Labdara – viltis pakirptais sparnais?

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

JAV rinkimai – jau praeityje. Kandidato į prezidentus Mitt Romney priešrinkiminis prasitarimas, kad jis negaus pergalei reikalingų balsų iš žmonių, gyvenančių iš įvairių valdžios pašalpų, išsipildė. Kiek suprantu, dauguma katalikų balsavo už Barack Obama. Katalikų savaitraščio OSV lapkričio 18 d. vedamajame rašoma, kad katalikai balsuotojai nepakluso Bažnyčios vadovybės puosėlėtam atsargumui balsuojant. Bažnyčios tėvai perspėjo tikinčiuosius dėl Obama administracijos rodomų pastangų įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas, užtikrinti abortą ir dėl esamos valdžios sprendimo, verčiančio katalikiškas organizacijas eiti prieš savo moralinius įsitikinimus. ,,Kur dabar?, – klausiama vedamajame ir atsakoma: Atgal – į darbą!”

Toje pat OSV laidoje aprašoma Robert D. Lupton knyga ,,Toxic Charity: How Churches and Charities Hurt Those They Help” (,,Nuodijanti labdara: kaip bažnyčios ir labdara žaloja šelpiamuosius). Autorius, Vietnamo karo veteranas, psichologijos daktaro laipsnį gavęs iš University of Georgia, Atlanta mieste įsteigė ir vadovauja organizacijai ,,FCS Urban Ministries (Focused Community Strategies)”; jos dėmesio centre yra miesto varguomenės poreikiai. Savo knygoje autorius bando įrodyti, kad labdaros organizacijos labai dažnai prašauna pro šalį.

,,Amerikoje bręsta skandalas, kurio ne tik atsisakome matyti, bet tuo pačiu jį puoselėjame, – teigia Lupton. – Mes nenorime pripažinti, kad, padėdami žmonėms, mes švaistomės pinigais arba jiems net kenkiame.” Autorius pirštu rodo į labdaros pastangas, pvz., sriubos virtuves, rūbų vajus ir pramogines išvykas, kurios neretai yra bergždžios, nes skatina žmonių liguistą priklausomumą, žaloja asmeninę atsakomybę ir šeimų sandarą. Psichologas pabrėžia gerų norų keliamą žalą, sakydamas, kad ,,mūsų veltui dalinamo maisto ir rūbų programos laukiančiųjų eiles ne trumpina, bet ilgina”.

Autorius, aišku, turi pripažinti, kad kai kurios labdaros pastangos nėra žalingos. Prie tokių jis priskiria gamtos nelaimes ir po jų telkiamą pagalbą bei tų pastangų priekyje stovinčią Amerikos ,,Raudonąjį kryžių”.

Kyla klausimas – ką turėtų veikti labdaros organizacijos? Lupton atsakymas yra trumpas ir aiškus: reikia padėti bendruomenėms vystytis ir augti. O tai reiškia, kad reikia suteikti pagalbą ieškantiems darbo, padėti tiems, kurie ieško įkandamo būsto. Autorius siūlo rūbų surinkimo vajus pakeisti naudotų rūbų parduotuvėmis, maisto dalinimo centriukus – maisto kooperatyvais, kur gavėjai tampa dalininkais, nes, Lupton nuomone, nepažabotas dosnumas nėra teigiamas reiškinys.

Lupton nesveikos labdaros raidą apibendrina tokiais žodžiais: duok vieną kartą ir susilauksi įvertinimo, duok du kartus ir sukursi lūkestį, duok tris kartus – suteiksi viltį, duok keturis kartus – suteiksi teisę vėl ko nors gauti, duok penkis kartus – ir sukursi priklausomybę. Jo nuomone, yra didelis skirtumas tarp išmaldos ir paramos, nors tos sąvokos dažnai painiojamos. Autorius labdaros organizacijoms pateikia keletą konkrečių nurodymų: neturtingiems nedarykite nieko, ko jie patys negalėtų atlikti; ribokite pašalpą tik nelaimės atveju; skatinkite neturtingus dirbti, imti paskolą bei investuoti; naudokite paramą labai ribotai ir naudokite ją pasiekimams ugdyti; derinkite savo interesus su šelpiamųjų poreikiais; pagaliau, šelpiamųjų neskriauskite ir nedarykite žalos jiems.

Nejaukiai pasijuto geros valios organizacijos, nesąmoningai prisidedančios prie čia aptariamos žalojančios labdaros. Jos yra pasiruošusios kalbėti apie konkrečius atvejus, kur duodama išmalda yra būtina. Tuo pačiu jos mato, kad šelpiamųjų gretos didėja, bet davėjai yra įsitikinę, kad jie yra dalis teigiamo sprendimo, o ne dalis didėjančios problemos.

Ypač Padėkos dienos ir Kalėdų švenčių metu tiesiog brukte yra brukamas maistas, lyg gavėjai būtų išalkę ar išbadėję. Jau daugelį metų man darosi nejauku švenčių metu per televiziją matyti maisto eilėse stovinčius ar restoranuose už stalų sėdinčius, kurių dauguma – nutukę žmonės. Yra pakartotinai nustatytas ryšys tarp neturto ir viršsvorio. Daugiau nei pusė JAV gyventojų kenčia ne nuo bado, bet nuo nutukimo ir iš to kylančių sveikatos problemų. Didesnis procentas neturtingųjų yra nutukę nei pasiturinčių.

Bandoma paramą gaunančius rūšiuoti. Pirmai grupei priklauso neseniai bedarbiais tapę, daugelis jų kreipiasi paramos pirmą kartą. Yra tikima, kad jiems suteikta parama nesukurs ilgalaikės priklausomybės. Antroje grupėje yra invalidai ir žmonės su negalia. Tokiems stengiamasi parūpinti apmokymų darbui, nors, žinoma, jie niekada nebus iki galo savarankiški. Trečioji grupė susideda iš ilgalaikių vargšų, kuriems reikia ilgalaikių paslaugų. Dėl šios grupės Lupton daugiausia ir rūpinasi. Jis teigia, kad dauguma teikiamos paramos palaiko jų gyvenimo stilių, o ne iniciatyvą ir savigarbos kėlimą. Lupton ir jo kritikuojamos labdaros organizacijos sutinka, kad reikia daugiau dėmesio kreipti į bendruomenių vystymą, o ne vien išmaldos dalinimą.

Statistiniai duomenys rodo, kad Amerikoje 24 proc. aukų labdarai aukojama tarp Padėkos dienos ir Kalėdų. Esant ekonominei krizei, aukos JAV sumažėjo tik 1.3 proc. Vienas milijonas tonų papildomų atliekų susikaupia tarp Padėkos dienos ir Kalėdų. Tai 25 proc. daugiau ir, reikia spėti, dauguma tų atliekų yra nesuvartotas maistas. Įdomūs skaičiai apie išlaidas. ,,Charity Navigator” įvertino 5,500 labdaros organizacijų Amerikoje ir rado, kad dauguma jų skiria 75 proc. savo biudžeto labdarai, apie 10 proc. vajams surengti ir apie 15 proc. administracinėms išlaidoms padengti. 2010 m. JAV labdarai buvo suaukota per 290 mlrd. dol.

Sėsdami prie šventinio stalo džiaukimės ne tik maistu, bet ir aplink stalą sėdinčiaisiais. Sėdėdami taip pat prisiminkime ne tik su mumis nesančius artimuosius, bet ir tuos, kuriais rūpinasi mūsų remiamos labdaros organizacijos. Remdami jas ateityje, prie progos pasitikrinkime, ar jos tikrai skatina viltį. Neturėtume remti tokių organizacijų, kurios vilčiai sparnus pakerpa.