaitį, iš kurios būtų geriau
suvokę istorinę dramą, pajutę didesnę atsakomybę ir pajėgę geriau
susigaudyti, spręsdami Lietuvos valstybės egzistavimui svarbius, opius
klausimus.
Vienas iš tokių jautrių klausimų ir buvo Lietuvos žydų
bendruomenės pasipiktinimas, 2000 metais išplatintas anglų
kalba, kuriame 1941 m. LLV buvo pavaizduota kaip paklususi nacių
valiai. Tokia prielaida nebuvo vien iš piršto laužta, o
atsirado iš tokių dalykų kaip LLV birželio 23 d. NAD paskelbtas
prisidėjimas prie ,,Europos organizavimo naujais pagrindais” arba
nacių karo cenzūros kontroliuotame LLV organe ,,Į Laisvę”
pasirodžiusių antisemitinių antraščių bei žinučių (remiuosi 1963
m. išleista Boston ,,Liet. enciklopedija”, XXIX, p. 174).
Tačiau reikia suprasti, kad tokios diskriminuojančios užuominos buvo
įbruktos okupanto jo kontroliuotoje spaudoje, vykstant mirtinai kovai
dėl Europos užkariavimo ir joje gyvanančių žydų išnaikinimo, o
LLV stengėsi neužgauti okupanto, naiviai galvodama, kad vokiečiai,
laimėję karą, paliks Lietuvą ramybėje. (Beje, vokiečių karo valdžiai
buvusį Lietuvos atstovą Vokietijoje pulk. J. Skirpą laikant namų
arešte ir neleidus jam išvykti iš Berlyno, jo
ministro pirmininko pareigos Lietuvoje atiteko tik dviračiu
važinėjusiam LLV švietimo ministrui prof. Juozui Ambrazevičiui.
Po šešių savaičių, naciams uždraudus LLV veiklą,
okupantams niekuo neįsipareigojęs Ambrazevičius pakeitė savo pavardę į
Brazaitis ir tapo pogrindžio rezistentu.)
• • •
Valiušaitis pabrėžia pokomunistinėje Lietuvoje slypintį pavojų
dėl pasireiškiancio žmonių abejingumo ir visuomenės fanatizmo.
Pavyzdžiui, jam didelį rūpestį kelia tokie reiškiniai kaip 2000
metais lietuvių visuomenės Vytauto Šustausko didele balsų
persvara išrinkimas į Lietuvos Seimą, nors Kauno miesto
savivaldybės taryba specialiu pareiškimu jį dar 1997 metais buvo
pasmerkusi už kurstytojiškus pasisakymus, už išpuolius
prieš žydų tautą. Šis Lietuvos vardui pražūtingas
kuriozas užsienio žiniasklaidos buvo paskleistas po visą pasaulį. Dėl
tautos menkos, primityvios antisemitizmo problemos suvokimo
Valiušaitis kaltino Lietuvos istorikus ir žurnalistus, kad jie
šia tema tyli, neauklėja visuomenės. Žurnalistas pasigedo
šimtmečiais rusų priespaudos engtos tautos ugdymo, kuri
praeitame šimtmetyje tik per tris dešimtmečius
savarankiško gyvenimo nespėjo dar dvasiškai atsigauti.
Atrodo, šia tema prieš dešimtmetį
Valiušaitis beldėsi į tautą, nes tuo metu dar nebuvo
išlaikyti egzaminai dėl patekimo į NATO ir į Europos Sąjungos
organizacijas.
Valiušaitis pastebėjo, jog lenkams antisemitizmo ir holokausto
problema taip pat yra svarbi, bet jie, priešingai nei lietuviai,
šia aktualia tema daug rašo ir viešai svarsto, net
ir apie aplinkybes, atvedusias prie tokio katastrofiško tautų
susipriešinimo. Toks problemų rimtas nagrinėjimas yra būtinas,
norint susitapatinti su šiuolaikinėmis Vakarų pasaulio
vertybėmis. Beje, kalbant apie lenkus, šių metų lapkričio 1 d.
,,Drauge”, straipsnyje ,,Prahos deklaracija, genocidas ir
holokaustas”, Vitkus užsimena apie žydų problemą vokiečių
okupuotoje Lenkijoje, bet nė žodžio nepasako, kad Lietuvą irgi kamavo
panašios problemos.
• • •
Kalbant apie 1940–1941 metų skaudžius įvykius, būtų prasminga
atverti vienas kitam savo žaizdas, iš kurių daug kas
paaiškėtų, pavyzdžiui, kodėl sutikome okupantus su gėlėmis.
Žvelgdami nešališkai, suprasime, kad žmonės, atsidūrę
panikoje, veikė vadovaudamiesi išlikimo instinktu. Kai kurie
žydai 1940 m. birželio 15 d. sutiko sovietus ne iš meilės
Stalin, kad jis nacionalizuotų jų gešeftus, bet iš
džiaugsmo, kad neatžygiavo iš Vakarų naciai, kurie, pagal Hitler
nacionalsocialistų programinėje manifestinėje knygoje „Mein
Kampf” (,,Mano kova”) paskelbtą „naujos Europos
planą”, būtų juos sunaikinę, nes priklausė nepageidaujamai rasei.
Juk jau buvo žinoma, kad per Kristallnacht 1938 m. lapkričio 9 d.
Vokietijoje ir Austrijoje vyko masiniai apiplėšimai, sinagogų,
žydų krautuvių ir namų deginimai.
Kai kurie lietuviai 1941 m. birželio 23 d. sutiko vokiečius ne
iš meilės Hitler, kad atplėšė Klaipėdą (Memel) nuo
Lietuvos, bet iš dėkingumo vokiečių kariams, kad šie
išvarė lauk komunistus, kurie per vos metus spėjo įkalinti,
nukankinti, nužudyti ir nežmoniškomis sąlygomis ištremti
nekaltus žmones (kai kuriais atvejais – net negimusius) į Sibirą
ar kokį kitą pragarą, nes buvo nepageidaujamos kilmės ar galvosenos.
Baigiu atsakydamas į klausimą, ar Lietuva šiandien –
tikrai nepriklausoma. Norint išlikti nepriklausoma, Lietuva turi
priklausyti laisvės principais besivadovaujantiems, Vakarų
civilizacijos vertybes išpažįstantiems kraštams, kuriems
bent iki šiol pirmuoju smuiku grojo JAV. O kad tarp iš
daugiau negu vienos pusės slibinų apsupta Lietuva stengiasi
išlikti laisva su Amerikos užnugariu, byloja LR valdžios 2000
metais nepatvirtintas jai Seimo įbruktas kontroversiškas
dokumentas ir praeitą mėnesį išreikštas Lietuvos
solidarumas Izraelį svariai palaikančiai Amerikai, kartu su ja ir
kitomis 12 valstybių balsuojant prieš Palestinos siekį tapti
Jungtinių Tautų UNESCO organizacijos nare. Nors, kaip ir tikėtasi,
didžiausią balsų persvarą gavusi, savo nepriklausomybės siekianti
Palestina tapo UNESCO nare, tačiau, mano nuomone, svarbu yra tai, kad
bent jau šiuo atveju Lietuva neatsuko Amerikai nugaros.
Leonidas Ragas, DDS – dantų
gydytojas. Nuo 1991 m. bendradarbiauja su Kauno Medicinos universiteto
Odontologijos fakultetu, nuo 1995 m. Lietuvos Stomatologų sąjungos
garbės narys, „Lithuanian Mercy Lift” narys, buvęs dviejų
kadencijų JAV LB Tarybos narys, priklauso Amerikos dantistų sąjungai ir
Academy of Dentistry International.