thanks

Padėkos diena


NIJOLĖ KAVALIAUSKAITĖ-HUNTER

Padėkos diena švenčiama dažniausiai rudenį. Tai – derliaus arba padėkos šventė už derlių. Amerikoje ji vadinama Thanksgiving, kitose šalyse – kitu vardu. Skirtingai nei ankstesniais laikais, šventimo metu nėra pabrėžiama jokia dievybė, neatnašaujamos jai aukos. Nepaisant pažiūrų skirtumų, gyvenimo būdo, įsitikinimų, vaišių metu vyrauja visiškas sutarimas. Šventę lydi malonūs išgyvenimai, dėkingumas suartina žmones, sušildo jų santykius.

Lietuviška Padėkos diena – Šv. Martyno diena

Ankstesnių laikų papročius lėmė ramus gyvenimo būdas, tad pagrindinis rūpestis buvo dėl derliaus, didžiausias viltis dedant į dievus. Šiam atvejui kiekviena tauta turėjo savo dievus. Keltų vaisingumo bei derliaus dievas buvo Hernė. Indra simbolizavo vaisingumą Artimuosiuose Rytuose. Dirvolika – senovės lietuvių javų dievas, kuriam, tikintis geresnio derliaus, buvo aukojamas paršas.

Mano manymu, lietuviška Padėkos šventė būtų lapkričio 11 dieną. Tuo metu lietuviai švęsdavo paskutinę rudens šventę, žinomą Šv. Martyno vardu. Ji, skirtingai nei Šv. Jurgio, buvo gyvulių į tvartus suvarymo diena. „Šv. Martynas tvartus uždaro, Šv. Jurgis juos atidarys....’’. Tą dieną padėdavo tašką bernų ir mergų samdymui. Įvertindavo derlių, atpildavo javus ir atsiskaitydavo su kalviu, kerdžiumi, pastogėje vaišindavosi kuo riebesne kepta žąsimi. Klaipėdos kraštas ligi šiol garsus savo kopūstiene su žąsiena. Pajūrio žmonės sakydavo: ‚,Jei per Šv. Martyną ant stalo jos būsią, visus metus nieko netrūksią.’’

Padėka dievams, Dievui

Derliaus šventė, kaip padėka dievams, atėjo iš antikos laikų. Ją šventė romėnai, graikai, egiptiečiai. Dievo Mino garbei šventę rengdavo pavasarį, nes pavasaris – derliaus nuėmimo metas Egipte. Faraonas auksiniu pjautuvu nupjaudavo pirmąjį pėdą, šokdavo, linksmindavosi, rengdavo sportines varžybas.

Žydų švenčių cikle rudens šventė yra vadinama ‚,Sukot’’, arba Palapinių švente. Pagrindas šventei švęsti – 40 metų trukęs žydų tautos išlaisvinimas iš Egipto vergijos, jos keliavimas per dykumą į Izraelio žemę. Šventės metu statomos laikinam gyvenimui skirtos palapinės – ,,suka’’, kuriose meldžiamasi ir valgoma. Ją galima statyti iš įvairios medžiagos, bet su viena salyga – per stogą turi matytis dangus. Šis būstas – tai užuomina apie žydų tautos egzistavimą „tarp dangaus ir žemės’’.

 Senovės Kinijoje rudens festivalį Chung Ch’ui švęsdavo 8 mėnesio 15 dieną. Buvo manoma, kad šią dieną mėnuo yra didžiausias ir ryškiausias danguje. Buvo kepami geltonos spalvos ir apvalią formą turintys ,,mėnulio pyragai’’. Ant kiekvieno pyrago įspausdavo ne žmogaus, bet kiškio atvaizdą, nes kinas mėnulio veide įžiūrėjo kiškį.

Kokia Padėkos diena be karnavalo?

Brazilijoje Padėkos diena pradėta švęsti tik 1949 metais, kai Washington, DC apsilankė Brazilijos ambasadorius. Susižavėjęs Amerikoje švenčiama švente, sumanymą kažką panašaus surengti ir pas save jis parsivežė į savo šalį. Brazilijoje, kaip ir Amerikoje, yra ruošiamas gausus stalas, valgomas kalakutas. Šventė turi ir savų bruožų – ji pavirto į karnavalą.

Kanadoje Padėkos diena pradėta švęsti tik 1957 metais. Šventimo diena sutampa su Kolumbo diena Amerikoje, yra švenčiama antrą spalio pirmadienį.

1621 metai yra įvardyti kaip oficialūs Padėkos dienos šventimo metai Amerikoje. Daugiau nei 200 metų kiekviena valstija ir kolonija šventė vis kitu laiku. Tik 1863 metais, Civilinio karo metu, prezidentas Abraham Lincoln pareiškė, kad nacionalinė padėkos diena turėtų būti švenčiama lapkričio mėnesį. Šį sprendimą priimti jį paskatino žurnalo redaktorė, poetė Sarah Josepha Hale, kuri savo straipsniuose, laiškuose prezidentui bei vyriausybės nariams propagavo Padėkos šventės idėją.

Padėkos dienos JAV pradininkai buvo piligrimai

Kaip nekeista, šventės pradininkais yra laikomi piligrimai, kuriuos švęsti šią dieną pastūmėjo gamta. 1620 m. 102 protestantai iš Anglijos, ieškodami religinės laisvės, po 65 dienų išsilaipino Amerikos žemyne, dabartinėje Massachusetts valstijoje. Čia jie susidūrė su maisto nepritekliais, gamtos išdaigomis. Išlikti gyviems jiems padėjo irokėzų indėnai. Kitą pavasarį į Naująją žemę atvykusius jie mokė, kaip auginti kukurūzus, medžioti, gaudyti žuvį. Pamokos buvo apvainikuotos pergale. 1621 metais užderėjo geras kukurūzų, miežių, pupų ir moliūgų derlius. Širdis plyšo iš laimės. Ta proga tuometinis gubernatorius William Bradford surengė šventinę puotą, kuri, laikantis angliškų derliaus šventimo tradicijų, truko 3 dienas, per kurias buvo meldžiamasi, puotaujama. Į šventę buvo pakviesti, jų manymu, ,,neapsiplunksnavę’’, bet draugiškai atvykėlių atžvilgiu nusiteikę vietiniai gyventojai indėnai: vadas Massasoit ir 90 jo vyrų. Šventėje dalyvavo ir vertėjas.

Ant pirmojo Padėkos stalo kalakuto nebuvo

Tuometinės puotos meniu nėra žinomas, tačiau rasti Edward Winslow žurnale palikti įrašai, kad pakviesti wampanoag indėnai atvyko su kepta stirna. Jie mokė piligrimus, kaip pasigaminti kukurūzų bei moliūgų patiekalus. Pastarieji susimedžiojo laukinių paukščių: ančių ir žąsų. Tarp jų kalakuto nebuvo. Tuomet ,,turkey’’ reiškė laukinių žvėrių mėsą. Buvo valgomos gamtos gėrybės: uogos, džiovinti vaisiai, virti moliūgai, vėžiai, žuvis, iš kukurūzų kepama duona. Nė minties nebuvo apie pyragą, nes nebuvo miltų ir pieno. Naminių gyvulių pieno produktams tuo metu dar neaugino, tad nebuvo ir sviesto. 1600 metais įvežtos bulvės tuo metu buvo laikomos nevalgomomis, nuodingomis. Taip yra piešiamas pirmosios Padėkos šventės, kuri po kelių šimtmečių tapo viena iš pagrindinių Amerikoje švenčiamų švenčių, šiuo metu palydima net šventinio parado, vaizdas.

Diena, skirta pergalei prieš britus

Kitais metais Padėkos šventės piligrimai nešventė. Tačiau 1623 metais, užklupus sausrai, atvykėliai prisiminė Dievą ir maldomis maldavo lietaus. Kitą dieną prapliupo liūtis ir gubernatorius Bradford tą dieną paskelbė Padėkos diena. Į puotą buvo pakviesti ir indėnai. Tačiau ši šventė netapo kasmetine, tik atsitiktinai buvo švenčiama Naujosios Anglijos atvykėlių.

Bet ji nenuklydo užmarštin. 1676 birželio 20 dieną Charlestown, Massachusetts valstijoje, buvę atvykėliai birželio 29ąją paskelbė Padėkos diena. Ši diena turėjo būti dėkingumo išraiška likimui, kuris nebuvo atšiaurus ir nesutrukdė svetimoje žemėje įleisti šaknis. Indėnų nuomonės, priimant šį sprendimą, niekas neklausė ir jų nuopelnų niekas nebeprisiminė. Jų atžvilgiu piligrimai puoselėjo ne pačias gražiausias mintis, juos vadindami ,,neapkenčiamais vietiniais’’. Prabėgus geram šimtmečiui, 1777 metų spalį, jau 13 kolonijų Padėkos dieną šventė tuo pačiu metu. Ši Padėkos diena buvo skirta pergalei prieš britus Saratoga paminėti.

1789 m. prezidentas George Washington Padėkos dieną paskelbė nacionaline švente, kuri turėjo būti švenčiama lapkričio 26 dieną. Daugelio valstijų atstovai buvo prieš, teigdami, jog atsibasčiusių piligrimų išgyvenimai svečioje šalyje taps šalies nacionaline švente. Tuomet prezidentas Padėkos šventę susiejo su nepriklausomybės prieš britus iškovojimo paminėjimu, JAV konstitucijos priėmimu bei 13 kolonijų iš britų priespaudos išlaisvinimu. Episkopalinė bažnyčia skelbė, kad pirmasis ketvirtadienis lapkritį bus Padėkos dienos šventimo diena. Taigi šventė buvo švenčiama, tačiau skirtingu laiku.

,,Franksgiving”

Prezidentas Lincoln, 1863 metais kreipdamasis į tautą, pažymėjo, kokia Amerikai svarbi yra Padėkos diena. Ją švęsdami privalome šlovinti Geradarį Tėvą, kuris gyvena Danguje ir yra palankus mums. Jis teigė, kad ši šventė bus švenčiama paskutinį lapkričio ketvirtadienį. Iki 1939 metų, kol Amerikos nepalietė Didžioji Depresija, buvo laikomasi šios datos. Šią ekonominę krizę sukėlė devynerius metus (1920–1929) trukęs spartus, bet nesuvaldomas ekonomikos augimas. Beveik sustojo pramonės gamyba, namų statyba, bankrutavo bankai. Buvusiuose stambiuose pramonės rajonuose kaip Čikaga, Detroit, Cleveland ir kt. neveikė nė viena įmonė. Neišgalintys susimokėti už butus, buvo metami į gatvę. Dygo lūšnynai, tuomet vadinami „hooverville”, kuriuose glaudėsi bedarbiai. Lentynose puikavosi maisto produktai, tačiau nebuvo už ką juos pirkti. Prasidėjo protesto demonstracijos, vadinamos ‚,alkanųjų maršais’’.
thanks
Naujasis prezidentas įvedė naują ekonominę-visuomeninę reformą, pavadintą ‚,Naujoji kryptis’’. Tai buvo veiksmingas ekonominės krizės sprendimo būdas: įvestos bedarbių pašalpos, viešieji darbai, iš federalinio biudžeto finansuojamas verslas. Dėl naujos politikos Franklin D. Roosevelt tapo populiarus, JAV prezidento rinkimus jis laimėjo net keturis kartus iš eilės. Prezidentas, norėdamas pratęsti Kalėdų dovanų pirkimo sezoną, nuo 1939 iki 1941 metų Padėkos dieną perkėlė į trečią lapkričio ketvirtadienį. Tai sukėlė protestų bangas, ir ši šventė buvo perkrikštyta į ,,Franksgiving’’. Kadangi atsirado daug prieštaraujančiųjų, 1941 metais JAV Kongresas šią šventę grąžino į ketvirtą lapkričio savaitę.

Šių dienų Padėkos diena

Nuo 1924 metų paradas tapo neatskiriama Padėkos dienos dalimi. Jį rengia ir remia ,,Macy’s’’, vienas iš seniausių ir didžiausių prekybos tinklų visoje Amerikoje. Tai didžiausias ir žymiausias paradas, kuris neapseina be kostiumuotų dalyvių, sutraukiantis 2–3 mln. žiūrovų. Padėkos dieną valgoma vakarienė. Tą dieną vakarienės dalis yra keptas kalakutas, moliūgų pyragas, spanguolių padažas, obuolių pyragas, saldžios bulvės, bulvių košė su padažu, kukurūzai ir kitos daržovės.

Iš pirmo žvilgsnio amerikiečiai nėra labai religinga tauta, ji nestato kryžių pakelėse, neremia bažnyčių statybos. Gal taip yra todėl, kad ji nėra vienatautė, kad joje gyvena įvairių tautų ir religijų žmonės. Tačiau kiekvienas iš jų nešioja Globėją širdyje ir, progai esant, jam dėkoja už tai, kad jis vienija pažiūromis, tradicijomis skirtingus Amerikos žemėje įsikūrusius žmones. Todėl kiekvienų metų Padėkos dieną vakarienės metu amerikiečiai išreiškia pagarbą Dievui už jo palaimą ir gailestingumą, meilę ir dosnumą. Tik po padėkos žodžių pradedama vaišintis maistu, kuris kažkada buvo tikra Dievo dovana, o šiuo metu tapo prisiminimais ir istorijomis apgaubtu pikantišku stalu.

thanks