Labdara – viltis pakirptais sparnais?
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
JAV rinkimai – jau praeityje. Kandidato į prezidentus Mitt Romney
priešrinkiminis prasitarimas, kad jis negaus pergalei reikalingų
balsų iš žmonių, gyvenančių iš įvairių valdžios
pašalpų, išsipildė. Kiek suprantu, dauguma katalikų
balsavo už Barack Obama. Katalikų savaitraščio OSV lapkričio 18
d. vedamajame rašoma, kad katalikai balsuotojai nepakluso
Bažnyčios vadovybės puosėlėtam atsargumui balsuojant. Bažnyčios tėvai
perspėjo tikinčiuosius dėl Obama administracijos rodomų pastangų
įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas, užtikrinti abortą ir dėl
esamos valdžios sprendimo, verčiančio katalikiškas organizacijas
eiti prieš savo moralinius įsitikinimus. ,,Kur dabar?, –
klausiama vedamajame ir atsakoma: Atgal – į darbą!”
Toje pat OSV laidoje aprašoma Robert D. Lupton knyga ,,Toxic
Charity: How Churches and Charities Hurt Those They Help”
(,,Nuodijanti labdara: kaip bažnyčios ir labdara žaloja
šelpiamuosius). Autorius, Vietnamo karo veteranas, psichologijos
daktaro laipsnį gavęs iš University of Georgia, Atlanta mieste
įsteigė ir vadovauja organizacijai ,,FCS Urban Ministries (Focused
Community Strategies)”; jos dėmesio centre yra miesto varguomenės
poreikiai. Savo knygoje autorius bando įrodyti, kad labdaros
organizacijos labai dažnai prašauna pro šalį.
,,Amerikoje bręsta skandalas, kurio ne tik atsisakome matyti, bet tuo
pačiu jį puoselėjame, – teigia Lupton. – Mes nenorime
pripažinti, kad, padėdami žmonėms, mes švaistomės pinigais arba
jiems net kenkiame.” Autorius pirštu rodo į labdaros
pastangas, pvz., sriubos virtuves, rūbų vajus ir pramogines
išvykas, kurios neretai yra bergždžios, nes skatina žmonių
liguistą priklausomumą, žaloja asmeninę atsakomybę ir šeimų
sandarą. Psichologas pabrėžia gerų norų keliamą žalą, sakydamas, kad
,,mūsų veltui dalinamo maisto ir rūbų programos laukiančiųjų eiles ne
trumpina, bet ilgina”.
Autorius, aišku, turi pripažinti, kad kai kurios labdaros
pastangos nėra žalingos. Prie tokių jis priskiria gamtos nelaimes ir po
jų telkiamą pagalbą bei tų pastangų priekyje stovinčią Amerikos
,,Raudonąjį kryžių”.
Kyla klausimas – ką turėtų veikti labdaros organizacijos? Lupton
atsakymas yra trumpas ir aiškus: reikia padėti bendruomenėms
vystytis ir augti. O tai reiškia, kad reikia suteikti pagalbą
ieškantiems darbo, padėti tiems, kurie ieško įkandamo
būsto. Autorius siūlo rūbų surinkimo vajus pakeisti naudotų rūbų
parduotuvėmis, maisto dalinimo centriukus – maisto kooperatyvais,
kur gavėjai tampa dalininkais, nes, Lupton nuomone, nepažabotas
dosnumas nėra teigiamas reiškinys.
Lupton nesveikos labdaros raidą apibendrina tokiais žodžiais: duok
vieną kartą ir susilauksi įvertinimo, duok du kartus ir sukursi
lūkestį, duok tris kartus – suteiksi viltį, duok keturis kartus
– suteiksi teisę vėl ko nors gauti, duok penkis kartus – ir
sukursi priklausomybę. Jo nuomone, yra didelis skirtumas tarp
išmaldos ir paramos, nors tos sąvokos dažnai painiojamos.
Autorius labdaros organizacijoms pateikia keletą konkrečių nurodymų:
neturtingiems nedarykite nieko, ko jie patys negalėtų atlikti; ribokite
pašalpą tik nelaimės atveju; skatinkite neturtingus dirbti, imti
paskolą bei investuoti; naudokite paramą labai ribotai ir naudokite ją
pasiekimams ugdyti; derinkite savo interesus su šelpiamųjų
poreikiais; pagaliau, šelpiamųjų neskriauskite ir nedarykite
žalos jiems.
Nejaukiai pasijuto geros valios organizacijos, nesąmoningai
prisidedančios prie čia aptariamos žalojančios labdaros. Jos yra
pasiruošusios kalbėti apie konkrečius atvejus, kur duodama
išmalda yra būtina. Tuo pačiu jos mato, kad šelpiamųjų
gretos didėja, bet davėjai yra įsitikinę, kad jie yra dalis teigiamo
sprendimo, o ne dalis didėjančios problemos.
Ypač Padėkos dienos ir Kalėdų švenčių metu tiesiog brukte yra
brukamas maistas, lyg gavėjai būtų išalkę ar išbadėję.
Jau daugelį metų man darosi nejauku švenčių metu per televiziją
matyti maisto eilėse stovinčius ar restoranuose už stalų sėdinčius,
kurių dauguma – nutukę žmonės. Yra pakartotinai nustatytas
ryšys tarp neturto ir viršsvorio. Daugiau nei pusė JAV
gyventojų kenčia ne nuo bado, bet nuo nutukimo ir iš to kylančių
sveikatos problemų. Didesnis procentas neturtingųjų yra nutukę nei
pasiturinčių.
Bandoma paramą gaunančius rūšiuoti. Pirmai grupei priklauso
neseniai bedarbiais tapę, daugelis jų kreipiasi paramos pirmą kartą.
Yra tikima, kad jiems suteikta parama nesukurs ilgalaikės
priklausomybės. Antroje grupėje yra invalidai ir žmonės su negalia.
Tokiems stengiamasi parūpinti apmokymų darbui, nors, žinoma, jie
niekada nebus iki galo savarankiški. Trečioji grupė susideda
iš ilgalaikių vargšų, kuriems reikia ilgalaikių paslaugų.
Dėl šios grupės Lupton daugiausia ir rūpinasi. Jis teigia, kad
dauguma teikiamos paramos palaiko jų gyvenimo stilių, o ne iniciatyvą
ir savigarbos kėlimą. Lupton ir jo kritikuojamos labdaros organizacijos
sutinka, kad reikia daugiau dėmesio kreipti į bendruomenių vystymą, o
ne vien išmaldos dalinimą.
Statistiniai duomenys rodo, kad Amerikoje 24 proc. aukų labdarai
aukojama tarp Padėkos dienos ir Kalėdų. Esant ekonominei krizei, aukos
JAV sumažėjo tik 1.3 proc. Vienas milijonas tonų papildomų atliekų
susikaupia tarp Padėkos dienos ir Kalėdų. Tai 25 proc. daugiau ir,
reikia spėti, dauguma tų atliekų yra nesuvartotas maistas. Įdomūs
skaičiai apie išlaidas. ,,Charity Navigator” įvertino
5,500 labdaros organizacijų Amerikoje ir rado, kad dauguma jų skiria 75
proc. savo biudžeto labdarai, apie 10 proc. vajams surengti ir apie 15
proc. administracinėms išlaidoms padengti. 2010 m. JAV labdarai
buvo suaukota per 290 mlrd. dol.
Sėsdami prie šventinio stalo džiaukimės ne tik maistu, bet ir
aplink stalą sėdinčiaisiais. Sėdėdami taip pat prisiminkime ne tik su
mumis nesančius artimuosius, bet ir tuos, kuriais rūpinasi mūsų
remiamos labdaros organizacijos. Remdami jas ateityje, prie progos
pasitikrinkime, ar jos tikrai skatina viltį. Neturėtume remti tokių
organizacijų, kurios vilčiai sparnus pakerpa.